literatūros žurnalas

Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė

2019 m. Nr. 4

Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai matikai, šliaužiojimas po lyses nuo aušros iki saulėlydžio, jos balsas, šveplas balsas pro dantenas:

Nuvežk, vaikeli, tą ragažėlę mano Juozukui. Vis neturi laiko atvažiuot. Rašytojas.

Vežiau aš tam rašytojui ne sykį ragažes iš karklo ir pintines iš balanų, užklotas abrūsais lino, su dešrom ir skilandžiais, rūkytų lašinių puspalčiais, karkas ir obuolius – tada dar kvykė Mareeempolėj, Kapsukyyy, Mareeempolėj nupenėti centneriniai paršai, mat šėrė Nemurienė juos ėdalu iš bulvukių, miltukų ir geltonumu svėres pranokusių garbiniuotųjų salotų. Tempiau motinos lauknešėlius. Priprato, ir man nė kriū, juk rašytojas. Nors kriokuoti tekdavo užuočiom gatvėm. Juk kaip neši atvirai. Rašytojai gi mito iš pasakiškų honorarų. Kam jiem motinų lauktuvės.

Visus savo vaikus mylėjo Nemurienė, o labiausiai tai jau šitą savo Juozuką. Rašytoją. Parašiusį tris eilėraščius apie upelius, čiurlenančius į šviesų komunistinį rytojų, vienas – tūkstančių gerklių Vingy sudainuotas per dainų šventę, purtant žilus karčius dirigentui Konradui Kaveckui, išstenėjo dar oratorijos žodžius apie motiną partiją, kaip ji glosto savo vaikelių plaukučius, ir parašė graudžių bei lyriškų eilėraščių… Lyrinį herojų vis lydi motinos akių šviesa, savaime aišku. Nelankomos, Mareeempolėj savo Juozuko užsilaukusios motinos.

Per radijušą, paskui ir televizorių išgirdusios rašytojo Juozo Nemuros dainą, kaimynės ir mano motina lėkė į daržą pas Nemurienę:

Vėėė! Kaimynkute! Kad gražiai tai gražiai!

Medum tepė Nemurienę. O jinai tik gobė skarelę, reumato riečiamų pirštų įjuodusiais gumbuoliais perrišinėjo kampučius. Tik tempė obuolius, veidu žemę siekdama, kaimynkutėm cielom ragažėm už tai, kad patiko josios Juozukas. Rašytojas vaikas, tikras rašytojas, kaip nepatiks.

Ne taip jau seniai, kaimynams gavus leidimus statytis namus jos žemėje, Nemurienė sakydavo:

Ateis diena! Jums leido balševikai, ne aš! Mano čia žemė!
Tai kad tavo Juozukas rašytojas prie balševikų, kaimynkute.
Ateis diena, ir jūs savo namus nuo mano žemės nusivešit ant karučių!

O dabar užtenka pagirti Juozuką – ir niekas namų ant karučių neveža. Stovi sau namai. Daugybė namų cukraus fabriko purvyne užversto Javonio slėny ir ant kalniukėlio, kur Smetonos laikais buvo Nemurų žemė. Mes buvom pirkę baltą stubelę iš sudūlėjusių nuo senumo geležinkelio pabėgių. Mūsų Nemurienė dėl savo žemės nebarė. Labai mylėjo mano motiną. Mylėjo mane. Juk aš jos tiltas pas Juozuką. Nuo Mareeempolės iki Vilniaus. Visados.

O tas Vilnius labai toli. Taip toli, kad rašytojas Juozas Nemura vis neturi laiko aplankyti motinos. Atsisėsti jos švariai išmazgotoje virtuvėje, iš jos drebančių rankų paimti juodąjį puoduką su kvepiančia gilių ar cikorijų kava. Porą kartų parsitrenkė. Na, gal trejetą. Atsirado draugai. Pas mus pasirodė linksmas. Aš dar buvau neišėjęs į Vilnių, todėl pirmą kartą mačiau gyvą rašytoją. Atvirai šnekant, nelabai panašų į žmogų. Negi, šmėkšteli romantiškose ūkanose nedrąsus spėjimas, negi tik čia Kapsukyyy, kojų pas motiną neapšilęs sūnaitėlis rašytojas, keliantis literatūrą žodžiais – pilkit greičiau rašytojui!

