literatūros žurnalas

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7

Keistas klausimas: kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui? Kaip parašyti vieną eilėraštį kurį skaitydamas žmogus tave atpažintų iš vieno kvėptelėjimo, vieno sakinio, vieno žodžio? Ką jau kalbėti apie skaitytoją, jei net patys profesionalai, patys poetai retą eilėraštį sugebėtų priskirti konkrečiam autoriui, jei nebūtų virš teksto jo pavardės. Pabandykite kokią nors antologiją, almanachą skaityti iš kito galo, idant nesugestijuotų autoriaus pavardė, ir pamatysite, kiek nedaug eilėraščių sugebate autorizuoti. Čia galbūt nieko keisto:visi eilėraščiai rašyti maždaug vienu metu, ir kūrinio savitumo neišgelbsti nei didžiuliai skirtumai, nei pasaulėžiūrų prieštaravimai. Daug įdomiau galvoti apie ką kita, – apie epochos bejėgiškumą prieš eilėraščio niveliaciją. Kiek daug S. Nėries eilėraščių, jei nežinotume jos kūrybos visumos, galėtume perkelti, pavyzdžiui, D. Kajoko rinkinius, A. A. Jonyno rinktinę! Ir atvirkščiai. Kiek daug K. Binkio futuristinio laikotarpio eilėraščių tiktų ankstesniajam maištininkui G. Patackui arba devyniasdešimčiai šiandieninių jaunųjų, užpildžiusių pusę šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho. Man regis, ši situacija didele dalimi lemia kartų nesusikalbėjimą, kūrybinius šūkius ir iššūkius: instinktyviai jaučiamas pavojus, kad gali būti atpažintas tavo neautentiškumas, kad būsi įterptas į kokią nors tradiciją, nors taip norisi galvoti, kad tradiciją kuri pats ir niekas kitas. Paprasčiausiai ratas apsisuko ir atmetė jaunuosius atgal. Savitumo kryptimi ryškiau buvo einama gal iki J. Juškaičio ar J. Vaičiūnaitės. O gal tik taip atrodo todėl, kad šios kartos poetus jau spėjome kanonizuoti, kad svarstome, kiek S. Gedos eilėraščių gali būti jaunesniųjų poetų rinkiniuose, o ne atvirkščiai. Pagaliau gal ne tai ir svarbu. Svarbiau tai, kad eilėraštis vien dėl savo prigimties neišsilaiko be kokios nors aplinkos, be kokio nors konteksto. Vienas ji neapsigina nei intonacijomis, nei žodynu, nei savo grafika.

Tai kas vis dėlto daro poetą poetu, jei jo neliudija jo paties eilėraštis? Ar tik nebus taip, jog poetas turi, privalo parašyti paprasčiausiai pluoštą prastų eilėraščių, kurių nebūtų įmanoma „vaikyti“ po visą poeziją, po giminingos pasaulėjautos poetų knygas? Paprastai tie eilėraščiai būna „angažuoti“, liudijantys religinę, politinę, etinę autoriaus ideologiją, bet jie apnuogina svarbiausių, kertinių poeto žodžių ir sąvokų prasmes. Kam Just. Marcinkevičiui reikėjo rašyti „Mažąją trilogiją“, jei yra didžioji? Kodėl J. Juškaitis savo rinkinį „Pučia vėjas į širdį“ suskaido į skyrius „Geltona“, „Žalia“, „Raudona“? Deklaratyvu, tačiau ta akivaizdi nuoroda „sukabina“, motyvuoja šiaip jau efemeriškus jo eilėraščių įvaizdžius, gana „gamtišką“ žodyną. Kiekvienas, rašantis kritikos straipsnius ar recenzijas, paliudys, jog, kalbant apie poetą, daug parankiau cituoti ne pačius geriausius autoriaus eilėraščius, o tuos, kuriuose yra aiški pozicija, autoriaus laikysena, kuriuose aptinkame tegu ir metaforišką, bet f o r m u l u o t ę. Tokie eilėraščiai yra geriausias įkaltis poetui, tačiau be jų geriausieji jo kūriniai iš tiesų pasidarytų visų ir niekieno, nes iš įvaizdžių visumos vargiai įskaitytume autoriaus pasaulėžiūrą, jo pasaulio sampratą. Angažuotieji eilėraščiai, nors jų žodynas poetine prasme akivaizdžiai nefunkcionuoja (tai publicistikos leksika), visuomet budi tarp neutraliausių žodžių, neutraliausių vaizdų ir palyginimų. Gerų eilėraštį visada lydi ir prastesnių kūrinių žinojimas, pažinimas. Tai – poeto kūrybos kontekstas, ir bepigu atpažinti autorių, kuris jau yra išleidęs keletą knygų. Žmogui, jų neskaičiusiam, geras eilėraštis lieka vėl vienas ir niekieno. O poetui norėtųsi, kad ir vienas eilėraštis būtų jo ir tik jo. Lietuvių poezijoje žinau tik vieną tokį eilėraštį – P. Morkūno „Šaipėrantą“. Ir keista – šio eilėraščio niekas nesugebėjo pamėgdžioti, nors paskui kitus, net pačius moderniausius, poetus driekėsi ir driekiasi pasekėjų ir epigonų virtinės, subanalinančios net originaliausius jų atradimus. Bet negi kiekvienas poetas privalo kurti naują fonetiką, savo morfologiją, savo sintaksę? Tiesa, yra dar vienas panašaus eksperimento pavyzdys, nelabai kieno ir pastebėtas – tai jaunojo B. Sruogos bandymai versti muzikalųjį P. Verlaine’ą.

