literatūros žurnalas

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3

Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą, išplėsdamas (ar ištrindamas) skaitytojų auditorijos amžiaus ribas ir taupiais savo tekstais bei nevienareikšmėmis, meditatyviomis iliustracijomis moko atidumo kasdieniams reiškiniams, suteikia jiems filosofinės gelmės, persvarstydamas pasaulio sąrangos bei pasirinkimo ir atsitiktinumo reikšmes.

Frimantlyje gimęs ir šiauriniame Perto priemiestyje užaugęs Sh. Tanas yra parašęs bei iliustravęs daugiau nei dvidešimt knygų (savo ir kitų autorių), reikšmingiausios iš jų – „Triušiai“ („The Rabbits“, 1998, tekstas Johno Marsdeno), „Atvykimas“ („The Arrival“, grafinis romanas, 2006), „Pamestas daiktas“ („The Lost Thing“, 2006; liet. 2015, iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė), „Atokaus priemiesčio istorijos“ („Tales from Outer Suburbia“, 2008; liet. 2013, iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė), „Vasaros taisyklės“ („Rules of Summer“, 2013) bei pagal brolių Grimmų pasakas sukurtų molio skulptūrų knyga „Dainuojantys kaulai“ („The Singing Bones“, 2015).

Sh. Tanas už savo kūrybą yra gavęs daugybę apdovanojimų, tarp kurių: 2007 ir 2009 m. Pasaulio maginės fantastikos premijas, 2009 m. vokiečių vaikų ir jaunimo literatūros premiją už „Atokaus priemiesčio istorijas“, 2010 m. Hugo premiją už iliustracijas, 2011 m. Oskarą už trumpo metražo animacinį filmą, sukurtą pagal jo knygą „Pamestas daiktas“, ne vieną kartą yra pelnęs Ditmar apdovanojimą – garsiausią ir seniausią Australijos apdovanojimą, skiriamą mokslinės fantastikos, maginės fantastikos ir siaubo žanro kūrėjams – tiek už savo paties knygas, tiek už iliustracijas kitų autorių knygoms; 2013 m. gavo šį apdovanojimą už savo knygą „Vasaros taisyklės“. 2019 m. sausio mėnesį Sh. Tanas drauge su kitais keturiais iškiliais australų vaikų ir jaunimo rašytojais pagerbtas vardiniu pašto ženklu Australijos „Vaikų literatūros legendų“ pašto ženklų serijoje.

Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų Sh. Tano interviu. Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė.

Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia? Ar piešėte ir rašėte nuo mažumės? Kada supratote norįs būti rašytoju ir knygų iliustruotoju?

Tikriausiai kaip ir daugelis žmonių neprisimenu, kada pradėjau piešti, tikėtiniausia, kad dar būdamas kreideles čiupinėjantis pyplys. Manau, visi iš pradžių trokšta būti piešėjais, tai toks pirminis instinktas, keliantis daug įdomesnį klausimą – kada žmonės nustoja piešti? Greičiausiai susidomėjimas tiesiog slopsta arba pakeičiamas kitais įgūdžiais. O kai kurie žmonės, kaip ir aš, tiesiog toliau tai daro, lyg tęsdami ankstyvos vaikystės žaidimą, naudodami šį paprastą amatą sudėtingiems suaugusiųjų rūpesčiams išreikšti.

Tačiau – atsakant į klausimą! – būdamas vaikas, išties parodžiau tam tikrą ankstyvą talentą ar bent jau atradau būdą piešti „įtikinamus“ vaizdinius būdamas trejų metų amžiaus – kad paukštis atrodytų kaip paukštis, o ne vien paukštiška kraigalionė. Manau, būdamas maždaug penkerių perpratau tam tikras technikas ir gudrybes, suvokiau, kad piešimas yra paprastų elementų daiktuose atradimas. Nors mano tėvai patys nebuvo menininkai, abu domėjosi vizualiaisiais menais (mama gana gerai piešė, o mano tėtis – architektas), ir manau, kad jų padrąsinimai piešti buvo daug svarbesni už bet kokį įgimtą talentą. Būdavo smagu ką nors nupiešti ir jiems parodyti – jie visuomet būdavo neįtikėtinai nustebę ir sužavėti! Manau, kad tai – dalis tėvų „darbo“ apibrėžties. Kai buvo šešerių, mano brolis išsiskyrė talentu rinkti, atpažinti ir priskirti reikiamai rūšiai akmenis – dabar jis patyręs geologas. Esu įsitikinęs, kad taip yra dėl minėto besąlygiško palaikymo, gauto iš tėvų.

O susidomėjimas rašymu, matyt, kilo dėl to, kad man skaitė vaikystėje – tiek namuose, tiek mokykloje. Manau, gana vėlai pats pradėjau skaityti ir rašyti, tačiau knygos mane žavėjo – ir kaip pasakojimai, ir kaip fiziniai objektai, tad mane traukė ir pačiam kurti knygas. Kai kurios jų atsidūrė mokyklos bibliotekoje, gana gerai imituodamos tikras knygas, kurias galėtų paimti vaikai. Dažniausiai tai buvo istorijos apie nuotykių ieškotojus, keliaujančius į kitą pasaulį, atrandančius lobį, viską išsprogdinančius; tai buvo įkvėpta daugiausia filmų ir televizijos, o pavadinimai būdavo „Žemė po jūra“ ir „Misija į Marsą“. Viena ar dvi iš mokyklos bibliotekos dingo, ber nežinia, ar tai pagerina mano kaip menininko reputaciją, ar labiau kenkia.

Neturėjau jokių rimtų ketinimų tapti rašytoju ar iliustruotoju, nors ir maniau, kad tai būtų fantastiškas darbas. Augant vakarinės Australijos priemiestyje tai tiesiog neatrodė solidus užsiėmimas. Tik vėlyvoje paauglystėje susikoncentravau į du dalykus: kraštovaizdžių piešimą ir mokslinės fantastikos apsakymų rašymą. Galvojau, kad gal tapsiu dailininku ar rašytoju, tačiau ilgą laiką šios dvi profesijos atrodė visiškai skirtingos, nesuderinamos. Iš esmės nežinojau, kokios karjeros siekti, tad kai reikėjo stoti į universitetą, blaškiausi tarp biotechnologijos (dar viena mano aistra) ir menų. Pasirinkau pastaruosius.

Studijų metais iš dalies užsidirbdavau imdamasis įvairių nedidelių iliustracinių darbų, pavyzdžiui, iliustruodavau universiteto miestelio administracijos brošiūras ar universiteto absolventams skirtą žurnalą. Baigęs studijas vis dar nebuvau apsisprendęs dėl karjeros, tačiau nutariau maždaug metus pabandyti užsiimti tokia laisvai samdomo iliustruotojo praktika ir pažiūrėti, kaip man seksis. Paaiškėjo, kad visai neblogai, ypač iliustruoti mokomąsias knygas vaikams ir fantastinių romanų viršelius. O tai galiausiai atvedė prie paveikslėlių knygų, kuo ir užsiimu pastaruoju metu, su keliais įsiveržimais į teatro ir kino sferas.

Daugelyje Jūsų kūrinių kalbama apie per(si)kėlimą. Pavyzdžiui, „Pamestame daikte“ ir „Atvykime“: keliavimas per nepažįstamą kraštą ir naujo gyvenimo būdo mokymasis. Taip pat daugelyje Jūsų iliustracijų personažai vaizduojami kaip mažyčiai, lyginant su kraštovaizdžiu, kuriame jie randasi. Iš kur tai? Ar Jūs, kaip ir Jūsų kuriami veikėjai, jaučiate tam tikrą atotrūkį, ryšio praradimą su pasauliu?

Įdomus pastebėjimas. Taip sąmoningai nesuvokiu to, kuo užsiimu, kol tai nevirsta istorijomis ir vaizdais, tad man sunku atsakyti. Psichologas tai išgliaudytų geriau! Tiesiog mane stipriai empatiškai traukia izoliuotų figūrų, keliaujančių per milžiniškus, neretai gluminančius kraštovaizdžius, vaizdiniai. Mano intelektualusis „aš“ pasakytų, kad tai pamatinės egzistencinės būsenos metafora: visi jaučiamės esą kraštovaizdžiuose, kurių iki galo nesuvokiame, net jei jie mums pažįstami; kitaip tariant, viskas, filosofiškai žvelgiant, yra iššūkis. Be to, manau, kad bet koks kūrybinis mąstymas neša tam tikrą susitapatinimo ir prasmės klausimą, o individualumas reikalauja begalinių derybų, ir mes visuomet stengiamės suvokti, kaip esame susiję su tuo, kas mus supa.

Taip pat visuomet jaučiu – tikriausiai šis pojūtis atėjęs iš mokslinės fantastikos – kad esamasis laikas ir vieta yra gana atsitiktiniai, viena iš daugelio galimų alternatyvų, ir kad žmonės nėra visatos centras. Užaugau Perto, metropolio, priemiestye. Pertas – vienas izoliuočiausių pasaulio miestų, vienoje pusėje – Indijos vandenynas, kitoje – pusiau sausringi krūmynai. Mūsų pasaulis buvo (ir tebėra) mažas žmogiškasis įsibrovimas į kažką milžiniško, senovinio, tylaus ir paslaptingo: maži namai, apsupti kopų ir tamsos, raizgių medžių; parkai ir mokyklų kiemai gyvenami daugiausia varnų, papūgų ir priešistorinės išvaizdos vabalų. Tai jau pasikeitę, kadangi atsirado didelių prekybos centrų ir mašinų stovėjimo aikštelių, tačiau esminis „persodinimo“, per(si)kėlimo faktas išlieka – neaiškaus vietos ir istorijos pojūčio išgyvenimas. Dabar miestas pilnas įvairių dalykų, tačiau jis kažkoks netvirtas.

Daug mano ankstyvųjų darbų, ar tai būtų paveikslai, ar pasakojimai, turi savyje tam tikrą ryšio nebuvimo jausmą – tarp natūralios ir sukurtos aplinkos, o tai, manau, iš esmės yra skiriamasis mūsų laiko bruožas. Tas pats jausmas persismelkia į įvairiausias kitas idėjas ir temas, ryšio nebuvimo jausmas tarp žmonių, santykiuose, kultūrinio nesusikalbėjimo dalykai, ideologijos ir realybės neatitikimai, atotrūkis tarp ketinimų ir rezultatų, kalbos ir ja apibūdinamų objektų. Visa tai yra puikus kuras vaizduotei. Netgi pasakyčiau, kad visas menas ir literatūra yra apie tam tikrą ryšio nebuvimą, apie sulūžimą, neatitikimą.

