literatūros žurnalas

Thomas De Quincey. Anglo opijaus mėgėjo išpažintis

2019 m. Nr. 4

Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

Thomas De Quincey’is (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – ir savo istoriją papasakojęs knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Tačiau šis pasmerkimas buvo daugiau išorinis, parodomasis. Daugybė to meto skaitytojų su pasimėgavimu skaitė šią drąsią išpažintį paslapčia.

1821 m. išspausdintas autobiografinis pasakojimas žaibiškai išgarsino jo autorių. Knyga tapo kelrodžiu daugumai rašytojų, bandžiusių sekti Th. De Quincey’io pėdomis. O Ch. Baudelaire’ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą pavadinimu „Dirbtinis rojus“, autorius sulaukė netgi dar didesnio susidomėjimo.

Literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo kūriniu rašytojas padėjo priklausomybių literatūros pamatą Europoje.

Th. De Quincey’is gimė 1785 m. ir visą gyvenimą žavėjosi Williamo Wordswortho kūryba. Jo gyvenime įvyko trys didžiulės netektys, pastūmėjusios rašytoją opijaus teikiamos užmaršties link. Pirmoji buvo mylimos sesers mirtis, kai mažajam Thomui tebuvo septyneri. Antroji netektis – penkiolikmetės prostitutės Anos, su kuria jis susipažino Londone, mirtis. Po tų nelaimių jis persikėlė gyventi šalia W. Wordswortho namų ir beprotiškai įsimylėjo jo dukrytę Keitę. Deja, ši mirė būdama vos trejų. Po savo mažosios mūzos mirties Th. De Quincey’is ėmė rūkyti opijų, susituokė su valstiete ir davė peno visuomenės apkalboms apie nelygią santuoką.

Šiandien „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – visuotinai pripažinta literatūros klasika.

Skaitytojui

Pateikiu tau, garbusis skaitytojau, pasakojimą apie nuostabų savo gyvenimo tarpsnį: viliuosi, kad atskleista iš mano požiūrio taško ši istorija bus ne tik įdomi, bet ir didžiai naudinga bei pamokanti. Tik šios vilties vedamas ją parašiau ir tik šiuo dalyku galiu save pateisinti, kad peržengiau tą delikačią ir garbingą išlygą, kuri paprastai mus įpareigoja slėpti nuo viešumos savo klaidas ir silpnybes. Išties niekas labiau neužgauna anglo jausmų kaip vaizdas žmogaus, peršančio mūsų akims savo moralines piktžaizdes bei randus ir nuplėšiančio tą „padorumo apdarą“, kuriuo laikas ir atlaidumas žmogaus silpnumui juos buvo aptraukęs. Todėl didžiuma mūsų pačių išpažinčių (kalbu apie spontaniškas, o ne teisme išsakomas išpažintis) nuskamba iš laisvo elgesio moterų, avantiūristų ir sukčių lūpų, o panūdę atrasti tokio savanoriško nusižeminimo pavyzdžių, pateiktų tų, kuriuos esame linkę priskirti padoriam ir save gerbiančiam visuomenės sluoksniui, turime atsigręžti į prancūzų literatūrą ar tą dalį vokiškosios, kurią yra apkrėtęs apgaulingas ir pagedęs prancūziškas jausmingumas. Visa tai juntu taip smarkiai ir toks nerimastingai pažeidžiamas esu šios tendencijos keliamų priekaištų, kad ilgus mėnesius nesiryžau, kol gyvas esu, šią ar bet kurią kitą savo pasakojimo dalį viešuomenės akims pateikti (po mano mirties ji dėl daugelio priežasčių vis tiek būtų paskelbta visa); ir tik rūpestingai pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ galiausiai apsisprendžiau šį žingsnį žengti.

Kaltė ir nedalia, paklusdamos natūraliai paskatai, linkusios vengti viešuomenės dėmesio – joms mielesnis nuošalumas bei vienatvė – ir net rinkdamosi kapą jos kartais atsiskiria nuo kitų kapinių gyventojų, lyg atsisakydamos giminystės ryšių su didžia žmonių paderme ir tetrokšdamos (tariant jaudinančiais pono Wordswortho žodžiais):

Išreikšti kukliai

Atgailoje vienatvę.

Bendrai imant, tai gerai – ir mums visiems į naudą, ir aš pats asmeniškai nenoriu nei ignoruoti tokių pamokomų jausmų, nei kokiu žodžiu ar veiksmu jų susilpninti, tačiau, pirma, manoji saviplaka neprilygintina kaltės išpažinimui, antra, jei ir būtų prilyginta, mano užrašytos patirties, įgytos tokia aukšta kaina, nauda kitiems galėtų su dideliu kaupu atpirkti bet kokią žalą, padarytą mano paminėtiems jausmams, ir pateisinti tai, kad sulaužiau visuotinę taisyklę. Silpnybė ir nedalia nebūtinai byloja apie nuodėmę. Jos tai prisiartina, tai nutolsta nuo šios tamsybių sankaupos šešėlių, veikiamos galimų kaltininko motyvų, vilčių ir siekio pateisinti – akivaizdžiai ar slaptai – patį nusižengimą, taip pat nulemiamos to, kiek stiprus nuo pat pradžių buvo gundymas ir kiek nuoširdžiai jam buvo priešinamasi valia ar darbais iki pat galo. O kalbant apie mane patį – nenusižengdamas nei tiesai, nei kuklumui galiu pasakyti, kad mano gyvenimas, bendrai imant, tai – filosofo gyvenimas: nuo pat gimimo buvau intelektuali būtybė, ir nuo pat pirmųjų dienų mokykloje intelektualiais aukščiausia šio žodžio prasme buvo galima pavadinti mano pomėgius bei pramogas. Ir jeigu tariame, kad opijaus vartojimas mums teikia juslinį malonumą, jeigu turiu pripažinti, kad mėgavausi juo su tokiu nesaikingumu, kokio dar nėra apsakęs joks kitas žmogus1, ne mažiau teisinga būtų ir teigti, kad šiems žavingiems kerams priešinausi su tikru religiniu įkarščiu, ir ilgainiui pasiekiau tai, ko niekas kitas lig manęs nebuvo pasiekęs, – kone iki paskutinės grandies sutraukiau tą prakeiktą grandinę, kuri buvo mane sukausčiusi. Toks savęs pergalėjimas pagrįstai gali būti laikomas bet kokio masto pasinėrimo į silpnybę atsvara. Vis dėlto, nepuldamas tvirtinti, kad manuoju atveju savęs pergalėjimas – tai neginčijamas dalykas, turiu pasakyti, jog pasinėrimas į silpnybę kelia kazuistinių abejonių – reikia pirma atsakyti, kas jį lėmė: siekis numalšinti skausmą ar troškimas patirti malonumą.

Todėl nepripažįstu savo kaltės, o jei ir pripažinčiau, tikriausiai vis tiek būčiau ryžęsis šiai išpažinčiai turėdamas omeny naudą, kurią ja galiu suteikti visai opijaus mėgėjų bendrijai. Bet kas gi jie tokie? Deja, skaitytojau, ši bendrija labai didelė. Tuo įsitikinau prieš keletą metų, kai stengiausi suskaičiuoti tuos, kurie man tiesiogiai ar netiesiogiai buvo žinomi kaip opijaus mėgėjai – kalbu tik apie nedidelę Anglijos visuomenės dalį (išgarsėjusius savo talentu ar aukšta padėtimi žmones). Tarp jų, sakykime, galiu paminėti iškalbingąjį ir dosnųjį…, mirusį… dekaną, lordą…, filosofą…, velionį valstybės sekretoriaus pavaduotoją… (nusakiusį man tą jausmą, kuris pirmąsyk paskatino jį paragauti opijaus, tais pačiais žodžiais, kaip ir dekanas: „Lyg žiurkės būtų draskiusios ir graužusios iš vidaus pilvą“), poną… ir daugelį kitų, ne mažiau žinomų asmenų, kuriuos vargas būtų visus išvardyti. Tad jeigu vienoje visuomenės dalyje, palyginti labai ribotoje, galima atrasti tokią gausybę pavyzdžių (žinomų tik vienam vieninteliam stebėtojui), savaime peršasi išvada, kad, paėmus visą Anglijos visuomenę, gautume proporcingai padidintą skaičių. Ir vis dėlto abejojau tokios išvados pagrįstumu, kol man tapo žinomi kai kurie faktai – jie mane įtikino, kad neklydau. Paminėsiu du iš jų. (1) Trys gerbiami Londono vaistininkai, iš kurių pastaruoju metu turėjau progos įsigyti nedideles opijaus porcijas, – jie prekiauja labai nutolusiose viena nuo kitos miesto dalyse, – patikino mane, kad mėgėjiškais tikslais (jei galima taip pasakyti) vartojančiųjų opijų kiekis mūsų dienomis – milžiniškas, ir pasiguodė, kad dažnai nepajėgia atskirti tų, kuriems opijus būtinas dėl susiformavusio įpročio, nuo tų, kurie jį perka ketindami nusižudyti, todėl kasdien patiria daug vargo ir ginčų. Šis liudijimas susijęs tik su Londonu. Tačiau (2) – turbūt šitai nustebins skaitytoją dar labiau – prieš keletą metų, keliaudamas per Mančesterį, iš skirtingų medvilnės pramoninkų girdėjau, kad jų darbininkai taip sparčiai įjunksta į opijų, kad šeštadienio popietę vaistininkų prekystaliai jau būna nusėti vieno, dviejų ir trijų granų piliulėmis, taip rengiantis artėjančio vakaro paklausai. O šį papratimą tiesiogiai lėmė atlyginimų menkumas – tuo metu darbininkai nebeįstengė sau leisti mėgautis alumi ar spiritiniais gėrimais; tikriausiai uždarbiui augant šis papratimas liautųsi, bet aš nėmaž neabejoju, kad žmogus, sykį paragavęs dieviško opijaus skonio, niekada nenorės sugrįžti prie grubių, mirtinų alkoholio malonumų – juk teisingai pasakyta:

Dabar ragauja tie, kur neragavę buvo,

O tie, kurie ragavo, jo dar daugiau panūdo.