Per daug lempina! – šnekučiuojasi kaimynai.
Nemurukui galima! Rašytojas!
Iš jo rašytojas kaip iš manęs merga! Kur jo knygos, kur?
Tikras rašytojas turi būti geras lempa. Be to, jis tarybinis rašytojas. O tie maukia stiklinėm. Rašo: tegu grūdinasi šnapsas!
Rupūžė jis. Apleido motiną. Ar nusivežė į Vilnių kada. Ar parodė vaikus močiutei. Tegu čia tik išdygsta, aš jam puodkele, aš jam ražu išakėsiu begėdišką snukį!

Dar sykį palėbavo su didžiausiu miesto girtuokliu Benu „Midaus rage“, pareigą atliko, atsisveikino su pakilusia lig dangaus iš laimės motina – ir dingo. O aš studijavau, dirbau, trankiausi po svietą, – ir vis vežiojau lauktuves rašytojui Juozui Nemurai. Vis kūriau legendas senukei Nemurienei, kaip vyriausiasis jos sūnaitėlis Juozas Nemura rašo ir rašo, kaip neturi jis laiko motinos aplankyti nei Kapsukyyy, nei Mareeempolėj.

Pirmaisiais studijų metais dar tikėjau – parašys, leis knygą po knygos. Tačiau rašytojas mano akyse ima keisti darbus ar atvirkščiai: darbams jis pernelyg įžymus. Aūūū, kur jūs, knygos mano, atsišaukit, aš jūsų autorius Juozas Nemura! Pluša redakcijose dažniausiai korektorium, rašytojus vadina vardais, redaktoriai dėl jo stačiai mušasi. Po tų literatūrinių karjerų dėl neaiškių priežasčių visi guja ir uja. Redaktoriai, kaip jums ne sarmata skriausti, persekioti už talentą! Bet nieko, brolyti, aš dar suskambėsiu, aš dar žybtelsiu, paskolink rublį, o jei gali, ir dešimt!

Paskui jau tik trinasi ir zulinasi literatūros paunksmėj. Amžinai užtaria rašytojus, ypač poetus. Spaudoj, kaip sakosi, o jo sakymais apie save reikia besąlygiškai tikėti, gausybė jo straipsnių ir recenzijų, kur gina. Keletą suradau ir aš. Užtatai todėl pilna jo kavinėse su laistančiais savo pasiekimus ir nesėkmes rašytojais. Mėgėjas pasisėdėti su žaliais literatūroje debiutantais. Tada jis – globėjas ir užtarytojas: pilk, į sveikatą, aš tave supažindinsiu, su manim neprapulsi, į sveikatą! Iš pradžių kelnės lygintos ir batai išblizginti, paskui – jau ne, mat tikras rašytojas turi vaikščioti apšepęs ir nusmurgęs. Tik taip jis pažins gyvenimą, atras save. Be jokių kūrybinių komandiruočių. Plaukė į jūrą, rekomendavo ujusieji redaktoriai, neišplaukė. Maukia alų. Skaičiuoja kapeikas. Atiduosiu! Prie šventosios žioplių deivės Nigdės jis tau, durniau, atiduos! – krizena tolimi nuo literatūros tipeliai. Bėga dešimtmečiai. O Juozas Nemura vis baiginėja ir baiginėja gyvenimo universitetus. Iki dugno su įvairiausio plauko padugnėm, tik mamai apie mane nepasakok, brolyti! – švyti ašara šeriuos.

O Nemurienė parsimuša darbuos ir varguos. Vis laukia ir laukia savo sūnaitėlio.

Užmiegu kartą tėvų namuose. Pramerkiu akis – Nemurienė! Negi ji sėdėjo kambary, kol miegojau, negi!.. Ji čia dėl… Reikėjo pulti ant kelių, prisipažinti, kaip skyniau jos obuolius, o ji atsigręžusi rūke kasė bulves, žiūrėjo – ir vagystės nematė, ir motinai nesakė – grįžau, o prie slenksčio ragažė, pilna tų pačių obuolių ragažė, jodvi šnekučiuojasi su motina… Tos nepabaigiamos motinų šnekos… Vis apie vaikus… Apie antrą sūnų Praną, girtą užsidobusį ant motociklo ir palikusį pulką vaikų… Apie trečią sūnų – tinginį, susilaužiusį koją, tam baisiai patiko sirgti, guli – tau moka, tai vis laužė sau rankas kojas, kol tapo invalidu ir nepilno proto, apie jo tris žmonas, taikiai sugyvenančias, dėkui Dievui, dar apie vyriausią anūką su keturiom žmonom ir tuntu vaikų… Apie dukteris ir jų ašarom sulaistytas bėdas… Daugel vaikų išaugino Nemurienė, visų gyvenimai nenusisekė, ji didžiuojasi, kaimynkute mieliausioji, tik vienu vieninteliu, dar gerai, kad tavo sūnaitėlis jam labų dienų nuo manęs veža ir veža… Žvelgia į mane Nemurienė… Žvelgiu aš… Ir gūdu man sieloj pasidaro, kad štai aš jau daugybę metų meluoju jai apie josios Juozuką.

Dar iki mano melagysčių joks rašytojas buvo Juozas Nemura. Niekdarys ir girtuoklis buvo Juozas Nemura. Vienas iš pulko apspitusiųjų Kostą Kubilinską, Paulių Širvį girtuoklių, vienas iš aplinkui literatūrą tranų spiečiais zvimbiančių latrų, bohemos slunkių. Didelių dideliausi, arai narsiausi, paskendę melsvam tabako tvaike, smuklių triumfe, savo mėšle ir beribėse pretenzijose – nerašyti, bet tikėtis, kad viena kita eilutė, išspausta pagiringą rytą, liks istorijoje. Jie būtų parašę, tačiau jiems neleido, jie būtų parašę, tačiau pavijus neleidusiuosius – tušti paliko stalčiai ir dar tuštesnės permainų užkluptos galvos. Jie kovojo! Gėrė, gyrė talentus, vėl gėrė, ėjo per literatūrines kartas su algiais, sigitais, romais, petrais, jonais, keikė Kostą Korsaką ir gyrė Vytautą Kubilių, nekentė Baltušio, Miežio ir liejo girtas ašaras per Broniaus Radzevičiaus laidotuves, nors jo nepažinojo ir net nebuvo skaitę. Atgimimas juos užklupo kaip reikiant neprasipagiriojusius, tačiau jie greitai tapo šaukliais ir kovotojais. Ne vien literatūroje.

Šiaip jau meilės seilės nebūtinai baigdavosi jam vedybomis, nors kartais ir įsištampuodavo pase, taigi gyveno ir skurdesniuose, ir geruose, net pakenčiamuose butuose. Įsimyliu, brolyti, karščiausiai, beprotiškai įsimyliu žmonos seserį, ji atsako man liepsningai ir poetiškai, ir tik kakarkšt: iš devinto aukšto, kur gyvenau kaip koks Rastinjakas, žaibu krentu į drėgną pusrūsį, ir dar su žiurkėm! Įsivaizduoji?! Dažnai pasimatydavom ne jo namuose, o visokiose užeigose ar tiesiog gatvėj. Būdamas išskirtinai vaišingas ir širdingas, mane vaišinti pristigdavo laiko. Paduok, ką atvežei, – ir arivederči, sinjore. Nors labai labai tavęs pasiilgstu, brolyti! Tu – mano širdies patieka! Taip sakė Vienažindis, nors man labai norėtųsi – kad Baranauskas!