Ar Jums patinka keliauti ir tyrinėti įvairias šalis, nežinomus pasaulius, ar esate laimingesnis kurdamas savas šalis ir pasaulius?

Tiesą sakant, man patinka abu dalykai. Pasisemiu užtektinai įkvėpimo lankydamasis man nežinomose vietose, nuolat suvokdamas, kad žmonės gyvena ir galvoja skirtingai, kad nėra nieko „normalaus“. Nors įdomu tai, kad labai retai pajuntu poreikį piešti, kai keliauju, lyg pats keliavimas suteiktų pakankamai keistumo. Tad man daug lengviau kurti „ramybėje“, savo studijoje, kurioje, atrodo, nieko nėra, ji tokia kasdieniška, ir tuomet, kai mažai kas vyksta mano gyvenime. Keliavimas ir piešimas yra labai panašūs užsiėmimai tuo, kad jie priverčia į viską pažvelgti atidžiau, vienas jų yra išorinis nuotykis, kitas – vidinis. Jie abu tapačiai įdomūs ir malonūs, o kartais keliantys sunkumų.

2011 m. tapote Astridos Lindgren premijos laureatu. Kaip Jums patiko kelionė į Švediją?

Lyg būtum išsiųstas į visiškai kitokį pasaulį. Bet kartu tai buvo galimybė pamatyti, kaip šalis gali vertinti vaikų literatūrą. Nesu prie to pripratęs. Esu pripratęs nuolat būti gynybinėje pozicijoje šiuo klausimu. O tai buvo šalis, kurioje ši pozicija nereikalinga, kur kiekvienas žmogus gatvėje tarsi suvokia šios literatūros vertę… Ir jie iš tiesų turi tokių kultūrinių herojų kaip Astrida Lindgren. Australijoje to nėra. Galbūt turime kultinių australų vaikų rašytojų, tokių kaip Mem Fox, tačiau iš tiesų į juos žiūrima bene taip pat, kaip į vaikų priežiūros įstaigas.

Jei turėtumėt galimybę nukeliauti į bet kurį fantastinį pasaulį, kurį pasirinktumėte?

Jaunystėje būčiau labai norėjęs patekti į tolkinišką pasaulį (o ir hobitu apsimesti man būtų itin lengva!) ir į kai kuriuos įsivaizduojamus pasaulius, kuriuos piešiau paauglystėje. Tačiau tokių eskapistinių troškimų nebeturiu. Vis labiau ir labiau fantastinius pasaulius – kaip „Atvykime“ – matau kaip būdą įslinkti į tikrąjį pasaulį ar bandymą geriau suprasti realybę per spekuliatyviąją prizmę. Jei patekčiau į fantastinį pasaulį, kaipmat prarasčiau savo tikrąją savivoką, lyg įžengdamas į metaforą be jos realiojo pasaulio atramos. Man priimtinesnis tokių pasaulių lankymas naudojantis pieštuku ir popieriumi.

Daugelis labiausiai mane žavinčių fantastinių pasaulių yra tokie, į kuriuos visiškai nenorėčiau patekti – kaip George’o Orwello „1984“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ ar Cormaco McCarthy’io „Kelias“.

Daugelis Jūsų iliustracijų yra montažai – iš kasdienio gyvenimo skiaučių, į kurias įprastai nekreipiamas dėmesys ar jos suvis išmetamos: pašto ženklai, čekiai, užrašai, laikraščių antraščių iškarpos. Ar Jūs kolekcininkas? Atrodo, Jus domina šie dalykai, stengiatės tuos laikinus reiškinius ar objektus išsaugoti?

Taip. Mane labai domina dalykai, į kuriuos beveik nekreipiamas dėmesys, stengiuosi atrasti vertę tame, kas laikoma nevertinga. Koliaže taip pat svarbų vaidmenį atlieka atsitiktinumas, panašiai kaip geras potėpis, tai nėra iki galo kontroliuojama.

Išties esu linkęs rinkti įvairiausius daiktus, ir turiu šiek tiek save pristabdyti, apsiribodamas tuo, kas yra išties panaudotina, kad netapčiau šlamšto kaupiku. Turiu didelę kartoninę dėžę, pilną popieriaus skiaučių, kurios visuomet būna naudingos. Taip pat turiu nebereikalingų knygų ir žurnalų kolekciją, kurią naudoju kaip medžiagą koliažams. Kuo mažiau šie dalykai susiję su estetika, tuo jie man atrodo naudingesni – pavyzdžiui, turiu daugybę fizikos, matematikos ir inžinerijos vadovėlių. Mano knygoje „Prarastas daiktas“ toks koliažas padėjo išvystyti pagrindinę pasakojimo temą – kas nutinka, kai žaismingumas įžengia į pasaulį, kuriame pripažįstamas tik apskaičiuojamas tikrumas.

Jūsų knygose daug optimizmo. Be to, pavyzdžiui, kai kuriuose pasakojimuose „Atokaus priemiesčio istorijose“, kritiškai žvelgiama į paranoją dėl vadinamojo karo su terorizmu. Ar siekiate įtikinti savo skaitytojus ar bent jau jiems pasakyti, kad pasaulis neketina jų pribaigti?

Nejaučiu jokio poreikio kuo nors įtikinėti nei savo skaitytojų, nei savęs, tiesiog stengiuosi būti realistas. Neturiu jokios konkrečios žinios, tik nuolat kylančius pastebėjimus, kurie kelia dvejopus jausmus. Pasakojimas „Užmaršties mašina“ [iš knygos „Atokaus priemiesčio istorijos“] išties aprauda tai, kaip masinės informavimo priemonės gali pabloginti šiaip jau gerą demokratišką sistemą – ir kad žmonės kiekvieną kartą tam pasiduoda, atrodo, niekad taip ir nepasimokydami. Tačiau jau iškart po šio einantis pasakojimas [„Budrūs, bet ramūs“] yra apie tai, kaip piliečiai atranda būdą sumaniai nukenksminti absurdišką valdžios nutarimą (tikrąja ta žodžio prasme nukenksmindami balistines raketas) ir yra užjaučiantys bei dori, atsisakantys bijoti. Manyčiau, abu šie pasakojimai yra realistiniai, nes pasaulyje tvyro nuolatinė įtampa tarp sutikimo, kurį lemia neišmanymas, ir aukštesniojo sąmoningumo (kuris reikalauja pastangų). Tai – ir įtampa, glūdinti mumyse kaip individuose, kovojančios tamsos ir šviesos jėgos, abi turinčios būti pripažintos.

Dauguma Jūsų veikėjų neturi vardų: kad ir pagrindinis „Prarasto daikto“ veikėjas vadinamas tiesiog „daiktu“. Ar sąmoningai neduodate jiems vardų? Galbūt manote, kad bevardžiai veikėjai suteikia kūriniui daugiau universalumo?

Taip, manau, kad taip ir yra – tai pastangos atrasti geriausią universalią metaforą. Nors tai nėra sąmoninga strategija, tiesiog man visuomet atrodo teisinga, kad mano veikėjai neturi apibrėžtos tapatybės, netgi nebūdami atpažįstami kaip sutvėrimai.

Po pasakojimo visiškai be žodžių, grafinio romano „Atvykimas“, išleidote apsakymų rinkinį „Atokaus priemiesčio istorijos“. Ar tai buvo sąmoninga seka?

Nematau tiesioginio ryšio tarp šių dviejų knygų, man jos atrodo gana skirtingos. Tačiau kalbant apie kūrybinį procesą – jūs teisus, tam tikro atsako esama. Tarp ilgų valandų kruopštaus darbo pieštuku, kurio reikalavo kiekvienas „Atvykimo“ puslapis, beveik slapčiomis rašydavau pasakojimus „Atokaus priemiesčio istorijoms“, tad ši knyga išėjo kaip slopintų žodžių ir konceptualaus žaismingumo, žinoma, ir humoro išlaisvinimas.

Troškau išbandyti ką nors, kas būtų fragmentuota ir įvairu, naudodamasis bet kokiomis priemonėmis, kurios man atrodė tinkamiausios, maišydamas žodžius, vaizdus ir išdėstymo variantus. Kadangi prieš tapdamas iliustruotoju prirašiau kalnus (nepublikuotų) apsakymų, jaučiausi taip, lyg grįžčiau į gana savą teritoriją ir atrasdamas pusiausvyrą.

Ar įsivaizduojate save išleidžiantį knygą be iliustracijų?

Taip, kodėl gi ne. Kai kuriems pasakojimams iliustracijos nebūtinos, ir jie, tiesą sakant, be jų daug geresni. Tačiau kadangi aš visuomet pradedu nuo vaizdinio, jaučiu, kad jie visuomet vienaip ar kitaip dalyvaus mano knygose.

Grįžkim prie „Atvykimo“. Manau, kad ir pats nesitikėjote, jog sukurti šiai knygai prireiks penkerių metų? Iš ko tuo metu gyvenote?

O, tiesiog iš įvairių laisvai samdomo iliustruotojo darbų. Ir iš knygų viršelių kūrimo. Taip pat gavau darbo „Pixar“ kompanijoje, tad tai daugiau mažiau leido man išgyventi maždaug metus, taip pat dirbau su idėjiniais filmo „Wall-E“ piešiniais. Dar šiek tiek dirbau su kitu filmu. Ir taip pat sukūriau keletą freskų bibliotekai, o tai apsimokėjo. Tuo metu gyvenau išties kukliai. Man tikrai nereikėjo daug, o iliustravimas gali būti labai nedaug išlaidų reikalaujanti profesija.

Tačiau valgyti vis tiek reikia.

Man nebūtina nuomotis patalpų darbui, galiu dirbti namuose. Tad manau, jog karjeros pradžioje buvo itin svarbu suprasti, kad gebu gyventi kukliai, ir paaiškėjo, kad laikas yra pinigai, tad kuo mažiau išlaidų turėsiu, tuo daugiau laiko galėsiu skirti darbui prie savo knygų.