Išties nuostabiąsias opijaus galias pripažįsta net medicinos srityje dirbantys autoriai, nuožmiausi jo priešai. Tarkime, Awsiteris, Grynvičo ligoninės farmacininkas savo „Esė apie opijaus poveikį“ (publikuota 1763 metais), aiškindamas priežastis, kodėl Meadas nepakankamai aiškiai nusakė šio vaisto savybes, šalutinį poveikį ir pan., prabyla štai tokiais paslaptingais žodžiais (φωναντα συνετοισι2): „Galbūt jis tarė esant šią substanciją iš prigimties pernelyg delikačią, kad ji taptų visiems prieinama, antraip daugelis ją imtų be atodairos vartoti, pamiršę baimę ir atsargumą, kurie būtini tam, kad neleistų patirti išimtinės šio vaisto galios, nes jam būdinga daugelis savybių, kurios, jei taptų kiekvienam žinomos, lemtų jo vartojimo įpročio atsiradimą ir jis paplistų pas mus dar labiau nei tarp turkų; o šios pažinties rezultatas, – priduria jis, – būtų visuotinė bėda.“ Aš nevisiškai sutinku su tokios išvados būtinybe, tačiau šiuo klausimu dar turėsiu progos pasisakyti savo išpažinties pabaigoje – kur pateiksiu skaitytojui savo pasakojimo moralą.

Įžanginė išpažintis

Šią įžanginę išpažintį, arba parengiamąjį pasakojimą apie jaunystės nuotykius, iš kurių vėliau kilo rašytojo polinkis vartoti opijų, nusprendžiau pateikti dėl trijų priežasčių:

1. Taip iš anksto iškeliamas ir pakankamai aiškiai išsprendžiamas klausimas, kuris kitu atveju skausmingai neduotų ramybės „Opijaus išpažinties“ skaitytojui: „Kaipgi atsitiko, kad protaujanti būtybė užsikrovė ant pečių tokį kančių jungą, savanoriškai pasidavė tokiai apgailėtinai vergijai ir sąmoningai susikaustė tokiomis septyngubomis grandinėmis?“ Nepateikus įtikinamo atsakymo į šį klausimą, skaitytojui liktų tik pasibjaurėti tokia beprasmiška kvailyste ir jam nebūtų sudarytos sąlygos pajusti tą prielankumą, kuris būtinas bet kuriam savo tikslo siekiančiam autoriui.

2. Taip suteikiamas raktas, leidžiantis paaiškinti dalį tos siaubingos reginijos, kuri vėliau užplūdo opijaus mėgėją.

3. Taip paskatinamas, nepriklausomai nuo pačios išpažinties, tam tikras išankstinis asmeninio pobūdžio susidomėjimas išpažinėju, o dėl to šioji išpažintis tegali tapti tik dar įdomesnė. Juk jeigu opijų pamėgs tasai, kuriam galvoje vien galvijų banda, tikriausiai, jei jis apskritai pajėgus svajoti, jam regėsis vien galvijų banda. Tačiau turėdamas prieš akis manąją istoriją skaitytojas pamatys, kad šis opijaus mėgėjas didžiuodamasis skelbiasi esąs filosofas, taigi jo reginių (jam būdraujant ar miegant, svajojant ar sapnuojant) fantasmagorija tinka tam, apie kurį galima tarti

Humani nihil a se alienum putat3.

Nes tarp sąlygų, kurias autorius taria esant būtinomis norint vadintis filosofu, privalo būti ne tik didis, gebąs analizuoti intelektas (šiuo atžvilgiu Anglija, deja, per keletą kartų pagimdė tik vieną kitą pretendentą į šį vardą; bet kuriuo atveju autoriui šiandien nėra žinomas nė vienas šio garbingo vardo vertasis, kurį be jokių abejonių būtų galima pavadinti subtiliu mąstytoju, išskyrus nebent Samuelį Taylorą Coleridge’ą ir, turint omeny siauresnę minties sritį, įstabų pastarojo meto pavyzdį4 – Davidą Ricardo), bet kartu ir tokia moralinių savybių sankloda, kuri praturtintų jį vidine rega bei intuicijos galia, leidžiančia patirti vizijas ir žmogaus prigimties paslaptis: trumpai tariant, ta savybių sankloda, kuri (tarp visų kartų, nuo pat amžių pradžios kada nors pasklidusių gyventi šioje planetoje) anglų poetams būdinga pačiu aukščiausiu laipsniu, o škotų profesoriams5 – menkiausiu.

Manęs dažnai klausia, kaip aš pirmučiausia pradėjau nuolat vartoti opijų, ir turiu pasakyti, kad esu visiškai nepagrįstai skaudinamas tarp savo pažįstamų sklandančios nuomonės, jog visas toliau aprašomas kančias užsitraukiau, nes ilgą laiką buvau įjunkęs vartoti opijų grynai dėl siekio dirbtinai sau sukelti malonaus jaudulio būseną. Tačiau toks manojo atvejo aiškinimas – klaidingas. Teisybė, beveik dešimt metų aš retsykiais vis pasimėgaudavau opijumi grynai dėl jo teikiamo nepaprasto malonumo, bet tol, kol šiuo tikslu jį vartojau, buvau puikiai apsaugotas nuo visų blogų fizinių padarinių, kadangi norėdamas nuolatos atgaivinti malonų pojūtį, buvau priverstas tarp mėgavimosi aktų daryti ilgas pertraukas. Vis dėlto opijus mano kasdienės dietos dalimis tapo anaiptol ne malonumo vaikantis, o trokštant numalšinti patį nuožmiausią skausmą. Dvidešimt aštuntaisiais gyvenimo metais mane ištiko kuo smarkiausias skrandžio ligos, kuri pirmąsyk man buvo pasireiškusi prieš dešimtmetį, priepuolis. Šią ligą sukėlė badas, vis ištikdavęs mane jaunystėje. Paskui stojo vilties ir laimės antplūdžio laikai (nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų amžiaus) ir liga nugeso. Dar trejetą metų ji retsykiais vis atgydavo, tačiau vėliau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl dvasinio nuosmukio ji mane užgriuvo su tokiu smarkumu, kurio numalšinti negebėjo joks kitas vaistas, išskyrus opijų. O kadangi mano jaunystės kančios, lėmusios skrandžio veiklos sutrikimą, įdomios ir pačios savaime, ir dėl jas lydėjusių aplinkybių, noriu trumpai jas čia aprašyti.