Štai Juozas Nemura blaivut blaivutėlis kaip dūmas Karoliniškėse, kur gyvenau, kelia mane iš miegų, trečią valandą nakties, jam labai reikia pasakyti, kaip pasiilgo motinos ir šviežių bulvukių, apibarstytų krapais, ir nors gurkšnelio rūgusio pieno. Va žiūrėk, kaip čia mano širdis daužosi, iš Mareeempolės ilgesio, brolyti! Verdu kavą rašytojui. Žiovauju. Jis žvalus ir tikisi daugiau. Nuleidus jį nuo laiptų, ar ką, tačiau ims rėkti: rašytoją muša!.. Rašytoją muša!.. Jis jau dukart išsiskyręs ir kelintąkart gyvena susidėjęs. Paskutinė, jei neklystu, buvo išdidi dama, net nusipurtė, kai Nemura, ją susitikęs, nei iš šio, nei iš to ėmė grabinėtis už krūtinės, girdi, taip darę Vijonas su Puškinu. Kiek čia aš vaikų turiu… – rauko kaktą, mintija, laukia, žvairuoja į sekreterą, nors mudviejų pokalbis nesimezga. O juk vagos, mintys ir kitos leidyklos bei redakcijos praeit neduoda, visi nori leisti jo knygas, tik jis nesiskubina. Kur jie buvo anksčiau, dabar pajuto mano įkvėpimą, maitvanagiai prakeikti! Nuviliu, neįpilu, jis iškėblina skersas ir įsižeidęs iki turtingosios savo sielos gelmių, nes esu šykštus Gobsekas ir su Šeiloku sėdžiu ant maišo pinigų, o draugams bei ypač neeiliniams talentams esu Baltoji Iltis. Vilkas, po velnių, atsiprašant Džeko Londono.

O kitą dieną atsibeldžia į Litfondą, iš garsaus šelpėjo Petro Pajarsko gauna pinigų dainos rašymui, puola į „Literatus“, bet iš ten – mes su tavim, Juozai, audrose į horizontus plačiuosius! – išboginamas, kelio galas nuveda pas mane skolintis pinigų, neturiu laiko, todėl įbruku paskutinius penkis rublius, išlydžiu jį į Dzūkijos kaimą pas naują beprotiškai įsikliopinusią bibliotekininkę ar mokytoją lituanistę – kitą dieną jis atsliūkina viena basa koja su šliure, kita – apauta kojine, tik be bato, – Vilniaus stoty, matai, brolyti, jį apvogę, kai pirkęs bilietą į Mareeempolę… Kaip miela, jog nieko neparašys, ir akyse nesirodys! – nusispjaučiau, jei ne Nemurienė… Melų melai, koks amžinai teikiantis vilčių rašytojas, dainių dainius yra Juozas Nemura, Marijampolės pasididžiavimas, kad jis prasmegtų skradžiai… Talentingas nesvietiškai, ir kokia čia bėda, kad nieko neparašys. Dėl to kalti visi kiti. Tik ne jis pats. Litfonde visi aptarinėja naujieną – mirė Juozas Nemura! Mirė! Netyčia pakelia akis vienas sakęs amžinatilsį Juozui – ir mato ant grindų batą! O tas batas – Nemuros! Ir taip toliau. Nenuobodu gyventi ir kurti su Juozu Nemura!

Su vaikais man nenusisekė, – pasakoja mudviem su motina Nemurienė. – Ačiū Dievui, turiu Juozuką. Ir anūkų turiu visą pulką. Senatvėj jie mane ant rankų nešios.

Tikrai – anūkų pilni namai, plyšta nuo juoko ir klegesio, bus kam prižiūrėti Nemurienę senatvėj. Anūkė, dėl akinančiai rudo plaukų raudonumo ir mitrumo vadinama Vovere, ėmė ir užstatė Nemurų namus bankui. Pakišo Nemurienei popieriuką. Iš kur Nemurienei žinot, kad popieriukų nereikia pasirašinėt.

Ieškok, vaikeli, Juozuko.

Tik pasakė Nemurienė ir – išėėė… Lazdele pasiramsčiuodama. Atgula mirties patalan, mano motina iškviečia kunigą, nuprausia, pašarvoja – ir nugieda kaimynų pulkelis Nemurienę į Ąžuolų Būdos kapines. Kodėl ten? Kad rašytojui Juozui Nemurai būtų patogu lankyti kapą. Tiesa, rašytojas nesiteikė atvykti į motinos laidotuves. Pekliškai to laiko nebuvo – vis literatūra, vis misija žodžiu nemurišku žadinti tautą. Graudžiai raudojo kapuose niekų verti Nemurienės vaikai, sukrėsti buvo anūkai, prisiminę močiutę, jos bulvinius blynus ir skanias vyšnių zupes su kleckais, o labiausiai – anūkė, vardu Voverė, kur pinigus pramovė ir Nemurų namus pražudė. Juk niekad jau nebus švariai išmazgotų grindų, ir nekvepės jos vaškais, nežydės baltai vyšnios sode, neapkeps obelys vaisiais ir nelūžinės jų šakos.

Ilsisi štai Ąžuolų Būdos kapinių smėly Nemurienė, bet jos kapo negaliu surasti, praeinu pro antkapį, kuriame iškalta, jog čia palaidotas socialistinio darbo didvyris. Toks ir toks socialistinio darbo didvyris, akmuo didelis, tik Nemurienės kapo kaip nėra, taip nėra. O turi būti. Šventa Nemurienė, kaip šventa mano motina, ir kitos – išauginusios mus nuo lopšio, numylavusios išglobojusios, palydėjusios į platųjį pasaulį.

O kur kapas to, kuris taip išgarsino lietuvių literatūrą, taip išliaupsino ir subanalino, kad niekas Lietuvoje dabar nėra girdėjęs apie Juozą Nemurą? Tą patį, kuris Mareeempolėj, o gal Kapsukyyy deklamavo eiles iš Sibiro lagerių grįžusiems vyrams, tą patį, kuris po deklamavimų tų pačių vyrų buvo atvežtas namo ir įgarbintas į tvartą.

Tegu šitas prisiputęs kiaulė išsimiega su kiaulėm, gal ateis į protą! – pasakė vyrai ir užtrenkė tvarto duris.
Nei čia šitep buvo mano Juozukui, nei čia ką! – pyko už tokias kalbas Nemurienė. – Va su mano vyru buvo šitep, kaimynkute. Daviau aš jam pinigų karvei, išėjo į jomarką, negrįžo tris dienas. Kada pasakė – karvės nenupirkau, žiūrėk, koks geras yra dziegorius, – aš jam ir vožiau!..
Tai parada svieto! – aikteli mano motina. – Negi tu jį!..
Atsigaivaliojo, balvonas! Kur tu jį užmuši!
Tai vaikučiai nusidavė ing jį?
Visi aliai vieno, kaimynkute! Tik Juozukas atsigimė į mane!

Trankydamasis, kaip jau sakyta, po Lietuvą, sutinku personažą šiapus Nemuno. Gyvą ir sveiką. Be jokių sumurimo ar suvargimo žymių. Sulaukusį laisvės ir naujųjų laikų. Žmona dirba, jis… Žinoma, rašo, rašo… Be galo ir pabaigos rašo… Jei nepaleis įkvėpimo, tai pradžiugins skaitytoją… Apipila mane klausimais… Žinoma, apie rašytojus, išvarvina porą ašarėlių dėl be laiko išėjusiųjų, dėl…

Literatūra – mano didžioji meilė! Dėl jos blaškomas esu epochų kryžkelėse!

Kur jau ne – naujosios, kelintos jau, žmonos nugara plati kaip kluono durys, o jis – mažas, piepsintis apie savo talentą parazitas, užsiglausti yra už ko, dar vienas vaikas paleistas ant svieto… Nemura.

Šnekuosi, pasakoju jam apie paskutines motinos dienas, apie tą nelemtą paskolą ir parduotus Nemurų namus… O jis man pasakoja, kaip lipo su Paulium per aukštą tvorą į rašytnamio rūmus, kaip Miežis nusivedė užsikabarojusius į kabinetą ir ėmė priekaištauti: jei jau geriat, vyrai, tai prancūzišką konjaką geriausia, – veidukas kaip kumštis, visas raukšlių raizginėliuos, įkritusios akys tik dega, neproporcingai dičkis Adomo obuolys, žąsino padaigos ant jo juda kaip kadaise su poetine narsa darant va šitaip, ponai, kliuku kliuku – ir Juozas, rašytojas Juozas Nemura garsiai ryja seiles. Užsigauna, kam neinu į jo namus, kur stalas lūžta nuo… Įsivaizduoju. Ne tik valgius ir gėrimus, bet ir kalbas. Tostus.

Daug vandens nutekėjo Nemunu, Šešupe, o apie Astravo apvogtą Nerį nė nekalbu. Jau daug metų niekas nieko negirdėjo apie archeologinę literatūrinę iškaseną ir jos likimą.

Ir štai šventė. Kukliai stoviu kolegų būryje. Mane pastumia jaunas ir įžūlus veikėjas. Taip jau turi būti: seniai, šalin, žinokite savo vietą, dabar karaliaujam mes! Įsižiūriu. Viešpatie, negali būti… Srėbtuvė veikėjo tokia pati, tik veidas nepamėlęs, jaunyvas… Dar sykį stumteli…

Juozai! Nemur… – išspaudžiu iš savęs.

Nemura. Bet sūnus, – sako man Juozo Nemuros kopija. Kaip iš akies traukta kopija. Arba klonas. – Amonas Nemura.

Amonas! Taip kvailai ir dar egiptiečių dievo vardu pavadinti savo sūnų galėjo tik vienas vienintelis žmogus Lietuvoje!

O Juozas?

Palaidojom pernai.

Man sužimba menkutė viltis, kad su lietuvių literatūra šiais knygų mugių ir rašytojų ant kiekvieno kampo laikais… Gal ji bus išvaduota nuo dar vieno Nemuros.

Mes laidojam.

Ir nužvelgia mane profesionalo žvilgsniu nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos. Šitas balvonas mane palaidotų nors ir šiandien. Tik mokėk jam už savo pagrabą grynais… Juk Amonas!

Bet aš dar…

Štai mano vizitinė kortelė. Aš jūsų paslaugoms. Tiesa, tėvelis prieš mirtį labai nusivylė jumis. Sakė, kur mano akys buvo. Sakė, kad jis viską apie jus žinojo, tačiau nesitikėjo, kad jūs nusirisite į klampiausią liūną. Kam rašytojui politika ir ideologija, sakė tėvelis. Tačiau aš jus palaidosiu – pigiai ir be jokių problemų.

Žydi vyšnios, žydi obelys prie plastiku apkalto kadaise rąstinio Nemurų namo – o artyn prie manęs vis eina ir eina Nemurienė. Lūpos sučiauptos, skarelės kampai kietai užmegzti, rankoj ragažė su obuoliais, o matikai žolėms darže ravėti, mėžimo šakės, spatai dirvai ir grebėms kasti seniai išvežti į didelį lyg Kinija metalo laužą.

Lieka tik balsas:

Laiminga aš… Juozukas mano – rašytojas…

Per Mareeempolę, per Tursučius, Tarpučius, Degučius, Meškučius – nesiekiant Mauručių, čia, Ąžuolų Būdoje… Atsiklaupiu…

Laiminga aš…

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8-9 / Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

Romas Gudaitis. Per mirksnį akies

2018 m. Nr. 3 / Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis…