literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9

Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių. Tėra „visokie pasišnekėjimai bei pasiplepėjimai (kas dažniausiai ir laikoma kultūra)“, – sako A. Marčėnas. Ir šiandien aš tikrai nežinau, ar neklystu, kai galvoju, kad anuomet, kai literatūros kritikos buvo per akis, ta pati kritika apie ją apskritai nekalbėjo.
O gal ta kritika buvo tokia, kad apie ją net kalbėti nebuvo verta? Bet paradoksalioji logika tuomet išvis nuvestų į lankas: jei apie poeziją šiandien rašoma daugiau negu apie prozą, dramą (lenktyniauti galėtų tik teatras), vadinasi, poezijos šiandien nėra. Juk dabar mes visur – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, švietime, taigi ir kritikoje – pirmiausia kalbame apie tai, ko nėra, bet ko skausmingai ilgimės, trokštame, nors dažnai ir nepagrįstai, net liguistai.
Todėl nebijau ilgėtis to, ko nėra. Tarkim, šiandien aš norėčiau skaityti M. Martinaičio „Poeziją ir žodį“, rašyti apie tą knygą, bet jos nėra Ta knyga buvo labai seniai. Pagaliau kas ji būtų šiandieniniame kontekste – esė, apmąstymai, kritika? Anuomet A. Žirgulys savo tekstologo užrašuose apie tą knygą rašė: susidūrus su tokiu tekstu redaktorius neturi teisės keisti nė žodžio. Šiandien yra M. Martinaičio „Papirusai iš mirusiųjų kapų“, bet vien todėl, kad jie yra, apie knygą rašyti nesinorėtų. Be to, ar ir pats autorius apie publicistinį tekstą galėtų pasakyti, kad čia negalima keisti nė žodžio? Kaip keičiasi laiko kontekstai, jei tai, ką parašai, pats redaguotum!
Tarkim, šiandien norėčiau skaityti V. Daujotytės knygą „Kas tu esi eilėrašti?“, bet tos knygos nėra. Ji buvo labai seniai. Šiandien yra Kalbos kalbėjimas“. Bandau įsivaizduoti, kas iš anų, gyvenusių prieš du dešimtmečius, pirmakursių perskaitytų ir įskaitytų šią knygą? Ir ką G. Bleizgys parašytų apie „Kas tu esi, eilėrašti?“ šiandien? Kiekvienas per gyvenimą einame ne tik su savo, individualiąja, kultūra bet ir su universaliu kultūros patyrimu. Kiekvienas pergyvename kelias kultūrų, ideologijų pervartas. Ir kiekvienas išgyvename kelis save. Besikeičiančias kultūrines, ideologines programas galima suprasti, „įsisavinti“, bet kaip nepaklysti keliuose savo pavidaluose?
Apie tai, kas yra, neberašome. Rašome tarsi abipus. Neberašome todėl, kad šiandien tarsi nebėra laiko net išgyventi – eilėraštį, straipsnį, knygą. Ką ten rašyti… Drauge su anomis kritikos, eseistikos knygomis išnyko dialogai, polilogai apie literatūros klasikus, apie anų dešimtmečių literatūros atmosferą, dingo teminiai rinkiniai, skirti atskiriems literatūros klasikams ir kultūrinio, meninio gyvenimo šiandienai (tiesa, kai ką juose skaitydami šiandien šiurptume, bet garantuoju – vakarykštę konjunktūrą juose pakeistų ne mažiau šiurpinanti šiandieninė konjunktūra). Ar šiandien įsivaizduojame „Literatūros panoramą“, tęstinį leidinį „Šiuolaikinės literatūros problemos“ (išėjo šeši tomai, skirti poezijai, prozai, vaikų literatūrai, kritikai, rusų literatūrai ir – o tu siaube! – net meniniam vertimui), ar šiandien turėtų paklausą kas dvejus metus leidžiamos knygos „Literatūros kritika ir dabartis“, kur būdavo surenkamos geriausios, įdomiausios publikacijos iš periodikos, ar įmanoma organizuoti seriją „Skaitykime kartu“, „Istorinės prozos byla“ (daug sumanytų šios serijos knygų mirė, paklususios rinkos dėsniams)? Žinoma, ideologinio ir metodologinio balasto ten buvo, bet jo būtų ne mažiau ir šiandien. Dėl to galime nesijaudinti. Kiekvienas laikas atsiveda savo pranašus ir savo autsaiderius. Bet, po ranka turėdami panašius aktualijų sąvadus, kritikai darytų bent jau mažiau faktinių klaidų, o jei padarytų, oponentas visada turėtų šaltinį.
