literatūros žurnalas

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3

Saljerio išteisinimas
I

Atsistebėti negaliu tuo
aš lengvumu kuriuo lyg liūtas
karališkai grakščiai lengvai
jis savo kūrinius doroja
neegzistuojančius dorovėj
ir jie išplaukia lyg laivai

aš mankštą smegenų nuo ryto
nuo menko kąsnio nepraryto
pradėdamas siunčiu natas
į dangų dieviškoj ekstazėj
kuri visas jėgas ištąsius
kažkur pradingsta kai ne tas

jau kūrinys kurį vaizduotė
man grojo kad jau egzistuoti
tikrovėje kurioj painu
galėtų opusas sukurtas
iš paskos sekantis kaip kurtas
kai į medžioklę išeinu

užsakymų turiu aš daug tų
kai vyną gurkšteliu lyg auką
kad kristaus virstų jis krauju
kaip operos tokatos siuitos
ir kas tik nori tepasiunta
kad stengiaus neapvilti jų

tačiau pavydas graužia graužia
kai jo tonaciją aš gražią
kur netikėtai išgirstu
kai publika be jo jau liūdi
tarytumei be rūmų liūto
ir kūrinių jo išgirtų

sakykite kad tai kabėjo
ore kai muzika skubėjau
išgaut kažką aš panašaus
dabar labai gerai tai matos
tartum įspėja aromatas
kad paskui sekantį nušaus

tačiau ir mocartas pavydi
šlovės man nerdamas į vidų
žmogaus juodžiausiųjų gelmių
per konkurenciją tą nuožmiąją
nes skauda kai esi užgožiamas
laiku gyvenęs neramiu

hofkapelmeisteris aš rūmų
ir neprarandantis orumo
bet tik mechanikas deja
kaip mocartas tada įširdęs
pakrikštijo užgavęs širdį
nesidomėjęs kas joje

dabar jau vien manasis vardas
per amžius teiks man tikrą vargą
pavydui tapęs bendriniu
bet niekados aš jo nenuodijau
patsai girdėdamas melodiją
tą kurią šiandien ir miniu

pasaulyje netrūksta vietos
dviem kompozitoriams girdėtiems
viens genijus nors kitas ne
visur tik spėjantis darbštuolis
nes kūrė muziką jis uoliai
išlikti trokšdamas mene

 

II

Supaisyti kas gali genijų
kai nesuprantama kas gena jį
prie instrumento tučtuojau
vos prie kaktos pridėjęs smilių
pajunta kaip jį dievas myli
o aš bijau jo oi bijau

aukščiausiojo apdovanotas
bei mylimas žmonių sparnuotas
jis rodos skrenda virš visų
o aš grimztu grimztu į jūrą
ir mano nuotaika subjūra
nes tampa sieloje tamsu

nepasirinksi netgi nuotaikos
kaip panorėjęs savo nuotakos
kad būtų ji šviesi gera
nes atvirkščiai tave ji renkas
ir skuduru per veidą trenkia
tarsi pasiutus megera

paniuręs ir savin paniręs
tarytumei apgautas vyras
atrodyti prie jo imu
kas tau drauguži ko liūdi tu
klaus mocartas o man bandito
tai pasirodys puolimu

pavydas juodas juodas juodas
ramybės dienąnakt neduoda
tad ką patartumėt daryt
žinau kad palengvėjimo jokio
nebus ir man dėl to baisoka
ne tiktai šiandien bet ir ryt

varžovas priešas konkurentas
ne taip lengvai iš kelio krenta
galiu pabaigt savas dienas
už jį greičiau bet kur man dėtis
ir kur patarsite domėtis
ardyt kaip kilpas kiekvienas

dabar jis kilpa man ant kaklo
garsams aš kurčias proto aklo
klausydamas pašalint jį
iš kelio trokštu nors kas žino
ar besulaukus plauko žilo
varžovai neužpuls nauji

nuodai nuodai nuodai geriausias
tai būdas jį pašalint griausiu
aš mocartą iš pagrindų
bet tai tėra mana vaizduotė
tad teks iš jos išsivaduoti
nors tai regėti taip saldu

į imperatoriškus rūmus
kad opera patektų grumias
vaizduotės mano kuriama
nes mocartas tai tas kenkėjas
mane kūrybon pastūmėjęs
ir bus tai nebloga drama

tad kūriniais nuo šiol varžytis
su juo man reiks nors aš mažytis
jokiu būdu ne genialus
bet teks veikėjus sugalvoti
į operą išspaudus votį
sumest į vandenį galus

tikriausiai mūsų ginčą amžiai
tespręs mane tiek laiko talžę
įtarinėjimais žiauriais
bet kur kitur jei ne kūryboj
tarytum antikos karyboj
mums pasirodyti kariais

2018.XII.13–14



Žana d’Ark

Nenoriu būti bjauria boba bubenančia
jauniklėms su cigarečių žindukais
jos netiki ekvilibristika inkvizicijos
lyg žvėrelius iš krūtinės urvo
išrūkančios jų suluošintus plaučius
ir traukuliuos besitampančias
bet nesutaupančias net fordui scorpio kasas

į jaunystės saulės užtemimą
reikia žvelgti pro aprūkusį praeities stiklą

kai taip troškai būti žana d’ark
kai dar ne būsimų maximų isterijos
o maksimalizmo aukštos materijos
buvo užvaldę
kai nepažįstamo gyvenimo kely
dar idealai švietė dideli
kai taip troškai vesti tau artimus
jaunimo dalinius
į laisvę nuo mylimos šalies okupantų
ir žinoma nuo bet ko
sumaniusio užgesinti
jūsų susideginti paruoštą gyvąjį
cigaretės fakelą

žana d’ark žana d’ark
sugrįžti iš tolybių tad žodį tark

aš šaukiu ir ji grįžta
žana d’ark taip kvepianti dūmais
o ne magie noire kvepalais
nors apkaltinta magija
to nesigina netgi

žana d’ark žana d’ark
kaip kvatoja jinai jau po pergalės orleane
apnuogindama ant dantenų kardų
paradontozinį kraują
ir aprūkusius mūšio kaitroj
jau pajuodusius dantis

žana d’ark žana d’ark
ar darkart
į plaučius tu įtrauktum tabako
nuo jo sergant kaimynui nabagui

žana d’ark žana d’ark
juk už nesisklaidančius lėtų tavo judesių kerus
išgyvent nesibaigiančius teks šimtamečius karus
restoranų terasoje rūkant
raganavimu vėlei apkaltins tave

dar sugrįžki pro metų aprūkusį stiklą
dar tu žodį ištark žana d’ark

kaip dabar kai pašalinai armiją priešo
suvaldysi tu šalį vidinę
kai už sienų tavųjų
tau pačiai pinkles nebematomas priešas vis rezga

žana d’ark žana d’ark
kai sugrįžtančią nebe bubenančiais bobų moralais
jaunystę aprūkusią primenu tavo
žodį tark
metų dūmuos paskendus
jauna amžinai su cigaretės fakelu
arba mikliai
pasiuntus fuck’ui
jau šiuolaikinė
su žinduku jauniklė
žana d’ark

       kad jau atsižadi
prieš metų inkviziciją ištark
ir jei gali
aną save
pasmerk

2018.XI.1

 

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Amžinybės skaitymas. Viena šeima antra šeima trečia Kaip virusas per epidemiją Nebesulaikomai nepaslapčia Jų plinta užkratas per epidermį Kažkur kažkaip auginami vaikai Tai Tėvo trūksta tai pabėgus motina…