literatūros žurnalas

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3

Pervedimas į anapilį

R. D.


Sapnavau raudonas uogas, tai blogai?

Kaip jie nori, kaip jie paprasčiausiai nenori…

Ne, privalai – žiūrėk – jie plėšosi tarpe pamėklių,
atsitiktinių ryšių ir aukštos įtampos – tu – drugys
virš akmenų.

Kaip jie nenori, kaip jie paprasčiausiai nenori…

Lūkuriuoji šeštos valandos, stūgčioja vilkatai –
tavo draugai.
Tirpsta sniegas, nes pilkas dangus.
Vėju į veidą, tamsa dūsauja į pakaušį.
Kaip jie nenori, kaip jie paprasčiausiai nenori…

Čia – akmuo, kitapus kelio – duobė.

 

Antigravitacija masėms

Noriu netikro, labai noriu netikro.
Štai dirbtinių daiktų parodoje
įžūlus balsas per televiziją,
automobilis, jo spalva – žalia „FC“, yra
ir daugiau…
Bet saulė – tai ne stiklinis žaisliukas:
naktinėjančioje jos šviesoje
dulsvi mašalai aukštyn žemyn aukštyn.
Dangus savo vietoje.

 

Griežimas siela

– Kas gal apsakyt Jūsų grožį, ciecorien,
lyg tirpimą sniegų, kėlusių malonų šiurpulį andai?
Taipogi Jūsų, draugės mokytojos, melžėjos,
pavardžių neminėsim, prašmatniai ištekėjusios
beigi linksmosios senmergės? – štai mes, aukšti
arba stori, su smuikais ir dūdomis – ištikimi Jums…
– Visad visados, – šaukia dėdė Zigmas, jis joja ant
baltojo arklio, išpūtęs krūtinę.
Bet Jūs raukotės ir nė kiek netikit į vieningą
ir didelę orkestro sielą, dievinamosios.
– Ak, gal truputį numirus? – dūsaujam apsiverkę.
– Tai peiktina, – sakot Jūs ir nė kiek netikit į vieningą
didelę sielą, – tai nuobodu, – sakot, – it silkės skeletas, –
bet dėdė Zigmas joja šuoliais ant baltojo arklio ir
šaukia:
– Visad visados.

 

Ruduo. Rekrūtų ėmimo metas

Kada, praėjęs virš vandens,
pakėlė Kristus kalaviją
viršum raudonojo rudens,
virš atrajojančių galvijų,

virš išsigandusių žmonių,
virš kelio, vedančio į Romą,
viršum pilkųjų giminių,
virš tako, vedančio į trobą,

virš bekvatojančių mergų,
virš obelies, kur nežydės,
virš prakaituojančių vergų,
virš tavo, Jonai, pavardės,

pakėlė Kristus kalaviją
virš mūsų vargano rudens…
Trimito garsas nuskardens
ir vilkas atsilieps manyj…

 

Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias

Palangė. Smilga
siaurakakliam ąsoty, –
ant kalno beržas,
danguje baltesni debesys, viens.

Du maži vyzdžiai,
keturkampis langas,
saulė, trys.

Kasparas, juodas karalius,
aš esu pats ramumas.

 

Sausio 16. Diena šv. Honorato ir šv. Marcelio

Beržai ir balteglės už lango,
pablyškęs požydris dangus…
Viešnia andainė apsilanko,
primindama senus draugus.

Balteglės kankorėžiai vaisingi,
o žemai – sniegelis nežymus,
niekas nieko blogo tau nelinki,
tik kad niekam tu neįdomus.

– O saunos saulė? Kur jinai?
O sausio vėjas lyg lyg juda?
Prie namo šnekas katinai
visai kaip užpernai kad judu.

 

Upanišados
(apmąstymai giriose)

Senbernis Juozas ir
senbernaras Tylius
išėjo į pušyną.
Ten samanos buvo drėgnos.
– Hm, visata kaip organizmas, –
burbėjo Juozas, paspyręs musmirę, –
na, ko? Am am, Tyliau,
tfu, nesveika, – pokšt šaka į kamieną. –
Vėjas tarp medžių. Jų vainikai plazda,
šėmi debesys skirdamies plaukia,
o tu eini pro medžius, eini,
įžambiai atlekia sausos adatos
ir sminga į galvą,
Tyliau.

 

Čižiūnai. Gailu žiūrėt

Bažnyčioje už Šalto kalno
nuaidi aidi varpas,
o kluone pučia pikši arpas,
pelų plėsa ant balno,
tamtyč šen palikto ant vagio
ūsuoto seno berno,
pakrikštyto vardu Melagio
bei raganyčios tarno.
Atklysta nuo Suvės sodan
ryte raudonas briedis
ir!
– Cyli! – kliegia zylės ant
šarkos, tos begėdės.
Sargusis Sargis, vaiko draugas,
gaidys ir katinaitis,
ir ilgas plynas sniego laukas
pakalnėm išsiraitęs.
Štai taip visi dabar čia laukia,
kol patekės mėnulis.
…ir vaikeliūkščiai, ir suaugę,
ir Kasparų pupulis.

Kaip poetas prozininku tapo…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…

Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis

2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…