Bet ne dėl to apie anas knygas užsiminiau. Butų galima operuoti ir įvairesniais kontekstais: nuo aktualijų vis nenusigręžiančia rusų kritika: A. Maurois tipo eseistiniais portretais ar prancūzų kultūroje nuo „naujojo romano“ laikų populiariais alcheminiais žanro tyrinėjimais (kuriuos dar ir dabar vadintume rašytojų spekuliacijomis). Anas, jau mirusias, knygas minėjau dėl to, kad jos dažnai būdavo surankiojamos iš periodikos, o joje darniausiai sugyvendavo klasikinė recenzija ir autorinė nuomonė; akademinio, istorinio, pozityvistinio, struktūralistinio (net semiotikos bandymų ėmė rastis) tipo recenzija; analizė ir tiesiog nuomonė, interpretacija ir kontekstualumas. Vadinasi, tokia buvo ir periodikos kritika. Autorine teksto prasmę tiksliai restauravo J. Riškutė, o S. Žukas aktualizavo žodžio semantiką, M. Jonaitis keliavo per skirtingiausius bendraamžių kūrybos kontekstus, o E. Baliutytė eilėraštį lokalizavo to paties poeto kontekste. Nereikia čia sąvado. Reikalingos kelios atsitiktinės pavardės, liudijančios, kaip keliaujant per skirtingus istorinius, meninius, asmenybinius kontekstus, susitinkama viename laiko kontekste ir jame ginčijamasi, neigiama ir vis dėlto – stengiamasi papildyti vienas kitą. Ši litanija man reikalinga, kad pasakyčiau: toks jog šiandien kritikoje liko nuomonė. Ir stropiai tebetęsiamas knygų ciklas „Interviu su rašytojais“, kurį išsileisti greičiausiai teks patiems autoriams.
Įspūdis toks, tarsi literatūros etiniai, estetiniai, ideologiniai kontekstai prasideda ir baigiasi rašančiojo literatūrine patirtimi. Žinoma, nieko čia blogo: skaitomi pirmiausia draugai, ir net T. Venclova, paklaustas apie literatūrines simpatijas, operuoja pirmiausia savo draugų J. Brodskio ir Cz. Miloszo pavardėmis. Bet juk verčia jis ne tik juos.
Įspūdis toks, tarsi nebūtų literatūros istorijos, ir abejoju, ar daug šiandieninių recenzentų susidomėtų faktais, kad pradėti skelbti testamentu ilgam „užkeikti“ A Venclovos dienoraščių fragmentai, kad paskutiniajame „Literatūros ir kalbos“ tome, skirtame K. Korsakui (tai paskutinis serijos tomas, nes K. Korsakas seriją ir pradėjo), skelbiama jo laiškų ir dienoraščių, kad unikalioje V. Katiliaus knygoje „Židiniai ir žmonės“ pateikiama tokia prieškario avangardizmo mozaika, kurią būtina žinoti kaip tik jauniausiems. Idant bent jau žinoti, kad veik viską pažodžiui, paraidžiui kartoja. Ir visose knygose – pirmiausia faktologija, o tik paskui interpretacija.
Kita vertus, atsiribojimas nuo literatūros vakardienos šiuo požiūriu ir pozityvus: jei galime autentiškai (žinoma, kiek įmanoma) rekonstruoti prieškario kultūrinį gyvenimą, tai tik iš idėjinių, meninių priešpriešų, paliudytų laiškuose ir (kaip tik) recenzijose. Iš srovių, ideologijų karo. Nūnai kas dveji treji metai kiekvienos kartos skelbiamas karas kitoms kartoms turi galbūt pirmiausia istorinę vertę.
Ir vis dėlto pernelyg didelis kontekstų kaitos intensyvumas jaučiamas visų mūsų nuovargiuose – ir rašančiųjų, ir neberašančiųjų. Rašančiųjų – kad jiems įdomi tik labai apibrėžta lietuvių meninio žodžio patyrimų teritorija. Neberašančiųjų – kad jie, gal ir galėdami vertinti, interpretuoti, negali priimti šiandieninių kovos, karo taisyklių. O jos neišvengiamos, nes šiandien literatūroje įsitvirtinama lygiai taip pat kaip ir J. Tysliavos, S. Šemerio, B. Sruogos laikais – triukšmu ir pečiais. V. Daujotytė „Metuose“ prisipažįsta: „Kitaip dabar poeziją skaitau: jau esu iškritusi iš aktyviųjų vertintojų–kritikų (jei ten kada buvau), nebegrupuoju, nebegalvoju apie dominuojančias tendencijas, bruožus“. Tai žmogaus iš vieno konteksto atodūsis. Kito konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Bet tai tik teorija. Praktika, su kuria susidūrė šiandieninė literatūros kritika, devyniasdešimčiai procentų ankstesnių generacijų kritikų pasirodė netikėta, nepažįstama, net neįtikėtina. V. Sventickas, apibendrindamas šiemetinį Poezijos pavasarį, pirmasis prabilo apie tai, apie ką daugelis jau seniai tarpusavy šnabždamės: „Nieko gero, kai gerai rašoma apie prastą poeziją ir prastai apie gerą. <…> Yra poetus aptarnaujančių kritikų. Juos susekti būtų operatyvinės tarnybos užduotis“. Nežinau, ar išties yra poetus aptarnaujančių kritikų. Nežinau, kas jiems moka – redakcijos ar patys poetai. Matau tik tai, kad apie visai nežinomą autorių tai vienur, tai kitur pasirodo visai nežinomo autoriaus atsiliepimas. Nemanau, kad toks atsiliepimas turėtų reikšmės literatūros procesui ar autoriaus prestižui. Galbūt tik jam pačiam malonu į knygelę įsidėti iškarpą. Ir pats knygos faktas, ir atsiliepimas apie ją darniai įsilieja į bendrą šiandienos vertybių sumaištį. Beje, neaplenkusią ir kūrybinių organizacijų. Bet žinau tikrai skaudų, neteisingą reiškinį: šiandien to konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Normaliam literatūrinio gyvenimo funkcionavimui būtini bent trys keturi savo darbą išmanantys kritikai, kurių vertinimai turėtų reikšmės ir pačiam literatūros procesui. Ką šiuo metu gali literatūrinė spauda? Ji moka už parašytą tekstą, ir tai trupinius. Profesionalui kritikui reikėtų mokėti už skaitymą, kuris sudaro devynis dešimtadalius viso darbo. Profesionalus kritikas niekada netaps „rašytojus aptarnaujančiu kritiku“, nes jau pirmoji klaida „numuš jo kainą“.
Kritikos nėra, nes nėra profesionalesnių kritikų. Vieną kitą reikšmingą dalyką parašo aspirantai, disertantai. Bet tik tol, kol aspirantai, disertantai. Poezijos recenzavimas paliktas patiems poetams. Jų įsipareigojimas – poezija. Ir jei anksčiau juokingai graudu būdavo girdėti, kaip, rengdamasis kritiko darbui, R. Pakalniškis keldavosi ir guldavosi su V. Belinskio tomu rankose, tai dabar graudu, kad niekas nebegula ir nebesikelia su R. Bartho ar M. Bachtino tomais rankose. Negana to, greta dar reikia visas kišenes prisikišti poezijos knygelių, kad atpažintum eilėraštį, kai pradėsi jo ieškoti. Vėl grįžtu prie pradinės šio straipsnio tezės: mes rašome apie tai kas abipus mūsų. Prieš karą taip pat pliekdavosi patys poetai, pritariant „klapčiukams“: kuris pirmasis bus pamatytas. Bet paklausykite: profesionalas kritikas K. Korsakas, pasirodžius „Pjūviui“ perspėja A. Venclovą: žinoma, tai buržuazinės pakraipos leidinys., reikia polemizuoti, bet polemizuoti turime tuo pačiu lygiu. Mes neturime tokio lygio intelektualo kaip P. Juodelis, kuris gali laisvai nardyti viso pasaulio literatūroje. Tai kairiųjų ir „centristų“ dialogas, atstovaujamas kritikų profesionalų. Gal dėl tokio podirvio stokos šiandieninė eseistika neįdomi literatūros refleksijos požiūriu: parašytos gražios, žaismingos gyvenimo impresijos. Bet kas kur turi ištirpti – gyvenimas literatūros išgyvenime ar literatūros išgyvenimas skleistis žmogaus patyrime, – iki šiol nežinau.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?