literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Bulvės akis. Novelė

2019 m. Nr. 4

Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį.

Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurios kyšo kopūstas ant plono kakliuko. Riebaluoti kirpčiukai, siekiantys nosį, sukritę pluoštais kaip grėblio dantys, o pro juos kraupiai žvilga melsvi akių baltymai.

Kad pusseserė nė kiek nepasikeitė per dvidešimt metų, Militos nestebino. Ji tik pamanė, kad tai nešiuolaikiška.

Tiesą pasakius, koks skirtumas. Juk per dvidešimtmetį jos viena kitos nepasigedo. O tai visai pateisinama – šiuolaikinio žmogaus sąmonė nuolatos užimta svarbiausiu dalyku: būti čia ir dabar. Milita buvo tokia veikli ir disciplinuota, kad visus prisiminimus, netinkančius dabarčiai, tiesiog išmetė iš galvos.

Bet ar Nemira – šiuolaikinis žmogus? Gal jos smegeninėj pilna sutrūnijusio laiko?..

Milita dar sykį dirstelėjo į veidrodėlį ir spustelėjo greičio pedalą.

Užvakar, išgirdusi duslų Nemiros balsą telefono ragelyje, Milita nė pati nepajuto, kaip sušuko: „Tuoj pat atvažiuok!..“

Šiek tiek supyko ant savęs, kad pasielgė taip impulsyviai, bet paskui atlyžo.

Tiek to. Parodys Nemirai naują svetainės sofą – darbininkai ją ką tik surinko, turbūt instrukcija tebesivolioja ant grindų. Ir ką nors atiduos, kaip tik dvi dėžes nereikalingų daiktų pririnko.

Kaip kelionė? Viskas gerai?

Nemira linktelėjo. Lėtai ir vangiai, nes turbūt nenorėjo, kad galva nulūžtų ir įkristų sterblėn.

Išalkai? Gal užvažiuojam kur pavalgyt?

Nemira neatsakė. Tik kraupiai pažvairavo iš po kirpčiukų. Milita daugiau jai nieko nesiūlė.

Pastačiusi mašiną kieme, atidarė automobilio dureles. Nemira lėtai ir negrabiai išsirangė lauk.

Pamiršai savo daiktus, – Milita pasilenkė ir truktelėjo nuo sėdynės Nemiros rankinę. – Oho, kokia sunki. Akmenį įsidėjai?
Ne, – burbtelėjo Nemira. – Kirvį.

Milita pagalvojo, ar verta iš mandagumo nusijuokti, ir nusprendė, kad ne. Praleisdama pusseserę į priekį pamatė, kad jos nertinis keliose vietose nemokšiškai užadytas. „Paieškosiu jai ko nors savo spintoje“, – pažadėjo sau.

Ir dar kažkas žalias spindėjo Nemirai ant riešo.

Kas čia?

Nemira pažvelgė į Militą. Lūpų kampučiai nusviro – nesuprasi, šypsosi ar pyksta.

Laikrodis.

Ka-as?..

Laikrodis. Ir tu tokį turėjai, tik raudoną.

Milita papurtė galvą.

Neprisimenu.

Nemira dėbtelėjo į ją pro kirpčiukus, ir Milita pasijuto nesmagiai.

Na ir prikibo. Juk tai tik pigus saldainis iš krakmolo rutuliukų, suvyniotų į blizgantį popierių, su negrabiai nupieštais ciferblatais. Tokius pardavinėja kaimo atlaiduose – žalius, raudonus, violetinius.

Neprisimenu, – pagalvojo Milita, žiūrėdama į Nemirą. – Na ir gerai.“

Einu į virtuvę, užkaisiu arbatos.

Militai išėjus, Nemira atsargiai apsidairė.

Kambarys jai nepatiko. Didelis, šviesus. Stalas taip nupoliruotas, kad gelia akis. Kažkas saldžiai smirdi – turbūt tas paveikslas su rožėmis. O sofa tiesiog baisi. Balta kaip sniegas. Atsigulsi ir mirtinai sušalsi.

Nemira pakrapštė rankinės sagtį.

Ne, dar ne laikas“, – pagalvojo. Atsisėdo ant apvalaus pufo prie sienos, paglostė rankinės užrašą „Davidoff“ iš metalinių raidžių. Nemirai jis patiko – priminė antkapio lentelę.

Auksinė vasara kaime. Kai saulė kabo zenite, laikas sustoja. Tada atsibunda vidurdienio numirėliai, plokšti kaip popieriaus lapai, išlenda iš malkinės tarpsienių, be garso prisėlina ir kutena sausais pirštikauliais nugarą.

Nemira bijo kutulio, todėl slepiasi rūsy, kurio tolimiausiame kampe, dvelkdama saldžiu lavono kvapu, pūva violetinė bulvė, įsmeigusi į Nemirą blyškią visaregę akį. Prie sienos stovi platus stiklinis butelis, jis panašus į kolbą, kurioje galima užraugti nelabai stambaus sudėjimo žmogų. Tiesą pasakius, butelio kakliukas per daug plonas, kad tą žmogų įkištum. O gabaliukais netinka, žmogus turi būti gyvas.

Nemira atsiduso. Pažvelgė į saldaininį laikrodį, į laiko išblukintą ciferblatą.

Milita savąjį turbūt surijo, – pagalvojo su širdgėla. – Ji viską surydavo. Užtat dabar nieko neprisimena.“

Matė, kokia pusseserė pasidariusi kvaila. Bet jos nesigailėjo. Pati kalta.

Į svetainę, laikydama padėklą, įėjo Milita.

Štai. Sausainiukai, arbata… pašildžiau tau kebabą. Turi suvalgyt. Būtinai.

Nemira nusprendė jos nenervinti. Čiupo kebabą ir surijo, greitai ir pareigingai, su visa folija ir servetėlėmis.

Militos rankose sudrebėjo puodelis.

Jėzusmarija… tau viskas gerai?..

Nemira nieko neatsakė. Atsirūgo, prisidengusi burną rankove, ir piktai pasižiūrėjo į Militą.

Prisiminė, kaip jos abi, pasislėpusios malkinėj po sutrūnijusiu varstotu, rijo liepų pumpurus, šlapią smėlį, į mažutes rudas mumijas pavirtusias kriaušytes ir buožgalvius, jau išleidusius priekines kojas. Ir kaip Nemira, palinkusi prie jos, sulaikiusi kvapą krapštė jai iš gilaus sėdynės ruožo vyšnių kauliukus, kurių ten buvo prigrūdęs dėdė Pranas. Visa malkinė kvepėjo vyšnių sodu.

K… kauliukai… – sulaikydama žagsulį, burbtelėjo Nemira.

Milita tarkštelėjo puodelį ant lėkštutės taip smarkiai, kad ši vos neperskilo.

Nemira, – griežtai tarė ji, visai kaip mokytoja, kurios Nemira nemėgo, nes toji vis ieškodavo jos galvoj utėlių. – Nekalbėk man apie tai. Aš išėjau visą psichoterapijos kursą, kad užblokuočiau negatyvius prisiminimus.

Nemira prikando lūpą. Nieko gero, ak, visai nieko gero.

Ją apėmė bloga nuojauta, kuri netrukus pasitvirtino.

Milita ėmė raustis spintoje.

Štai, – sviedė ant sofos pūkuotą rožinį megztuką. – Apsivilk.

Nemira sustingo iš baimės.

Aš trumpam į vonią, o paskui eisim pasivaikščiot.

Nemira, nežiūrėdama, kur priekis, kur nugara, užsitempė megztuką ant savo aptriušusio nertinio, stengdamasi negalvoti, kad ją prarijo didelė pūkuota kirmėlė. Paskui atidarė rankinę, išžvejojo dėžutę nuo ledinukų. Atsuko dangtelį.

Aš bijau. Ką man daryt? – paklausė žiūrėdama į vidų.
Leisk jai mane suvalgyt, – atsakė balsas iš skardinės.

Nemira linktelėjo. Atsargiai išėmė iš dėžutės blyškų bulvės daigą, atsiduso ir įdėjo tarp dviejų „Oreo“ sausainio puselių.

Kai Milita grįžo, Nemira atkišo sausainį.

Suvalgyk.

Milita susiraukė.

Nenoriu.
Valgyk, – neatstojo Nemira. – Kitaip niekur neisiu.

Milita gūžtelėjo pečiais. Paėmė sausainį ir susikišo į burną, pykdama ant vaikiškų pusseserės kaprizų.

Nemira nusisuko nuo jos ir truputį palaukė. Akis užkliuvo už zomšinės kosmetinės ant židinio atbrailos. Nemira susijaudino. Vajetau, kaip gražu. Visai kaip pelėsis ant uogienės paviršiaus. O apačioj burbuliuoja prarūgusios pandemoniumo gelmės.

Suspaudė kosmetinę rankose ir atsigręžė. Atsargiai priėjo prie stalo, pritūpė ir įsižiūrėjo į grindis, pribarstytas sausainio trupinių.

Štai kur tu, – pasakė vienam trupinėliui. Švelniai pakėlė jį ir įdėjo į kosmetinę. – Kaip džiaugiuosi, kad atvažiavau. Tau juk buvo visai blogai. Tik tu nematei. O aš mačiau, nes turėjau bulvės akis.

Per galvą nusitraukė rožinį megztuką ir sviedė jį ant grindų. Paskui išlupo iš rankinės kirvį ir sukapojo megztuką į gabaliukus. Smulkiai kaip beįmanydama – kad neatgytų.

Buvo tokia patenkinta, kad sofos nebelietė. „Tegu sau riogso, – pamanė. – Tegu kas kitas ant jos sušąla. Militai tai nebegresia. Milita važiuos namo.“

Grąžino kirvį į rankinę. Pasižiūrėjo į saldaininį laikrodį.

O, – tarė nustebusi. – Kaip greit praėjo laikas. Kad tik nepavėluotume į paskutinį autobusą.

Kišdama kosmetinę į rankinę, paglostė žalią zomšą pageltusiu nykščio nagu.

Rūsyje tau patiks. Mes abi ten gyvensim ir neįsileisim dėdės Prano. Tegu jis daužosi įsauly ir barsto kinivarpas iš savo kaulų… Mes tik juoksimės… tik juoksimės, ar ne, sesute?..

Pro riebaluotų kirpčiukų varveklius blykstelėjo melsvi baltymai.

Tu tokia mažutė… tokia mažutė… hm… kur čia tave padėjus… oo, jau žinau.

Nemira plonai, šlykščiai sukikeno.

Įdėsiu tave į butelį.

Suplojo rankomis. Iš rankovių išbiro sausi pliauskų trūnėsiai, dvelkiantys praėjusio laiko kvapu.

Maitinsiu tave kitaip nei prieš dvidešimt metų… Kad taip greit neužaugtum…

Nemira trenkė durimis, ir laiptinė prarijo jos žodžius.

…ir vėl manęs nepaliktum.

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5-6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5-6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Renata Šerelytė. Suklastotas stebuklas

2016 m. Nr. 3 / Zita Čepaitė. PAVEIKSLAS. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.