Kai man buvo septyneri, mirė mano tėvas, palikęs mane keturiems globėjams. Aš mokiausi įvairiose mokyklose, didelėse ir mažose, ir labai anksti ėmiau išsiskirti klasikinių dalykų žiniomis, ypač graikų kalbos mokėjimu. Sulaukęs trylikos graikiškai jau rašiau be jokio vargo, o penkiolikos šią kalbą taip įvaldžiau, kad gebėjau ja ne tik kurti lyrines eiles, bet ir šnekėjau sklandžiai, nėmaž neužsikirsdamas – tokiu gebėjimu daugiau nepasižymėjo nė vienas mano laikų žinovas, o jį lėmė tai, kad kasdien verčiau laikraščių straipsnius į pačią geriausią graikų kalbą, kokia tik įmanoma extempore, nes būtinybė raustis savo atmintyje, ieškoti įvairiausių perifrazių ir naujųjų idėjų, vaizdinių, daiktų santykių ir pan. ekvivalentų leido man išplėsti savo žodyno diapazoną iki tokio lygmens, kurio niekada nebūčiau pasiekęs versdamas nuobodžius veikalus apie moralę ir pan. „Šis berniukas, – kartą pasakė vienas mano mokytojų, rodydamas mane kažkokiam nepažįstamajam, – pasakytų geresnę prakalbą atėniečių miniai nei mudu su jumis – anglų sambūriui.“ Tasai, kuris mane šitaip pagyrė, buvo mokslininkas, „brandus ir geras“, jį vienintelį iš savo mokytojų mylėjau ir gerbiau. Mano nelaimei (ir, kaip sužinojau vėliau, šio garbingo žmogaus didžiam pasipiktinimui), pirmiausia mano globėju buvo paskirtas kažkoks bukagalvis, kuris nuolatos panikavo dėl to, kad tik neatskleisčiau jo nemokšiškumo, o vėliau – garbiam mokslininkui, vadovaujančiam didelei senovėje įsteigtai mokyklai. Į šias pareigas jį paskyrė toks ir toks Oksfordo koledžas, tai buvo sveikas, tvirtai sudėtas vyras ir kartu (kaip dauguma vyrų, priklausančių šiam koledžui), deja, – šiurkštus, netašytas, stokojąs elegancijos. Kaip apgailėtinai, žvelgiant mano akimis, jis atrodė, palyginti su mano mėgstamiausiu mokytoju, skleidžiančiu itonišką spindesį. Nuo budraus mano žvilgsnio pirmasis nepajėgė nuslėpti savo supratimo menkybės ir skurdo. Negerai, kai berniukas yra pranašesnis – ir suvokia toks esąs – už savo mokytoją, nesvarbu, ar tas pranašumas pasireiškia žiniomis, ar proto galia. Kaip tik taip nutiko, bent jau kalbant apie žinias, ne tik man, bet ir dar dviem berniukams, kurie drauge su manimi mokėsi pirmoje klasėje, – jie graikiškai mokėjo geriau už savo mokytoją, nors nepranoko jo nei elegancija, nei nusiteikimu tarnauti gracijoms. Pamenu, pradėję mokytis mokykloje, skaitydavome Sofoklį ir nuolatos triumfuodavome, mes, mokslingasis pirmos klasės triumviratas, regėdami, kaip mūsų Archididaskalas (taip jis pats mėgo būti vadinamas) stropiai veda pamokas, kaldamas iš leksikono ir gramatikos įprastą pamokymų pynę – tol, kol stodavo metas įsikišti mums ir ištaškyti į šipulėlius (taip sakant) bet kurias sunkiausias vietas chorų epizoduose. O iki to laiko mes niekada net nesiteikdavome atsiversti knygų ir dažniausiai kurdavome epigramas apie jo peruką ir kitus ne mažiau svarbius dalykus. Abu mano bendraklasiai buvo skurdžiai, tad jų ateities perspektyva įstoti į universitetą priklausė nuo mūsų mokyklos direktoriaus rekomendacijų, o aš, turėdamas šiek tiek paveldėto turto, iš kurio gaunamų pajamų pakako išsilaikyti koledže, troškau būti išsiųstas į jį nedelsiant. Su tokiu prašymu nuoširdžiai kreipiausi į savo globėjus, bet tuščiai. Tasai iš jų, kuris man rodėsi esąs supratingesnis ir geriau pažįstąs pasaulį nei kiti, gyveno pernelyg toli, o likusieji du atsisakė visų savo teisių ketvirtojo naudai – su juo man ir teko derėtis; jis buvo tam tikru atžvilgiu gerbtinas vyras, bet kartu išpuikęs, užsispyręs ir nepakenčiąs jokio prieštaravimo savo valiai. Apsikeitęs su juo keletu laišku ir pabendravęs akis į akį, supratau, kad nieko iš savo globėjo negaliu tikėtis, net kompromiso siekis – bergždžias. Jis reikalavo tik besąlygiško paklusnumo, todėl turėjau imtis kitų priemonių. Sparčiu žingsniu artinosi vasara, o drauge su ja ir mano septynioliktasis gimtadienis – jo sulaukęs prisiekiau sau nebebūti esamos mokyklos mokiniu. Labiausiai, siekiant šio tikslo, man reikėjo pinigų, todėl parašiau laišką vienai aukštą padėtį visuomenėje užimančiai moteriai, prašydamas jos duoti man „skolon“ penkias ginėjas – nors pati dar buvo jauna, ji pažinojo mane nuo pat vaikystės dienų, o pastaruoju metu buvo skyrusi man ypatingą dėmesį. Nesulaukdamas iš jos atsako ištisą savaitę, jau buvau pradedąs netekti vilties, bet pagaliau tarnas įteikė man į rankas voką su diademą vaizduojančiu antspaudu. Laiškas buvo malonus ir mielas. Nuostabioji siuntėja buvusi prie jūros, todėl ir laiškas pavėlavęs ateiti. Ji atsiuntė man sumą, dvigubai didesnę už tą, kurios prašiau, ir geranoriškai užsiminė, kad net jeigu šios skolos niekada ir negrąžinčiau, dėl to ji labai smarkiai nenukentėtų. Taigi dabar buvau pasirengęs įgyvendinti savo planą. Dešimt ginėjų ir dar maždaug dvi, likusios man nuo kišenpinigių, tai kapitalas, tariau sau, kurio man pakaksią neribotą laiką. Juk tuo laimingu metu, kai jokia nubrėžta riba nevaržo tavo jėgų, vilties ir džiugesio dvasia paverčia jas beveik beribėmis.

Kaip teisingai pastebėjo daktaras Johnsonas (palyginus su kitomis jo pastabomis, šioji kaip reta jausminga), kai ką nors (iš to, kas jau seniai mums tapę įpročiu) sąmoningai darome paskutinį kartą, širdį visuomet užlieja liūdesys. Atėjus metui palikti…, vietą, kurios nemėgau ir kurioje nebuvau laimingas, skaudžiai pajutau, kokie taiklūs šie žodžiai. Prieš amžiams iš jos išvykdamas, su liūdesiu paskutinįkart klausiausi senovinėje, didingoje mokyklos salėje skambančių vakarinių pamaldų, paskui pagal sąrašą pavardėmis buvo pradėta šaukti mokinius ir manoji (kaip įprastai) nuskambėjo pirma – žengiau į priekį ir praeidamas pro stovintį greta mokyklos direktorių linktelėjau jam, nuoširdžiai pažvelgiau į akis ir tariau sau: „Jis senas ir silpnas, ir aš jo daugiau nepamatysiu.“ Neklydau – niekada jo nebemačiau ir niekada nebepamatysiu. Jis patenkintas pažiūrėjo į mane, geraširdiškai nusišypsojo, atsakė į mano pasveikinimą (tikriau, atsisveikinimą) ir mudu visiems laikams išsiskyrėme (nors jis apie tai nežinojo). Negalėjau pagirti jo intelektinių gebėjimų, tačiau jis visada man buvo geras ir dažnai nuolaidžiaudavo, todėl krimtausi galvodamas, kaip jį nuvilsiu išvykdamas.

Atėjo rytas, kuriam buvo lemta atverti man duris į pasaulį ir daugeliu svarbių aspektų nuspalvinti visą mano tolesnį gyvenimą. Gyvenau mokyklos direktoriaus name ir nuo pat pirmos dienos šioje įstaigoje man buvo suteikta malonė turėti savo atskirą kambarį – jį naudojau drauge kaip miegamąjį ir kaip studiją. Pusę keturių atsikėliau, stiprių jausmų apimtas paskutinį kartą pažvelgiau į senovinius… bokštus, „ankstybės šviesa apvilktus“, jau rausvinamus žvilgių giedro liepos rytmečio spindulių. Mano apsisprendimas buvo tvirtas ir nepajudinamas, bet aš vis dėlto nerimavau, laukdamas nežinomų ateities pavojų ir bėdų, o jeigu būčiau numatęs tą uraganą, tą didžiulę, netrukus mane užgriūsiančią negandų audrą, kaipgi tada būčiau nerimęs! Tačiau manąjį jaudulį atsvėrė ir šiokią tokią paguodą teikė didi ryto ramybė. Aplinkui tvyrojo tyla, dar gilesnė nei vidurnaktį, o man vasaros ryto tyluma visada rodėsi labiau jaudinanti nei bet kuri kita, kadangi – nors šio laiko šviesa yra tokia pat vaiski ir ryški kaip vidurdienį kitais metų laikais – ryto tyla vis dėlto kitokia nei aplankiusioji puikiausią dieną grynai dėl to, kad žmonės dar nepasklidę, nes juk gamtos bei nekaltų Dievo kūrinių ramybė atrodo esanti saugi ir didi tik tol, kol jos šventumo savo nerimstančia ir besiblaškančia dvasia nesudrumsčia žmogus.

