literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3

Romano fragmentai

 

Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai. Atsimerki, atsikeli iš lovos ir pirmiausia treniruoji akis, kurios po nakties pailsėjusios ir paslankios.

Gerai, kad tėtė viską surašė ant lapelio. Kruopščiai ir detaliai: visas eiliškumas, paaiškinimai, kaip tiksliai turi būti atliekamas vienas ar kitas pratimas. Kai sėdėjau H. K. kabinete, atrodė, viską puikiai prisiminsiu vien iš parodymo, paaiškinimo ir praktinių užsiėmimų. Dabar, skaitydamas tėtės raštelį, įsitikinau, kad kai kuriuos pratimus ir jų seką primiršau. O surašyti tame raštelyje buvo bent keli pratimų kompleksai: rytinis (svarbiausias), atpalaidavimo ir specialusis, kai reikia ypač daug skaityti.

Tuo metu, kai šventėme tėtės gimtadienį ir lankėmės pas kineziterapeutą, knygų jau beveik neskaitydavau. Dėl akių. Ilgiau paskaičius jos parausdavo, imdavo ašaroti, prasidėdavo uždegimas, o jeigu mėgindavau nekreipti dėmesio (du kartus taip nutiko) ir knygą įveikdavau nuo pradžios iki pabaigos (per kelias dienas, žinoma), tai pasekmės būdavo tragiškos: baigi knygą, ir rega suprastėja viena dioptrija. Dar viena knyga – dar viena dioptrija.

Baik juokaut, – barė okulistė, – dar kiek, ir reikės operuot, arba apaksi.
O kaip man gyvent, jeigu negaliu nei skaityt, nei žiūrėt televizoriaus?
Vis tiek geriau reginčiam negu aklam.

Akinių neturėjau, atvirai sakant, net pats nesupratau, kaip prastai matau. Bendramoksliai, pažįstami ir giminaičiai piktindavosi, kad esu labai pasipūtęs, nes gatvėje nesisveikinu. Nesuprato, kad veidų nematau, todėl negaliu atpažinti. Kadangi gerus pusantrų metų gyvenau labai užsidaręs ir su žmonėmis beveik nesusitikdavau, tai, nors dabar ir pasikeičiau, aplinkiniams atrodė, kad nebendrauju dėl kokių nors vidinių nuostatų ar užsisklendusio būdo.

Gali būti, kad tikrai iš to užsisklendimo ir išsivysčiusio kaži kokio asocialumo nemokėjau kito vertinti kaip kito, kaip kitokio – į visus žiūrėjau per save ir kaip į save, maniau, kad visi vienodi. Šiandien pačiam keista, bet tuo metu buvau šventai įsitikinęs, kad visi mato taip, kaip aš, tiksliau, kad žmonės neįžiūri vieni kitų veidų – nebent iš labai arti.

Iš šito įsitikinimo mane išvadavo visą vaikystę persekiojęs karinio rengimo mokytojas.

Per vieną karinio lavinimo pamoką prie mokyklinės lentos jis pritvirtino nedidelius taikinius, o mus, mokinius, nuvarė prie galinės klasės sienos, sustatė į tris eiles ir kiekvienai eilei davė po orinį šautuvą. Turėjome užsitaisyti, šauti į taikinį, atiduoti šautuvą už nugaros stovinčiam mokiniui ir stotis į eilės galą. Taip keletą kartų.

Kai užsitaisęs šautuvą nusitaikiau, supratau, kad jokio taikinio nematau. Tik rudą mokyklinę lentą ir baltą sieną – ir tai miglotai. Šoviau kur papuola.

Kai eilė atėjo antrą kartą ir vėl iššoviau kur papuola, karinio rengimo mokytojas ėmė rėkti:

Blet, nesikeikiant! Visą laiką taip ir žinojau, kad tu debilas! Bet kad dar ir šitoks nachalas – baik čia man klasės sienas trupinti!

Klasiokai mirė iš juoko, šaukė ant manęs: debilas! debilas! kušlas!

Buvo labai nesmagu, bet negalėjau suprasti (nemačiau), ką gi tokio baisaus darau.

Trečią kartą šoviau ypač susikaupęs – į tą vietą, kur turėjo kaboti taikinys. Taip stengiausi, kad net nepastebėjau, jog mokytojas stovi ne šalia mūsų, o nuėjo prie savo stalo. Po mano pykštelėjimo klasėje sugriaudėjo isteriškas mokinių juokas, o mokytojas mosuodamas kumščiais pasileido manęs link.

Ką darai, ožy?! Nori mane pašauti?!

Nelaukdamas, kol jis priartės, nėriau į koridorių.

Po pusvalandžio buvau iškviestas pas mokyklos direktorę (neseniai pradėjusią dirbti). Dalyvavo ir baisiausiai perpykęs, bet jau šiek tiek apsiraminęs mokytojas, jis aiškino, kad mane reikia mesti iš mokyklos.

Kas ten nutiko, Gintarai? – ramiu balsu paklausė naujoji mokyklos vadovė.
Šaudžiau.
Į ką?
Į taikinį.
Mokytojas sako, kad šaudei į sieną, o po trečio karto nuo sienos atšokęs šovinys vos jo nesužeidė.
Nežinau.

Visi trys nuėjome į klasę. Mokytojas sienoje šalia lentos parodė mano kulkų žymes. Ką tas orinis šautuvėlis galėjo pakenkti – tinkas šiek tiek padraskytas, ir viskas. Įdomu, kad visi trys šūviai pataikė maždaug į tą pačią vietą.

Matot, kaip tiksliai jis šaudo, bet tyčia ne į taikinį, – nenusileido mokytojas.

Direktorė išklausė ramiai ir maloniai. Pasakiusi, kad nori pasikalbėti su kiekvienu atskirai, nusivedė mane į kabinetą.

Kalbėjomės ilgai. Galiausiai direktorė pasakė netikinti, kad tyčia šaudžiau į sieną, bet, pasak jos, dėl savo akių turėčiau susirūpinti.

Jau darau specialius pratimus.
Gal būtų paprasčiau įsigyti akinius?

<…>

Akinius įsigijau, bet vis tiek nenešiojau.

Pratimus akims darau jau maždaug trisdešimt metų. Kiekvieną rytą (su labai retomis išimtimis).

Jie padėjo išsaugoti regėjimą daug sportuojant ir dar daugiau skaitant. Be pratimų lietuvių filologijos studijų tikrai nebūčiau įveikęs. Akinius užsikoriau antrame kurse. Gyventi Vilniuje su prasta rega sudėtingiau negu Veisiejuose. Atvažiuoja troleibusas ar autobusas, o tu nematai, koks numeris ant jo užrašytas.

Kai 1994-aisiais vienoje Vilniaus optikų man nemokamai akis tikrinusi okulistė išgirdo, kad nenešioju akinių, jos lūpa iš nuostabos atvipo taip, kad net be akinių pamačiau.

Jūs jau ne paauglys, – pasakė, – esate subrendęs žmogus, jūsų akys kitokios negu paauglystėje. Toliaregiškumo trūkumo pratimais nebepašalinsite, bet jeigu nuo pratimų geriau, darykite.

Nugrimzdęs į filosofiškai filologinius apmąstymus, „toliaregiškumo trūkumą“ supratau savaip. Buvau ką tik papasakojęs, ką studijuoju ir kiek daug reikia skaityti. Supykęs atsikėliau nuo kėdės rengdamasis iš optikos išeiti.

Kas jums pasidarė? – nustebo gydytoja.
Atėjau ne tam, kad šaipytumėtės iš mano specialybės.
Kaip suprast?
Tiesiogiai.
Nežinau, kodėl pagalvojote, kad šaipausi iš jūsų specialybės.
Kalbėjote apie toliaregiškumo trūkumą, kurio nebeįmanoma ištaisyti…
Cha cha! – nusikvatojo toliaregiškumo specialistė, – o jūs geras pokštininkas, iš pradžių net nesupratau, kad juokaujate… Aš juk apie akis kalbėjau, o ne apie lietuvių filologiją.

Sunku pasakyti, juokavau ar ne. Manau, kad labiau ne, bet nusišypsojęs grįžau ir vėl atsisėdau.

Padarykite man tokius akinius, kad matyčiau, ko nematau. Ir kas dar tik bus, kad matyčiau.

Kai po savaitės atsiėmiau naujus akinius, mano žodžiai „kad matyčiau, ko nematau“ pasirodė esantys jokia mistika ir jokia poezija. Per juos iš tikrųjų mačiau, ko anksčiau nematydavau. Kasdien vaikščiojau senamiesčio gatvėmis, bet daugybės dalykų jose, pasirodo, net nebuvau regėjęs. Dabar ėjau ir dairiausi – tarytum pirmą kartą, tarytum atsidūręs naujame pasaulyje, tarytum man būtų panaikintas toliaregiškumo trūkumas. Ir žinai, garbingasis Teofiliau, pasaulis atrodė netikras – lyg iš atvirutės, lyg iš televizijos ekrano – iš anapus stiklo, iš anapus mano erdvės ir laiko. Nusiėmiau akinius ir įsidėjau į kišenę.

Toliaregiškumo trūkumo specialistė, pasirodo, nebuvo visažinė. Paklausęs jos patarimo lioviausi daryti pratimus. Po savaitės akis užpuolė uždegimas.

Grįžau prie įprastos tvarkos. Pratimus vėl dariau kiekvieną rytą ir dar kiek reikia kartų per dieną (pagal skaitymo krūvį). Pratinausi prie akinių. Ir tai buvo ne taip jau paprasta.

Kai silpnaregis daugybę metų vaikščioja be akinių, o paskui juos staiga įsigyja (ir dar gana stiprius), nutinka pačių netikėčiausių dalykų. Pavyzdžiui, visi laiptai per naujuosius akinius atrodė išgaubti. Atsistoji laiptinėje ir žiūri – laiptai banguoja tokiais puslankiais. Įsitveri sienos ar turėklo ir atsargiai kopi viršun. Kaip senukas.

Jeigu jaunas ir žydintis šitaip keistai kopi laiptais, tai aplinkiniams atrodo, kad esi be vieno šulo, na, mažų mažiausiai pakrikęs. Dėbčioja į tave ir šypsosi.

Kopti į viršų tai dar pusė velnio, blogiau, kai reikia nusileisti žemyn. Laiptai tik gaubiasi, gaubiasi, o dar imi ir susijaudini, paskubi, ir – keberiokšt žemyn. Na ir įtariai žmonės ėmė į mane spoksoti. Pajutau galią. Kartais tyčia kaip šokdavau rėkdamas – tegu traukiasi, rupūčkės, tegu bijo.

Per porą mėnesių laiptai liovėsi gaubęsi ir bangavę. Bet kad toliaregiškumo trūkumo specialistė nėra tokia jau visažinė, įsitikinau dar kartą.

Vieną rytą, darydamas pratimus akims, stovėjau prie stiklinių balkono durų nuomojamame kambaryje ir žiūrėjau tai į iškeltą pirštą, tai į tolimiausią už stiklo matomą tašką (toks pratimas). Žinoma, to taško nemačiau, tokiems toliaregiškumo trūkaliams, koks esu, tolybėse tvyro tik balzgana miglelė. Bet staiga ta miglelė ėmė ir prasisklaidė. Toli nuokalnėje už nuobodžių Basanavičiaus gatvės kvartalų kuo aiškiausiai (daug geriau negu per akinius) išvydau bažnyčių bokštus, varpines… Taip ir sustingau, bijodamas net mirktelti. Sumirksėsiu, ir visa pranyks. O gal nepranyks? Gal regėjimas susitvarkė visam laikui. Stebuklas? Akių raumenys?

Čto slučilas, Gintaras? – klausia priėjusi buto šeimininkė (matyt ilgokai taip stoviu, moteriškei pasirodė keista).

Tyliu.

Ji užeina iš vieno šono, iš kito – stoviu sustingęs ir nereaguoju. Bijau nuo tolių atitraukti akis.

Da čto tiebie?! – rėkia bobutė. Ji priekurtė, todėl ir šiaip kalba garsiai, o dabar užriko lyg koks visu garsu paleistas televizorius.

Stoviu ir tyliu. Bijau mirktelti.

Ji čiumpa mane už rankos mėgina papurtyti.

Nesiduodu.

Sėkmingai. Bobutė negali manęs nė pajudinti.

Liudy! Liudy! Pomogitie! – šaukia (galima sakyt: kriokia) buto šeimininkė.

Aš vis dar nemirksiu.