Poetai instinktyviai priešinasi, kai kritikai prabyla apie kokios nors mokyklos, kokio nors konkretaus poeto įtaką jų kūryboje. Ir tai yra suprantama, nes patys poetai vis dėlto geriau nei kritikai jaučia, kaip griežtai mes esame apriboti visų pirma nacionalinės, lietuviškos pasaulėjautos. Mūsų poezijos žemėlapį nesunku išmarginti kelių pasaulėjautų, kelių pasaulio sampratų punktyrais: S. Nėries linija, futuristiškojo K. Binkio linija, V. Mykolaičio–Putino linija ir pan. Nuo septintojo dešimtmečio atsirastų dar keletas punktyrų. Nors ir suprasdamas jaunų žmonių ambicijas ir užmojus, nemanyčiau, kad jų kūrybai poezijos žemėlapyje reikėtų naujos linijos, naujo punktyro. Ar ne be reikalo jie, užuot kūrę poetinius tekstus, pirmiausia deklaruoja nelabai logiškas programas.

Mes niekur nepabėgsime nuo savo prigimties, kuri gauta iš šitos žemės ir palaikoma šitos kalbos. K. Navakas kažkada yra priekaištavęs, kad mūsų poetai neskaito Vakarų poezijos. Jei jos neskaito, tegu skaito bent jau išeivijos poetus Sutinku, kad, tarkim, švediškas eilėraštis, švediška pasaulėjauta yra nesumaišomi su lietuvišku eilėraščiu ir lietuviška pasaulėjauta. Bet tai – kalbant apie poezijos visumą. Atskiras švedų poeto eilėraštis taip pat lengvai galėtų nuskristi į kurio nors modernesnio mūsų poeto knygą. Galbūt todėl labiau pasitikėčiau ne poetika, o turinio autentiškumu – A. Žukausko eilėraščiu iš kasdieninių detalių, atsiminimų, kad ir, sakysim, iš kelionių su V. Kybartu po literatūros vakarus. Man regis, būtent autentiškas patyrimas nulemia ir A. Žukausko poetika, jo žodyną ir dzūkiškas, įsisiūbuojančias intonacijas…

Vadinasi savo eilėraščio parašyti neįmanoma? Turbūt taip. Bet skaitančiajam kūrinio autorystė vis viena būtina, gal net labiau už patį eilėraštį. Poetas kuria pats save visu savimi – ne vien kūryba, bet ir gyvenimu. Tas pats turbūt pasakytina ne tik apie eilėraštį, o ir apie novelę, visus smulkiuosius antologinius žanrus. Šitaip jie praktikoje ir reprezentuojami: XX amžiaus lietuvių poezija, XX amžiaus lietuvių novelė ir pan. Tos antologijos skaitomos rečiau ir mažiau, nes yra tarsi anonimiškos. Kas kita – romanas, dienoraščių ar laiškų tomas. Gyvenimo istorija visiems suprantama ir pažįstama. O eilėraštis turi. privalo ištirpti būtyje, gamtoje, žmogaus prigimties slėpiniuose. Kitaip jis – paprasčiausiai prastas eilėraštis.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių