Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3

Jonui Strielkūnui (1939–2010), lietuvių poezijos klasikui, tyliajam lyrikui, kurio eilėraščiuose daug Lietuvos, meilės ir dėmesio jos istorijai bei žmonėms, kovo 6 d. būtų sukakę aštuoniasdešimt metų.
Laikas bėga greitai – štai jau devinti metai, kai poetas Amžinybėje. Svarbu atrodė surinkti atsiminimus apie šį Lietuvos dainių, legendinį poetą, nes kai kurie jo amžininkai ar šiek tiek vyresni bendražygiai rašytojai iškeliauja Anapus, nusinešdami su savim ir didelį lobį – paliudijimus apie savo pragyventą laiką ir susitikimus, bendravimo įspūdžius su J. Strielkūnu. Taip susiklostė knyga „Trečias brolis“, kurioje šalia kraštiečių, bendradarbių, rašytojų, bičiulių, artimųjų atsiminimų bus pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.
Siūlome būsimos knygos ištrauką.

Alfas Pakėnas

Regina Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė. Pažinojo visų paukščių balsus

 

Esu Vabalninko krašto miškų buvusio eigulio dukra. Likimas taip lėmė, kad buvome artimiausi kaimynai su Strielkūnais.

Kai Jonas buvo paauglys, ganydavo pievose savo karvutę. Nuo to laiko jį ir pamenu. Ganydamas jis vis skaitydavo. Mano mama, prikepusi bandelių, visada įdėdavo Jonui lauknešėlį, o aš su tėčio perskaitytais žurnalais „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų girios“ nešdavau Jonui į ganyklą.

Pas Strielkūnus ir į jo namus norėdavau nueiti, nes ten kvepėdavo gilių kava, jo mama kepdavo duoną, kad ir su pelais, man atrodė, kad nieko nėra skanesnio pasaulyje.

O Jono tėvas pasakodavo įvairiausius nuotykius, kaip anksčiau skraidydavo aitvarai, kad jų nebuvo galima liesti rankomis, kad jie sunešdavo žmonėms turtus. Ir kad netoliese, pamiškėje, pakasus žemę, gulėdavo labai didelės žmonių kaukolės, gal milžinų. Sakydavo, kad iš mūsų sodybos, kur gyvenome, išvažiuodavo žmogus pakinkytu arkliu. Baigiant priartėti prie jo, staiga ištirpdavo rūke, migloje. Jonas savo tėvo pasakojimams pritardavo ir dar labiau visus vaikus baugindamas. Išėjusi iš Strielkūnų lėkdavau į namus kaip kulka, su didžiausiais trenksmais įpuldavau į vidų vos atgaudama kvapą.

Jono mama su kitu sūnumi Vytautu miške rinkdavo uogas, grybus, vaistažoles. O Jonas buvo pasišventęs skaitymui ir tokių darbų nemėgo. Kartais su kaimo vaikais eidavo riešutauti. Jis vikriai laipiodavo po medžius, siūbuodavo ant karklo šakų. Jonas nuo mažens buvo labai pastabus, jautrus, kažkaip kitaip įžvalgus, kitaip jautė aplinką, mišką, kitaip mąstė. Jį medžių visuma, sakuotas miško oras veikė, žavėjo paukščių balsai, jų lizdai, gervių klyksmas, pavakariais uodų zirzimas. Jis iš medžių šlamesio atspėdavo rytdienos orą, bus giedra ar lietus. Naktį sėdėdavo ant prieklėčio ir jo akys klajodavo žvaigždžių begalybėje ir svajonėse leisdavo užmiršti kasdienybę.

Taip ir bėgo laikas. Aš pradėjau lankyti Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. O Jonas ją jau buvo baigęs. Bet kai susitikdavome, visada kalbėdavome apie mokyklą, perskaitytas knygas ir mokytojus.

Su Jonu ryšiai nenutrūko ir jam gyvenant Vilniuje. Dar jaunystės metais jis lankydavo tėvus, visada užsukdavo su draugais poetais ir pas mus. Tada būdavo tikrai smagu! Mano tėvai vaišindavo svečius miežiniu alumi, grybais, medumi. Buvo skaitomi eilėraščiai, pasakojami įvairūs nuotykiai. Sykį grįžusi iš mokyklos pamačiau atėjusį Joną su draugais, o šalia jo mergaitę, tamsių akių, simpatišką, besišypsančią. Tai buvo Janina – jo būsimoji žmona. Taip ir susibičiuliavome. Praėjus kiek laiko buvome pakviesti į Jono ir Janinos vestuves tėvų sodyboje.

Vestuvių pobūviui šeimininkavo mano mama. Suvažiavo iš Vilniaus nemažai svečių: poetai, draugai, giminės. Visi nuoširdžiai buvo priimti jaukioje, beržais apkaišytoje Strielkūnų klėtelėje. Santuokos formalumai buvo atlikti Vilniuje. Čia vyko kaimiškos vaišės. Nebuvo trankių maršų, ilgų kalbų, viskas vyko kažkaip kitaip. Buvo sakomi gražūs palinkėjimai. Skambėjo Oginskio polonezas. Jaunas vyrukas įvairias melodijas grojo fleita. Buvo visiems įdomu ir linksma. Svečiai bendravo ir pasklidę kieme. Naktį mano pajaunys žavėjosi žvaigždėtu dangumi ir mane mokė pažinti žvaigždynus. Nuo to karto pažįstu Didžiuosius Grįžulo Ratus, žinau, kur pateka Šiaurinė žvaigždė.

Laikas ir atstumai mus šiek tiek atitolino su Jonu ir Janina. Bet aš visada domėjausi Jono kūryba. Turiu keletą jo padovanotų poezijos knygų. Tačiau didžiausia Jono dovana yra man asmeniškai parašytas eilėraštis „Eigulio duktė“. Kartą parvažiavau iš Panevėžio, o tėvas mane sutiko su džiaugsmo ašaromis akyse ir rodė rajono laikraštyje išspausdintą eilėraštį. Tie žodžiai mane labai sujaudino tikroviškais vaizdais ir nuoširdumu. Už tai poetui Jonui esu labai dėkinga. O kai po kiek laiko „Eigulio dukrą“ pradėjo dainuoti Sipavičius, mūsų sodyboje nenutildavo juostinis magnetofonas:

Tu girių paslaptis pažįsti
Ir medžių kalbą supranti –
Juk tu miške nuo pat jaunystės
Klaidžius vilkotakius randi.

Mano buvusi auklėtoja Angelė Jurevičienė man padovanojo Vabalninko muziejaus darbuotojų išleistą Jono Strielkūno eilėraščių knygą. Daugiausia tų eilėraščių skirta Vabalninkui. Šia knyga poetas tarsi išreiškė padėką savo mokslo ir jaunystės miestui bei jo žmonėms, savo bendraamžiams. Branginu šią knygutę, nes Vabalninkas yra ir mano mylimas miestas.

Laikas ir likimas daro savo. Vienas po kito mirė Jono tėvai. Jonas, lankydamas tėviškę ir tėvų kapus, visada užsukdavo į mūsų namus.

Mano tėvai gerai žinojo, kad Jonas buvo garsus poetas ir vertėjas. Bet mums jis išliko paprastas, nuoširdus ir savas kaimynas. Neliko ir mano tėvų. Sugrįžau ir ūkininkauju tėviškėje. Paskutiniu metu su Jonu rečiau susitikdavome. Jau senokai, apie 1973 metus, Strielkūnų sodybą nupirko Boleslovas Juozalėnas ir rūpestingai, gražiai tvarko, maloniai sutinka visus lankytojus, poeto talento gerbėjus. Tačiau iš pastatų autentiška likusi tik klėtelė. Liko ir sodybos medžiai – galiūnai ąžuolai ir klevai.

Kai 2010 metais gegužės mėnesį per televiziją išgirdau, kad nutrūko Jono Strielkūno paskutinė gyvenimo gija – verkiau. Širdį užgulė didžiulis skausmas. Rodos, praradau kažką labai brangaus. Tos ašaros ir buvo lyg atsisveikinimas su gražiausiais vaikystės prisiminimais.

Petras Venclovas. Jonas iš Vabalninko

 

Pirmiausia buvo neakivaizdinė pažintis: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje retkarčiais skaitydavau Jono Strielkūno eilėraščius Vabalninko rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys“. Nors eilėraščiuose buvo aiškiai jaučiami to laikotarpio reikalavimai, bet juose, matyt, būta kažko daugiau, nes įsidėmėjau autoriaus pavardę. Nustebau patyręs, kad jis susirašinėja su mano broliu Vytautu, kuris irgi publikuodavo savo kūrybą periodikoje. Brolis paaiškino, kad Jonas Strielkūnas – jaunas poetas, gyvenantis Vabalninke.

Pirmą kartą Joną pamačiau 1966 metais Vilniuje, Aktorių namuose. Buvo aptariamos pirmosios knygos. Tuo metu „Vagos“ leidykla kasmet išleisdavo po šešias pirmąsias knygas, kurios tilpdavo į vieną aplanką, nes būdavo nedidelės ir plonos. Mane į Aktorių namus pasikvietė buvęs bendrakursis Saulius Šaltenis, nes ir jo knygelė „Atostogos“ glūdėjo tame aplanke. Dar ten buvo VU auklėtinės Bitės Vilimaitės „Grūdų miestelis“. Kritikai ir literatūrologai šias knygas labiausiai ir gyrė, vadino jas nauju žodžiu lietuvių literatūroje. Strielkūno pirmoji eilėraščių knyga „Raudoni šermukšniai“ buvo smarkiai papešiota už tradiciškumą ir pabodusias klišes. Ypač aršiai kalbėjo Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra vadavosi iš stagnacijos, ieškojo naujų formų ir šviežesnių išraiškos priemonių. Jonas, gyvendamas Panevėžyje, turbūt nemanė, kad reikia eiti į priešakines linijas. Jo neoromantinė pasaulėjauta išsiteko tradicijoje, jis kol kas tenkinosi klasikiniu ketureiliu. Tąsyk man net pagailo jo: nedidukas, sėdėjo susilenkęs, nuleidęs galvą, iš drovumo visas išraudęs, ir vis rankove šluostėsi prakaituojančią kaktą. Kas galėjo patikėti, kad jis pasieks tokias aukštumas? Kartais ir labai skvarbi akis nepajėgia įžvelgti žmoguje slypinčio talento.

Po kurio laiko Vilnių pasiekė anekdotas apie Joną: girdi, su vietinių literatų palyda užeinąs jis į vaistinę ir prašąs parduoti dalgę. Pasirodo, kad tas provincialas dar ir pokštininkas! Panašiai sostinėje juokaudavo ir kitas aukštaitis lyrikas – Vytautas Skripka: klausinėdavo ledų pardavėjų, ar jos turi ledų su mėsa. Bet kad prašytų dalgio?! Tam reikėjo drąsos – tarsi vienu gestu atskleistum savo žemdirbišką prigimtį!

Akis į akį susidūriau su Strielkūnu po kelerių metų, kai pradėjau važinėti iš Kauno į Vilnių ir siūlyti redakcijoms savo eilėraščius bei apsakymus. Jis jau buvo išleidęs antrąjį poezijos rinkinį „Vėjas rugiuos“ ir dirbo „Literatūroje ir mene“. Reikia pasakyti, kad ši jo knyga daug ką nustebino – ryškus kokybinis šuolis, savitas santūrus balsas. Patiko ji ir man: Joną pradėjau laikyti rimtu poetu, gebančiu vertinti ir kitų kūrybą. Prisistačiau esąs Vytauto Venclovos brolis. Strielkūnas, be abejo, jį prisiminė, nes paklausė, kaip jam sekasi. „Rengia pirmąją eilėraščių knygelę“, – atsakiau. „Kodėl taip ilgai?“ – pasidomėjo. „Buvo užmetęs poeziją, dabar iš naujo pradėjo.“

Jonas turbūt jautė prielankumą ne tik savo kraštui, bet ir jo žmonėms. Mūsų bendravimas iš karto pasidarė bičiuliškas. Į mano eilėraščius pasigilindavo tuoj pat, o prozą pasidėdavo į stalčių. Skaitydavo iš arti, prisikišęs prie akių, vadinasi, buvo trumparegis, bet akinių nenešiojo. Gal gydytojai nepritaikydavo tinkamų? Kartą sumurmėjo: „Įmantrauji. Gal koks Marcelijus tave suprastų, o man nelabai…“ Kitą sykį pusiau juokais paklausiau, ką man geriau rašyti – poeziją ar prozą? Strielkūnas mostelėjo į šūsnis popierių ant stalo ir ant palangės. „Štai čia eilėraščiai“, – pasakė. Paskiau atitraukė stalčių ir parodė nedidelį pluoštelį rankraščių: „O čia apsakymai, – pridūrė. – Bet rinktis reikia pačiam.“ Gal tai ir lėmė, kad pasukau į prozą?

Tada jau dirbau Rašytojų sąjungos Grožinės literatūros propagandos biuro instruktoriumi Kaune. Surengėme literatūros popietę Mokytojų namuose, į ją pakviečiau Strielkūną ir Gediminą Astrauską. Maniau, kad renginys pavyko, bet kitą dieną paskambino iš Mokytojų namų bibliotekos. „Gėda! – pareiškė piktas moteriškas balsas. – Strielkūnas atėjo į renginį visiškai nepasiruošęs, išsipešusiais marškiniais, tikriausiai girtas! Skaitė kaip koks pirmokas, užsikirsdamas, šnirpšėdamas pro nosį! Nieko nebuvo galima suprasti!“ Mėginau aiškinti, kad tokia šio poeto skaitymo maniera, kad jis nebuvo ragavęs nė lašo. Moteris nenorėjo sutikti su manimi. „Štai Astrauskas buvo gerai pasiruošęs, puikiai atliko savo programą, deklamavo atmintinai, kaip koks artistas. O Strielkūnas?! Gėda! Mes taip nepaliksime! Skųsimės!“ – „Prašom! – galiausiai pyktelėjau ir aš. – Galiu ir telefoną pasakyti!“ Žinojau, kad tuometinis GLP biuro direktorius Feliksas Jakubauskas tik pasijuoks iš tokių šios moters pretenzijų. Ji nieko nelaimėtų net paskambinusi pačiam Alfonsui Maldoniui, Rašytojų sąjungos pirmininkui. Jonas tą dieną kelis eilėraščius skaitė iš knygelės sau įprastu stiliumi – krenkšteldamas, sumikčiodamas, sumurmėdamas. Pabaigoje gana aiškiai padeklamavo du ar tris eilėraščius atmintinai. Bet kokie tai buvo eilėraščiai! Pilni vidinės įtampos, nostalgiški, metaforiški. Gal ir buvo, kaip sakoma, „padaręs ant drąsos“, bet tikrai nepadauginęs.

Prisimenu dar vieną epizodą: tąsyk, regis, po kažkurio Rašytojų sąjungos suvažiavimo, mes trise – Strielkūnas, Onė Baliukonytė ir aš – blaškėmės po Vilnių (atrodo, tai buvo Lazdynai) žiemos naktį, gerokai po vidurnakčio. Jonas kažkodėl nenorėjo eiti į namus, aiškino, bet taip painiai, kad mudu su Baliukonyte nieko nesupratome. Onė nekvietė į svečius, nors mes beveik siūlėmės; ji šaipėsi ir išsisukinėjo. Aš turėjau nakvoti pas vilnietį brolį, tad nemaniau, kad galiu į svetimus namus po pusiaunakčio atsivesti du žymius poetus. Stoviniavome prieš kažkokią uždarytą parduotuvę, nesutardami, ką veikti ir kur eiti. Galop atsisveikinau ir palikau juodu naktyje mindžikuoti ant šaligatvio ir spręsti, ką toliau daryti.

Be abejo, buvo ir daugiau susitikimų, tarkim, per „Poezijos pavasarius“ Palemone ar Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Paklausdavome vienas kito, ką rašome, ką ir kur ruošiamės spausdinti. Taip pat trumpai ir atsakydavome. Jonas nebuvo iš tų, kurie labai smalsautų, reikalautų atverti širdį. Būdamas gana uždaro būdo ir pats nesiskubindavo išsilieti, išsipasakoti. Tikiu, kad turėjo geresnių bičiulių nei aš, jiems gal labiau atsiskleisdavo. Tie susitikimai neįstrigo man į atmintį, laikas juos užklojo užmaršties drobule. Tačiau visą laiką žinojau, kad esame ir būsime draugai, kad Jonas niekada neišpuiks, kad ir kokias gautų premijas ar apdovanojimus.

Paskutinį kartą Strielkūną mačiau 2009 metais Maironio literatūros muziejuje per jo jubiliejinį vakarą. Atrodė ramus, pasitikintis savimi, suvaldęs įgimtą drovumą. Gražiai skaitė eilėraščius, kai kuriuos deklamavo atmintinai, taupiai atsakinėjo į klausimus. Jaudulį išdavė tik stambūs prakaito lašai ant kaktos. Kostiumuotas, su kaklaraiščiu. Tikras klasikas! Nors švarko rankovės šiek tiek per ilgos. Trumpai šnektelėjome: guodėsi prasta sveikata ir kad sunkiai rašo. Džiaugiausi jo darbštumu ir kad vienas po kito eina jo poezijos rinkiniai. Linkėjau dar bent kelių, tikėdamas, kad taip ir bus.

Kitų metų pavasarį, gegužės mėnesį, atėjo liūdna žinia – Jonas Strielkūnas mirė. Atsisveikinau su juo Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Vabalninkietį poetą priglaudė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis.

Valentinas Sventickas. Dabar jau – mūsų reikalas

Su Jonu Strielkūnu susipažinau 1974 metais, kai pradėjau dirbti savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Pažintis su jo poezija buvo kur kas ankstyvesnė. Jo eilėraščių rinkinį „Vėjas rugiuos“ (1971) įsidėjau į lagaminą, kai turėjau iškeliauti karo tarnybon tarybų valdžios valia. Dvejus metus kartais reikėdavo kuo nors pasiguosti, ir Strielkūno eilėraščiai šią ne vien meninę misiją sėkmingai atlikdavo. Kaip ir Albino Bernoto knyga „Slenkstis“ (1972), kuri taip pat keliavo su manimi iki Samaros gubernijos.

„Literatūros ir meno“ redakcijoje Jonas tvarkė poezijos publikavimo reikalus. Tvarkė kuo puikiausiai. Grafomanų nespausdino. Jeigu koks nors žinomas poetas, sulaukęs publikacijos, pavaišindavo jį taurele, už kitą taurelę sumokėdavo Jonas. Kad neliktų įsipareigojęs. Strielkūno darbo stalas redakcijoje atrodė išskirtinai – būdavo užverstas popierių kaugėmis. Profsąjungos veikėjai, vis raginę susitvarkyti, galų gale pasidavė. Įdomiausia, kad Jonas, paprašytas surasti reikiamą popieriuką, bemat jį ištraukdavo iš tų krūvų pasijuokdamas. Redakcijos darbuotojams pagal sutartą grafiką reikėdavo pėdinti į spaustuvę atlikti „šviežios galvos“ pareigų. Ką tai reiškė? Šviežgalviautojui reikėdavo perskaityti ar bent peržiūrėti spaustuvėje sumaketuotus puslapius, išrankioti užsilikusias klaidas, jeigu kas nors netelpa į puslapį, – tekstą sutrumpinti. Tad štai. Strielkūnas turėjo ypatingą talentą iš karto aptikti klaidas ir atsitiktines nesąmones. Ne visi redaktoriai klaidas išgaudydavo. 1978 m. išėjo Strielkūno poezijos knyga „Varpo kėlimas“. Dienraštis „Vakarinės naujienos“ anotacijoje tą knygą netyčia pervadino taip: „Varpos kėlimas“. Klaida komiška, nes atsirado dviprasmybė. Litmeniečiai netrukus darė proginį sveikinimą Strielkūnui laureatui – ant ilgo popieriaus lapo prirašė visokių pokštų ir linkėjimų. Vladui Motiejūnui pasirodė, kad kažko stinga, ir tą „pergamentą“ jis užsklendė dvieiliu:

Pakol mes dirbom savo darbą,
Jisai aukštai iškėlė varpą.

Gebėjimas matyti ir girdėti yra svarbus. Daug vėliau, kai jau dirbau leidykloje, Strielkūnas atnešė, įteikė naują eilėraščių rinkinį. Buvo pavadinęs jį „Vakaro malūnas“. Pavadinimas kaip pavadinimas, skamba gerai, metaforiškas. Praėjus kokiai savaitei, prasiveria durys ir įžengia tyliai kikenantis autorius.

– Tu pagalvok, – sako, – kaip atrodys viskas knygos viršelyje:

Jonas Strielkūnas
Vakaro malūnas

Dėl atsitiktinio rimo knygos pavadinimą pakeitė.

Redakcinių patarimų paisė (nors jo kalba tikrai buvo švari) ir kartu buvo pats sau redaktorius, užeidavo šio ir to pataisyti ir dar išjuokdavo save dėl banalesnio rimo arba kokios nors nedermės.

Jeigu dar juokų… Jaunas eiliuotojas, dar nė knygos neišleidęs, palinguodamas eina per neatsimenu kokį miestelį. Susistabdo jį būrelis vietinių šaunuolių ir pareikalauja atiduoti visus pinigus. Bet kad jų neturi! Po nuodugnaus patikrinimo teranda laikrodį.

– Atiduok laikrodį!
– Imkit. O ką su juo darysit?
– Parduosim ir pragersim.
– Tai ir aš eičiau kartu…

Bendraujantieji su literatų žmonija bus ne kartą girdėję posakį „Ne mūsų reikalas“. Tai Strielkūno posakis. Ar ne smagiausias jo populiarintojas bus Algimantas Zurba. Kitas prozininkas – Romualdas Granauskas, girdėjęs jį anksčiau, negu Algimantas, girdėjęs kartu su Rimantu Šaveliu ir Petru Dirgėla tuštėjant sausvynio buteliui, – taigi Granauskas tą frazę yra interpretavęs rimtai. Jonas, atseit, ją pasakydavęs, kai sugėrovai prabildavę apie tuos plunksnos brolius, kurie buvo susisaistę su sovietmečio pageidavimais. Tada Strielkūnas: „Ne mūsų reikalas.“

Tebus citata iš Granausko eseistinio apsakymo „Pasijos pagal Joną“:

Mes buvom „romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai“. Tik atrodėm kaip durneliai. Suglamžytais švarkais, nelygintom kelnėm, visi be kaklaraiščių, susisėdę kur prie pigiausio vyno butelio, pliurpiantys kažką nesvarbaus ir nepavojingo. Bet mes žinojom, kas yra svarbu ir pavojinga, todėl ir nepliurpėm. Apie tai arba rašėm, arba ruošėmės rašyti. Jonui taigi kažkaip pavyko!..

Čia apie tą metą, kai jau buvo išleistas „Varpo kėlimas“.

Nesugalvosiu, kaip pasakyti gudriau, tai pasakysiu visai paprastai, ką šioje atsiminimų knygoje pasakyti būtina. Talentingo prozininko Romualdo Granausko kūryboje visą laiką ką nors veikė Jono Strielkūno poezija. Irgi talentinga. Tokie tad broliai.

Dar iš anų laikų grimasų. Turėjo būti praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis. Rašytojų sąjunga gauna tuometinės Ministrų Tarybos pranešimą apie paskyras automobiliams pirkti. Dabar jau sunku paaiškinti, kad sovietmečiu naują automobilį nusipirkti nebūdavo paprasta: arba neįmanoma, arba per brangu. Ministrų tarybos teikiama paskyra buvo privilegija. Rašytojų sąjungai suteikta. Atvejis, apie kurį kalbu, – ar tik ne paskutinis. Ir paskyra – automobiliui „Volga“. Aukščiausia klasė! Rašytnamio valdžia, panašiais atvejais viską sprendusi ne pagal poreikius, o pagal literatūrinius nuopelnus ir gautas premijas, nusprendžia tą paskyrą pasiūlyti Strielkūnui. Nei vairuojančiam, nei pinigingam. Prisimenu, kad šį siūlymą lydėjo šypsenos ir kartu įsitikinimas, kad, jei skiriama Strielkūnui, niekas iš kolegų nepyks. Man pavedama pasakyti šią žinią Jonui ir paklausti, ar ims.

Skambinu telefonu. Jonas išgirdęs springsta juoku.

– Pasijuokėm, ir gana, – sakau. – Pašnekėk su šeima ir rytoj paskambink.

Antryt, irgi pasijuokdamas: „Gerai, imu tą „Volgą“.

Koks kitoks kaskart būdavo Jono pasijuokimas, – negaliu papasakoti. Tegul pasakoja Granauskas.

O dabar klausimas, kodėl čia pasakoju visokius juokus.

Nelengvas klausimas. Ir nemanau, kad jis nėra reikšmingas, jeigu mėginsime pamatyti Strielkūną kaip rašytoją tarp kitų rašytojų. Didi rimtuolė Viktorija Daujotytė savo knygą apie Strielkūną pavadino ne ypač rimtai: „Gyvenimas prie turgaus“. Ir ne šiaip sau.

Atsiminimų rašymas paskatina atsiversti seniau skaitytas knygas. Štai ir dabar – atsiverčiu „Gyvenimą prie turgaus“ (monografija išleista 2008 m.) ir randu Daujotytės sakinį, kad geresnio Strielkūno portreto, negu jį nupiešė Sventickas, nenupiešianti, ir dosniai cituoja, ką buvau rašęs 1998 metais:

Jis yra savas, toks, kaip visi – štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Borcheso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią jų medžioklio akį), štai nesiskutęs liūdnas traukia paryčiu per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos (dabar jau nebe). Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilnūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu.

Žiūrėkime, kad nepamirštume tarp šių visų smagių dalykų vieno: taip gyvena, taip atrodo, taip elgiasi vienas stipriausių lyrikų XX a. antrosios pusės mūsų literatūroje.

Autocituotis negražu, bet ieškoti kitokių žodžių vaizdui, kuris čia reikalingas, irgi būtų kvaila.

Visa, kas suvokiant Strielkūną kartais įgydavo mielų komiškų atspalvių, priklausė nuo jo kūrybos ir išvaizdos bei elgesio kontrasto. Man kaip kritikui (kartu su aktoriais skaitovais – Juozu Šalkausku, Olita Dautartaite) yra tekę lydėti jį į kūrybos vakarus įvairiose Lietuvos vietose tuo laiku, kai dar nebuvo plačiai žinomas ir atpažįstamas iš TV ekranų ar fotografijų. Įsivaizduokite kokio nors miestelio kultūros namų salę, kurioje sėdi jo gražiais eilėraščiais apie meilę ir Lietuvą susižavėjusios merginos ir turbūt vaizduojasi, kad į sceną išeis koks Apolonas. O išeina nedidukas, kuklus, paprastas žmogelis, niekada per daug negalvojęs, kaip apsirengti ar susišukuoti. Gal jos, tos mergaitės, iš pradžių nusivildavo, bet kaskart matydavau, kad Jonui skaitant jų akys drėkdavo.

Atsiminimų knygos gali parodyti skirtingus išorinius rašytojų tipažus. Kaip kraštutinumai gali būti suvokiami, tarkim, Eduardas Mieželaitis, savo išvaizda, viešu elgesiu, kalbos būdu, plačiais gestais bylojęs „aš esu poetas“, ir Jonas Strielkūnas, kuklaus ir paprasto kasdieniško elgesio žmogus, kaip nuostabus poetas atsiskleidžiantis vienumoje prie balto popieriaus lapo.

Be abejo, svarbiausia yra tai, kas parašyta, taigi tipažai fiksuojami tik dėl to, kad menininkų charakteriai daugelį skaitytojų paprasčiausiai domina, manoma, kad tai „sužmogina“ kūrybos suvokimą ir turi moralinių bei etinių prasmių, kai ką paaiškina apie menininko recepciją. Galbūt žemiškasis Strielkūno įvaizdis bent kiek prislopino vieną svarbiausių jo kūrybos ypatumų – talentingai išreikštą žmogaus būties tragizmą. Čia jis tikras klasikas.

Kiti dalykai.

Strielkūnas mokėjo taip bendrauti su kolegomis, kad niekas ant jo nesupykdavo. Supraskime, kad, dirbdamas savaitraščio redakcijoje, turėdavo pasakyti ir „nespausdinsim“, turėdavo sutikti arba nesutikti su redaktorių priekabėmis, kai buvo rengiama spaudai jo poezija ir ypač poezijos vertimai (vertė daug), pasakė „ne“ kalbintojams stoti į kompartiją (taip buvo). Literatūros bendruomenėje Jonas nepaliko nelaimingųjų. Dėl to, ką jis rašė (net kai parodijavo), sakė ir darė.

Kai mano redakciniuose ir leidybiniuose darbuose kildavo kokių nors klausimų, dėl kurių būtų reikėję ilgai knistis po žinynus ir literatūrų istorijas, paskambindavau Strielkūnui ir atsakymą bemat sužinodavau. Suglamžyto švarkelio dėvėtojas buvo didis literatūros eruditas, ne tik lietuvių literatūros. Dėl kalbos ir kirčiavimo su juo taip pat būdavo galima tartis. Manau, kad platus ir gilus išsilavinimas padėjo Strielkūnui kaip poetui ryškinti savąjį kūrybos kelią ir purtytis nusidėvėjusių poetizmų. Pažinimo plotai bus labai padėję jam kaip poezijos vertėjui. Juk labai skirtingą poeziją yra vertęs. Ir toli gražu ne visa, ką jis yra išvertęs, žmonės įsidėmėjo. Greta didelių fundamentalių vertimų yra įvairiuose leidiniuose pabirusių jo atliktų „užsakymų“, – kai kas nors draugiškai prikalbindavo padėti rengiant proginę ne kažin kokio talento publikaciją, ir Jonas draugiškai sutikdavo. Sutikdavo padėti ir prozos vertėjams, kai į kūrinį įsiterpdavo poezijos kūrinys. Štai ir dabar, skaitydamas Stefano Cveigo knygą „Žmonijos žvaigždžių valandos“, išverstą Valentinos Čeponienės (V.: Tyto alba, 1995), matau septynių puslapių eiliuotą tekstą „Mirties akimirka“ ir išnašėlę: „Vertė Jonas Strielkūnas“.

Leidėjai ir recenzentai geriau nei šiaip skaitytojai įsižiūri, kaip poetai sudarinėja savo knygas. Kas prie ko, greta ko, skyrių sandara ir pan. Strielkūnas bus buvęs vienas jautriausių komponuotojų. Nors jo rinkinių sandara nėra nei griežta, nei racionali, bet viskas knygoje teka kaip teka upė. Iš esmės tai improvizacinė sandara. Tačiau „atstumianti“ knygos visumai svetimus eilėraščius. Naujus eilėraščius, kad ir pavykusius, Strielkūnas atidėdavo vėlesnėms knygoms, jeigu jie neįsiliedavo į rinkinio tėkmę. Ir pavadindavo savo knygas gražiai!

Žinia Strielkūno literatūrinio palikimo tyrinėtojams: unikalią smulkią jo rašysenos pynę gebančiųjų perskaityti reikės paieškoti! O žinau, kad tikrai ne viskas iš jo kūrybos yra išspausdinta.

Baigsiu citatomis.

Viktorija Daujotytė: Poetas, kuris nenori būti reikšmingas, o yra; lyg ir nesiekia nieko reformuoti, keisti, o keičia.

Jonas Strielkūnas: Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su likimu, kurias kiekvienas pralaimi.

 

Algimantas Mikuta. Su Jonu per Erfurtą

 

Nepamenu, kur ir kaip pirmąsyk sutikau Joną Strielkūną. Jis neryškiai išplaukia iš prieblandos. Jonelis tada gyveno pas Paulių Širvį Tilto gatvėje. Tenai mane nusivedė Alfonsas Bukontas. Buvo vakaras. Kažkiek pasėdėjom, pašnekėjom, gal dėl to, kad tai buvo seniai, gal dėl to, kad nieko įsimintino neįvyko, man tasai susitikimas liko kažkoks išblukęs, šmėkščioja apyblandoj veidai, ir tiek. O gal dėl to, kad lemputė palubėje degė neryškiai?

Šiandien po pusės amžiaus negaliu pasakyti, ar ligi to šis nedidelis mažakalbis žmogutis man kur nors buvo pasirodęs ar pasivaidenęs. Jonas turėjo poetams itin retą savybę – būti nepastebėtas. Po kokio nors šurmulingo susibėgimo ilgai galvoji – palauk, o Strielkūnas ar tenai buvo? Tais laikais, pamenu, jį pristatinėdavo – gabus vaikinas iš Panevėžio, dirbo benzino kolonėlėje.

Savo buvimą tarp visų mūsų, rašančių, skaitančių ir liūdniau ar linksmiau gyvenančių, jis reikšdavo vieninteliu būdu – rašė, kaip ne vienas yra pastebėjęs, vieną nepabaigiamą eilėraštį. Žmonės skaitė, suprato visas užuominas ir stebėjosi pirmąsyk jį išvydę. Kęstutis Navakas, keliavęs su Jonu į Austriją, netgi kažkodėl teigė, kad tokiam žmogui nebuvo galimybės išgyventi šiame pasaulyje. Nieko keisto – kuklus, drovokas, agrariškas ir archajiškas, pripažįstantis tik drausmingus klasikinius ketureilius – jokio poetinio šarmo, juolab arogancijos. Net arkliavagis Blinda, kaip mano bičiulis vadino Romualdą Granauską, triukšmingas, visur ir visados pastebimas žmogus, neatsilaikydavo prieš Jono talentą, – bent man telefonu vis paskaitydavo kokį nors jam įstrigusį Strielkūno posmą ar frazę: „Virš beržo švietė dvi žvaigždelės / lyg akys tykančios katės“, „Prisiminki mane jauną ir gerą / Šulinių ir malūnų šaly“. Kartais net netikėdavau, manydavau, kad jis šitaip šaiposi, o ypač kai skambindavo naktimis. Betgi ne, kas netiki, tegul perskaito jo „Pasijas pagal Joną“. Tokiai lyrikai Romas buvo jautrus, ir tylusis žaliųjų miestelių dainius, apsiskelbęs „trečiu broliu Jonu“, jį jaudino.

Gal tuom reikėtų stebėtis, bet Jonas Strielkūnas gangreit tapo poezijos autoritetu, kurio nebeliko kam peikti, – tiek kritika, tiek margaveidžiai skaitytojai visus žodžių rikiuotei tarnaujančius padailinimus jam atleisdavo. O visa, kas liejos kaip iš paukščio gerklės, buvo deklamuojama ir dainuojama. Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos, kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų. Kaip Žlabio-Žengės, Brazdžionio, Aisčio. Šiuo emocingu ir tiksliu susitapatinimu jis įaugo jon tvirtai ir nepastebimai. Taigi, be ryškių manierių, be įsidėmėtino veržlumo, netgi, sakyčiau, į akis niekam nelįsdamas, likdamas bemaž nepastebimas, jis klibino mūsų kvailą pasitikėjimą, lėkštą savigarbą, siaurino įsivaizduojamą spindintį šviesų pasaulį iki ūksmėtos sodybos, gėlėtų vasaros atlaidų, dulkėtos gatvelės, kasdieniško turgaus. Viktorija Daujotytė, atidžiai sekanti pamažu iškeliaujančių mūsų kaimiškųjų poetų kelią, Joną ten ir įkurdino, pavadindama monografiją apie Strielkūną – „Gyvenimas prie turgaus“. Jis tikrai gyveno netoli turgaus, ir, suprantama, praeidavo pro jį nepastebėtas. Neišliko kokio nors įspūdingesnio jo portreto net užstalėje, juk negalima sakyti, kad jis nemėgo su bičiuliais prisėsti prie vyno butelaičio. Prisipažįstu, esame sėdėję. Bet pakaušęs jis vokiškai kaip Kunčinas nedainuodavo, rusiškai kaip Verba nesikeikdavo ir net žemaitiškai kaip Martinaitis nelodavo. Netgi nežinau, ar užkaušdavo, – nepastebėjau. Nėra ką prisiminti.

Todėl papasakosiu trumpą epizodėlį iš kelionės į Erfurtą sovietmečiu. Ne dėl kokių nors politinių ar poetinių niuansų, tiesiog gražiai charakterizuojantį Jono ištvermę ir patiklumą. Tokiose kelionėse viskas būna organizatorių (šiuo atveju Erfurto rašytojų) tiksliai suplanuota, tik spėk suktis. O tąsyk vienas pavakarys liko laisvas, pagal scenarijų aplankėme ir apžiūrėjome restauruotą vaikų biblioteką, tada aš ir sakau Jonui, kad nėra ko tais pačiais keliais į viešbutį eiti, turime miesto planą, keliaukime pasižvalgyti į senąjį pirklių rajoną, ten daug visokių kirchių, vienuolynų, – oficialūs vokiečiai tokių dalykų nerodys. Patraukėme dešinėn, nors viešbutis liko kairėje. Tikrai nemažai pamatėme – gražiai restauruotų barokinių pilaičių, vokiško fachverko stiliaus senoviškų namų, užėjome į porą bažnyčių. Vienoje XIII amžiaus šventykloje prisigretinome prie lenkų turistų ir išklausėme kelių šimtmečių jos istoriją, netgi nusileidome į rūsį, kur gulėjo pamokslininkai ir riteriai. Kai išlindome lauk, matome, jau temsta. Nieko keisto, buvo ruduo. Žiūrime į planą, keliausime namop. Tiesą sakant, žiūrėjau aš vienas, Jonas rūkė cigariuką. Savaime aišku, kad tuo pačiu keliu negrįšime, per daug toli. Nusižiūrėjau tarsi trumpesnį maršrutą, vedantį prie viešbučio iš kitos pusės. Gatvėse įsižiebė žibintai. Einame žvilgčiodami į skersgatvių pavadinimus, – to, kurio mums reikia, vis nėra. Kulniuojame valandą, antrą, pasukome į kažkokią kitą gatvę, svarbu, kad kairėn, žmonių gatvėse vis rečiau, o juk ir paklausti nesugebame, vokiškai nemokame. Trumpai tariant, mūsų žygis truko dvi su puse valandos. Pagaliau pamatėme gausų žmonių būrį ir supratome, kad publika po spektaklio eina iš Operhauso. O tasai teatras taigi matyti pro mūsiškio viešbučio langus. Administratorė atsiprašė, kad bufetininkas mūsų nesulaukė, todėl suvyniojo į sviestinį popierių vakarienei skirtus sendvičius. Ji galinti išvirti arbatos. Padėkojome ir nuėjome į numerį, kur sukirtome pareigingų vokiečių paliktą vakarienę su sutaupytu Gotos bravoro alumi. Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad per visą tą mudviejų kelionę Jonas neištarė nė vieno priekaištingo žodžio man, šios nerūpestingos išmonės sumanytojui. Aš nuolat jį įtikinėjau, kad niekur tas viešbutis nepabėgs, bemat jį rasime, dar vieną gatvelę perkirsime, ir jis atsivers. Jonas ėjo tylėdamas, paskui ėmė šlubčioti ir po truputėlį atsilikti. Vėliau, jau Lietuvoje, pasiklojęs Erfurto planą ant stalo, bandžiau išsiaiškinti, kur mes tada nuklydome. Turbūt kipšas mus vedžiojo, nes kelio ten tebuvo kokie trys kilometrai, o mes nupėdinome ne mažiau nei aštuonis. Pasiklydome svetimoje tamsoje, nieko daugiau. Dievuliau, jeigu Jono vietoje būtų buvęs koks nors kitas bendrakeleivis iš mylimos tėvynės! Ko aš tik nebūčiau prisiklausęs apie savo topografinius sugebėjimus ir savo proto galią. Taip, beje, man yra jau buvę Belgrade, kai vieną kino veikėją vedžiau namo po naktinio seanso, – tuomet prisiklausiau visokių vaizdingų epitetų įvairiomis kalbomis, – mane vėlgi suklaidino miesto planas, atvedęs mus prie nepažymėto karinio miestelio begalinės tvoros. Galėčiau pajuokauti – iš ko pažinsi taikų gėlėto lietuviško sodžiaus poetą. Eina nudūręs galvelę, net nemekena. Po daugelio metų ant plačiųjų Rašytojų sąjungos laiptų sumenkusį, operacijų iškankintą Joną paklausiau: „O ar tu atsimeni, kaip mudu naktį pėsti keliavome per Erfurtą?“ – „Aišku, pamenu, tada baisiai pavargau.“

Ką dabar sakyti – visai be reikalo, Jonai, eilėse įsipareigojai:

Ir jei atmins kas trečią brolį, / Dėkosiu, Viešpatie, už tai.

Padėkok, jei gudrus, dabar visiems, kurie kartu su bardais dainuoja apie tą trečiąjį brolį, kurie šėlioja jo vardo kavinėje, kurie kažkodėl tebeseka pasakas apie vargšą Jonelį, visų apgautą ir išjuoktą. Tiek daug atsimenančių. Tiek daug mokančių jo ilgesingas eiles.

Vladas Vaitkevičius. Po linksmybių visų ir graudumų…

Ilgai laužiau galvą, kuriais metais ir kur Vilniuje susipažinau su poetu Jonu Strielkūnu. Veikiausiai 1968-aisiais, nes jau buvau ne kartą skaitęs 1966 metais išėjusią pirmąją poeto eilėraščių knygą „Raudoni šermukšniai“. Vėliau Jonas man pasakojo, kaip jis vargo su ja: ne vieną eilėraštį teko taisyti, kai kurių atsisakyti, keisti kitais. Poetas tarytum maža valtele per tirštą ižą sunkiai yrėsi į išsipildymo ir pripažinimo šalį, kurioje kada nors bus pakviestas į išrinktųjų puotą… J. Strielkūno „Raudoni šermukšniai“ – vieno geriausių Lietuvos lyrikų išskirtinio talento preliudija.

…Dvejojau, ar traukti iš atminties skrynios vieną neįprastą, juokingą ir truputį nuodėmingą nuotykį. Tai buvo ne vakar ar užvakar, todėl mane gelbsti senatis. Vieną rytą praplėšiau traiškanotas akis ir nustėrau – guliu baltai paklotoje lovoje. Kitose lovose kosti, vartosi, krenkščia, kažką murma neaiškios žmogystos. Kilsteliu galvą – priešais mažas keturkampis langelis. „Kur aš? – sunerimstu. – Ligoninėje? Nepanašu.“

Tą pačią akimirką prasiveria durys ir su virduliu rankoje įeina uniformuotas pareigūnas:

– Gerkit, nenaudėliai, – sako milicininkas, – malšinkit gerklėse ir viduriuose tvoskiantį dykumos karštį.

„O varge! Nakvojau blaivykloje, dviejų tautų didvyrio Tado Kosciuškos gatvėje. Kokia gėda!“ Praeidami ar pravažiuodami pro šį pastatą bohemos gerbėjai šnairai į jį pažiūrėdavo ir ironiškai šyptelėdavo. Galvoje šmėstelėjo kelios vakarykščio vakaro nuotrupos: M. Gorkio (dabar – Didžioji) gatvė, „Naručio“ valgykla, linksmi bičiulių veidai, tostai ir… tamsa. Budėtojas atnešė mūsų, vargdienių, drabužius, avalynę. Žiūriu žiūriu – man teatnešta tik viena basutė ir viena puskojinė.

– Kur, po galais, kita basutė ir puskojinė? – suirzęs klausiu vėl įėjusio pareigūno.
– Nėra, tave taip apsiavusį atvežė.
– Tai ką man dabar daryti?
– Apsimuturiuok koją ir šlubčiok. Praeiviai manys, kad išsinarinai ar patempei sausgyslę, – patarė geranoris žemiausio rango tvarkos saugotojas.

Bet bėda, kaip sakoma, viena nevaikšto. Išleisdamas blaivinimo įstaigos budėtojas iš dėžutės ant stalo išbėrė mano turėtas kapeikas, šukas, nosinę, pustuštį cigarečių pakelį.

– O kur buto raktai? – klausiu.
– Neturėjai jokių raktų. Drožk greičiau, – išgirdau.

Drožti tai drožti, bet kaip įeiti į brolio Boguslavo (pas jį gyvenau) butą Žirmūnuose? Jis ir žmona Stefa darbe. Negi apvyniota koja kone per visa miestą važiuosiu troleibusu į brolio darbovietę Raudonosios Armijos (dabar – Savanorių) prospekte? Nei šis, nei tas. Nutariau klibenti prie alaus kiosko Žirmūnuose. Užsimiršęs paspartinau žingsnį, atsirišo kojos vyturas. Kita koja užmynęs ant jo, virtusio purvinu skuduru (naktį smarkiai lijo, daug kur šaligatviuose ir gatvėse telkšojo balos), vos nepargriuvau stačia galva. Tvirčiau pervyniojęs koją, keiksnodamas save ir nelemtą vakarykštį vakarą, prisikasiau iki kioskelio. Jų tais laikais Vilniuje buvo pridygę lyg grybų po šilto lietaus. Kapeikų „Žigulinio“ alaus bokalui užteko. Antrą bokalą nupirko iš matymo pažįstamas vyras. Savijauta pagerėjo, į galvą šovė išganinga mintis: kam trenktis pas brolį, juokinti jo bendradarbius, jei čia pat, P. Eidukevičiaus (dabar – Rinktinės) gatvėje, prie „Žalgirio“ futbolo stadiono, gyvena J. Strielkūnas? Jis geras, supratingas žmogus, padės išsisukti iš keblios padėties. Nuėjau iki poeto daugiabučio, paspaudžiau durų skambutį. Durys greitai atsidarė. Jonas įsivedė mane į virtuvę ir klausiamai nužvelgė koją. Atsisėdęs nerišliai paaiškinau netikėto apsilankymo priežastį, paprašiau paskolinti kelis rublius pigiausioms basutėms pirkti. Likimo ironija – poeto piniginėje ir kišenėse tą valandą vėjai švilpavo.

– Jonai, gal turi kokias visiškai sunešiotas basutes ar atkerusiais padais, gerti prašančius batus? Man svarbiausia sulaukti vakaro, kol iš darbų grįš brolis ir brolienė.

Jonas puse lūpų šyptelėjo ir suskubo ieškoti. Užtruko ilgokai. Pagaliau atnešė apynaujus rudeninius batus.

– Visur perverčiau, bet basučių neradau. Vargu ar tiks ir šie batai. Aš juk mūviu trisdešimt devinto dydžio, o tu turbūt keturiasdešimt antro ar net trečiojo?
– Taip.
– Dėl visa pikta pasimatuok.

Visaip kišau, spraudžiau į batą koją, bet teapaviau pusę pėdos. Neiškentęs tariau:

– Jonai, duok aštrų lenktinį peilį.
– Neturiu. Gal tiks virtuvės peilis? Tiesa, jis gerokai atšipęs, nemoku galąsti.

Poetas atitraukė spintelės stalčių, sugrabaliojo peilį, ir aš nedelsdamas kibau į darbą. Reikia nupjauti batų priekį, kad išlįstų kojų pirštai. Dzirinau, zulinau, bet darbas – nė iš vietos. Peilis slysta storos odos (Jonas nepagailėjo odinių batų!) paviršiumi, palikdamas negilų rėžį. Tikra vargo vakarienė, o gal net pietūs… Išdūksojo iš galvos alus, pila prakaitas. O aš vis dar be bato. Vis dėlto pagiringa galva pasirodė dar šio to verta.

– Plaktuką, manau, tikrai turi.
– Turiu. O ką?
– Tuoj pamatysi.

Prispaudęs peilio geležtę, pradėjau įnirtingai daužyti plaktuku. Batas priešinosi, bet galiausiai pasidavė, atsivėrė kiaurymė. Toks pat likimas laukė ir jo „brolio“.

– Ačiū, Jonai. Tavo padedamas, pasidariau neįprastas basutes, galiu drąsiai eiti per miestą ar grįžti namo.

Atsuku laiko ratą šiek tiek atgal. 1969–1971 metais tarnavau kariuomenėje Latvijoje prie Kišo ežero, netoli Rygos. Kitoj ežero pusėj buvo matyti Rygos zoologijos sodo medžiai. 1969-ųjų metų gruodį gavau „Literatūros ir meno“ Grožinės literatūros skyriaus vedėjo poeto Eugenijaus Matuzevičiaus laišką ir naujametį sveikinimą, pasirašytus jo ir J. Strielkūno. Kariuomenėje laiškais mane lankė jaunystės bendraminčiai literatai Virgilijus Kaziūnas, Bronius Kašelionis, Leonidas Šimoliūnas, prarečiui brūkštelėdavo kelis sakinius Ramūnas Kasparavičius. O dabar – E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas! Nesitvėriau iš džiaugsmo, kad manęs nepamiršo žinomi poetai, kad žada išspausdinti keletą mano eilėraščių. Neiškentęs laišką ir sveikinimą parodžiau tiesioginiam savo viršininkui kapitonui Valentinui Ostašovui, pasakiau, kas juose rašoma. Kapitonas palinkėjo man kūrybinės sėkmės. Mačiau, kad jam buvo malonu išgirsti tokią naujieną. Jis buvo gimęs Riazanės apskrityje, netgi, atrodo, ne per toliausiai nuo poeto Sergejaus Jesenino gimtojo Konstantinovo kaimo. Kaip ir dera garsiojo poeto kraštiečiui, buvo intelektualus, paprastas, geraširdis ir atviras žmogus. Galima sakyti, poetinės sielos viršininkas.

E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas pažadų nemėtė vėjais: 1970-ųjų liepą už išspausdintą eilėraštį gavau dešimties rublių ir devyniasdešimties kapeikų honorarą. Aš, karinio dalinio maisto tiekimo tarnybos vyresnysis raštvedys, gaudavau keturių rublių devyniasdešimties kapeikų atlygį. Taigi sulaukiau paspirties…

Grįžęs iš kariuomenės, dirbau Valstybiniame jaunimo teatre scenos montuotoju, mašinistu, gyvenau, kaip minėjau, pas brolį. Kartą pašto dėžutėje radau rusiškai užrašytą voką. Kapitonas V. Ostašovas keliais sakiniais pranešė, kad netrukus atvažiuos į kursus Vilniuje ir nurodytą dieną bei valandą aplankys mane. Demobilizuodamasis daviau buvusiam viršininkui brolio adresą. Žinodamas, kad J. Strielkūnas yra išvertęs S. Jesenino eilėraščių, paskambinau jam ir sutartą dieną pakviečiau į svečius, priminiau, kad nepamirštų pasiimti vertimų. Padarysiu poetui mielą staigmeną. Tiksliai laiške nurodytą valandą suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo du kapitonai: V. Ostašovas ir taip pat į kursus atvykęs senas jo bičiulis, kurios pavardės neįsiminiau. Pakviečiau svečius užeiti. Atvykėliai ant virtuvės stalo pastatė butelį karčiosios, padėjo užkandžius, man padovanojo latvišką suvenyrą. Aš irgi nelikau skolingas. Nusivedžiau svetelius į svetainę, ir vienu metu pasigirdo buto durų skambutis. Pakviestas į vidų J. Strielkūnas padavė visiems ranką, atsiprašė už vėlavimą.

– Nieko tokio, nieko tokio, – suskatome raminti. – Nors čia yra du karininkai, bet aliarmas nepaskelbtas, niekur nereikės strimgalviais lėkti, galėsime apie viską ramiai pasikalbėti.

Supažindinau kariškius su J. Strielkūnu, pripyliau taureles. Ištuštinus jas, pokalbis labai lengvai mezgėsi. V. Ostašovas prisiminė savąją gimtinę, sakė ne kartą lankęsis Konstantinove, nes labai vertinąs S. Jeseniną, laikąs jį klasiku. Aš atmintinai rusiškai padeklamavau man artimiausius poeto eilėraščius, o J. Strielkūnas paskaitė jo verstos lyriko poezijos. Nutilę gėrėjomės melodingais poeto eilėraščiais, sklidinais meilės, kančios, nepakartojamo žavesio ir širdį deginančio noro atskleisti visas poetinės kalbos galias ir kartu tokį trapų jos subtilumą. Antram buteliui tuštėjant, mums S. Jesenino jau nepakako. Jausmingai rusiškai padeklamavau vieną kitą Aleksandro Bloko, Fiodoro Tiutčevo, Afanasijaus Feto eilėraštį. „Monospektaklį“ baigiau lietuviškai – keliais Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus Širvio šedevrais… Dieve mano, kiek tada atmintinai mokėjau eilėraščių! Šįkart man nenusileido ir nekalbusis J. Strielkūnas, paskaitęs nemažai ne tik savo, bet ir jo verstų F. Tiutčevo bei A. Feto eilėraščių. Žinoma, kitakalbiai svečiai jų nesuprato, bet ir juos užvaldė pakili nuotaika. Žodžiu, įvyko neplanuota audringa ir nuoširdi poezijos popietė. Laikas garuote garavo. Pirmasis iš užstalės pakilo J. Strielkūnas, skubėjo namo. Mes palydėjome jį į stotelę, įlaipinome į troleibusą. Man dingtelėjo paskambinti taip pat Žirmūnuose gyvenančiam bičiuliui literatui Broniui Kašelioniui.

– Klausau, – atsiliepė Bronius.
– Sveikas drūtas! Ką veiki? Jei nieko rimta, atšuoliuok prie „Minsko“ gastronomo. Alučio seniai ragavai?
– Kaip čia pasakius… – nutęsė Bronius. – Gerai, atlekiu.
– Laukiame stotelėje.

Netrukus Bronius iššoko iš troleibuso. Pamatęs mane su dviem karininkais, nustebo. Paaiškinau situaciją, ir visi patraukėme į šalia esantį alaus barą. Gaila, kad J. Strielkūnas per greitai pasiilgo namų židinio šilumos… Brolio bute degtinėlė, o čia alutis šnekutis atrišo visiems liežuvius, kalbos lyg jūros bangos ritosi viena po kitos. Apie ką buvo kalbėta, kuo džiaugtasi ir dėl ko liūdėta, atmintis, deja, nepakuždėjo. Rašydamas atsiminimus apie poezijos popietės tęsinį alinėje, paskambinau į Vilnių B. Kašelioniui: gal jis švystelės man gelbėjimosi ratą ar liemenę. Nors ir labai stengėsi, Bronius teprisiminė tik tiek, kad tąsyk kapitonas V. Ostašovas be perstojo kartojo, kone reikalavo:

– Valdes (buvęs viršininkas kažkodėl taip mane vadino), tu privalai tęsti nutrauktas studijas, baigti universitetą.

Šis Broniaus galvoje atgijęs sakinys – lyg užmaršties ūkuose nykstanti vizija. Ar būta, ar sapnuota? Ir V. Ostašovo tikriausiai jau nėra šioje žemėje, ir J. Strielkūnas, palikęs mums įstabią lyriką, žvelgia į skubančias dienas iš nepasiekiamų aukštybių…

Su J. Strielkūnu apie poeziją beveik nekalbėdavome. Gal nedrįsdavau su jau pagarsėjusiu poetu nerti į kūrybos gelmes, iš kurių galiu neišsikapstyti. Vis dėlto pokalbis, nors ir trumpas, netikėtai įvyko. Vieną karštą vasaros pavakarę, eidamas pro poeto namus, pamačiau jį prie alaus kiosko gurkšnojantį alų. Kai priėjau, Jono bokalas buvo tuščias, o saulė dar kepino. Atnešiau du bokalus. Neskubėdami mėgavomės alumi. Keldamas bokalą, ranka užčiuopiau vidinėje švarko kišenėje popieriaus lapus. Prisiminiau, kad išeidamas įsidėjau naujausių eilėraščių. „Reikia parodyti Jonui, išgirsti jo nuomonę, – pagalvojau, – geresnės progos galiu nesulaukti.“ Poetas lapus pavartė, keletą kartų atidžiai perskaitė, krenkštelėjo.

– Eilėraščiai, Vladai, lyg ir neblogi, bet juose pasigedau tikro, tik tavo išgyvento jausmo, kuris jaudintų, smelktųsi į mane. Dabar jie – lyg kanklės be stygų, jiems trūksta kažko esminio, ko nemoku nusakyti ir paaiškinti.

1976 metais su J. Strielkūnu nutarėme peržiūrėti mano pirmosios eilėraščių knygos rankraštį. Nusipirkome du (!) butelius degtinės ant danties užpilti, šio to valgomo, cigarečių ir autobusu nuvažiavome į mano brolio Boguslavo kolektyvinį sodą netoli Salininkų. Būsime toli nuo miesto triukšmo, tik mes ir poezija. Atrakinau namelio duris. Kad rastume bendrą kalbą ir labiau sutaptų mūsų nuomonės, išgėrėme po stiklelį. Traukdami dūmą, įbedėme nosis į pirmą eilėraštį, ir staiga mus supurtė griausmingas kylančio lėktuvo riaumojimas. Štai tau ir ramybė… Man iš galvos išdulkėjo, kad šalimais yra oro uostas, kad nuolat kyla ir leidžiasi keleiviniai lėktuvai, dažnai skrenda ir virš brolio sodo. Vos spėjome pakelti antrą taurelę, kai namelio langus vėl sudrebino smegenis gręžiantis garsas.

– Nieko gera čia, Jonai, nesulauksime. Rankraštį perskaitysime kitą sykį, radę geresnį prieglobstį. Juk jie, girdėjau, nedega.

Vis dėlto tąkart sode užtrukome, nes reikėjo užpilti ne ant vieno, o ant trisdešimt dviejų dantų. Nesvarbu, jei vienas mūsų galbūt kelių dantų jau neturėjo… Užtrukome, bet nieko nepritrūkome, net cigarečių. Dviejų butelių likvidavimas pakeitė Jono prigimtį: jis tapo šnekus kaip anuomet brolio bute, kalba liejosi kaip vanduo, nors kibiru semk. Ėmė temti, atokesnės sodo obelys pasidarė neįvaizdžios. Aklinėdami siauru keleliu priėjome plentą, sulaukėme dar važiavusio paskutinio autobuso ir pasiekėme Vilnių.

Apie „kitą sykį“ pasakysiu štai ką. Nuskubėjo neatsigręždami treji metai. 1979-aisiais E. Matuzevičius, kai užsukdavau pas jį į „Literatūros ir meno“ redakciją, vis ragindavo mane leisti savo pirmąjį poezijos rinkinį. Sakė gegužės mėnesį duosiąs jį perskaityti J. Strielkūnui. Apie bandymą su Jonu vertinti mano rengiamos knygos rankraštį 1976 metais E. Matuzevičiui nebuvau prasitaręs, todėl jis tikėjo mūsų kūrybingu ir darniu „duetu“. Mes paskiau dėl įvairių priežasčių nesusidainavome, ir gerokai nupešiotą mano pirmąją eilėraščių knygą „Medžiai prie namų“ „Vagos“ leidykla teišleido 1982 metais. Ligi dabar gailiuosi, kad joje ir vėlesnėse knygose nėra eilėraščio J. Strielkūnui. Neparašiau. Gal sukursiu rytoj, poryt. Gal. Jei būsiu gyvas… Šią akimirką klausausi verslininko, bardo, literato Kazimiero Jakučio-Pagulbio, kaip ir aš, gimusio ežerais blyksinčiame Ignalinos krašte, pagal J. Strielkūno eilėraščius sukurtos ir atliekamos dainos: „Aš tą kraštą seniai bemačiau, / Jau seniai neužuodžiu jo dūmų. / Bet jis šviečia skaisčiau ir skaisčiau / Po linksmybių visų ir graudumų.“ Seniai nesimatėme ir mudu, Jonai, bet aš jaučiu tave, kai skaitau tavąją poeziją, kai girdžiu Kazimierą, vėl dainuojantį naują dainą pagal tavo kitą neregėto grožio eilėraštį. Rytoj rytą, kai kaimynai jau bus pabudę, vėl išsitrauksiu kompaktinę plokštelę, ir tu, poete, ateisi ir prisėsi šalia…