Bet jeigu ji ir toliau taip šauks, subėgs kaimynai. Galvos, kad skriaudžiu…

Ir sumirksėjau.

Ir pranyko bažnyčių bokštai su varpinėm.

Nyčievo, – sakau moteriškei (tiksliau rėkiu, nes kitaip ji negirdi), – mnie ne slučylos.
Dumala, insult.

Papasakojau, kas atsitiko.

Išgirdusi apie bažnyčių bokštus ir varpines, bobutė nenusiramino, greičiau atvirkščiai – apstulbo.

Apasnaja tvoja filologija, – konstatavo, – a litieratura vo vsie vriemiena liudei viela v zabluždienie.

Apie literatūrą ši moteris išmanė. Apie lietuvių literatūrą taip pat. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais ji buvo Kazio Preikšo žmona. Preikšas 1940–1948 metais ėjo Lietuvos komunistų partijos propagandos ir agitacijos sekretoriaus pareigas, nuo 1948-ųjų paskirtas sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju.

Vakarais su Rozalija, toks buto šeimininkės vardas, ilgai sėdėdavom virtuvėje prie stalo (aš gamindavausi valgyti, jai atrodė labai neįprasta ir įdomu, kad vyras viską moka: visada ateidavo pažiūrėti; vakariene vaišindavau ir ją), ir ji man pasakodavo, pasakodavo… Apie Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą, visokius vakarėlius ir pasibuvimus, pasitraukimą į Rytus karo metais, apie savo vyrą, kuris ją vėliau paliko dėl jaunos baleto šokėjos. Literatūros gyvenimo užkulisiai, karo ir pokario kultūros vaizdai bei vaizdeliai, kokių neradau jokiose knygose (galbūt atėjus laikui pats pamėginsiu tuos Rozalijos pasakojimus užrašyti – jie dūla mano atmintyje, trupa ir nyksta)… Jai patiko, kad susidomėjęs klausausi. Buvo jau tokio amžiaus (maždaug aštuoniasdešimt trejų ar penkerių), kai iš namų mažai kur išsiruoši, pas tave ateina dar rečiau, o kad kas nors klausytųsi ilgų tavo jaunystės istorijų – reikia stebuklo.

Bog tiebia mnie prislal na starost, – juokėsi Rozalija.

Užtai taip išsigando, kai sustingau prie lango: numirsiu, ir liks viena.

Savaitgaliais važiuodavau į Veisiejus, o darbo (tiksliau, mokslo) dienų vakarais grįždavau pas Rozaliją. Prisibelsti į butą būdavo keblu, bet ilgainiui pripratau. Šeimininkė beveik kurčia, o klausos aparato nešioti nenori. Jeigu palieka spynoje raktą – durų iš laiptinės pusės neatsirakinsi, o prisišaukti šeimininkės irgi beveik neįmanoma. Gali skambinti kiek nori, gali belsti – negirdi.

Užtat išgirdę triukšmą sujunda kaimynai, vieni pyksta, kiti viską supranta ir stengiasi padėti – iš savo balkono ilgu šepečiu mosuoja Rozalijai už lango (tai sutartinis ženklas, kad reikia atidaryti duris) arba skambina jai telefonu (mobiliųjų dar nebuvo – tik laidiniai).

Kartą nutiko visai šiurpus dalykas. Po žiemos atostogų grįžau į Vilnių, per kelias savaites Veisiejuose užsiauginęs barzdą (anksčiau niekad nenešiodavau). Priėjęs prie buto durų supratau, kad spynoje iš vidaus paliktas raktas.

Rozalija žiūri televizorių – tokiu garsumu, kad net ir puikiausią klausą turintis žmogus neišgirstų nei durų skambučio, nei beldimo. Buvo vėlyvas vasario vakaras, o eiti neturėjau kur. Nusprendžiau nepasiduoti. Skambinau į duris, beldžiau, spardžiau, rėkiau. Ant kojų sukėliau visus kaimynus. Tie baladojo moteriškei į sienas ir lubas, mojavo šepečiais už lango, skambino telefonu.

Galiausiai Rozalija nutildė televizorių ir prišlepsėjo prie durų. Jau spėjau apsidžiaugti. Tik išgirdau, kaip klinkteli staigiai paleista metalinė durų akutės uždanga, o moteris nutrepsena koridoriumi į savo kambarį.

Vėl ėmiau skambinti ir belsti. Užuot atidariusi, bobutė šaukė:

Ataidytie, vyzavu miliciju!

Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, tačiau belsti lioviausi. Nežinojau, kur eiti, tad stovėjau laiptinės aikštelėje ir laukiau. Po gerų penkiolikos minučių nugalėjo moteriškas smalsumas. Užsikabinusi grandinėlę (tokį įtaisą prie spynos) Rozalija pravėrė duris ir paklausė:

Čievo vy chotitie?
Choču zaiti.

Ją tai akivaizdžiai apstulbino.

Molodoi čieloviek, a kto vy takoi? – teiravosi išgąstingai.
Eto že ja, Gintaras!
Vy nie Gintaras, ja vas nieznaju.

Gerai, kad į laiptinę vėl prigužėjo kaimynų. Tie pamažu senutę įtikino, kad tikrai esu jos nuomininkas Gintaras.

Galų gale nepatiklioji Rozalija mane įsileido.

S baradoj takoj, nieuznala.

Išvargęs nieko nebeatsakiau, tik šypsojausi – džiaugiausi, kad galiausiai atpažino.

Kak barin, krasivyj takoj, – tęsė šeimininkė. – Tiepier vsiegda borodu nasit budieš?

Po kelių dienų išsiaiškinome, kodėl mano išvaizda taip išgąsdino senutę. Pasirodo, kalta ne tik barzda, garbingasis Teofiliau. Daug labiau kaltas žieminis paltas.

Dziedulio paltas.

Baigiantis žiemos atostogoms Veisiejuose apsirgau gripu. Iki naujojo semestro pradžios spėjau pasveikti, tačiau lauke buvo minus trisdešimt, ir važiuodamas iš Veisiejų į Vilnių norėjau apsirengti kuo šilčiau. Spintoje radau labai šiltą ir labai elegantišką Dziedulio prieš mirtį man atiduotą paltą. Nedaug nešiotą – tik ypatingomis progomis: kai reikėdavo sustiprinti sovietinių gorilų pagarbą, parodyti, kad esi kitoks negu jie – pranašesnis, išskirtinis, nedėvintis standartinių sovietinių drabužių.

Čia, garbingasis Teofiliau, turiu paaiškinti, kad sovietijoje drabužiai būdavo siuvami vos kelių modelių, todėl žmonės nešiojo vienodus treningus, sportbačius, batus, striukes, kelnes, kepures, paltus.

Dziedulis paltą siūdinosi pas siuvėją. Iš prabangios medžiagos (nežinau, kur tokią sovietmečiu ir gavo) ir pagal senovines iškarpas, aristokratiško modelio. Už tokį paltą žmogų galėjo išvežti į Sibirą. Bet Dziedulis jau buvo Sibirą perėjęs. Žodžiu, kai Rozalija pro durų akutę pamatė laiptinėje stovintį mane – su dailiai apkirpta barzdele ir Dziedulio paltu, jai pasidingojo, kad atėjau jos išsivesti į kitą pasaulį. Kad esu koks komunistų, jos vyro sėbrų, nukankintas dvarininkas. Ją apėmė siaubas.

No ja užie staraja, – pasakojo Rozalija, – možiet mnie užie i para pomirat.

Nusprendusi, kad gal jau iš tikrųjų atėjo laikas, moteris susiėmė ir priėjusi prie durų paklausė: čievo vy chotite? Atsakymas: choču zaiti patvirtino jos nuogąstavimus. Šeimininkė nusprendė bent jau išsiaiškinti, kas atėjo jos išsivesti anapus.

I uslyšala tvojo imia – Gintaras!

Per kelias akimirkas ji atsiminė visokias su manimi susijusias keistybes, ir jai toptelėjo, kad gal niekada ir nebuvau tikras žmogus, o koks nors pasiuntinys iš anapus – keršto ar ramybės angelas.

Tas įvykis paveikė mus abu. Ir ilgam. Barzdelės nenusiskutau, visaip pasikarpydamas pravaikščiojau su ja gerus šešerius metus, o Rozalija, pagaliau įsitikinusi, kad jos prasta klausa sukelia daug problemų, paslapčiomis nuėjo pas gydytoją ir po gero mėnesio pasitiko mane grįžusį su klausos aparatu.

Stovėjo prie durų ir laukė, išgirdo, kaip priėjau, kaip krapščiausi ieškodamas raktų. Tada tik paukšt ir atidarė man duris.

Gintaras, a dvier vsiegda tak skriepyt? – paklausė, kai užėjau į vidų.
Vsiegda.

Su klausos aparatu gyvenimas pasirodė ne toks jau lengvas. Durys čirpia, vanduo iš čiaupo šniokščia, o tualete nuleidus vandenį lyg krioklys ūžia: atrodo, įtrauks ir paskandins, skundėsi man Rozalija. Jai su klausos aparatu, panašiai kaip man su naujais akiniais, pasaulis rodėsi svetimas ir netikras.

Niemogu nosit, izvini, Gintaras, – pasakė dėdama aparatą į stalčių.

Sutikau, kad senutė gali gyventi kaip nori ir neturi man teisintis. Na, bet jeigu jau tenka būti po vienu stogu… Susitarėme dėl keleto svarbių dalykų: ji nuolat pasitikrins, ar nepaliko rakto duryse, o naktimis, net kamuojama nemigos, nejungs televizoriaus (su klausos aparatu Rozalija pagaliau pati išgirdo, kokiu garsumu jį leidžia).

Rozalija stengėsi. Pradėjo domėtis, kaip be klausos aparato pagerinti klausą. Žinodama, kad daugybę metų darau akių pratimus, ji atkakliai ieškojo pratimų ausims. Ir rado. Per gydytojus, per senas pažintis ir tautiečių žydų bendruomenę Rozalija pakliuvo pas specialistą, klausos sutrikimus gydantį joga. Tas jai sudarė pratimų kompleksą ir pamokė, kaip juos atlikti.

Kartą vakarieniaujant močiutė tuos piešinėlius su pratimų aprašymais parodė ir man. Pasisakė juos atliekanti ryte – kai išeinu į universitetą.

Dauguma tų pratimų man buvo puikiai žinomi iš rytų kovos menų. Pavyzdžiui, „plūgo“ poza. Atsiguli ant grindų. Rankas padedi plačiau, delnais remiesi į žemę, keli kojas aukštyn ir užverti jas už galvos. Iš šono atrodai lyg kinkiniui paruoštas plūgas. Tokia poza po įtemtų pilvo preso treniruočių leidžia atpalaiduoti pilvo raumenis, taip pat labai tinka jaunoms merginoms – sumažinti menstruacijų skausmams, o dabar sužinojau, kad padeda ir ausims – kraujas iš kojų suteka į galvą, suaktyvėja klausos organų kraujotaka ir taip toliau.

Dauguma Rozalijos pratimų buvo skirti gerinti galvos kraujotakai ir atliekami kojomis aukštyn, galva žemyn. Vyresnio amžiaus žmogui tokius atlikti tikrai nelengva, bet šeimininkė buvo atkakli, tikino, kad jai gerai sekasi, vis pabrėždavo, kad sportuoti galinti tik man išėjus.

Vieną gegužės savaitgalį į Veisiejus, kaip įprasta, neišvažiavau. Likau Vilniuje. Kėliausi gerokai vėliau negu darbo (tai yra mokslo) dieną. Rozalija, matyt, pamiršo, kad esu. Pakirdusi iš miego savo kambaryje ant kilimo atlikinėjo jogos pratimus.

Mano kambario durys (jas nakčiai užsidarau) veda į Rozalijos kambarį. Šis labai didelis, kokių keturiasdešimties kvadratų, pereinamasis: norėdamas pakliūti į virtuvę, vonią, tualetą ar į laiptinę, turiu jį pereiti.

Atsikėlęs užsinorėjau į tualetą.

Atidaręs kambario duris pataikiau tiesiai ant „plūgo“ poza gulinčios Rozalijos. Tada ir supratau, kodėl ji sportuoja tik likusi viena: senutė gulėjo už galvos užverstomis kojomis visiškai nuoga.

Iš netikėtumo net pašokau, o ji, išvydusi mane, ėmė spiegti ir mėgino staigiai atsikelti. Tas nebuvo gerai. Ir jaunam žmogui staigiai pakilti iš „plūgo“ pozos nėra paprasta, o kai tau per aštuoniasdešimt… Rozalija spyruokliavo ir klykė, raičiojosi ant grindų, galiausiai šiaip ne taip atsistojo, nubėgo į vonią ir užsirakino.

Į tualetą man nueiti nepavyko – mat jis buvo kartu su vonia, todėl nusliūkinau į virtuvę, pasigaminau pusryčius ir pavalgiau.

Rozalija tūnojo užsibarikadavusi. Su komunistų gorilų lyderiu nemažai pragyvenusi moteris į vyrus žvelgė nepatikliai. Ji žinojo, koks iškrypęs ir nenuspėjamas gali būti pasaulis.

Pavalgęs grįžau į savo kambarį. Labai tikėjausi, kad šeimininkė išeis, nes man lyg tyčia lengvai ėmė raižyti vidurius.

Kelias minutes luktelėjau.

Rozalija tupėjo vonioje.

Priėjęs pabeldžiau į duris.

Kartojosi panaši istorija.

Molodoj čieloviek, čievo vy chotitie?
Choču zaiti.

Mirtina tyla.

Vėl beldžiu.

Durų niekas neatidaro, o man vidurius raižo vis labiau – taip, kad jau nebegaliu kentėti.

Apėmė didžiulis nerimas ir dar didesnis pyktis – ant komunizmo, kuris šitaip traumavo vyrus ir moteris.

Nubėgau į savo kambarį. Iš stalčiaus išsitraukiau tualetinio popieriaus (gerai, kad turiu pasidėjęs atsargai), susiradau polietileninį kažkokio prekybos centro maišą (gerai, kad didelis ir storas) ir viską paėmęs su savimi atsidariau sandėliuko duris.

Tos durys veda tiesiai iš mano kambario. Niekad anksčiau nebuvau čia užėjęs. Buto šeimininkė čia laiko jaunystės laikų lagaminus, drabužius, batus, kaži kokias dėžes ir rakandus. Nemažas tas sandėliukas – kokie keturi kvadratiniai metrai. Dairiausi uosdamas pelėsių ir trūnėsių kvapą. Užkonservuoto, dūlančio komunizmo kvapą. Žarnos gurgė, kvaito galva ir sandėliuko prietemoje rodėsi, kad į mane žvelgia žlugusio režimo šmėklos.

Iš paskutiniųjų stengiausi neapsišikti, jaučiausi lyg patekęs į kokį tardymų rūsį ar karcerį. Negalėdamas atlaikyti įtampos, pažeminimo ir gėdos, ėmiau rėkti:

Dėjau ant Sniečkaus, Stalino ir Preikšo!

Rėkdamas moviausi kelnes ir prie užpakalio prispaudžiau prekybos centro maišą.

Tikrai dėjau! Didelį košelienos pliūpsnį. Tada dar vieną. Tualetiniu popieriumi nusivaliau užpakalį, įmečiau popierių į maišą ir tvirtai užrišau.

Apsidžiaugęs, kad viskas švariai ir sėkmingai pavyko, įsispyriau į batus ir visą „dėjimą“ išnešiau į artimiausią lauko šiukšliadėžę.

Ne, ne į artimiausią, paėjau toliau, bijojau, kad kas neatpažintų, nepamatytų, jog būtent aš išmetu tą maišelį, dar paskui užuos ar ką. Bet ėjau ėjau ir nuėjau iki santuokų rūmų – keli šimtai metrų nuo namo, kuriame gyvenau. O ten, garbingasis Teofiliau, vyko tuoktuvių ceremonija. Jaunoji su balta suknele ir nuometu, jaunasis, visas išsipustęs, su gvazdiku švarko atlape, klegančios pamergės ir pabroliai, šampanas, gėlės.

Atsitokėjau, apsidairiau, susivokiau, kaip esu prastai apsirengęs (beveik naktiniais rūbais), kokia gėda, kokia gėda rodytis šitokiam išsipusčiusių jaunavedžių akivaizdoje. Šveičiau savo maišelį į šiukšliadėžę prie dailių santuokų rūmų laiptų, ir rėkdamas „Dėjau ant Sniečkaus, Stalino ir Preikšo!“ pasileidau atgal pas Rozaliją. Ketinau pasakyti, kad ji teisi: mano filologija iš tikrųjų yra pavojinga, o literatūra visais laikais žmones veda į paklydimą.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…