literatūros žurnalas

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3

Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Mes lengvai susitaikome su tikrove, gal todėl,
kad intuityviai jaučiame: niekas nėra tikra.

Jorge Luis Borges


Kai pernai rudenį gavau (su personaline dedikacija) dovaną iš Kęstučio Navako – naują jo romaną „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, – tuoj pat „užsibukinau“ vietą pas Regimantą Tamošaitį „Metuose“, apsiimdamas parašyti recenziją. Tačiau perskaičius paaiškėjo (jūsų ir mūsų apmaudui), kad rašyti nėra apie ką. Kad tai įrodyčiau – tolesnis rašinys.

Vyno kopijos“ sėkmės inspiruojamas (geriausia 2016 metų knyga!), K. Navakas ėmėsi antrojo romano. Tepraėjo pora metų – ir yra: baigta! Deja, priėmėjui tenka konstatuoti – kūdikis neišnešiotas. Gera knyga turi ilgai bręsti visko mačiusioje kaukolėje, liūliuotis minčių vandenyse, monstriškai augti ir plėtotis, savo čiuptuvais sugerdama viską į save, pagaliau – netilpti ir pradėti lietis į popieriaus lakštus – į būsimą laišką skaitytojui. Su pirma knyga taip ir buvo, ji brendo ilgai, ir Skaitytojas atpažino gero išlaikymo kokybę, sodrumą ir aromatą. Tačiau antra parašyta iš likučių – autoriui atrodė, kad tuo pačiu garu pasieks ir antrą finišą. Autoriaus garbei pastebėtina, kad buvusi šlovė galutinai jo neapakino, savikritiškasis protas tebefunkcionuoja: suvokdamas menkesnę šios knygos vertę, K. Navakas ketvirtame viršelyje tai pripažįsta („Palyginus su romanu „Vyno kopija“, ši knyga daug lengviau skaitoma, neturi tiek kodų ir intertekstų“) ir septyniais punktais pateikia instrukciją, kaip skaityti ir suprasti. Pasiteisinimas ir instrukcija šiek tiek gelbsti, tačiau menkai.

Nors Jorge Luiso Borgeso vardas neišlenda knygos tikrinių vardų (kaip visada, jų nemažai) kataloge, akivaizdu, kad tai pagrindinis K. Navako autoritetas ir mokytojas, kuriuo sekama, kuris perfrazuojamas, kurio įtaka aiški nusikopijuotuose ir „vietinėms reikmėms“ pritaikytuose įvairių lygmenų sprendimuose. Neminint ankstesnių autorių (Plato, Al-Jahiz, Averoes), Emanuelis Swedenborgas, suabejojęs materijos realumu, Thomas de Quincey, opiumo garbintojas, Edgaras Allanas Poe, detektyvinės novelės meistras, Oscaras Wilde’as, svaidęs paradoksalias įžvalgas, ir visų jų tradicijas aukščiausiu lygiu tęsęs Jose Luisas Borgesas – į šią literatūros konstruktorių ir paralelinių pasaulių buvimą teigiančiųjų plejadą taiko K. Navakas. Plejada puiki, ir K. Navakas savo uždaru gyvenimo būdu („Miestas, kai į jį išvažiuoji po ilgo glūdėjimo riešuto kevale, atrodo, it jį skaitytum“, p. 94), gyvenimu tarp knygų, idėjų pasaulyje, kuris tampa realiausiu ir svarbiausiu (J. L. Borgesas yra sakęs, kad rojų įsivaizduoja kaip biblioteką), siekiu kūrinį išradingai konstruoti yra J. L. Borgeso tipo menininkas.

Lietuvai būtų dovana turėti tokį autorių kaip J. L. Borgesas, jungusį nacionalinę istoriją ir kultūrą su visuotine. Mūsų istorijoje ir kultūroje yra ne mažiau kvapą gniaužiančių detektyvinių istorijų – tik reikia jas „pasiimti“. J. L. Borgesas savo novelėmis įrodinėja, kad nėra geresnio autoriaus ir režisieriaus už patį gyvenimą („pasaulis, kurio akivaizdžiausia savybė – sudėtingumas“, p. 168). Tačiau unikalių istorijų rekonstravimas iš archyvų, dokumentų, spaudos puslapių reikalauja daug darbo. Ir šiuo požiūriu, tarkim, Kristina Sabaliauskaitė yra žymiai arčiau J. L. Borgeso nei K. Navakas. Ir arčiau magiškojo realizmo, žinoma.

Antras dalykas, būtinas gerai literatūrai ir akivaizdus J. L. Borgeso kūriniuose, – tai sugebėjimas perteikti žmonių bendravimo modelius, charakterius, elgsenos tipus. Tik per žmogaus paveikslą, kuriame kiekvienas atpažįstame dalį savęs, per psichologiškai įtaigius žmonių tarpusavio santykius istorija tampa gyva, pagauli ir jaudinanti. K. Navakas viso to nedaro, eina gerokai lengvesniu keliu: istorijos neieško – susigalvoja pats „a la“ principu (šįkart demonstratyviai žaidžiama su „film nuar“ detektyvine intriga ir poetika), o personažus, kad nereiktų vargti su psichologiniais kazusais, suprimityvina ir sukarikatūrina. Knygoje veikia animaciniai personažai dvyniai Tomas ir Džeris (poetai, kurių nespausdina), Čipas ir Deilas (policininkai detektyvai), Tesla (poetas, kurį spausdina), Jis ir ji, vienam realybės lygmeny turinti vardą Jūretė, kitam – Levandra. Šie pagrindiniai ir keli kiti personažai „gyvena“ kartais susiliečiančiose, o kartais prasilenkiančiose dimensijose, iš kurių viena, dvi ar net visos yra fikcija: personažai egzistuoja, kol juos kas nors rašo arba sapnuoja. Šios borchesiškos paralelinės realybės leidžia K. Navakui šiek tiek pažaisti, priartėti prie magijos (policininkai nemato „nusikaltėlių“, nes Jūretė tuo tarpu išjungia juos iš savo minčių), „pakeisti“ personažų „likimus“, kažką prirašant ar veikėją tiesiog pradanginant miglose, paskelbti hakerių įsilaužimo pavojų ir panašiai („Mūsų personažai pradėjo rašyti mus, kaip ponia Bovari parašė Flaubert’ą“, – šaukia vienas Navako personažų (p. 184) – „Pajutau, kad mano kūrinys šaiposi iš manęs“, – kalba J. L. Borgeso herojus novelėje „Averojaus paieška“ (J. L. Borges, „Smėlio knyga“, p. 101). Knygos pavadinimas („Privatus gyvulėlių gyvenimas“) pasiskolintas, kaip nurodo pats autorius, iš prancūzų dokumentinio serialo, kuriame žvėrys bendrauja tarpusavyje žmonių kalba. Siūloma matyti knygos personažus kaip tokius nekenksmingus gyvūnėlius, uždarytus autoriaus vaizduotės narvelyje. Kompozicija – iš Bertrand’o Blier filmo „Notre histore“ („Mūsų istorija“), kuriame nuo alkoholio apsvaigęs Aleno Delono personažas traukinio kupė susapnuoja mažai įtikinamą meilės ir nenutrūkstamo gėrimo istoriją. Filmas švelniai siurrealistinis, jame esama alogikos, bet ne per daug. Kaip ir K. Navako knygos skyriuose-sapnuose, kuriuos sapnuoja „jis“, „ji“ arba „aš“ ir kuriuose susitinkama su įvairiais meno žmonėmis – rašytojais ar roko grupių lyderiais (Albert’as Camus, Jerry’is Garcia, kiti) – ir kurie susiliečia su J. L. Borgeso idėjomis, bet, kas svarbiausia K. Navakui, pateisina jo, kaip gyvo „menininko-legendos“ (tuo pačiu ir knygos herojų, iliustruojančių kai kuriuos autobiografinius motyvus), gyvenimo būdą, mitybą ir kitus įpročius. Tai suteikia progos autoriui sukurti ne vieną laudaciją sau ir bohemiškam gyvenimo būdui: „Naivūs žmonės, mėgstantys skaityti, kaip vienuolis pardavė Ferrari, mano, kad alkoholizmas yra liga, silpnybė, pasidavimas, oškite pušys, verki, Jeruzale. Alkoholizmas yra heroizmas! Tai stipraus žmogaus kelias, tiesa, tas stiprus žmogus kasdien silpsta fiziškai. Bet jo valia ir vaizdinys juk lieka nepalaužti!“ (p. 169).

Knygos siužetas šiek tiek detektyvinis, šiek tiek absurdiškas, bet juo nieko nenorima pasakyti – pastatomas kortų namelis ir vėl sugriaunamas. Tinkamesnis žanras šiam kūriniui būtų novelė, nes meilės istorijos rasti nelabai pavyko. Ją „pavaduoja“ scena, kai Jis ir ji pasakojasi lytinio akto veiksmus, ir šis vienas kitą pratęsiantis pasakojimas tą aktą atstoja (p. 117–120). Dar kūrinį būtų galima perrašyti kaip absurdo dramą – manau, scenai iš juokinti turinčių dialogų ir komiškų situacijų susidedantis veikalas visai tiktų. Beje, knygos pabaigoje ši mintis, rodos, ateina ir pačiam autoriui, nes penkiasdešimt penktą skyrių (viso jų – šešiasdešimt) ima rašyti kaip dramą – su remarkomis: „Prabangiai apstatytas kambarys. Šviesos iš kairės. <…> Keičiasi apšvietimas ir muzika“ (p. 180).

Dominuojančios nuorodos siunčia mūsų vaizduotę į animacinį nuotykių filmuką, kurio negalima priimti „už gryną pinigą“. Todėl jei reiktų pasakyti, koks gi knygos adresatas, būtų sunku. Iš dalies tai – lyg komentarai po „cartoon“ stiliaus komiksų piešinukais. Tačiau tokiu atveju intelektualesnio skaitytojo laukia nusivylimas. Paaugliams knyga gal ir tiktų, bet kultūrinės aliuzijos jiems greičiausiai liktų nebylios. Tai suprasdamas, į pagalbą atskuba pats autorius, jau minėtame viršelyje nurodęs, kad knyga skirta „mūsų vidiniam vaikui“. Jei plebiscituose ir reitinguose šalia suaugusiųjų ir knygų vaikams kategorijų dar būtų įsteigta knygų rūšis „vidiniam vaikui“, tai K. Navako „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ galėtų pretenduoti gal net į prizinę vietą. Su sąlyga, kad „vidiniai vaikai“ visų daugmaž vienodi (be abejo, tai sunkiai įmanoma). Bet vidiniam ar išoriniam vaikui, detektyvo mėgėjui čia pritrūks svarbiausio elemento – įtampos. Jos laipsnis čia beveik nulinis. Bet kurioje animacinių filmukų „Tomas ir Džeris“, „Čipas ir Deilas“ serijoje įtampos esama dešimt ar net šimtą kartų daugiau nei šitame kūrinyje. Ir tai yra esminis minusas. „Kulminaciniai“ (šį žodį reikia rašyti kabutėse) K. Navako siužeto taškai – tai palaimingo atsipalaidavimo momentai, kai susėdama prie delikatesiniais užkandžiais ir rinktiniais gėrimais nukrauto stalo: „Visi susėdo už stalo, šis lėtai sukosi, bent jau taip galėtume įsivaizduoti, atsikimšo tekilos, užsirūkė cigarus, pasileido Glenno Gouldo draskomą Das Wohltemperierte Klavier ir mąstė, kad retsykiais taip jaukiai padegraduoti yra tikrasis kelias, tiesa ir gyvenimas“ (p. 69). Šaldytuvas, lyg koks šventasis globotinis, prie kurio taip saugu medituoti, yra esminis ir minėtame B. Blier filme. K. Navakas kelis kartus mums išvardija jo unikalų turinį: „Nuodugniai apžiūrėjus šaldytuvą, buvo rasta: vėžių uodegėlių, konservuotų kažkokiuose snargliuose, ančiuvių, karamelizuotų alyvuogių, prosciutto crudo, Švarcvaldo kumpio, Grana Padano, žaliųjų smidrų ir kelios dėžutės, ant kurių buvo užrašyta itin japoniškai“ (p. 57); kitoje vietoje: „Šaldytuve Tomas rado tų pačių pankolių, salierų lapkočių, ananasą, konservuotų kelmučių, šaldytų avienos šonkaulių, elnienos pašteto, dvidešimt dėžučių ančiuvių, Heinekeno, penkis butelius Asbach Uralt ir keletą sunkiai identifikuojamų objektų“ (p. 99); dar toliau: „<…> o dabar užvalgom, neškit viską iš šaldytuvo. Ir buvo atnešta: pankolių, salierų lapkočių, ananasas, konservuotų kelmučių, šaldytų avienos šonkaulių, elnienos pašteto ir, žinoma, ančiuvių“ (p. 194). Randame ir pagiriamąjį žodį tekilai: „Tekila veikia kiek kitaip, daug švelniau nei kiti stiprieji gėrimai. Be to, ji sutvarko skrandžio rūgštingumą, nebegraužia rėmuo. Bet koks alkoholis rūgština organizmą, o tai blogai. Geriant tekilą su laimu ir druska, pastarieji komponentai organizmą atšarmina ir darosi įmanoma gyventi toliau“ (p. 142).

Visa tai, reikia pabrėžti, gana sąmojingai dera su penkiasdešimtmečio, jau kiek pavargusio nuo įtampų ir vis labiau pataikaujančio savo vidiniam vaikui, pasaulėjauta. Didžiausia K. Navako, kaip menininko, stiprybė, palaikanti skaitymo malonumą jo kūriniuose, bent jau man, lieka originalūs metaforizuoti epitetai, nelaukti sugretinimai, palyginimai, žodžiu, tam tikros gramatinės konstrukcijos, sukeliančios estetinį efektą. Pateiksiu kelis pavyzdžius, parinktus vos dešimties puslapių atkarpoje: „Oras buvo geras, bulvaro liepose traškėjo paukščių smulkmė. Šalia Centrinio knygyno sėdėjo Tesla, vartė vietinio prekybcentrio reklamraštį ir atrodė pavargęs kaip Sizifo akmuo“ (p. 127); „ir kurį laiką tylėjo, apžiūrinėdami kavinės interjero sombrerus“ (p. 132); „Tas iš tiesų nubudo ir kurį laiką į visus žvelgė lygiai taip, kaip į kambario gyventojus žvelgia tapetai“ (p. 135); „beržo tošies plonumo balsu tarė“ (p. 136).

Beje, knygą Kęstutis Navakas nusprendžia užbaigti irgi „beržo tošies plonumo balsu“ – japonišku haiku, sudarančiu visą užsklendžiamojo šešiasdešimtojo skyriaus turinį (pacituosime jį ištisai): „Visi svarbiausi dalykai / Telpa drugelio pėdoje.“ Šia proga vėl prisimintinas J. L. Borgesas, tarkim, jo novelė „Veidrodis ir kaukė“, kurioje poetas trejus metus kasmet kuria po viską pasakančią poemą, ir tobuliausia yra trečioji, paskutinė, – ją sudaro viena eilutė, kurią perskaitęs poetas nusižudo, o ją išklausęs karalius meta karalystę ir išeina elgetauti.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Marius Ivaškevičius: „Visi mes jos ieškome – viską deginančios meilės“

2023 m. Nr. 3 / Rašytoją ir dramaturgą Marių Ivaškevičių kalbina Eugenijus Žmuida / „Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna“, – teigia Marius Ivaškevičius.

Eugenijus Žmuida. Paskutinis Akelos šuolis, arba Stipri kaip mirtis pagal Marių Ivaškevičių

2022 m. Nr. 7 / Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Karolis Strauniekas.

Eugenijus Žmuida. Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra

2021 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Lietuviškasis „Oro“ pardavėjas, arba Įžūlumo spindesys ir skurdas

2020 m. Nr. 10 / Marijus Gailius. Oro. – Vilnius: Odilė, 2018. – 432 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

2020 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16) / Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22 / Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti Kęstučio Navako lakotarpiu. Apie jį ir ši speciali publikacija.

Kęstutis Navakas: „Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių

Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8–9 / Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.