– „Atokaus priemiesčio istorijoms“ Jus įkvėpė vaikystė, praleista Vakarų Australijoje, tačiau sugebate priemiesčio aplinką paversti magiška stebuklų vieta. Pavyzdžiui, vandens buivolas apsigyvena tuščiame sklype, kieme iš niekur atsiranda diugonas [retas, nykstantis žolėdis žinduolis, gyvenantis Indijos vandenyne]. Daugelis žmonių priemiesčius įsivaizduoja kaip banalias, nuasmenintas vietas, tad ar tikite, kad jos gali būti šiuo tuo daugiau?

Taip, bet kas gali būti šiuo tuo daugiau. Vaikystėje ir paauglystėje maniau, kad vieta, kurioje gyvenu, yra pernelyg nuobodi, kad apie ją ką nors pasakotum, kad visi geri, įdomūs dalykai vyksta kažkur kitur. Tik įkopęs į trečią dešimtį, ėmęs tapyti vietinio priemiesčio peizažus suvokiau, kad objektas nėra toks svarbus, svarbiau, kiek minčių ir vaizduotės į jį sutelki. Tad paprasto priemiesčio takelio piešinys, jeigu jam suteiki emocinio krūvio, gali būti toks pat kvapą gniaužiantis, kaip egzotiškiausi peizažai. Kaip kelrodį visuomet minty turiu Vincento van Gogho paveikslus su kėdėmis ar Giorgio Morandi kaulų spalvos butelių grupeles – genialius banalių objektų atvaizdus.

Žinoma, į savo vizualias priemiestines istorijas įpinu daug egzotiškų, siurrealistinių detalių, lyg dirbtinai, lyg „o jeigu?“, tačiau pirminis įkvėpimas šioms detalėms kyla iš gana įprastų dalykų stebėjimo – pavyzdžiui, žiūrint į apaugusį apleistą sklypą ir klausiant „kas ten gyvena?“, ar į graikinio riešuto geldelę ir galvojant, ar iš jos išeitų geras mažas lagaminas, ar į TV antenas ir įsivaizduojant kokiai nors ypatingai progai jas puošiančius žmones. Priemiestis išties yra nuobodi ir niekuo neišsiskirianti vieta, tačiau joje slypi ir keistumas, pati sau nepažįstama kultūra. O faktas, kad iš pirmo žvilgsnio ji atrodo neįkvepiančiai ar išvengia kūrybinio dėmesio, reiškia, kad tai puikiausia drobė tapymui (ar rašymui) – ji tuščia, rami ir gana lengvai pasiduoda absurdiškoms invazijoms.

Minėjote, kad kuriant istoriją pirmiau užgimsta piešiniai, ne žodžiai.

Sunku pasakyti, nors dažniausiai istoriją inspiruoja vizualinis vaizdinys, ar tai būtų abstraktūs brūkštelėjimai ant popieriaus, ar abstraktus įsivaizdavimas. Paskui gali eiti žodžiai, tuomet kitas vaizdinys, tuomet daugiau žodžių, – tad tai toks veiksmas pirmyn ir atgal – kiekvienas elementas veikia drauge su kitu arba prieš kitą, sufleruodami naujas idėjas. Žodžiai tinkami žaidimui su abstrakčiomis sąvokomis, siužeto santraukai ir struktūros pagrindams. O vaizdai įneša tam tikro paslaptingumo ir kuria atmosferą, kas gali itin išplėsti užrašytąją mintį.

Vis dėlto man svarbiausia yra tai, kad šie abu dalykai ne „aiškina“ vienas kitą, tačiau daug dažniau kvestionuoja tiek vieno, tiek kito dviprasmiškumą. Daugelis pasakojimų „Atokaus priemiesčio istorijose“ yra apie „slidumą“ suprantant ir įvardijant dalykus, pavyzdžiui, apie šventę be pavadinimo, japoną narą, kurio niekas nesupranta, apie mainų programos studentą, kurio vardo niekas nesugeba ištarti, vandens buivolą, kuris be žodžių nurodo kryptį, ir panašiai. Vaizdai, sukurti remiantis paslaptingumu, kuris jau yra ir pačioje kalboje, suvokiant, kad visi šie garsai ir simboliai yra gana laikini ir gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.

Kiek svarbi Jūsų darbuose, kuriant individo ar bendruomenės tapatybes, o kartu ir brėžiant tapatybės formavimosi ribas, yra trauminė patirtis?

Galėčiau sakyti, mane domina tai, kaip žmonės reaguoja į traumą kaip tokią, įvairiuose lygmenyse, ar tai būtų „Triušiuose“ aprašytas genocidas, ar subtilesnės konfrontacijos, ar konceptualūs įsiveržimai, kaip žaismingo sutvėrimo atvykimas į itin biurokratišką miestą „Pamestame daikte“. Tai gali būti galimybė tiek teigiamoms, tiek neigiamoms refleksijoms, tiek augimui, tiek regresijai. Į galvą ateina ypač su Jūsų klausimu susijęs pasakojimas „Budrūs, bet ramūs“ iš „Atokaus priemiesčio istorijų“. Jame pasakojama apie vyriausybės programą, leidžiančią paprastiems priemiesčio gyventojams savo kiemuose laikyti masinio naikinimo ginklus, lyg tai leistų gyventojams jaustis įtrauktiems į nacionalinę gynybą – tokia koncepcija visai gali būti trauminio pobūdžio, ar bent jau (labai neigiamas) atsakas į tarptautinio konflikto ir terorizmo sukeliamą traumą. Tačiau paprastų žmonių atsakas yra ardomojo pobūdžio – jie ima tobulinti savo raketas, sumeistraudami iš jų sodo daržines, šuns būdas ir picos krosnis, padarydami jas „naudingesnes“. Man tai yra teigiamas atsakas į neigiamas aplinkybes, o kartu ir subtilus demokratinės galios teigimas. Manau, kad kiekvienas mūsų linkęs eiti vienu ar kitu keliu, siekti destrukcijos arba ją mažinti, ir mano įkvėpimas rašymui bei piešimui dažniausiai kyla iš šio įdomaus dviprasmiškumo.

2015 m. išleidote vizualiai įtraukiančią knygą „Dainuojantys kaulai“, joje – septyniasdešimt penkios iliustracijos, kuriose Jūsų iš molio sukurtos skulptūrėlės, atliepiančios trumpas, esmines brolių Grimmų pasakų ištraukas.

Didžioji dalis „Dainuojančių kaulų“ skulptūrėlių buvo iš tiesų sukurtos kaip iliustracijos Philipo Pullmano vokiškajam brolių Grimmų pasakų leidimui „Grimms Märchen“ 2013 m., tai buvo penkiasdešimties klasikinių pasakų perpasakojimas, gana artimas pirminiam jų variantui, o kartu prisodrintas išskirtinio paties Pullmano balso.

Nuo pat tada, kai tapau knygų iliustruotoju, labai traukė kaip nors atrasti kitokią šių pasakų versiją. Dažnai su ypatingu šių tradicinių pasakų tonu ir nelogiškais vyksmo posūkiais bei vingiais yra sunku susitapatinti, ypač neeuropiečiui, vaikiui iš Vakarų Australijos priemiesčio. Ir nors žavėjausi nuostabiomis Arthuro Rackhamo bei kitų iliustracijomis, manęs jos niekad iki galo netenkino, neatrodė įtikinančios: vaizdai, iškylantys mano vaizduotėje, yra daug miglotesni, ne tokie specifiniai ir nelabai tiesioginiai… Philipas Pullmanas teigia taip pat – kad personažai ir situacijos pasakose yra labiau kaip siluetai ar dvidimensės iškarpos, ir joms ne į naudą didelis plėtojimas – ar jis būtų rašytinis, ar vizualus.

Tad šitai akimirksniu iškėlė visuomet mane, kaip vizualiųjų menų kūrėją, dominusią problemą, tiek ėmusis politinių sunkumų atskleidimo „Triušiuose“, tiek migrantų saviraiškos sunkumų „Atvykime“: kaip perteikti dalykus, kurie sunkiai perteikiami. Tai dilema, dažnai grąžinanti mane į vaikystę, kadangi tai metas, kai bet kuris menininkas pradeda savo kelią, taip pat metas, kai žodynas yra pats ribočiausias. Iš tiesų tas sunkumas turi tam tikro malonumo, ką žino visi vaikai. Būdamas vaikas, skulptūros buvau apsėstas labiau nei to, kokius paveikslus ir piešinius daugiausia kuriu suaugęs; anuomet kūriau skulptūras, naudodamas papjė mašė ir klijų iš tapijokos miltų techniką, kurios mane išmokė tėtis (tai buvo jo paties malaizietiškos ir kiniškos vaikystės dalis). Taip pat daug laiko praleisdavau raižydamas muilo akmenį skaptukais, dildėmis ir švitriniu popieriumi, kai to mane išmokė pradinės mokyklos mokytojas.

Nuo 2011 m. iki 2013 m. sukūriau penkiasdešimt šių skulptūrėlių Pullmano adaptacijai, baigdamas darbą visai prieš pat gimstant dukrai Vidai, kuriai ir dedikuota knyga. Man taip patiko jas kurti, kad toliau tęsiau šį darbą net ir po „Grimms Märchen“ publikavimo. Sukūriau dar dvidešimt penkias skulptūrėles pasakoms, kurios neįėjo į Pullmano rinkinį, tačiau yra lygiai tokios pat patrauklios, nuo žavingų Nykštukėno nuotykių iki košmariškosios laumės raganos. Žinoma, labai norėjau, kad tai būtų pasiekiama ir anglakalbei auditorijai, ypač Australijoje, ir pristatyti Grimmų rinkinį, kuris šiek tiek skirtųsi nuo daugybės jų pasakų leidimų pastaraisiais metais.

Esate minėjęs, kad didelę įtaką kuriant skulptūrėles Jums padarė inuitų menas. „Dainuojančiuose kauluose“ itin mažai paties pasakų teksto. Skulptūros dažnai abstrakčios ar bent arti to. Jos atrodo kaip ikonos.

Teisingai. Tam tikra prasme jos netgi nėra iliustracijos. Inuitų raižyboje man itin patinka jos naratyvumas, tačiau joje nėra iliustruoto vaizdo laiko dimensijos, kai justi, kad kažkas nutiko prieš tai ir nutiks po to. Viskas vyksta pačioje skulptūroje ir savo rankose gali laikyti visą istoriją. Daugelis šių skulptūrų yra pakankamai mažos, kad visiškai paslėptum jas delne, tad į jas nežiūri, tiesiog jauti. Tai žavingas pasakojimo būdas, kurio dar nebuvau tyrinėjęs, tad norėjau tai išbandyti.

Štai turime šias pasakas iš Centrinės Europos. Turime inuitų meno įkvėptas skulptūras. Ir turime Jus, Shauną, iš Australijos, kuriantį savo darbus.

Australija ir vadinamosios Naujojo Pasaulio tautos – kiek absurdiškas reikalas. Augdamas Vakarų Australijoje, tikrai tolimoje žemėje, visuomet tai jaučiau. Tai sausringa, plokščia, vėjuota, smėlinga pakrantės lyguma priešais milžinišką vandenyną. Anapus nieko nėra, kol nepasieksi Afrikos, iki kurios didžiulis atstumas. O kitoje pusėje – dykuma. Tačiau visos istorijos, kuriomis buvau augintas, buvo britiškos ir europietiškos. Mes turėjome Kalėdų eglutes ir sniego senius – tačiau niekas nebuvo regėjęs sniego. Tik suaugęs pamačiau tikrą sniegą.

Tikrai?

Taip. Piešiau daugybę iliustracijų, kuriose vaizduojamas sniegas, tačiau nebuvau jo regėjęs.

Kur galiausiai jį pamatėte?

Mount Bulleryje, čia, Viktorijos valstijoje, kur sninga. O vėliau turėjau galimybę pamatyti Centrinės Europos mišką, kadangi mano žmonos giminaičiai persikraustė gyventi į Šveicariją. Eidavome pasivaikščioti – miškas buvo toks tankus ir tamsus, ir senas. Tai buvo maždaug tuo metu, kai dirbau prie „Dainuojančių kaulų“, ir aš staiga supratau, apie ką tos brolių Grimmų pasakos. Išties supratau baimę pasiklysti miške, pojūtį, kad netoliese yra vilkų ir meškų.

O kaip Jūs įsivaizduodavot aprašomą kraštovaizdį vaikystėje, kai skaitėte ar Jums buvo skaitomos brolių Grimmų pasakos?

Manau, kad viską skaičiau ir supratau kaip fantaziją. Kai buvo pasakojama apie karalius ir karalienes, ir princeses, ir panašiai, man tai buvo taip pat realu, kaip ir drakonai ar kokie kiti išgalvoti sutvėrimai. Visa tai buvo taip toli nuo man pažinių orientyrų. Šios istorijos – Grimmų pasakos, kiti pasakojimai – vis tiek mane veikė labai giliai, nors juose minimi dalykai man buvo visiškai svetimi. Be to, užaugau įvairiarasėje šeimoje tokioje Vakarų Australijos dalyje, kur tai buvo išties neįprasta.

Perto mieste tai buvo neįprasta?

Taip. Dabar jis jau gerokai daugiatautis, tačiau anuomet buvo gana angliškas. Būdamas vaikas, visuomet jaučiausi be šaknų. Neturėjau itin daug ryšių su giminėmis. Tam tikra prasme mano šeima pati sukūrė savo kultūrą. Buvome nei šen, nei ten. Nelabai žinojome, kas esame. Jokios ypatingos religijos ar panašiai. Tad mes tiesiog grabinėjom, kas yra, ir išgalvojome savo dalykus. Mano tėvai nebuvo labai linkę į literatūrą, tad nebuvo ir stipraus kultūros istorijos pojūčio. Mano kuriami pasakojimai yra maždaug apie tai – apie tai, ką žmonės daro, kai neturi itin daug paveldėtos kultūros. Galbūt todėl man taip patinka rankioti visokius dalykus, kaip šarkai, nes ką nors daryti reikia.

Neturėjote tam tikros struktūros, kuria galėtumėte vadovautis.

Aš tik svarstau tokią teoriją, kad galbūt mes visi tam tikra prasme tokie esame. Visi gyvename besikeičiančiame pasaulyje. Tarkim, jei būčiau augęs Vokietijoje brolių Grimmų laikais, jokiais būdais nebūčiau toks stilistiškai paslankus, kalbant apie kuriamus pasakojimus. Sakyčiau: „Nagi, brūzgynus reikia piešti taip, o miškas atrodo štai taip.“ Tačiau kadangi esu toks maišytas, galvoju – o koks gi skirtumas? Galiu daryti ir taip, ir anaip. Tame yra tam tikros laisvės.

Skirtingų tautybių tėvai suteikia visko po truputį.

Taip, be abejo. Na, kad ir tai, jog gimei skirtingų rasių tėvams ir tai yra normalu, reiškia, kad tau net nešauna į galvą, jog kultūriniai skirtumai gali būti problema. Tiesiog augi su tuo. Net kalbėdamasis su savo tėvu esu pripratęs, kad jis gali nežinoti visų mano vartojamų žodžių, tad aš turiu prisitaikyti, tačiau akivaizdu ir tai, kad jis kalba kita kalba, kurios nesuprantu aš pats. Šiek tiek mokiausi kinų kalbos, tačiau nedaug.

Taip, buvo smalsu, ar mokėtės kiniškai.

Mokiausi, kai buvau vaikas, tačiau nuo to laiko daug ką pamiršau. Namuose mes kiniškai nebendravome, nes mano mama šios kalbos visai nemokėjo. Kalbant apie maistą ir socialines veiklas, tai buvo australiškai kiniškas mišinys. O pats vedžiau suomę. Galbūt mane traukia žmonės iš visiškai kitokios kultūros. Matyt, tai tikrai kažkaip susiję, tačiau mane ir tiesiog domina skirtumai.

Grįžkime prie brolių Grimmų. Kuri jų pasaka Jums daro didžiausią įspūdį?

– „Kadagys“, nes ji labiausiai glumina. Nežinau, kaip gerai Jūs žinote šią pasaką.

Septintajame dešimtmetyje taip buvo pavadintas Maurice’o Sendako ir Lore Segal brolių Grimmų pasakų leidimas. Iliustruotojas su vertėja nieko tame leidime nesaldino, knyga išties labai atšiauri. Kaip ir Jūsų knygoje, tame leidime kiekvienai pasakai buvo skirta po vieną iliustraciją. Toji knyga perkeitė pasakų jauniems skaitytojams leidybą.

Būtent „Kadagys“ yra itin tamsi pasaka. Motina nukerta posūniui galvą ir apgauna savo dukrą, kad tai šioji ją nukirto.

Mums kalbantis žiūriu į Jūsų kurtą iliustraciją „Kadagiui“.

Tai košmarus sukeliantis vaizdinys – palieti savo brolį ir jo galva nukrenta.

Ar ant šios knygos turėtų būti perspėjamasis ženklas?

Manyčiau. Buvo labai įdomu vėl skaityti Grimmų pasakas. Daugelio iš jų anksčiau nebuvau skaitęs. Dabar tokių dalykų nebeišleistum tiesiog nuėjęs pas leidėją ir pasakęs: „Turiu čia keletą istorijų, kurios, manau, patiks žmonėms.“ Niekas nė iš tolo nenorėtų prie jų prisiliesti. Kai kurios pasakos netgi negali būti iškarpytos ar adaptuotos taip, kaip buvo pasielgta su daugeliu kitų. Barbariškumas ir žiaurumas jose tokie fundamentalūs. Pašalinus šias vietas, nebeliktų prasmės sekti tų pasakų.

O, tarkim, „Joniukas ir Grytutė“ taip pat yra siaubą kelianti, tačiau atrodo, kad vaikai ją priima taip, kaip suaugusieji mano negalį priimti patys. Juk tai keista, nes visi suaugusieji yra buvę vaikais.

Tai įdomu. „Joniukas ir Grytutė“ yra mano mėgstamiausia brolių Grimmų pasaka. Ten nutinka daug siaubingų dalykų, tačiau niekaip negaliu jos matyti kaip niūrios istorijos. Joje yra kažkas tokio mįslingo, kas kuria pusiausvyrą.

Be to, „Joniukas ir Grytutė“ išties turi laimingą pabaigą.

Taip. Tačiau joje taip pat gausu dalykų, paliekančių skaitytoją sumišusiais jausmais. Tikriausiai tai ir yra tai, kas suteikia šiam pasakojimui ilgaamžiškumo, ypač pasakojamojoje tradicijoje. Istorija tavęs neatstumia, tačiau ir nepavyksta greitai išmesti jos įvykių iš galvos kaip išsisprendusių. Ši pasaka išlieka galvoje, nes vis dėlto kažkas joje ne taip. Yra laiminga pabaiga, tačiau iki jos tiek daug ko nutinka.

Bet ką gi tėvai padarė šiems vaikams. Turiu omenyje, tėvas visame tame dalyvavo. Ir štai pabaigoje jis sako: „Grįžkit namo, vaikai. Mano žmona mirusi. Jums viskas bus gerai.“

Be to, jie buvo įstumti į situaciją, kurioje turėjo kažką nužudyti, tad šie vaikai kenčia rimtą potrauminio streso sindromą. „Joniukas ir Grytutė“ – kažkokia nepaaiškinama istorija. Kodėl kas nors vaikams taip sakytų? Kokią reikšmę tame turėtume įžvelgti? Tai neaišku, to negali apibendrinti, tad tai lieka galvoje. Tai kaip sapnas, labai galingas sapnas. Į tvenkinį buvo įmesti keli akmenys, o ratilai vis randasi ir randasi. Kažkas ten vis dar juda, ir nuolat bandai suprasti, kas tai yra. Niekad neprisikasi iki dugno. Ši pasaka – lyg niežulys, kurį nori kasyti.

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5-6 / „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Kai vėlyvajame aštuntajame ir ankstyvajame devintajame dešimtmetyje gyvenau Monrealyje, Leonardas Cohenas rodydavosi mieste taip dažnai…

James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?

2018 m. Nr. 8-9 / Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis,

Kazuo Ishiguro ir Neilas Gaimanas: apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną

2017 m. Nr. 12 / 2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro (g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas, aštuonių knygų autorius. 2005 m. jo romanas „Neleisk man išeiti“ („Never let me go“)

„Kiekvienas eilėraštis yra šventykla“

2017 m. Nr. 10 / Poetą Malachį Blacką kalbina Kerry’is Shawnas Keysas / – 2017 metų spalį atvykstate į Lietuvą dalyvauti poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, tad pirmiausia – keli klausimai…

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“

2017 m. Nr. 8-9 / Maurice’as Sendakas (1928–2012) – Lietuvoje, deja, dar mažai žinomas vaikų knygų kūrėjas, nors pasaulinės vaikų literatūros klasikos kontekste jis – itin svarbi asmenybė, su kurio…