literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2

Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien, po daugelio metų, iš naujo jau neparašysi. Ir net neištaisysi. Jei įmanoma idėją, išgyvenimą pakartoti, vadinasi, juos pakartoti gali ir bet kas kitas. Su skaitymu manding tas pats, ir šiandien jau bijau grįžti prie knygų, kurias kažkada mylėjau, laikiau gydančiomis ir prikeliančiomis (didžiausias patyrimas – antrąkart perskaityta J. Steinbecko „Mūsų nerimo žiema“: Viešpatie, ką aš anąsyk čia tokio suradau?!). Žinoma, yra poetų, prozininkų, prie kurių nuolat grįžtu, bet šiandien jau grįžtu prie atskirų jų kūrinių, o ne kūrybos visumos (išimtis čia gal būtų F. Dostojevskis ir kai kūne poetai, kurių klaidos ir paklaidos man atrodo prasmingesnes už chrestomatinius kūrinius, bet čia turbūt įsijungia ir kritiko, analitiko kompleksas). Tai būtų visai natūralu, jei nesijausčiau lyg „perkrautas laivas“: galbūt šiandien man nebūtų tiek daug nepriimtinų pasaulio garsenybių, jei kaip skaitytojas būčiau augęs ir brendęs kiek nuosekliau, jei patyrimus, būtinus sukaupti viename ar kitame amžiaus tarpsnyje, būčiau sukaupęs laiku. Šiandien jau galiu prisipažinti savo didžiausią nuodėmę: mokykliniais metais mums buvo privalomi tokie užklasinio skaitymo sąsiuviniai, kuriuose reikėdavo aprašyti perskaitytų knygų siužetus ir įspūdžius, ir kokioje ketvirtoje penktoje klasėje tie mano sąsiuviniai būdavo klaikaus storumo, su tūkstančiais knygų pavadinimų. Ir išties iš bibliotekos nešdavausi baisius glėbius knygų, bet per–skaitydavau iš jų tik po keliolika puslapių, o visa kita sufantazuodavau, ir nežinau, mano mokytoja, ko gero, skaičiusi daugelį tų veikalų, galvodavo. Skaityti pradėjau tik tada, kai ėmiau knygas pirkti pats. Bet pirkdavau irgi viską, kas tuo metu išeidavo (ačiū Dievui, dabar iš to ketvirtaklasio penktaklasio fondo savo bibliotekoje turiu gana fundamentalių veikalų kad ir iš istorijos, kalbotyros). Bibliotekose imdavau tik „uždraustas“ knygas, tokias kaip „Dekameronas“, kurių šiaip jau tokio amžiaus vaikams neduodavo (su tuo – parašyti klasiokams savąjį „Dekameroną“ – susijusi ir mano pirmojo bei paskutiniojo „romano“ istorija). Užtat likau neskaitęs nei „Trijų muškietininkų“, nei „Lobių salos“, nei kitų tuo laiku privalomų knygų, o vėliau, kai, tarkim, ėmiau skaityti kokį nors „Raitelį be galvos“, pasirodė, kad viskas pavėluota. Užtat šiandien esu, ko gero, pačios prigimties priverstas skaityti visus „Mikes Pūkuotukus“, visus „Brolius Liūtaširdžius“, visus įdomesnius vaikiškus eilėraščius ir pan. Ir tai dar viena specializuota kalba, kurios mokausi. Kita vertus, pirmiausia knyga ėmęs domėtis kaip daiktu, knyga pačia savaime, iki šiol išlaikiau pagarbą pačiai knygai, kurios, kad ir seniausiai jau nereikalingos, negaliu išmesti. Tegaliu tik dovanoti, atiduoti, bet kam, sakysim, reikalinga penkiolikos metų literatūrologijos knyga, kurios nei pacituosi, nei interpretuosi, kai viskas seniausiai moderniau ir aktualiau perrašyta?

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?