Apsirengiau, pasiėmiau skrybėlę ir pirštines, bet išeiti neskubėjau. Juk pusantrų metų šis kambarys buvo mano „apmąstymų citadelė“, jame ištisas naktis skaičiau ir mokiausi, ir nors pastaruoju metu aš, sukurtas meilei ir švelniam prieraišumui, teisybę sakant, vaidydamasis ir nesutardamas su savo globėju, buvau praradęs džiaugsmą ir laimę, – juolab kaip berniukas, aistringai pamėgęs knygas ir atsidėjęs intelektiniams siekiams, – visgi ir apniktas nusiminimo įstengiau patirti šioje vietoje daugelį laimingų valandų. Žvelgdamas į kėdę, židinį, rašomąjį stalą ir kitus man pažįstamus daiktus pravirkau, nes kuo puikiausiai žinojau, kad žiūriu į juos paskutinį kartą. Nuo to laiko ligi šiol, kai rašau šias eilutes, jau praėjo aštuoniolika metų, ir vis vien šią akimirką viską regiu taip aiškiai, lyg tai būtų atsitikę vakar – netgi atmenu kiekvieną veido bruožą tos, į kurią įrėmiau atsisveikinimo žvilgsnį. Tai buvo mielosios… portretas, kabėjęs virš židinio; jos lūpos ir akys rodėsi tokios dailios, o pats veidas taip švytėjo švelnumu ir dieviška kantrybe, kad aš tūkstančius kartų buvau padėjęs savo plunksną ar knygą semdamasis iš jo paguodos, lyg atsidavėlis, žvelgiąs į savo šventąjį užtarėją. Ir kol žvelgiau į ją, nutapytą… sodriais tonais, laikrodis išmušė ketvirtą. Priėjau prie portreto, pabučiavau jį, o tada tykiai išėjau ir amžiams užvėriau tas duris!

Priežastys juoktis ir verkti šiame gyvenime taip sumišusios, taip susipynusios, kad norom nenorom šypsausi atsimindamas tuo metu nutikusį įvykį, kuris tik per plauką nesužlugdė mano planų. Turėjau milžiniško svorio lagaminą – į jį buvo sudėti ne tik mano drabužiai, bet ir kone visa man priklausanti biblioteka. Sukau galvą, kaip jį nuvilkti iki vežėjo: mano kambarys buvo virš pastato iškilusiame antstate, be to (ir tai blogiausia), laiptus iš čia galėjai pasiekti tik eidamas per galeriją, į kurią vedė direktoriaus kabineto durys. Gerai sutardamas su visais tarnais žinojau, kad nė vienas manęs neišduos ir veiks išvien su manimi, tad pranešiau apie iškilusius keblumus direktoriaus ūkvedžiui. Šis prisiekė padarysiąs viską, ko tik panorėsiu, ir, atėjus metui, užkopė laiptais aukštyn lagamino. Baiminausi, kad įveikti šią užduotį – ne pagal jėgas bet kuriam vyrui, tačiau ūkvedys

Pečius turėjo lyg Atlanto, kuriais įstengė

Pakelti ir didžiausios karalystės naštą6.

O jo nugara pločiu nenusileido pačiai Solsberio lygumai. Taigi, suprantama, jis užsimojo nešti lagaminą vienas, o aš stovėdamas laiptų apačioje su nerimu laukiau, kuo gi visa tai pasibaigs. Kurį laiką girdėjau, kaip ūkvedys iš lėto tvirtais žingsniai leidžiasi žemyn, deja, priartėjęs prie pavojingosios vietos, vos už kelių žingsnių nuo galerijos, iš jaudulio jis paslydo, ir didžiulė našta, nuvirtusi jam nuo pečių, sulig kiekviena laiptų pakopa įgaudama vis didesnį pagreitį, nubildėjo žemyn ir galiausiai, pasišokinėdama ir vartydamasi, keldama dundesį it dvidešimt nelabųjų, rėžėsi tiesiai į pačias Archididaskalo miegamojo duris. Pirmiausia man dingtelėjo mintis, kad viskas prarasta, ir dabar vienintelė galimybė įvykdyti savo pabėgimo planą – tik paaukoti lagaminą. Tačiau dar pagalvojęs nusprendžiau neskubėti. Ūkvedys baisiausiai persigando, – ir dėl manęs, ir dėl savęs, – bet visgi šios nevykusios komplikacijos absurdiškumas šitaip užvaldė jo protą, kad jis nusikvatojo kuo ilgiausiu, garsiausiu ir melodingiausiu juoku, tokiu, koks būtų pažadinęs ir pačius septynis miegančius brolius. Girdėdamas tokią triukšmingą linksmybę, aidinčią pačioje užgautos vyresnybės panosėje, nesusivaldžiau ir aš – bet ne tiek dėl nevykėliškos lagamino étourderie7, kiek dėl to, kokį įspūdį tai padarė ūkvedžiui. Žinoma, mes abu nė kiek neabejojome, kad daktaras… tuojau išpuls iš savo kambario – juk paprastai net pelei sukrebždėjus jis šaudavo lyg mastifas iš būdos. Keista, tačiau šį sykį, nutilus griausmingam juokui, miegamajame nepasigirdo nė garselio – niekas net nesušnarėjo. Daktarą… kamavo skausmingas negalavimas, dėl kurio jis retkarčiais negalėdavo sudėti bluosto, o kai visgi užmigdavo, jo miegas būdavo labai gilus. Stojusioje tyloje įsidrąsinęs ūkvedys vėl pakėlė naštą ir nugabeno ją apačion jau be jokių nuotykių. Palaukiau, kol lagaminas atsidūrė ant vienračio vežimėlio ir išriedėjo pas vežėją, o aš pats, Apvaizdos vedamas, leidausi į kelią pėsčias, po pažastimi pasikišęs drabužių ryšulėlį, į vieną kišenę įsidėjęs mėgstamo anglų poeto knygelę, o į kitą – nedidelį devynių Euripido pjesių tomelį.

Pirmiausia ketinau keliauti į Vestmorlendą – tiek iš meilės šiai vietovei, tiek dėl kitų asmeninių paskatų. Tačiau vienas nutikimas privertė mane pasukti kitu keliu ir aš nužingsniavau Rytų Velso kryptimi.

Kurį laiką paklajojęs po Denbaišyrą, Merionetšyrą ir Karnarvonšyrą, išsinuomojau kambarį mažame jaukiame namelyje B… mieste. Čia būčiau galėjęs kuo patogiausiai gyventi daugelį savaičių, nes maistas šioje vietoje buvo pigus – perteklinei žemės ūkio produkcijai parduoti plačiame regione stigo turgaviečių. Tačiau vienas įvykis, kilęs, tikėtina, ne iš kokių nors užgaulių paskatų, privertė mane vėl leistis į kelią. Nežinau, ar mano skaitytojas yra į tai atkreipęs dėmesį, bet aš dažnai pastebiu, kad pats išdidžiausias visuomenės sluoksnis Anglijoje (na, bent jau sluoksnis, kurio išdidumas akivaizdžiausiai matomas) – tai vyskupų šeimos. Reikalas tas, kad aukštą tikrųjų didikų ir jų vaikų kilmę savaime įrodo jų titulai. Net patys aukštuomenės atstovų vardai (tai pasakytina ir apie daugelį netituluotų šeimų įpėdinių) anglo ausiai dažnai skamba kaip tinkamas aukštos kilmės įrodymas. Sakvilis, Manersas, Ficrojus, Poletas, Kavendišas ir gausybė kitų – kiekvienas pasakoja savo istoriją. Tokių asmenų teises deramai pagerbs visi, išskyrus nebent tuos neišmanėlius, kurie dėl savo tamsumo nieko nenutuokia apie pasaulį: „Nepažinoti jų tegali tik pats nežinomasis“8. Jų manieros įgauna atitinkamą toną bei koloritą, ir jeigu kokį kartelį jie regi būtinybę parodyti savo įtakingumą kitiems, tai tūkstančius kitų kartų sušvelnina savo pranašumo įspūdį mandagiu nuolaidumu. Visai kas kita vyskupų šeimos: jiems visada labai sunku pareikšti savo pretenzijas – juk aukštos kilmės vyskupų niekada nebuvo gausu, o garbingi titulai jiems suteikiami taip greitai, kad žinia apie tokias permainas retai tespėja pasiekti viešuomenės ausis, nebent kuris nors vyskupas išgarsėja literatūros pasaulyje. Todėl vyskupų vaikai vaizduoja esą rūstūs ir neprieinami – paprastai tai nepatenkintų pretenzijų ženklas, be to, dėl susikurtų noli me tangere9 pobūdžio manierų jie pernelyg nervingai priima bet kokį familiarumą ir įsijautrinę lyg podagrikai vengia visokio sąlyčio su oi polloi10. Suprantama, nuo tokios silpnybės žmogų apsaugo galingas protas ar nepaprastas prigimtinis gerumas, bet apskritai mano nuomonė šiuo klausimu sulauks tik pripažinimo – išdidumas, jeigu jis neturi gilesnių šaknų šeimoje, labiausiai pasireiškia per išorines manieras. O šios manieros, natūralu, persiduoda visiems šeimynykščiams ir tarnams.

Pasirodė, kad mano nuomojamo būsto savininkė – buvusi vyskupo… šeimos tarnaitė ar auklė, kuri visai neseniai ištekėjo ir „susitvarkė“ (kaip tokie žmonės pasakytų) gyvenimą. Tokiame mažame miestelyje kaip B…, pagarbos nusipelnai vien tuo, kad turėjai progos pagyventi vyskupo šeimoje, taigi mano geroji šeimininkė pasididžiavimo rodė gerokai daugiau, nei, mano manymu, derėjo. „Milordas“ pasakė taip, „milordas“ pasielgė anaip, o kiek gero jis padarė parlamente, koks nepakeičiamas buvo Oksforde – tokios dažniausiai būdavo jos kasdienių pokalbių temos. Priėmiau jos žodžius visiškai lengvai, nes buvau pernelyg geros širdies, kad drįsčiau kam nors nusijuokti į akis, ir manęs visai netrikdė senos tarnaitės plepumas. Tačiau jai, tikėtina, pasirodė, kad aš anaiptol nepakankamai žaviuosi vyskupu, todėl – galbūt iš noro mane nubausti už šį abejingumą, o gal tiesiog atsitiktinai – ji atkartojo vieną pokalbį, kuris netiesiogiai buvo taikomas ir man. Pasirodo, neseniai manoji šeimininkė buvo nuėjusi į vyskupo rūmus pagerbti jo šeimos. Vakarienė buvo ką tik pasibaigusi, tad ją pakvietė į valgomąjį. Raportuodama apie tai, kaip jai sekasi tvarkyti savo namų ūkį, ji prabėgomis užsiminė turinti nuomininką. Tai išgirdęs gerasis vyskupas nepraleido progos jai priminti, kad nuomininkus dera rinktis atsargiai: „Atmink, Bete, – perspėjo jis, – kad pro mūsų miestelį eina platus kelias, vedantis į Hedą, todėl pulkai airių sukčių, bėgančių nuo skolų Anglijoje, lygiai kaip ir pulkai anglų sukčių, bėgančių nuo skolų į Meno salą, čia dažnai apsistoja.“ Šis perspėjimas, suprantama, turėjo svaraus pagrindo, bet jis buvo skirtas daugiau asmeniniams ponios Betės apmąstymams, o ne tam, kad būtų perduotas specialiai man. Vis dėlto tolesnis pasakojimas buvo dar nemalonesnis. „O milorde, – atsakė manoji šeimininkė (perteikiu jos pačios žodžius), – tikrai nemanau, kad šis jaunas džentelmenas yra sukčius, nes…“ – „Vadinasi, jūs nemanote, kad aš esu sukčius? – staiga pertraukiau ją pagautas pykčio. – Ką gi, išvaduosiu jus nuo vargo apie tai galvoti.“ Ir nieko nelaukdamas ėmiau krautis daiktus. Geroji šeimininkė, rodėsi, buvo linkusi man nusileisti, bet mano šiurkšti ir paniekinama pastaba, kurią, deja, išrėžiau apie patį mokytąjį dvasininką, dabar jau ją papiktino, ir galimybės mudviem susitaikyti nebeliko. Iš tiesų mane baisiausiai suerzino tas faktas, kad vyskupas – nors ir per atstumą – leido sau kuo nors įtarti žmogų, kurio jis niekada nebuvo nė akyse regėjęs, ir man kilo mintis išsakyti jam savo nuomonę apie šį reikalą graikiškai – tai būtų vyskupui ne tik parodę, kad aš nesu sukčius, bet ir privertę jį (kaip tikėjausi) atsakyti ta pačia kalba. Nėmaž neabejoju, kad tokiu atveju būtų išaiškėję, jog aš, nors ir nesu toks turtingas kaip jo šviesybė, bet graikiškai moku daug geriau už jį. Tačiau ramiau pamąstęs šios berniukiškos užgaidos atsisakiau – susivokiau, kad vyskupas išties turėjo teisę duoti tokį patarimą savo buvusiai tarnaitei, nenumanydamas, jog šioji persakys jo žodžius man. Kita vertus, netašytas ponios Betės protas, leidęs sau apskritai atkartoti šį pokalbį, galėjo iškreipti tikruosius garbiojo vyskupo žodžius ir suteikti jiems tą atspalvį, kuris būdingas jos pačios minčių eigai.

Dar tą pačią valandą išsikrausčiau iš jos namų ir šiuo poelgiu, kaip pasirodė vėliau, užsitraukiau didelę bėdą – nuo tol gyvendamas tai vienoje, tai kitoje užeigoje labai greitai išleidau daug pinigų. Po dviejų savaičių teko gerokai apriboti išlaidas: tegalėjau pavalgyti kartą per dieną. Dėl nuolatinio judėjimo ir kalnų oro tik dar aštriau jutau alkį, tai neigiamai paveikė jauną skrandį ir netrukus šioji skurdi dieta mane ėmė baisiai kamuoti – juk vienintelis maistas, kurį išgalėjau užsisakyti, buvo kava arba arbata. Tačiau ilgainiui net ir jų buvau priverstas atsisakyti – nuo tol, kol gyvenau Velse, maitinausi vien gervuogėmis, erškėtuogėmis ir gudobelės uogomis, tiesa, retsykiais dar pasinaudodavau vaišingumu tų, kuriems turėdavau progos suteikti nedideles paslaugas. Kartais man pasitaikydavo rašyti dalykinius laiškus vardu ūkininkų, kurie turėjo giminių Liverpulyje arba Londone, bet gerokai dažniau kurdavau meilės laiškus, paprašytas jaunų tarnaičių, gyvenančių Šrusberyje ar kituose Anglijos pasienio miesteliuose. Kiekvienas toks laiškas mano kukliesiems draugams teikė didelio džiaugsmo, todėl man būdavo rodomas svetingumas. Ypač gerai atmenu viešnagę Liene-i-Staindve (ar kažkoks panašus pavadinimas), atokiame Merionetšyro kaimelyje, – ten mane su didžiausiu brolišku nuoširdumu trims dienoms priėmė jauna šeima, ir mano dar nesuteptai širdžiai tai paliko didelį įspūdį. Tuo metu šeimą sudarė keturios seserys ir trys broliai, visi suaugę, visi išsiskiriantys elegancija ir delikačiu elgesiu. Nepamenu, kad kada nors anksčiau kaimo ūkyje būčiau regėjęs tiek grožio, tiek prigimtinių gerų manierų, tiek rafinuotumo, nebent su panašiais dalykais buvau sykį ar du susidūręs Vestmorlende ir Devonšyre. Visi šios gausios šeimos nariai kalbėjo angliškai – ne taip dažnai sutinkamas pagirtinas dalykas, ypač nuo didžiojo kelio nutolusiuose kaimuose. Čia pirmosios pažinties proga vieno iš brolių – Anglijos karinio laivyno jūreivio – vardu parašiau laišką dėl jam skirto apdovanojimo pinigų, paskui, konfidencialiau, dviejų seserų vardu sukūriau porą meilės laiškų. Abi jos traukė akį, o viena buvo nepaprastai miela. Sumišusios ir rausdamos jos man ne tiek diktavo, kiek išsakė bendro pobūdžio pageidavimus, ką turėčiau rašyti, taigi nereikėjo didelio įžvalgumo, kad suvokčiau, ko seserys trokšta, – laiškuose meilumą turėjo atsverti deramas panelių išdidumas. Stengiausi parinkti tokius žodžius, kurie išreikštų ir vieną, ir kitą poreikį; merginos nepaprastai džiaugėsi, regėdamos, kaip lengvai aš perteikiu jų mintis, ir stebėjosi (dėl savo paprastumo) šiuo mano gebėjimu jas perprasti. Kiekvienoje šeimoje svečio padėtis priklauso nuo to, kaip jį priima tos šeimos moterys. Šiuo atveju mano atliekamos konfidencialios sekretoriaus pareigos jas taip tenkino, kaip, tikėtina, ir džiugino pokalbiai su manimi, kad mane kuo širdingiausiai įkalbinėjo ten pasilikti – ir šio prašymo neturėjau priežasčių atsisakyti. Miegojau kartu su broliais, nes vienintelė neužimta lova stovėjo jaunųjų merginų kambaryje, o visais kitais atžvilgiais man buvo rodoma tokia pagarba, kokios paprastai nesulaukia turintieji tokias plonas pinigines kaip manoji – turbūt mano išsimokslinimas jiems rodėsi pakankamas „kilmingo kraujo“ įrodymas. Šitaip pragyvenau drauge su jais tris dienas ir dalį ketvirtosios, ir, sprendžiant iš nemąžtančio man rodomo prielankumo, būčiau galėjęs likti toje šeimoje ligi pat šiolei – jei tik jų galios būtų atitikusios jų norus. Tačiau paskutinį rytą per pusryčius iš šeimininkų veidų supratau, kad manęs laukia nemalonus pokalbis, ir netrukus vienas iš brolių man paaiškino, kad jų tėvai dieną prieš man atvykstant išvažiavo į kasmetinį metodistų susirinkimą, rengiamą Karanvone, ir šiandien žada grįžti namo. „Ir jeigu jie būsią ne tokie mandagūs, kokie turėtų būti“, visų jaunųjų šeimos narių vardu jis meldė manęs neįsižeisti. Tėvai grįžo susiraukę ir į visus mano pasveikinimus atsakė „Dym Sassenach“ (nekalbam angliškai). Taigi, supratęs, kur link pakrypo reikalai, jausmingai atsisveikinau su mielais ir įdomiais jaunaisiais šeimininkais ir vėl patraukiau į kelią. Žinoma, jie mane gyrė šiltais žodžiais savo tėvams ir atsiprašė už juos, tardami, kad čia tik senų žmonių „bendravimo būdas“, bet aš puikiai supratau, jog mano talentas rašyti meilės laiškus dviem rūstiems septintąją dešimtį einantiems Velso metodistams daro tokį pat menką įspūdį kaip ir gebėjimas graikų kalba kurti eilėraščius sapfine ir alkajine strofa. Ir visas svetingumas, kurį man su tokiu maloningu mandagumu dovanojo mano jaunieji draugai, dėl šiurkščių senų žmonių manierų būtų netrukęs pavirsti paprasčiausia labdara. Be jokių abejonių, ponas Šelis, kalbėdamas apie senatvę, neklysta: jei tik jai nepasipriešina visokeriopos galingos vidinės jėgos, ji apgailėtinai iškreipia ir suardo gerąsias ir švelniąsias žmogaus širdies ypatybes.

Netrukus po šių įvykių man pavyko – kokiu būdu, dėl laiko stokos nutylėsiu – persikelti į Londoną. Ir čia prasidėjo nuožmusis mano ilgų kančių periodas – jį smarkiai neperdėdamas pavadinčiau agonija. Aš daugiau kaip šešiolika savaičių kentėjau fizinį skirtingo intensyvumo alkio skausmą – patį aitriausią, kokį tik kam nors kada nors yra tekę patirti, bet, nenorėdamas tuščiai apsunkinti skaitytojų smulkmenomis, nepasakosiu, ką turėjau išgyventi, – juk tokios baisios bėdos, ištikusios kad ir patį didžiausią nusidėjėlį ar kaltininką, netgi ir perpasakotos popieriuje, negali nesužadinti didžio gailesčio, skaudžiai užgaunančio bet kurią iš prigimties gerą žmogaus širdį. Šiuo atveju pakaks pasakyti tiek, kad mano gyvybę palaikė tik keletas duonos riekelių, paliekamų – ir tai ne kasdien – ant pusryčių stalo vieno asmens (kuris manė, kad aš sergu, bet nieko neįtarė apie mane kamuojantį nepriteklių). Ankstyvuoju savo kančių laikotarpiu (kai jos mane apnikdavo retsykiais Velse ir kankino nuolatos pirmus du mėnesius Londone) gyvenau kaip benamis ir tik labai retai nakvodavau po stogu. Manau, kad daugiausia dėl šio nuolatinio buvimo atvirame ore aš tada ir nepalūžau nuo kančių. Tačiau vėliau, stojus šaltesniam, žvarbesniam orui ir manosioms bėdoms nėmaž nesitraukiant, ėmiau vis labiau silpti, ir man neabejotinai pasisekė, kad tasai žmogus, prie kurio pusryčių stalo galėjau prieiti, leido man nakvoti dideliame tuščiame savo išsinuomotame name. Vadinu tą namą tuščiu todėl, kad jame nebuvo nei tarnų, nei gyventojų, tiesą sakant, nebuvo nė baldų, tik stalas ir keletas kėdžių. Vis dėlto, apžiūrinėdamas savo naująją buveinę, joje aptikau dar vieną gyventoją – vargšą, visų pamestą vaiką, mergaitę, kokių dešimties metų, – sunku nuspėti, nes ji, palytėta bado, atrodė, kaip dažnai tokiais atvejais būna, vyresnė. Ši nelaimingoji man pasipasakojo, kad jau senokai, dar prieš man pasirodant, čia vieniša gyvena ir miega, o sužinojusi, kad nuo šiol tamsos valandas leisiu drauge su ja, baisiausiai apsidžiaugė. Namas buvo didžiulis, bet stokojo baldų, taigi naktimis jo didžiuliai koridoriai bei laiptų aikštelės klaikiausiai aidėdavo nuo žiurkių keliamų garsų, ir pamestasis vaikas, kamuojamas realių kūniškų negandų – šalčio ir, bijau, alkio – tik dar labiau paaštrino savo kančias susikurdamas įsivaizduojamus vaiduoklius. Pažadėjau jai, kad apginsiu nuo visų pamėklių, bet daugiau, deja, niekuo padėti negalėjau. Mudu miegojome ant grindų, pasikišę po galva šūsnis kažin kokių prakeiktų teisinių dokumentų, o užsikloti teturėjome tik, sakyčiau, didelį vežiko apsiaustą. Tiesa, vėliau palėpėje atradome seną lovos užvalkalą, nedidelį kilimo gabalą ir dar keletą kitų skudurų, kurie suteikė mums kiek daugiau šilumos. Vargšė mergaitė, gelbėdamasi nuo šalčio ir savo vaiduokliškų priešų, spaudėsi kuo arčiau manęs. Ir kai tik liga mane kamuodavo mažiau nei įprastai, visada ją apkabindavau, kad ji sušiltų, ir vargšelė užmigdavo, skirtingai nei aš, nes pastaruosius du savo kančių mėnesius daugiausia miegodavau dieną – mane vis suimdavo trumpalaikis snūdas. Tačiau miegas man suteikdavo dar daugiau vargo nei būdravimas – ne vien dėl to, kad manieji sapnai buvo baisiausiai neramūs (bet visgi ne tokie siaubingi, kaip tie, paveiktieji opijaus, kuriuos aprašysiu vėliau), bet ir dėl to, kad tepajėgdavau nusnausti it zuikis, o užsnūdęs girdėdavau, kaip dejuoju, ir neretai, rodos, staiga pabusdavau nuo savo paties balso. Maždaug tuo metu pradėjo varginti dar vienas bjaurus dalykas, vėliau ne sykį įvairiais gyvenimo periodais pasikartojęs – vos imdavau snūduriuoti, mane ištikdavo kažkokie traukuliai (tiksliai nepasakysiu, bet, atrodo, pilvo srityje), tuomet, kad jų atsikratyčiau, turėdavau kuo staigiausiai ištiesti kojas. Juos pajusdavau tik pradėjęs grimzti į miegą, o stengdamasis jų atsikratyti dažniausiai pabusdavau, tad galiausiai užmigdavau grynai dėl išsekimo. Tuo metu (kaip jau buvau užsiminęs) vis labiau silpau, taigi nuolatos tai užmigdavau, tai pabusdavau.

Kartais namo šeimininkas visiškai netikėtai pasirodydavo labai anksti, kartais ateidavo kokią dešimtą, o kartais – išvis nesirodydavo. Jis nuolatos baiminosi antstolių. Naudodamasis Kromvelio planu, kasnakt nakvodavo vis kitame Londono kvartale. Pastebėjau, kad, kam nors pasibeldus į duris, šeimininkas niekada nepamiršdavo pro slaptą langelį pažiūrėti, kas beldžiasi, ir tik tada jas atverdavo. Pusryčiaudavo visada vienas – ir tai suprantama, nes vargu ar būtų įstengęs pasikviesti arbatos puodelio dar vieną asmenį: jo valgomąjį matériel daugių daugiausia sudarydavo bandelė ar keletas sausainių, kuriuos nusipirkdavo pakeliui iš savo nakvynės vietos. O jeigu jam kada ir būtų šovusi mintis sukviesti prie stalo svečius, – juos, kaip sykį jam mokslingai juokaudamas pasakiau, – būtų reikėję sustatyti (na, šiaip ar taip, ne susodinti), kalbant metafizikos terminais, pagal sekos, o ne pagal koegzistencijos principą, tai yra išdėstyti laiko, o ne erdvės atžvilgiu. Šeimininkui pusryčiaujant aš paprastai rasdavau kokią progą neskubriai užeiti ir kaip įstengdamas abejingiau susirinkdavau jo paliktus trupinius. Tiesa, kartais nebūdavo nė jų. Jeigu taip elgdamasis ką nors ir apiplėšdavau, tai nebent patį šį vyrą, nes jis būdavo retsykiais įpareigojamas (mano galva) per pietus nusiųsti mergaitę nupirkti dar vieno sausainio, Kalbant apie ją – vargšelė niekada nebūdavo įleidžiama į jo kabinetą (jei taip galima pavadinti pergamentų, teisinių dokumentų ir panašių dalykų prigrūstą saugyklą), jai tai buvo Mėlynbarzdžio kambarys. Maždaug šeštą eidamas vakarieniauti šeimininkas visada jį užrakindavo – ir daugiau tądien nebegrįždavo. Ar šis vaikas buvo nesantuokinė pono… duktė, ar tik tarnaitė, nesiimu spręsti. Ji nė pati to nežinojo, tačiau su ja buvo elgiamasi kaip su juodadarbe samdine. Kai tik ponas… pasirodydavo, ji nusileisdavo į patalpą po laiptais ir imdavo valyti jo batus, apsiaustą ar panašiai. Kol jos nepasiųsdavo atlikti kokios nors užduoties, mergaitė, nematydama dienos šviesos, nuolatos lindėdavo niūriajame virtuvės ar kitos pagalbinės patalpos Tartare – o tada tik jau išgirdusi manąjį naktinį beldimą į duris mažais netvirtais žingsneliais atbėgdavo prie laukujų durų. Apie jos dieninį gyvenimą žinojau tik tiek, kiek ji pati man panoro papasakoti naktimis, nes vos tik išaušdavo darbo valandos, suprasdavau, kad mano buvimas nepageidautinas, taigi eidavau iki pat sutemų sėdinėti į parkus ar kur nors kitur.

Bet kas gi buvo ir kuo užsiėmė patsai šių namų šeimininkas? Skaitytojau, jis buvo iš tų anomalių teisės paribio praktikuotojų, kurie – kaip čia pasakius – dėl apdairumo ar iš būtinybės negali sau leisti prabangos turėti pernelyg jautrią sąžinę (šią parafrazę galėčiau gerokai sutrumpinti, bet palieku tai skaitytojų skoniui): daugelyje gyvenimo sferų išlaikyti sąžinę atsieina gerokai brangiau, nei išlaikyti žmoną ar karietą, ir lygiai taip pat, kaip žmonės nusprendžia atsisakyti karietos, taip, manau, ir mano draugas, ponas… nusprendė kuriam laikui atsisakyti savo sąžinės, neabejotinai ketindamas, kai tik rasis galimybė, ją susigrąžinti. Pažvelgus į vidinę tokio žmogaus kasdienio gyvenimo ekonomiją, jeigu tik man būtų leista jo sąskaita suteikti skaitytojui šią pramogą, būtų galima nutapyti keisčiausią paveikslą. Net ir turėdamas ribotas galimybes matyti, kas tuo metu vyko, regėjau galybę Londono intrigų ir išradingų machinacijų – o ciklų epiciklai, orbitų orbitos“11 – prisimindamas jas kartais šypsausi ir šiandien, šypsojausi ir tada, nors buvau visiškas vargeta. Visgi anuometinė mano padėtis man leido pažinti tik tas pono… charakterio savybes, kurios teikė jam garbės, taigi turiu pamiršti visas jo keistybes ir atminti tik tai, kad jis mano atžvilgiu buvo prielankus ir, kiek leido jo galios, kilniaširdis.

Tos galios, tiesą sakant, buvo ne ypač didelės, tačiau aš, kaip ir žiurkės, už nuomą nieko nemokėjau ir, panašiai kaip daktaras Džonsonas, prisipažinęs, kad tik vieną vienintelį kartą gyvenime jam teko proga prisiragauti šiltųjų kraštų vaisių iki soties, turėjau nebent dėkoti likimui už suteiktą nepakartojamą galimybę rinktis kokius tik pageidauju apartamentus Londono rūmuose. Juk išskyrus Mėlynbarzdžio kambarį, kuriame, kaip manė vargšė mergaitė, gyveno šmėklos, visos kitos rūmų patalpos nuo mansardos iki rūsių priklausė mums, „visas pasaulis plytėjo mums po kojomis“, ir mudu nakčiai galėjome statytis palapinę kur tik užsigeidę. Šį namą jau buvau apibūdinęs kaip „didelį“, jis krenta į akis ir stovi gerai žinomoje Londono vietoje. Ir aš nė kiek neabejoju, kad daugelis mano skaitytojų, užvertę šios knygos puslapius, jau po keleto valandų bus pro jį praėję. Aš ir pats, kai tik su reikalais atvykstu į Londoną, niekada nepraleidžiu progos jį aplankyti. Štai ir šiandien, 1821 metų rugpjūčio 15-ąją, per savo gimtadienį, vakarinio pasivaikščiojimo metu sąmoningai pasukau į Oksfordo gatvę, kad į jį pažvelgčiau. Dabar jame įsikūrusi garbinga šeima, ir pro apšviestus svetainės langus pamačiau tikriausiai arbatėlės susirinkusią šeimyną, akivaizdžiai nerūpestingą ir linksmą. Kaip nuostabiai, mano akimis, jis pasikeitė nuo to laiko, kai prieš aštuoniolika metų jo tamsoje, šaltyje, tyloje ir vienatvėje klaidžiojo tuometiniai nakties gyventojai, badaujantis studentas ir apleistas vaikas. Tuščiai vėliau stengiausi surasti mergaitę. Išskyrus savo gyvenimo aplinkybes, ji daugiau niekuo neišsiskyrė: nebuvo nei daili, nei sumanaus proto, nei malonių manierų, bet, ačiū Dievui, netgi tais laikais mano prielankumui įgyti nereikėjo ypatingų rafinuotų grožybių – man pakako paprastos žmogaus prigimties kukliausiu ir kasdieniškiausiu jos pavidalu, ir aš mylėjau tą mergaitę vien už tai, kad ji buvo mano nelaimės draugė. Jei ši mergaitė tebėra gyva, dabar ji jau tikriausiai tapo motina ir turi savo vaikų, bet, kaip jau esu sakęs, man niekada nepavyko aptikti jos pėdsakų.

Dėl to apgailestauju, betgi dar su didesniu uolumu stengiausi atrasti kito anų laikų asmens pėdsakus, ir dar su didesniu kartėliu apgailėjau jų neaptikęs. Tai buvo jauna moteris, priklausiusi sluoksniui tų nelaimingųjų, kurios priverstos užsidirbti gyvenimui iš prostitucijos. Aš nė kiek nesigėdiju ir nematau jokios priežasties slėpti to, kad tuo metu pažinojau daugybę šios nelemtos padėties moterų ir bičiuliavausi su jomis. Tačiau šis prisipažinimas skaitytojui neturėtų sukelti nei pasipiktinimo, nei juoko – pirma, vargu ar reikia priminti mano mokslingiesiems skaitytojams seną lotynišką patarlę „Sine Cerere…“12, antra, ką jau ir sakyti apie manosios piniginės storį tuo metu, taigi lieka tik suprasti, kad ryšys, siejęs mane su šiomis moterimis, negalėjo būti nešvarus. Kita vertus, niekada gyvenime nesu pamanęs, kad mane gali suteršti kokios nors kitos žmogaus pavidalą turinčios būtybės prisilietimas arba artumas, priešingai, nuo pat ankstyvos jaunystės didžiavausi savo gebėjimu bendrauti su visais žmonėmis familiariai, more Socratico13, – su vyrais, su moterimis ir su vaikais, kad ir ką sutikdavau savo kelyje. Toks bendravimas leidžia geriau pažinti žmogaus prigimtį, skatina gerus jausmus ir kalbos atvirumą, kuris dera filosofu laikomam žmogui. Juk filosofas turi žvelgti į pasaulį kitomis akimis nei toji pasauliečiu save vadinanti vargšė ribota būtybė, pritvinkusi siaurų egoistinių prietarų, nulemtų prigimimo ir auklėjimo – filosofas turi būti plačių interesų žmogus ir vienodai žvelgti tiek į tai, kas aukšta, tiek į tai, kas žema, vienodai vertinti išsimokslinusįjį ir bemokslį, kaltąjį ir nekaltąjį. Kadangi tuo metu ne savo valia buvau tapęs peripatetiku, arba, kitaip tariant, gatvių keliauninku, suprantama, daugiausia man ir pasitaikydavo sutikti moterų peripatetikių, kurios formaliai vadinamos tiesiog gatvės moterimis. Kai naktiniai sargai vydavo mane nuo prie namų esančių laiptų, ant kurių sėdėdavau, daugelis jų užsistodavo mane. O viena iš jų – toji, dėl kurios ir pradėjau šią kalbą… ak, ne, tenepriskirsiu tavęs, kilnioji Ana, prie šios kategorijos moterų. Jei tik įmanoma, pamėginsiu rasti geresnį apibūdinimą tai, kurios dosnumas ir atjauta pagelbėjo man tada, kai nuo manęs buvo nusisukęs visas pasaulis, – tik jos dėka šiandien tebesu gyvas. Su šia vargše vieniša mergina daugelį savaičių naktimis vaikštinėjau pirmyn ir atgal Oksfordo gatve, kartais mudu ilsėdavomės ant laiptų ar ieškodavom prieglobsčio portikuose. Ji aiškiai buvo jaunesnė už mane – išties, kaip man prisipažino, jai ėjo vos šešiolikti metai. Domėdamasis jos likimu iškvočiau ją ir pamažu sužinojau jos paprastą istoriją. Tokių dažnai nutinka (nuo to laiko regėjau ne vieną pavyzdį) – ir, jei tik geradarystė Londone būtų labiau suderinama su tikra pagalba, įstatymo galia būtų dažniau taikoma tokiems žmonėms apginti ir atlyginti jiems už skriaudas. Tačiau Londono labdarybės srautas, nors ir kokia gilia, plačia vaga teka, yra begarsis ir požeminis – todėl jis nei regimas, nei prieinamas vargšams benamiams klajokliams. Maža to, niekas nepaneigs, kad išorinis Londono bendruomenės elgesio modelis bei nuotaikos pasižymi šiurkštumu, žiaurumu ir atstumia. Ir visgi aš asmeniškai mačiau, kad už jai padarytas skriaudas galėtų būti lengvai atmokėta, todėl dažnai ir nuoširdžiai ją ragindavau pateikti skundą magistratui. Tikinau, kad ji, vieniša mergina, išsyk sulauks dėmesio ir kad anglų teisingumas, kuriam visi lygūs, nedelsdamas patrauks atsakomybėn tą bjaurų plėšiką, kuris pagrobė jos kuklų turtą, ir jai dosniai atlygins. Ji ne kartą man žadėjo taip ir padarysianti, bet vis atidėliojo, nors jai nuolatos tai primindavau – Ana buvo drovi ir smarkiai prislėgta jos jauną širdį užvaldžiusio sielvarto. Kita vertus, tikriausiai ji pagrįstai manė, kad net ir pats sąžiningiausias teisėjas, net ir pats teisingiausias tribunolas nepajėgs jai atmokėti už patirtas skriaudas. Vis dėlto, tikėtina, kai ką buvo įmanoma nuveikti, ir mudu galiausiai sutarėme, kad po dienos kitos kartu nueisime į magistratą ir aš tarsiu jos vardu žodį, – deja, po šio pokalbio regėjau ją tik vieną kartą, ir mes daugiau nebesusitikome. Taigi likimas lėmė, kad nepasitarnavau jai nė šia menka paslaugėle. Ogi ji man pasitarnavo gerokai labiau – ir už tai lieku jai skolingas per amžius: vieną vakarą, praėjus dienai po to, kai pasijutau labiau nei įprasta ligotas ir silpnas, mudu iš lėto žingsniavome Oksfordo gatve, ir aš paprašiau jos drauge su manimi pasukti į Soho aikštę. Ten atsisėdome ant vieno namo laiptų – nuo to laiko eidamas pro jį visada pajuntu užplūstantį sielvartą ir prisimindamas tos vargšės merginos kilnų poelgį mintyse nulenkiu prieš ją galvą. Vos tik mudu atsisėdome, man smarkiai pablogėjo. Atrėmiau galvą jai į krūtinę, bet netrukus išslydau jai iš glėbio ir parkritau ant nugaros. Spręsdamas pagal tuometinius savo pojūčius, buvau kuo tvirčiausiai įsitikinęs, kad be kokio stipraus atgaivos stimulo toje vietoje arba numirsiu, arba, geriausiu atveju, įpulsiu į tokią išsekimo būseną, iš kurios tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis jau nebeišsivaduosiu. Tačiau atsitiko taip, kad tą lemtingą krizės akimirką mano vargšė našlaitė bendrakeleivė, pati šiame pasaulyje tepatyrusi vien skriaudas, ištiesė man pagalbos ranką. Surikusi iš siaubo ji tuoj pat puolė į Oksfordo gatvę ir per neįsivaizduojamai trumpą laiką grįžo su stiklu prieskoniais pagardinto portveino rankoje – šis gėrimas išsyk gaivinamai paveikė mano tuščią skrandį, tuo metu nebegebantį priimti jokio kito maisto, tik skystą. Ir toji kilniaširdė mergina už šį stiklą nėmaž negailėdama sumokėjo iš savo paskutinių pinigų – atminkite tai! – nors jų nedrįsdavo leisti net būtiniausioms savo gyvenimo reikmėms, be to, ji nieku gyvu negalėjo tikėtis, kad kada nors jai tą skolą grąžinsiu. Ak, mano jaunoji geradare! Kaip dažnai vėliau vienumoje prisimindavau tave su sopuliu ir neblėstančia meile, kaip dažnai trokšdavau, kad lygiai kaip senovėje tėvo prakeiksmo antgamtinė galia neatšaukiamai persekiodavo atžalą be vilties išsisukti, taip ir dėkingumo kupinos mano širdies palaiminimas, šiai iš aukščiau duotai galiai prilygdamas, lydėtų tave, sektų, tykotų, užkluptų ir užvaldytų visur, kur tik būtum, – ir Londono bordelio tamsoje, ir netgi (jei tai būtų įmanoma) kapo tamsybėje, – ir žadintų tenai nešdamas tau ramybės, atleidimo ir galutinio susitaikymo žinią!

Aš retai kada verkiu, nes, pirma, mano mintys apie svarbiausius žmonėms rūpimus dalykus kasdien, ne, kas valandą vis nugrimzta tūkstančius fatomų ton gilumon, kurioje nėra vietos ašaroms, antra, mano griežti mąstymo įpročiai prieštarauja patiems ašaras sukeliantiems jausmams – o jų stokoja tie, kurie nuo bet kokio mąslaus liūdesio paprastai yra apsaugoti lengvabūdiškumo, bet dėl to paties lengvabūdiškumo niekaip neįstengtų liūdesiui pasipriešinti, jei tik jis kada nors juos aplankytų. Be to, manau, kad visi protai, šias temas apmąstę taip pat giliai kaip aš, siekdami apsiginti nuo visiško sielvarto, privalo nuo jaunumės puoselėti ir branginti guodžiantį tikėjimą būsimąja jėgų pusiausvyra ir hieroglifiška14 žmonių kančių prasme. Šiomis mintimis vadovaudamasis iki šiol esu linksmai nusiteikęs ir, kaip minėjau, retai verkiu. Vis dėlto kai kurie jausmai yra švelnesni – nors nepasižymi didesne gelme ar aistra – nei kiti. Todėl ir šiandien, eidamas svajingai apšviesta Oksfordo gatve ir girdėdamas prieš daugelį metų mane ir mano mieląją bendrakeleivę (visada ją taip vadinsiu) guodusią tą pačią virkaujančią rylą, dažnai apsipilu ašaromis ir mąstau apie paslaptingą jėgą, taip staiga ir taip negailestingai mus amžiams išskyrusią. Kaip tai atsitiko, skaitytojas sužinos iš šio įvadinio pasakojimo baigiamųjų žodžių.


1 Tariu „nėra apsakęs“, nes vienas nūnai garsus žmogus, jei tikėtume tuo, kas apie jį kalbama, akivaizdžiai nesaikingumu yra mane pranokęs (aut. past.).
2 Trumpai nusakant (sen. gr.).
3 Niekas, kas žmogiška, jam nesvetima (lot.).
4 Čia tikriausiai galėčiau pridėti ir trečiąją išimtį, bet susilaikysiu – daugiausia dėl to, kad autorius, apie kurį kalbama, filosofinėms temoms nagrinėti specialiai skyrė tik savo jaunystės pastangas, o visos brandesnio amžiaus jėgos buvo atiduotos (tai visiškai pateisinama ir suprantama, turint omeny dabartinę visuotinės minties kryptį Anglijoje) kritikai ir vaizduojamiesiems menams. Bet ir nepaisydamas šios priežasties tarčiau, kad jis veikiau priskirtinas prie aštriojo nei prie subtiliojo proto mąstytojų. Be to, kalbant apie jo filosofinių klausimų įvaldymą, didelis trūkumas yra tas, kad jis, akivaizdu, negali pasigirti sistemiško išsimokslinimo pranašumu. Jaunystėje mūsų autorius neskaitė Platono (tikriausiai tai – vien jo nesėkmė), o sulaukęs brandos nesigilino į Kantą (o tai jau jo kaltė) (aut. past.).
5 Atsisakau bet kokių aliuzijų į dabartinius profesorius, iš kurių pažįstu tik vieną (aut. past.).
6 Eilutės iš Johno Miltono poemos „Prarastasis rojus“ (vert. past.).
7 Lengvabūdiškas poelgis (pranc.).
8 Aliuzija į J. Miltono „Prarastąjį rojų“ (vert. past.).
9 Neliesk manęs (lot.).
10 Minia (sen. gr.).
11 Aliuzija į J. Miltono „Prarastąjį rojų“ (vert. past.).
12 Turima omenyje patarlė Sine Cerere et Libero friget Venus (lot.) – be duonos ir Libero (vyno, vaisingumo ir laisvės dievas) Venera atšąla (vert. past.)
13 Sokrato dvasia (lot.).
14 Autorius, tikėtina, turi omeny tai, kad, remiantis gnoseologija, žmogaus jausmai neatspindi objektyviai egzistuojančių objektų ir reiškinių, o tėra jų simboliai, hieroglifai. (Vert. past.)

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas