literatūros žurnalas

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3

Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve. Dvylikametė atsistojo ir sukryžiavusi rankas tarsi miško šeimininkė nužvelgė medžius, apsitaisiusius žaliomis skaromis. Nenaudėlis berniukas, ką tik skabęs zuikio kopūstus į drobinį maišiuką, kažkur prašapo. „Jonai!“ – skardžiai suriko ir pati išsigando – taip šaukdama gali prisikviesti Miškinį. „Surask jį ir eisim namo“, – liepė vyras, taisydamasis ant kupros nešulį. Jaunoji pamotė nudrožė tiesiai prie kadagiais apaugusios kalvelės, ant jos, kaip ir tikėjosi, rado Joną – įsijautęs į ką nors jis nieko negirdėdavo. Pasidėjęs maišelį už nugaros, tupėjo prie apardyto skruzdėlyno ir pagaliuku vartydamas šapus gainiojo pakrikusias skruzdėles. Mergaitė žvilgtelėjo į sparnuotas, už kitas dvigubai didesnes skruzdes, nerangiai ropojančias per mažesnių skruzdžių lavonus, per baltus, tarsi oda aptrauktus kiaušinėlius, kuriuos darbininkės nešiojo klupinėdamos tai šen, tai ten… „Kodėl taip padarei?“ – paklausė paspirdama koja samanų gniužulą. Berniukas pakėlė į ją skaisčiai mėlynas akis po išblukusiais nuo saulės antakiais ir gūžtelėjo pečiais. „Stokis!“ – paliepė pamotė. Pasibėgėdami jiedu nusekė paskui vyrą, sulinkusį nuo šakų svorio.

Išsukę iš miško ir dulkėtu žvyrkeliu artėdami prie kaimo išgirdo bažnyčios varpą – gaudė visa apylinkė. Vyrui nuėjo skausmingi pagaugai, prisiminus laikus, kai siautėjo priešai. Nusiaubė ir padegė trobas, gatvėmis lakstė palaidi gyvuliai, skambėjo klyksmai bei raudos. Praėjo keturiolika žiemų – lietūs nuplovė pelenus, vėjai išnešiojo degėsių kvapą, žolės užžėlė kapų kauburiai ir pasiglemžė sunykusias sodybas. Nauja gyventojų karta atstatinėjo kaimą, dirbo žemę, kuri sulig kiekvienais metais riebėjo, atnešdama didesnį derlių. Todėl kasmet didėjo rinkliavos.

Vyras liepė vaikams bėgti atgal į mišką, o pats, numetęs šakas ir išsitraukęs iš užančio krūmams kapoti skirtą kirvuką, ėjo toliau, vos vilkdamas iš baimės sustingusias kojas. Pasiekė pirmąsias trobas – nė gyvos dvasios, tik paikos vištos, kurių kudakavimą užgožė varpo gausmas, lesinėjo aplinkui. „Viešpatie, pasigailėk mūsų“, – sušnibždėjo, mintyse atsisveikindamas su brangiausiais. Nesutiko nė vieno žmogaus, tik už posūkio išvydo artėjantį raitelį ant žemės juodumo kumelės. Vyras užsimojo ant jo kirvuku. „Sutriau, ar jau savų nepažįsti? Mesk žemėn kirvį – karalius mirė!“ – šūktelėjo raitelis ir nusispjovė į valstiečio pusę.

Kraujas karaliaus gyslose dar nebuvo sustingęs, kai du šarvuotomis liemenėmis vilkintys kariai išsivedė šarlataną Boleslovą. Dabar jis sėdėjo bokšte, keliolikos pėdų dydžio kameroje, prisiglaudęs prie purvinos sienos – retsykiais langelis metalinėse duryse prasiverdavo ir į jį susmigdavo nuožmios prižiūrėtojo akys.

Trys karaliaus gydytojai, atsiradus Boleslovui netekę valdovui galios, išsyk susirinko prie užgesusiojo ir vienbalsiai konstatavo, kad jo didenybė pasimirė nuo gyvsidabrio, kuriuo, Boleslovo patarimu, išsitrynė savo karališkąjį kūną nakčiai nuo sąnarių skausmo. Pastaruoju metu atrodė, kad keturiasdešimtmečio karaliaus skeletas tiesiog nebeišlaiko jo karališkosios masės, todėl buvo sunku judėti, tekdavo kęsti sąnarių skausmus. „Karalių nunuodijo“, – kuždėjosi rūmuose, kaltindami šarlataną – iki teismo buvo nutarta jį uždaryti bokšte.

Antrasis pagal rangą rūmų budelis gėrė alų pas ūkvedį virtuvėje ir verkė, stambios ašaros ritosi jo ruplėtais it rupūžės oda skruostais. „Šitoks buvo mokytas, šitoks protingas“, – sriūbavo girtėdamas su kiekvienu gurkšniu. „Buvo didis žmogus… Pakartok, kiek užsakyt jaučių ir paršų?“ – kreipėsi ūkvedys į virtuvės vyresnįjį, ruošiantį vaišes šermenų puotai. Budelis atsiduso ir supratęs, kad nebėra kam pasiguosti, atsistojo.

Būrys tarnų valė gyvsidabriu apnuodytą karališkąjį miegamąjį. Karaliaus žmona sėdėjo savo kambaryje – aplinkui triūsė trys freilinos. Reikėjo karalienę perrengti, peršukuoti ir nupudruoti veidą. Ji sėdėjo sustingusi kaip statula ir kantriai kentė, kai atsakingoji už šukuoseną pincetu pešiojo viršugalvio plaukus, papudruodama atsirandančius raudonus taškus. Karalienė buvo dėkinga savo vyrui, liepusiam miegoti kitame kambaryje ir nakčiai pasiguldžiusiam prie savęs vieną sugulovių, kuri dabar kažkur merdėjo apsinuodijusi gyvsidabriu ir visų pamiršta.

Nors karalystėje gyveno ne vienas balzamuotojas, Motė liepė pakviesti būtent senį Kazimierą, kuris jau ne vieną dešimtmetį paruošdavo paskutiniam atsisveikinimui kilmingųjų palaikus. Kol atvykęs senis ruošė reikalingus tirpalus, į menę įžengė rūmų dailininkas Bonifacas, pagarbiai linktelėjo galva balzamuotojui ir ėmė ieškoti vietos savo molbertui. „Norėčiau dirbti vienas“, – sugriaudėjo Kazimieras, garsėjęs stačiokišku būdu. „Reikia įamžinti“, – išsišiepė Bonifacas parodydamas išgedusius dantis. Balzamuotojas nebuvo aukštesnio rango už dailininką, tačiau kartais elgdavosi taip, tarsi būtų nešiojęs kilmingojo herbą. Jis nepatikliai nužvelgė ilgaplaukį dailininką – štai ketvirtas karalius, kurio palaikus jis paruoš amžinajam miegui, ir niekas iki šiol jo darbo netrukdydavo. Kazimieras pasidėjo įrankių dėžę ant raudonmedžio stalo, o ją atvėręs išvydo, kad trūksta vidurinio grąžto. „Anicetai?“ – šūktelėjo vyresniajam pameistriui. Paskui prisiminė, kad Anicetas susilaužė ranką ir liko namuose. Pameistriai jam už nugaros susižvalgė. Sargybiniai tebestovėjo kaip vaškiniai, o dailininkas, nekreipdamas į nieką dėmesio, jau tapė prie molberto. Balzamuotojas dar kartą peržiūrėjo savo įrankius, žvilgančius dienos šviesoje, tada apsidairė po prabangią menę. „Kad juos šunvotės apsėstų“, – nusikeikė, lyg skenduolis grimzdamas į tamsias senatvės gelmes, iš paskutiniųjų mėgindamas už kažko užsikabinti ir dar kartą išnirti įkvėpti oro.

Priešais šventosios Pramotės, globojančios mirusius, altorių degė šimtas dvi žvakės, kurias Motė uždegė, kalbėdama palydėtuvių maldą. Kai pagaliau grįžo į savo didžiulį klauptą, Jadvyga ant šeimininkės kojų užtempė juodo aksomo audeklą su paauksuotais kutais. Už didžiojo Motės klaupto sėdėjo tuzinas kilmingų damų su savo tarnaitėmis. Visos kaip viena su aukštomis, juodomis kepurėmis, kurias nusiimdavo tik tada, kai reikėdavo sėstis karieton.

Artėjant palydėtuvių ritualo kulminacijai Motė sušnabždėjo Jadvygai: „Reikia pavalgyt.“ Ji, būdama palaimintoje padėtyje, vienintelė visoje karalystėje galėjo sau leisti taip lyg niekur nieko išeiti. Linktelėjo damoms, šios nulenkė galvas, palydėdamos augalotą Motės figūrą – jos pirštus puošę žiedai kitoms moterims būtų tikę kaip apyrankės, o ūgiu su ja negalėjo varžytis nė pats aukščiausias šalies vyras.

Ant rotušės sienos kabojo didžiulis laikrodis, kuris skaičiavo Motės nėštumo valandas – gimus vaikams, laikrodininkas laikinai sustabdydavo rodykles. Būdavo linksminamasi tiek dienų, kiek kūdikių vienu kartu gimdavo. Dabar mieste plevėsavo juodos vėliavos, o bažnyčiose skambėjo varpai, skelbiantys ilgai truksiantį gedulą. Iš karalystės į užsienio kraštus plaukė žinia apie staigią karaliaus mirtį, buvo laukiama apylinkių didikų bei kaimyninių karalysčių atstovų antplūdžio, daugelis atvyks pagerbti mirusio valdovo.

Netoli rotušės gyvenęs odininkas storu jaučio odos bizūnu prilupo savo pameistrį Joakimą, o šis dabar gulėjo paslikas ant šieno, klausėsi varpų ir galvojo, kad būtų tauru numirti tą pačią dieną, kaip karalius, – atrodytų, jog visas karalystėje sukilęs šišas yra dėl tavęs.

Didikas Zbignevas, atvykęs iš Pietvakarių, atsiklaupė priešais karste gulintį karalių, įsivaizduodamas baltame vyne troškintą fazaną ir minkštutėlius bulvių kukulaičius su grietine – burnoje prisikaupė šiltų seilių. Šalia klūpanti jo žmona nosinaite valėsi sausus akių kampučius. Didikas atsikrenkštė, prie jo prišoko tarnas. Padėjo atsistoti, nuvedė prie durų, o iš ten liokajus palydėjo iki menės. Eidamas koridoriumi Zbignevas neatsistebėjo rūmų didybe, o jo žmona plėšriai nužiūrinėjo paveikslus, vazas ir kitas grožybes. Iš menės, kurioje vyko puota, sklido triukšmas ir malonūs maisto kvapsniai. Įėję mandagiai pasisveikino su svečiais. Liokajus nuvedė juos prie stalo – pasodino greta didiko šeimos iš Samaninės dvaro, o tie garsėjo kaip dideli mokslinčiai – mokėjo skaityti ir, pasak žmonių, turėjo dvare aukštas lentynas, prikimštas knygų. Mokslinčiai santūriai linktelėjo Zbignevo šeimai – tiek tos šnekos.

Tarnai nešė ant stalų gardžių kvapsnių nesulaikančius indus, nors ir uždengtus dangčiais su išgraviruotu karaliaus herbu. Į menę įžengė Jadvygos ir dviejų sargybinių lydima Motė, visi nutilo, pagarbiai nudelbę akis į tuščias lėkštes. Motė atsisėdo į savo milžinišką kėdę, šalia jos stovintis šventikas tarė: „Nebėra jokios linksmybės, visas širdis apniko liūdesys ir melancholija. Pasigailėk, Viešpatie, savo brangaus sūnaus vėlės, palikusios trapų kūną…“ Po ceremonijos susirinkusieji choru pakartojo: „Pasigailėėėk“, tarnai atidengė lėkštes, dzingtelėjo taurės – visi gėrė ir valgė kiek tilpo, linkėdami karaliaus sielai ramybės.

Našlė, atsiskyrusi nuo svečių, privalėjo budėti šalia mirusio karaliaus. Už jos išsirikiavusios pagal rangą sėdėjo šešios freilinos, sunėrusios išpuoselėtas rankas ant kelių. Mažajai Sofijai garsiai gurgė pilvas. Karalienė sėdėjo rami, įsmeigusi žvilgsnį į pabalusį vyro veidą – jo skruostai ir lūpos buvo padažyti šermukšnių raudoniu, bet dėl to karalius neatrodė mažiau miręs. Po valdovo laidotuvių jo našlė turėjo palikti savo erdvius apartamentus su mielomis freilinomis, paslaugiais tarnais, prabangiais valgiais bei rūmų linksmybėmis ir keliauti į našlių namus miesto pakraštyje, kur kilmingos damos gyvendavo iki mirties megzdamos, ausdamos, siuvinėdamos ir siūdamos drabužius dvasininkams bei kareiviams. Ji jautėsi labai nelaiminga – gyvenimas greitai praėjo. Vaikystėje buvo apsupta dėmesio ir prabangos. Paskui tėvai ją aptaisė, išbučiavo ir atvežė į šitą karalystę, kur susitiko su karaliumi, susipažino su freilinomis. Buvo susijaudinusi, kupina džiaugsmingų lūkesčių, prisisvajojusi apie šeimyninį gyvenimą, tačiau nuo pat pirmosios nakties pasidarė aišku, jog karaliui su žmona bendrauti neįdomu. Pakęsdavo karalienę tik tiek, kiek to reikalavo mandagumas.

Našlė nustebo, kai pirmąją budėjimo prie karsto naktį ją aplankė Motė. Iki tol jos bendravo tik oficialiai, o dabar Motė paprašė freilinų pasišalinti, nes norinti pasikalbėti asmeniškai.

– Štai ir viskas, – pasakė Motė, žiūrėdama į karalienę.
– Tesiilsi ramybėje, – pritarė ji, stengdamasi kalbėti kuo graudesniu balsu. Jaudinosi, bijojo pasakyti ką nors netinkamo.
– Štai ir baigėsi karalienės dienos. Kiek laiko čia išbuvai, brangioji? – galbūt karalienei tik pasirodė, bet Motė kalbėjo švelniai, lyg miela teta.
– Trejus metus, Jūsų motinybe.
– Trumpai. O ir karalius, Dieve, suteik jam ramybę, turbūt nebuvo pats geriausias sutuoktinis. Pamenu, kai jį gimdžiau, mėnulis kaip tik perėjo į Ožiaragį. Gimė lengvai, iš pradžių net nežinojau, kad pagimdžiau karalių, nes niekuo nesiskyrė nuo kitų kūdikių. Vadoje jų buvo penkiolika. Nors niekada nesiskundė, man rodos, nuo mažumės jautėsi truputėlį apleistas – per karą vaikus laikėme rūsiuose, auklės dažnai keitėsi per tuos metus. O mažiems vaikams reikia vieno žmogaus, kurį jie pamilsta ir juo pasitiki. Jam trūko šilumos – užaugęs siurbė ją iš skirtingų moteriškių, blaškėsi, nerasdavo atilsio. Karas baisus dalykas, brangioji.
– Taip.
– Karas toks baisus, kad našlių namai nė iš tolo neprilygsta jo klaikybei. Žinau, tau dabar liūdna, gaila palikti drauges ir visa, prie ko pripratusi, bet ten tu taip pat priprasi.
– Tikiuosi.
– Ramybė, nors ir jauname amžiuje, yra geriau už suirutę. Mielai su tavim susikeisčiau vietomis.

Motė taip ir pasakė. Jai išėjus grįžusios freilinos klausinėjo, apie ką jos kalbėjosi. Tarsi nieko ypatingo. Valandos prie karsto slinko nežmoniškai lėtai. Karalienė pagavo save svajojančią apie karą: riteriai iš tolimųjų kraštų ją pagrobia ir išgabena į nuotykių kupiną pasaulį.

Po siautulingos nakties, laikrodžiui išmušus dešimtą, didysis maršalka Ignacijus susikišo du pirštus į gerklę: išsivėmęs, pakramtęs čiobrelių ir iki pusės nusiprausęs rožių vandeniu, ėmė ruoštis šarlatano Boleslovo teismui.

Teisme Boleslovas pasirodė menkas – sutinęs, šlubuojantis, nusiminęs. Jo paklausė, ar prisipažįsta nunuodijęs karalių. Atsakė, kad ne. Dalyvavo daugiau liudininkų, kaltinusių jį raganavimu. Boleslovas metė pašaipų žvilgsnį į minią ir pareiškė: „Lai gydytojai, kurių darbo praktikoje nepasitaikė nė vienos mirties, meta į mane akmenį.“ Minia subruzdo. Teismas padarė pertrauką.

Karalystės gerovė kybojo ant plauko. Grasinimai iš Rytų nesiliovė – jie bet kada galėjo paskelbti karą, pasiųsti tūkstančius gerai apmokytų karių su eikliais žirgais, aštriais kalavijais bei pragariškomis karo mašinomis. Vakarų žemių valdovai didino duokles, nepadėjo nė karališkos santuokos, kuriomis karalystė stengėsi sutvirtinti politinius ryšius. Reikėjo stiprios rankos, aštraus proto ir miklaus liežuvio, tačiau vietoje to karste gulėjo balzamuotas karalius. Jie teturėjo vieną Motę, o kitose karalystėse jų gyvendavo bent keturios. Žmonės buvo įniršę ir išliejo savo pyktį ant apsišaukėlio gydytojo.

Teismas skyrė Boleslovui didžiausią bausmę – ketvirčiavimą – minia staugė iš pasitenkinimo. Egzekucija turėjo būti vieša, atlikta mėnuliui neperėjus į delčią, taigi po trijų parų. Vėliau žmonės kalbėjo, kad vargšui šundaktariui labai nepasisekė, mat pririštas prie keturių arklių jis ne iš karto mirė. Žirgai tampė jį į skirtingas puses, tačiau Boleslovo kūnas niekaip nesidavė perplėšiamas, budeliui teko įkirsti jam kojas ir rankas per sąnarius. Paskui karalystės duobkasiai nespėjo rinkti šundaktario likučių – minia trypte sutrypė. „Taip jam ir reikia“, – kalbėjo žmonės.

Egzekucijų aikštėje vykdavo ir teatro vaidinimai. Aktoriai improvizuodavo karalystėje aktualiomis temomis, nebijodavo šiurkščiau pasišaipyti iš kilmingųjų. Ne visose žemėse menininkams duota tokia laisvė – nors kartais ir sulaukdavo kritikos, šioje karalystėje aktoriai buvo neliečiami – galėjo scenoje išdirbinėti ką tinkami. Anksčiau Motė dažnai ateidavo pasižiūrėti vaidinimų. Įsitaisydavo specialiai sukonstruotoje medinėje tribūnoje, kurią iš anksto atveždavo prieš pasirodymą. Motės garbei aktoriai vaidindavo karalystės pradžią. Prieš daugelį metų į šias žemes atėjo Pramotė ir pradėjo naują dinastiją. Dešimtis metų, pasiaukodama visų labui, gimdė, kol atsirado daugybė žmonių: vyrų ir moterų – šventikų, amatininkų, kareivių, kilmingųjų, kaimiečių. Iš jos kūno į pasaulį atėjo kitos motės. Kilo nauji pastatai, gatvės, plėtėsi dirbamų laukų plotai. Šalis nusidriekė nuo jūros iki jūros. Žiūrėdama istorinį spektaklį Motė mojuodavo savo karalystės žmonėms, griaudėdavo plojimai. Ilgainiui tie spektakliai ėmė darytis vis kvailesni, absurdiškesni – galbūt kalta nauja aktorių karta, nebeįstengusi perteikti istorijos didybės, gal pasikeitusios minios nuotaikos – daugeliui nebeatrodė, kad jų žemėse gyventi gera. Viskas darėsi pernelyg kasdieniška, menka. Motė vis rečiau geisdavo žiūrėti spektaklius, susigundydavo nebent operetėmis – juokingomis istorijomis apie raguotus vyrus, suktas pamotes, kvailus užsieniečius ir taip toliau. Paskutinį sykį spektaklį žiūrėjo žiemą, kai laukėsi garbingojo vienuoliktuko. Aktoriai pasakojo šiurpias istorijas apie Miškinį. Neva išgirdęs, kaip pasiklydęs žmogus šaukiasi pagalbos, jis pasigrobiantis nelaimėlį ir paverčiantis jį medžiu. Todėl girioje šiukštu negalima šaukti. „Argi taip gali atrodyti Miškinis?“ – nusišaipė Jadvyga, kai žaliais skarmalais apsitaisęs aktorius užlipo ant scenos. „Ne, bet šūkauti miške tikrai nėra jokio reikalo“, – atkirto Motė, susierzinusi dėl prasto vaidinimo.

Aštuonerių Karijotas kepure pasėmė sėlenų iš klėties ir nubėgo į tvartą pas Rudį. Jautukas iškart prišoko ir įbedė drėgną nosį į berniuko kepurę. Paėdęs puolė strykčioti aplink Karijotą, kviesdamas žaisti – buvo įpratęs prie jaunojo šeimininko, atbėgdavo pašauktas vardu. Atsisveikindamas su gyvulėliu berniukas graudinosi. „Nežlembk, būk vyras“, – pašiepė tėvas, kai atėjo metas vesti Rudį į rūmų skerdyklą. Jie ėjo dulkėtu kaimo keliu – jautukas nenustygdamas liuoksėjo tarp tėvo ir sūnaus – džiaugėsi kaip patrakęs. Diena, nors šalį apėmęs gedulas, išaušo skaisti, ankstyvas rūkas išsisklaidė tarsi išplaktas kregždžių sparnais. Visur kvepėjo, čiulbėjo ir dūzgė. Kaimiečiams kasdien tekdavo kovoti su ponia gamta – rauti piktžoles, pjauti žolę, žiemą kasti sniegą, saugotis nuo speigo. Neprižiūrimos trobos kaipmat apaugdavo žaluma ir gamta jas pamažu suvirškindavo. Gamta išgerdavo paleistą kraują, tarsi minkštas slyvas prarydavo mirusius. Ji mėgino sunaikinti istoriją, bet karalystės gyventojai laikėsi tvirtai. Karijoto vyresnysis brolis išėjo į pameistrius pas dailininką. Visus metus triūsė prie naujos bažnyčios – padėjo tapyti šventuosius paveikslus. Nauja bažnyčia išdygo senosios šventyklos vietoje. Velionis karalius norėjo, kad bažnyčioje žmonės jaustųsi tarsi įžengę į dangaus prieangį – kad taurūs paveikslai, pasakojantys religines istorijas, ir aukšti pastato skliautai pakylėtų, praturtintų pavargusias sielas. Karijoto brolis, nors tėvas priešinosi, norėjo tapti dailininku – karštai troško burti su teptukais, mėgindamas išgauti iš spalvotų miltelių bei vandens mišinio šventųjų portretus, į kuriuos žmonės šnabždėtų karščiausias savo maldas. Šeimynykščiai jį dažnai prisimindavo – laukuose trūko vyriškų rankų, ypač kai valdžia padidino rinkliavas.

Prie rūmų vartų juos pasitiko sargybiniai. Jautukas įliuoksėjo į kiemą ir sumūkė, kol vyras pasižymėjo duoklę, Karijotas glostė kietą Rudžio kaktą. „Kitą pavasarį vėl bus jautukų, nenusimink“, – suminkštėjo tėvas grįžtant namo.

Visą mėnesį nuo ryto iki vakaro buvo valgomi gedulingi pietūs. Atvykdavo vis naujų svečių, o ir senieji neskubėjo išvažiuoti. Iš kaimo keliavo jaučiai, paršai, duona, sūriai, sviestas, iš miškų – uogos bei laukiniai žvėrys. Kaimiečiai privalėjo kasdien pristatyti savo duoklę – reikėjo išmaitinti gedėtojus, jų žmonas, vaikus, tarnus ir arklius. Rūsiuose trečdaliu sumažėjo vyno atsargų.

Trisdešimt ketvirtąją karaliaus mirties dieną didiko Zbignevo pomėgis pokštaut pražudė bajorą Jeronimą nuo Zuikėnų. Jeronimas buvo mielas, gana žioplas storulis, mėgdavęs kortuoti. Aplinkiniai kalbėjo, kad bajoro dvaras užstatytas, o žmona puošiasi netikrais perlais, nes brangenybes tas netikša seniausiai prašvilpęs.

Zbignevas, pasikuždėjęs su nebeišsiblaivančiais ir nuobodžiaujančiais svečiais, nutarė surežisuoti Jeronimo mirtį. Vakare, kai šventikas sukalbėjo maldą už karaliaus vėlę, primokytas maršalka atsistojo ir dūręs pirštu į Jeronimą pasakė, kad laikas atiduoti skolas. Svečiai tiesiog springo iš juoko stebėdami persigandusį storuliuką, kuris kaip įmanydamas greitakalbe žėrė pažadus skolas atiduoti. Dar du bajorai stojo liudyti prieš Jeronimą, nors tas rėkė, kad su jais nėra turėjęs jokių reikalų. Maršalka paliepė sargybiniams atvesti budelį ir čia pat nukirsti skolininkui galvą. „Vyrai, kaip be teismo, negalima taip, vyrai“, – raudojo nelaimėlis. Damos kikeno už vėduoklių, tik Jeronimo žmona, perbalusi kaip marmuras, stovėjo be amo – jos niekas neperspėjo dėl pokšto. Atėjęs budelis liepė dėti nusikaltėliui galvą ant suolo. Spurdantį Jeronimą laikė ginkluoti sargybiniai. Budelis užsimojo ir kirto kirviu į grindis – Jeronimas subliovė lyg miško žvėris. Kelias sekundes puotautojai sulaikę kvapą tylėjo, o tada prapliupo juoktis ir ploti už įspūdingą reginį. Zbignevas kvatodamas paaiškino, jog tai tebuvęs pokštas, perspėjantis apie baisybes, galinčias nutikti, jeigu Jeronimas toliau nuodėmiaus. Storulis ašarojo, glebėsčiavo ūmiai išraudusią savo žmoną. Svečiai plojo, linkėdami Jeronimui ilgo gyvenimo. „Bus pamoka“, – nusiraminęs sutiko jis. Toliau vakaras klostėsi įprastai – buvo keliami tostai už karaliaus vėlę, valgoma, teisėjaujama, jei bajorai susikivirčydavo, flirtuojama su svetimomis žmonomis. Jeronimas visą naktį valgė, gėrė, šoko, suokė komplimentus damoms. Norėjo atsigriebti, įrodyti, kad jis dar gyvas ir smagus, bet paryčiais krito veidu į šiltų žirnių dubenį ir neatsikėlė. Apgirtusi žmona jau gulėjo lovoje, kai ją pažadinę tarnai pranešė, kad Jeronimas pasimiręs. Kitą rytą nelaimingoji su tarnais ir mirusiojo palaikais išvyko iš rūmų.

Menėje Motė šveitė keptą paršelį, užsikąsdama kepalu šviežios duonos ir užsigerdama keturiais ąsočiais alaus. Jadvyga tenkinosi kuklia vakariene, stebėdama, su kokiu didžiuliu apetitu Motė apgraužia kaulelius ir meta į pintinę tarnui Anuprui. Geraširdiškai leisdavo jam daryti su išėdomis ką tinkamas, o jis apsukriai naudojosi šia privilegija – turguje parduodavo visa, prie ko lietėsi jos lūpos. Karalystėje buvo nemažai žmonių, tikėjusių nepaprastomis Motės galiomis. Nors išsimokslinę gydytojai į tai žiūrėjo pašaipiai, daugelis tamsuolių toliau gydydavosi dėdami ant skaudamų vietų graužtukus, kaulelius bei kitokias maisto liekanas, suvilgytas karališkosiomis seilėmis.

Motė prie gedėtojų stalo puotavo tik pirmąjį vakarą – vėliau liepė patiekti jai maistą atskiroje menėje. Svečiai ją vargino, todėl dienas leisdavo viena: skaitydavo knygas (rūmuose jų turėjo kelis šimtus), siuvinėjo, vaikštinėjo uždarame sode, lydima ištikimosios Jadvygos, puikios pašnekovės, kurios aštrus protas Motę kaskart maloniai nustebindavo. Kartais prisimindavo ją visai mažutę, iškišusią rankytę pro geležines grotas. O juk Motė paprastai neapžiūrinėdavo karo belaisvių. Tačiau tą dieną keliavo iš bažnyčios ir, pamačiusi vežimų eilę, aplink kurią grūdosi pirkėjų minia, neaiškios jėgos vedina panoro prieiti arčiau. Žmonės prasiskyrė, praleisdami įstabaus stoto Motę. „Jos veidelis man kažką primena“, – pareiškė ir sumokėjo už mergaitę. Jadvyga iš pradžių buvo lyg pasimetęs žąsiukas – bijojo kitų žmonių, pripažino tik Motę. Nors niekada nemyluodavo pagimdytųjų, belaisvei mergaitei Motė padarė išimtį. Nešiodavo ją lyg trapų naujagimį, nakčia guldydavosi į lovą. „Motės lėlė“, – kalbėjo žmonės apie mergytę. Metams bėgant jos išliko artimos, tik kitaip – Jadvyga tapo šeimininkės drauge, vienintele patikėtine. Griežta, jau žylančiais plaukais, prakaulaus veido, ūgio beveik iki Motės pusiaujo, aplinkiniams ji kėlė baimę. Metams bėgant vis daugiau dvariškių Jadvygos nekentė – buvo valdinga, smulkmeniška, pernelyg tvarkinga. Kartą pribuvėją ilgiems metams patupdė į kalėjimą tik dėl to, kad vienas Motės vaikas gimė negyvas. „Motės užančio gyvatė“, – taip ją vadino naujoji karta, jau nepamenanti laikų, kai Jadvyga tebuvo maža mergaitė.

Senkant karalystės iždo atsargoms, o kaimiečiams skundžiantis per didelėmis duoklėmis, maršalka Ignacijus ir dar penki svarbiausieji valdžios vyrai įtikinėjo Motę, kad reikia nedelsiant, vos pasibaigs gedulas, karūnuoti naująjį karalių. „Rinktis galime iš daugybės kandidatų. Bet siūlyčiau imti Karolį“, – aiškino Ignacijus, kai jie su Mote ir Jadvyga vaikštinėjo rožynų labirintais. Nuo aitraus gėlių kvapo svaigo galva ir šiek tiek pykino. „Dar yra laiko pagalvoti“, – atidėjo Motė. Jadvygos manymu, Karolis tebūtų marionetė, o karalystei reikėjo doro, pasišventusio karaliaus. Tik ne visi, net ir tinkami, Motės pagimdytieji norėjo užsikrauti tokią didžiulę naštą. „Reikia, kad būsimas karalius galėtų dėl karalystės padėti galvą, degtų ugnimi, bet turėtų šaltą protą“, – kalbėjo Jadvyga. Keistos, nežinios kupinos savaitės taip ir slinko be jokių apčiuopiamų nutarimų. Motės pilvas pūtėsi, artėjo palaimintoji diena, taip pat gedulo pabaiga.

Didis buvo kunigaikštystės valdovas. Jo ąžuolinis karstas, apkaišytas baltomis rožėmis ir juodo šilko kaspinais, atrodė taip pat įspūdingai – vos tilpo pro plačias katedros duris. Vyskupas krapino uždengtą karstą švęstu vandeniu. Pakrapino, ir vėl – iškilmingais lotyniškais žodžiais kreipėsi į Viešpatį, meldėsi už nemarią valdovo sielą. Bažnyčioje susirinko tiek žmonių, kad blusos it šoklūs grūdeliai lengvai strykčiojo nuo vieno kūno prie kito, mainėsi šeimininkais. Prastuomenė grūdosi prie durų, aplink suolus, kuriuose sėdėjo garbingiausieji svečiai ir valdovo giminaičiai. Milžiniškas Motės klauptas buvo tuščias. Jadvyga, išdidžiai atstovavusi savo negaluojančiai poniai, klūpojo netoliese. „Mūsų valdovas – tai vaisiaus odelė, apgaubianti jo vidų ir šitokiu būdu ištaisanti visus kunigaikštystės trūkumus“, – rašė rūmų poetas, dabar sėdįs pirmos eilės krašte vyrų pusėje. Jis triukšmingai šnypštė ilgą nosį į krakmolytą nosinaitę, lyg ketindamas prapūsti savo kremzlinį instrumentą ir pradėti juo groti. Jadvyga stengėsi neprisiminti tų laikų, kai poetas siekė užkariauti jos širdį ar bent prisivilioti nuodėmingai meilei. Įkyrus, šlykštus pataikūnas, patikęs maršalkai, todėl galėjęs sau leisti daugiau, negu dera jo rango žmogui.

Pasibaigus mišioms valdovo karstas buvo paguldytas į specialiai tam reikalui padirbtą karietą. Ši lėtai, traukiama dviejų juodų žirgų, judėjo per pagrindines liūdinčio miesto gatves link amžinojo poilsio vietos. Jadvyga ėjo už valdovo sesers, įsikibusios į savo vyrą, stypčiojantį kreivomis ir plonomis kojelėmis. Paskui juos sekė minia gedinčiųjų. Ji žvilgtelėjo atgal – nesimatė procesijos galo. Praėjo miesto aikštę, kurioje aną savaitę valdovo įsakymu keliems bajorams buvo viešai nukirstos galvos. Tas, kurio galvą budelis nukirto tik iš trečiojo užsimojimo, Jadvygai atrodė panašus į nusidėjėlį, pavaizduotą šventosios knygos graviūroje. Jo plaukai buvo ugninės spalvos, akys užtinę nuo kraujosruvų. Kai bajoro galva pagaliau nusirito, kūnas dar kelias akimirkas spurdėjo lyg žuvis. Daugybę kartų regėjusiai naujos gyvybės užgimimą, Jadvygai patiko stebėti mirties bausmes – su didžiuliu smalsumu stebėdavo, kas nutinka žmogui, kai jo galūnės viena po kitos atskiriamos nuo kūno. Ir kaip ilgai dar jis būdavo žmogumi – sykį budelis nusidėjėliui nukirto visas galūnes, išskyrus galvą. Kurį laiką atrodė, kad žmogus tebėra žmogus. Vadinasi, siela glūdėjo jo galvoje, krūtinėje bei pilve.

Žmonės lindo iš savo namų, žiopsojo į gedulingąją eiseną iš terasų ir balkonų. Vyrai laikė rankose kepures, moterys žegnojosi ir žegnojo vaikus, prie tvoros spaudėsi elgetos – miesto padugnės taip pat gedėjo didžiojo valdovo. Įspūdingąjį karaliaus karstą palikus tamsioje, akmenimis grįstoje kriptoje, keturiasdešimt devynias dienas trukusios budynės pagaliau baigėsi ir visi lengviau atsikvėpė.

Iš rūmų išsiskirsčius paskutiniams lėbautojams, teko kviesti pribuvėjas. Jadvyga pageidaudavo, kad jų būtų kelios. Tarnaitės lakstė su virinto vandens kibirais, nešiojo švarias paklodes, valė nešvarumus. Jadvyga nesitraukė nuo gimdyvės, laikė Motės ranką, retkarčiais pašluostydama rasotą kaktą drėgnu rankšluosčiu. „Kad žinotum, kaip visa tai man pakyrėjo“, – suaimanavo toji silpnybės akimirką. Gimdė sunkiai, jos karališkosios įsčios atsiverdavo lėtai, tarsi nenorėdamos paleisti užaugintų brangenybių. Paeiliui gimė trys mergaitės. „TRYS!“ – negalėjo patikėti Jadvyga. Liepė palaukti – galbūt Motė dar gimdysianti, nors pribuvėjos tvirtino, kad tai viskas. Geraisiais laikais ji paleisdavo į pasaulį po dvidešimt mažylių ir darydavo tą du kartus per metus.

Palaukusi valandėlę ir įsitikinusi, kad vaikų daugiau nebebus, Jadvyga paliko gimdyvę ilsėtis – pati taip pat jautėsi mirtinai pervargusi. Pakeliui sutiko penkias žindyves, kurias iš anksto buvo parinkusi kaime. „Pirma gerai jas pamaitink virta jautiena, ir tik tada leisk prie kūdikių“, – paliepė tarnui. Perliejo liūdesys, suvokus, kad penkių žindyvių neprireiks, tačiau nedrįso to garsiai ištarti. Nenorėjo, kad žaibo greičiu pasklistų žinia apie Motės bergždumą.

Karalystė dar nebuvo atsigavusi po gedulo, o jau turėjo pradėti linksmybes – šį kartą labai trumpas, vos trijų dienų. Sužinojęs, kad gimė tik trys kūdikiai, Ignacijus susiėmė už galvos: „Ji paseno, viskas, pabaiga…“ Pajutęs galią prieš nusilpusią Motę, pareikalavo, kad kuo greičiau būtų paskelbtas naujas karalius, – taip bus nukreiptas dėmesys nuo jos fiasko ir žmonės ramiai susitelks į bendrą tikslą. Nors Motė su Jadvyga turėjo kitą favoritą – prieš trisdešimt penkerius metus pagimdytąjį, gyvenantį dvare prie upių santakos (jis puikiai tvarkėsi savo žemėse, garsėjo kaip puikus valdovas, taip pat dalyvavo kare, tad tikrai nebuvo išglebėlis), tačiau Ignacijus bei kitos valdančiųjų galvos atmetė jį kaip linkusį suirutes kelti karštakošį. „Jos motinybei geriau susitelkti į savo pačios pareigas, nes polinkis kištis į politiką negerai atsiliepia garbingosios įsčioms“, – įgėlė maršalka. Nebeturėdama jėgų priešintis, Motė sutiko su šešiolikmečio Karolio karūnavimu. „Bus Ignacijaus marionetė. Bet ir ne pats blogiausias variantas“, – konstatavo Jadvyga.

Pietinė rūmų dalis buvo skirta Motės vaikams – pirmasis aukštas dar nevaikštantiems, antrasis paūgėjusiems, o trečiasis – vaikams iki paauglystės. Paauglius, nelygu kokio amžiaus, rango ir lyties, išsiųsdavo į kitus kraštus ar kitus namus, kuriuose toliau buvo prusinami, tuokiami arba įtraukiami į bendrą darbą dėl kunigaikštystės gerovės. Pietinėje rūmų dalyje netrūko moterų klegesio, vaikų triukšmo, lakstymo bei juoko. Motė mėgo stebėti savo pagimdytuosius iš tolo, nors paprastai nejausdavo didelio prisirišimo ir laisvu laiku stengdavosi pamiršti savo priedermę, mėgautis koncertais, knygomis bei pasivaikščiojimais mielosios karalystės žemėmis.

Deja, paskutinis gimdymas parodė, kad padėtis blogėja. „Tegul atvyksta tranai“, – pareikalavo Motė, nespėjusi dorai atsigauti po gimdymo. Norėjo kuo greičiau pastoti – įrodyti, kad tebėra tinkama. Jadvyga siūlė sustiprėti ir atsigauti, tačiau Motė nesutiko. Reikėjo laikytis dieviškojo plano, kuriame kiekvienas karalystės gyventojas atlieka savo pareigas.

Henrikas gulėjo ant žalsvu aksomu išmušto krėslo, tarnas jam padavinėjo pyragaičius su keptomis kriaušėmis ir žąsiena – jie buvo mėgstamiausi. Kitame kambario gale daili mergina gilia iškirpte, apnuoginančia baltą krūtinę su melsvuojančiomis gyslomis, grojo klavesinu. Nebaigęs klausytis muzikos, Henrikas sunkiai pastatė šilkinėmis rytietiško stiliaus kurpaitėmis apautas kojas. Nors neturėjo nė dvidešimties, dėl riebumo judėjo sunkiai. Tarnai negalėjo suprasti, kam jam žirgynas, jeigu niekada nejodinėdavo. Už akių vadindavo jį pūsle, drąsesni netgi rodydavo nepadorius veiksmus, kuriuos storulis turės atlikti per apvaisinimo ritualą (pakėlęs pilvą lyg bulvių maišą). Niekdariai šaipydavosi ir iš Henriko organo, kurį tas slėpė plačiose kelnėse. „Ilgas ir plonas kaip lazda – tokiu tik seniams ramstytis“, – juokaudavo.

– Man reikės raštininko, – pasakė Henrikas, putliomis rankutėmis kviesdamas tarną padėti jam atsistoti.

Žinia, kad yra pakviestas į apvaisinimo iškilmes, didžiai sujaudino Henriką. O juk visą gyvenimą ruošėsi misijai, žinodamas, kad tas nepatogus įnagis, tabaluojantis tarp kojų, yra skirtas dieviškosioms apeigoms. Sykiu ir nekęsdavo likimo, kai naktimis nubusdavo susijaudinęs, matydamas išdidėjusį organą, kurio nenorėjo pripažinti savo kūno dalimi. Buvo apmokytas, kad viskas prasidės staiga – po misijos ims svaigti galva, dings apetitas, gerklėje tarsi įstrigs gumulas, vos begalės seiles ar ką kita nugurkti. Kurį laiką dar galės gyventi – kol ištvers be maisto ir vandens. Paskui apims silpnumas, jis atsiguls į tam reikalui paruoštą lovą ir iškeliaus pas poną Dievą.

Prieš vykdamas į rūmus Henrikas norėjo pakeisti testamentą, nes nusprendė palikti savo prabangius baldus ne tetai, o antros eilės pusseserei, kuri taip maloniai su juo bendravo paskutinį kartą, kai matėsi. Per iškilmes, pasodinti greta, jie prisiminė vaikystės paikystes, pusseserė rūpinosi, kad Henriko taurėje netrūktų vyno. „Mano brangiai, artimiausiai draugei palieku…“ – diktavo jis.

Sausakimšame amatininkų name gyveno Andrius. Nors buvo iš padermės, kuriai galima nedirbti, vis dėlto padėdavo tėvams, turėjusiems nedidelę krautuvėlę, – ten, atėjus nakčiai, jie ir miegodavo. Iš tolimesnių apylinkių užklydę pirkėjai kartais nustebdavo pamatę smulkų, neaukštą, iš pirmo žvilgsnio trikojį primenantį vyrą. Lengva melancholija, atsispindėjusi jo veide nuo gimimo, sunkiai derinosi su žvitrumu, – gebėjo greitai paduoti prekes, iškrauti dėžes, mokėjo skaičiuoti pinigus. Žinia apie šaukimą į ritualą nepaprastai nuliūdino Andriaus tėvus. „Anksčiau kviesdavo vyresnius“, – sielojosi motina. Andriui ėjo aštuoniolikti.

Paskutinį sūnaus vakarą namuose jie sukvietė giminaičius bei kaimynus, norinčius atsisveikinti su Andriumi, kurio daugiau niekada nepamatys. Jis sėdėjo apsikabinęs motiną ir jautėsi laimingas, nors skruostais ir riedėjo ašaros.

Į apvaisinimo ritualą buvo pakviesti penkiolika tranų, pagal seną paprotį jie galėjo savaitę gardžiai valgyti, maudytis šiltose voniose, patirti apmokytų tarnų masažus, jei mokėjo, skaityti rūmų bibliotekos knygas, mėgautis pasivaikščiojimais privačiame Motės sode, klausytis talentingų muzikantų koncertų, jodinėti. Seniau Motė susipažindavo su kiekvienu tranu asmeniškai ir savaitę praleisdavo megzdama su jais gilesnį ryšį. Bėgant metams jie vis mažiau Motę domino – kai kurie išrinktieji ją pamatydavo tik prasidėjus ritualui.

Atvykusius tranus pasitiko Jadvyga, supažindino juos su tarnais, atsakingais už jų apgyvendinimą bei pramogas. Ji įdėmiai nužvelgė jaunus skirtingo grožio veidus. Vieni buvo apsirėdę ištaigingais drabužiais, kiti atrodė pamaldūs, treti skurdžiai. Nusivylė išvydusi išrinktųjų tarpe nusipenėjusį baroną – tokie paprastai prašauna pro šalį. „Lai pamėgina“, – išklausiusi Jadvygos nuogąstavimų numojo ranka Motė.

Po savaitės prasidėjo ritualas. Motė pati išrikiavo vyrus pagal pirmumą ir sustatė prie sueities kambario durų. Jie įeidavo pro vienas duris, o išeidavo pro kitas, kur jų laukdavo paslaugūs tarnai, nuvesdavę į poilsio, o drauge ir į mirties menę. Pirmąją dieną, nors ir nusilpę, vieni pageidaudavo būti vežiojami po sodą, klausytis muzikos arba kalbėtis, kiti, taupydami jėgų likučius, gulėdavo lovoje.

Sueitys trukdavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro – joms pasibaigus Motė pasikviesdavo Jadvygą, kuri padėdavo jai praleisti naktį: paramstydavo kojas pagalvėmis, apšnekėdavo tranus, rūpindavosi, kas įmigusi Motė nesivartytų. O ryte tarnai prišildydavo plačią vonią, kurioje galėdavo sutilpti dvidešimt žmonių. Įlipusios iki pečių į vandenį, tarnaitės trindavo Motės kūną ašutinėmis kempinėmis, muiluodavo gėlėmis kvepiančiais muilais. Po maudynių prasidėdavo miesto šventė – miestelėnai būdavo vaišinami nemokamais užkandžiais, grodavo muzikantai, vykdavo šokiai bei pasirodymai. Vieną iš vaisingiausių metų dienų žmonės sudarydavo sandorius, kirpdavosi, sėdavo, įsigydavo stambių pirkinių – viskas turėdavo pasisekti. Tradiciškai ant medžių šakų būdavo kabinamos sūpynės, čia supdavosi sužadėtiniai. Po kaimą keliaudavo laumėmis apsitaisiusios moterys, iš kiekvienos trobos gaudamos skanumynų už tai, kad pažadėdavo išpranašauti laimingą bei ilgą Motės vaikų gyvenimą.

Nors apeigos vyko kaip įprasta, nuvytus paskutinėms gėlėms ant tranų kapų Motė jautėsi prastai. „Gal taip tik atrodo, juk būdavo ir anksčiau, kad naują gyvybę pajusdavote ne iškart?“ – guodė Jadvyga. Dienos slinko. Motė skaitė knygas, vaikščiojo po parką, siuvinėjo ir stebėjosi šešiolikinio karaliaus kaprizingumu. Prisiminė gimdžiusi jį šaltą, darganotą lapkritį. Iš dvidešimties naujagimių gimė paskutinis, mažiausias ir melsviausias. Pribuvėja tol kratė kūdikį už kojelių, kol tas pagaliau pradėjo knerkti. Daugiau niekada jo nepastebėdavo, iki kol maršalka su patarėjais nusprendė padaryti Karolį karaliumi. Deja, jaunasis didenybė lengvai nepasidavė muštrui, galbūt tebekentė nuo sunkios paauglystės, kuri susukdavo tiek vaikinų, tiek merginų galvas.

Rūmuose sklido paskalos, kad Motės pilvas nedidėja, nors jau turėtų matytis. Sunerimęs maršalka iškvietė gydytoją, Jadvyga jo iš pradžių nenorėjo priimti ir nusileido tik tuomet, kai Ignacijus pagrasino uždarysiąs Motės patikėtinę į vienutę. Pagaliau gydytojas patvirtino, kad jos motinybė esanti tuščia. „Sulaikykite šarlataną“, – paliepė Jadvyga, ir sargybiniai uždarė jį viename rūmų kambarių. „Buvo per mažai tranų“, – suriko jo didenybė, išgirdęs liūdną žinią. „Reikia sukviesti penkiasdešimt, ne, – verčiau – šimtą, o jei reikės – ir daugiau! Kad nekiltų abejonių, jog darbas atliktas“, – organizavo karalius. Maršalka bei kiti vyresnieji pritarė minčiai, nors truputį abejojo dėl tokio skaičiaus. „Pradžiai užtektų trisdešimties tranų“, – mėgino priešgyniauti Motė, tačiau šaukimai į apeigas jau buvo siunčiami.

Jadvyga siūlė poniai bėgti iš rūmų į girią ir baigti savo dienas vienumoje. „Galbūt atėjęs Miškinis mus paverstų medžiais“, – tarsi rimtai, tarsi juokais pasakė, tačiau Motė nenorėjo išlikti karalystės istorijoje kaip išdavikė. „Ar šita karalystė dar turi ateitį?“ – nesutiko Jadvyga.

Į rūmus pradėjo plaukti tranų minios. Viešai nebuvo paaiškinta, kodėl ir vėl rengiamos apeigos, jeigu Motė dar nepagimdė, tačiau žmonės suprato, kad nutiko kažkas negera. „O gal nusprendė išnaikinti visą tranų giminę?“ – piktinosi kai kurie.

Karalius įsakė nebegaišti su atvykusiais, iškart statyti į eilę prie apvaisinimų kambario. Pirmąją ir antrąją dieną Motė laikėsi pusėtinai, Jadvyga praleisdavo su ja naktį, šeimininkės paliepimu skaitydama jai knygą apie narsiąją Pramotę, pradėjusią didingą jų karalystės istoriją.

Po savaitės, tranų eilėms nemažėjant, Jadvyga ne juokais išsigando, matydama Motės būklę. „Karališkosios įsčios neatlaikys tokio kiekio tranų, jie suplėšys ją į skutelius“, – maldavo maršalkos. Tuomet Ignacijus apsilankė pas karalių ir išsakė nuogąstavimus dėl Motės sveikatos. Karoliui ir pačiam įgriso nepažįstamų vyrų minios – labiausiai tas gašlus kvapas, kuriuo persismelkė net jo miegamojo sienos. „Bet juk viskas daroma dėl mūsų brangios karalystės“, – atsakė žiūrėdamas pro langą į sodą, kuriame lėtai roplinėjo leisgyviai pareigas atlikę tranai.

Tranas Florencijus skverbėsi į didelį sustingusį Motės kūną. „O gal tiesiog užsnūdo?“ – mąstė žvilgčiodamas tai į jos ramų veidą, tai į savo pradingstantį ir vėl pasirodantį įnagį. „Ar tikrai turi būti tiek kraujo?“ – vėl galvojo. Protas sakė, kad reikėtų apeigas nutraukti, tačiau bijojo, kad valdžia jį apkaltins, tad nusprendė daryti taip, kaip buvo mokytas. Baigęs tiesiog nueis į menę ir apsimes, kad nepastebėjo jos motinybės padėties, – tegul aiškinasi kiti.

Tuo metu, kai išsekęs ir išbalęs Florencijus užsitempė kelnes, Jonukas vėl tupėjo girioje prie apgriauto skruzdėlyno. Pagaliuku vartė šapus, stebėdamas išsigandusias skruzdėles. Žinojo, kad giliau slepiasi balti kiaušinėliai. Mieli, maži kiaušinukai. „Nebijokit, kvailelės“, – kalbėjo jis skruzdėms, kasdamasis į skruzdėlyno šerdį. Rudosios lakstė pakrikusios, nesusivokdamos pažvelgti aukštyn į išdykėlį Jonuką kietai sukąstais pieniniais dantimis.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

„…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5-6 / Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė / – Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“? Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų?

„Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

„Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1 / Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė / Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu…

„Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“

2016 m. Nr. 8-9 / Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė / Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų…