Fiama Hasse Pais Brandao. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3

Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis

Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – portugalų poetė, rašytoja, dramaturgė ir vertėja, viena iš literatūros teatro grupės „Teatro Hoje“ (1974) steigėjų, žymaus portugalų poeto Gastao Cruzo žmona. Lisabonos universitete baigė germanų filologijos studijas. Priklausė literatūriniam judėjimui „Poesia 61“, kurio dalyviai ypatingą dėmesį skyrė žodžiui, kalbai. Daugelio literatūros ir meno premijų laureatė; du kartus (1996 ir 2000 m.) ji įvertinta Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija, taip pat PEN klubo literatūros premija (2001). Poetė savo kūryboje nuolatos ieškojo itin išgryninto, kuklaus, tarsi nenorinčio pasakyti per daug žodžio, arba žodžio, kuris galbūt jau prarado savo prasmę, tačiau kurį privalu atgaivinti ir vėl grąžinti skaitytojui, – kartu ir tyrą, pirminę jo reikšmę.

F. H. P. Brandao darbavosi ir teatro kritikos srityje, tyrinėjo XVI a. Portugalijos istoriją bei literatūrą. Vertė grožinės literatūros kūrinius, daugiausia klasiką, iš vokiečių, anglų bei prancūzų kalbų.

Autorė išleido daugiau kaip dvi dešimtis poezijos, prozos, esė, dramos knygų. Jos kūrybos išversta į vokiečių, ispanų, prancūzų, anglų, italų, serbų-kroatų, vengrų bei latvių kalbas.

Siena ir upės

Upė, – ta, kuri už gebenės, –
suvirpa žalumos prošvaistėje;
spalva už spalvos
slenka
lyg siena,
raibuliuojanti, nors be lapų,
tik atstumas, kurį
įveikusi upė sustoja,
kad atskirtų kitą
išorinę erdvę
tėkmės ir grįžimo.

Dabar lietus nespindi;
grįžtu atgal, prie vandens šaltinių,
prie ežerų tyrumo pradžios, prie gulbės,
prie purvo – tekėjimo pragaišties.

Jau sklaidosi prie vandens
odos prigludusi lapija; nuolatos
vandenyje pranyksta judėt nustoję,
ir žemės gelmėje ar horizonte
lietus dabar yra lyg siena,
slenkanti
paskutiniosioms upėms
skrodžiant erdvę.

Lisabonos migla

Miestas, migla apsvaigęs,
susverdėja ir griūna.
Namai be formos
praranda vietą, laiką.
Sienos neturi į ką įsitverti
ir virsta griuvėsiais, – senais,
nereikalingais akmenimis, –
ir nei pradžios, nei pabaigos…

Miestų gimimas

Vieną dieną
visa, kuo gyvename,
susilieja su tuo,
kas gyva.
Ne atmintyje,
bet nuskaidrintoje penkių
pojūčių erdvėje.
Plyname išdžiūvusio prožirnio
lauke, sausame pasaulyje.

Vėliau
kažkas užpildo tuštumą. Tuomet
atsiranda namai, juose gyvenantys žmonės;
virš prožirnio. Ir aš – ta, kuri visada esu –
čia pastebiu dvilypę lauko sandarą;
o gal tik įprastą vienatvės tylą,
arba tik tai, ką regi mano akys.

Rašymas

Vanduo reiškia paukštį

jei

skiemuo šaltas grumstas
ties akiduobių simetrija

jei

žodžiai pritvinkę kraujo
apnuogina viską

jei

trikampis vėjas virš vandens
paukštis vėluojanti upė

kur

nutrūksta gija
prasideda žodis