literatūros žurnalas

Apie „sprogstantį optimistą“ – Juozą Tumą-Vaižgantą

Šiemet, paskelbus Juozo Tumo-Vaižganto metus, sutampančius su jo 150-osiomis gimimo metinėmis, galimybių apsvarstyti šios lietuvių visuomenės figūros palikimą susidarys nemažai. Tačiau jeigu sudėliotume Vaižganto portretą iš „Metuose“ skelbtų tekstų, jis taip pat būtų ganėtinai platus: kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus. Tokį šiandien ir pristatome, surinktą iš mėnraščio archyvo rinkinių.

Kosto Ostrausko pokštaujanti, intelektualioji drama „Vaižgantas“ (1994 m. Nr. 8-9) inscenizuoja gyvenimą paties Vaižganto žodžiais ir leidžia jam prabilti rašytojo, kultūros veikėjo, profesoriaus, kanauninko vaidmenimis. Tačiau ji įdomi ne tik dėl žaismingo Ostrausko dramų pobūdžio, bet ir todėl, kad dramaturgo turiningai į dramą įtraukta archyvinė medžiaga „susikalba“ su kitais „Metuose“ skelbtais tekstais. Tarkime, Alfo Pakėno surinktuose amžininkų prisiminimuose penktokas Juozas Keliuotis taip pat pamena, kaip matė Vaižgantą, politikuojantį „ant bačkos“ (2009 m. Nr. 8-9).

Vaižgantas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasakysiu, kas tu esi“, o mes galime kyštelėti nosis į jo „knygyną“. Vaižganto biblioteką sudaro daugiau nei 2 000 leidinių, tačiau visos šios knygos ne tik gautos iš intereso, tarp jų gausu – dovanų. „Metuose“ Nijolė Lietuvninkaitė patyrinėjo, ką dovanodami Vaižgantui knygas, į jų priešlapius įraitė žinomi Lietuvos ir užsienio kultūros, politikos veikėjai (1994 m. Nr. 8-9). Dedikacijos autentiškai papildo Vaižganto portretą, o taip pat leidžia susipažinti su juo kaip skaitytoju. Panašu, kad visas tas knygas, gautas iš studento, Prezidento ar bet kurio kito asmens, Vaižgantas įdėmiai skaitė, pasitelkęs aštrią plunksną, kuria žymėjosi pastebėjimus, vertinimus, analizavo poetikos ypatumus.

Skaitė Vaižgantas ir savo malonumui, nesitraukdamas nuo kultūros proceso, ir iš darbinės reikiamybės („Kai ims recenzijas rašyti kiti, aš jų neberašysiu. Dabar gi niekas nerašo, o rašyti reikia. Tai ir rašau. Laikausi dėsnio: pamatei tvoroje skylę – ir Iįsk“). Ši prievaizdo pusė atsiskleidžia Švietimo ministerijos recenzijose, kurias Vaižgantas rašė, mąstydamas apie jaunuomenės švietimą, literatūros ir lietuvių kalbos kokybę (2003 m. Nr. 12, 2004 m. Nr. 1; sudarė Ilona Čiužauskaitė ir Jonas Šlekys). Iš visų mėnraštyje skelbtų publikacijų ryškėja gijos. Viena iš jų: Vaižgantas kiek kritiškai aptaria Salio Šemerio „Granata krūtinėje“ („Futuristų nevykę kalbos išraiškų kalimai tegali darkyti jauną stilistą“), tačiau iš bibliotekos dedikacijų sužinome, kad pats „atskalūnas mokinys“ su didele meile dovanojo knygelę profesoriui, o šis puolamam poetui rado gerų žodžių. Beje, tai nėra ir svetima, nes, anot Juozo Keliuočio, Vaižgantas stebino noru suprasti: „Parašei – ir gerai. Teisybę parašei. Eisiu dar kartą į jų [arsininkų] parodą, dar pažiūrėsiu. Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būt, negali būt dirbama. Juk nevienodos visų akys ir dūšios…“ Apskritai Vaižganto kaip vertintojo programa buvo pirmiausia ieškoti teigiamybių, skatinti kultūros turtėjimą.

Platų jo akiratį fiksuoja ir tai, kad „[ž]ymiausias R. Tagore’s romanas „Goras“ buvo paskutinė knyga, kurią Vaižgantas skaitė, likus tik kelioms gyvenimo dienoms“. Minėtose recenzijose jis taip atsiliepia apie kitą knygą Tagore „Gitanžali“: „Gilybė filosofinės minties, Europoje nematytas azijiečio originalumas, apsčiausia poezija prozoje. Iš viso tai mažas sandėliukas sveiko dvasinio turto“.

Straipsniuose fiksuojami Lietuvių kultūrinės spaudai svarbūs etapai, sužinome, kaip kūrėsi Lietuvos rašytojų draugija, kurios pirmininku tapo Vaižgantas, skleidžiasi šios asmenybės charakterio ypatybės.

Gerų atradimų!

-nb-

Kostas Ostrauskas. Vaižgantas:

Vyručiai, argi jūs nežinote, kas aš esu? Taigi atkartoju: esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius; ultra tinginys, ultra arogantas, ultra individualistas – visai nepataisomas…
<…>

Dėl mano „savotiškumo“ reiškiama man daug užgaulingų dalykų. Tiek to. Ką gi aš padarysiu, jei toks esu apsigimęs. Bet dažnai aš esu patraktuojamas lyg neūžauga, lyg beprincipis, minkštas žmogus. Tai man 55 m. amžiaus. 30 metų kunigystės, 35 m. literatūros ir „tautininkavimo“ žmogui yra užgaulinga. Aš turiu savotiškų principų, nepriešingų Šv. Katalikų Bažnyčiai, kuriai visados atsidėjęs tarnavau ir Jos garbės, lygiai savo luomo, niekados neįžeidęs (nebent kuriais tuščiais pliauškalais).“ (1994 m. Nr. 8-9)

Skaityti visą

 

Vaižgantas amžininkų akimis. Juozas Keliuotis:

Vaižgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo įspūdžius iš latvių ir estų teatrų, kuriuos buvo lankęs. Paryškino, jog jų balerinos skirtingai individualiai šoko ir čia pat ėmė vaizduoti, kaip šoko latvė ir kaip šoko estės. Tuo metu į saloną įėjo sukumpusi jo šeimininkė ir tarė: dvasiškasis tėveli, prašau pietų!
Bet „dvasiškasis tėvelis“ į jos kvietimą nekreipė jokio dėmesio, o pasikėlęs sutaną linksmai šoko baletą, šeimininkė dar kartą pakartojo savo kvietimą, melancholiškai palingavo žilą galvą, paskui mostelėjo ranka ir išėjo. Tumas tik galutinai pailsęs ir uždusęs liovėsi šokęs ir mudu nusivedė į valgomąjį.“ (2009 m. Nr. 8-9)

Skaityti visą

 

Nijolė Lietuvninkaitė. Amžininkų dedikacijos Vaižgantui:

Jo bibliotekos knygose liko daug marginalijų, pabraukimų ir kitų ženklų. Marginalijos – pirmieji impulsyvūs Vaižganto įspūdžiai, tapę paskata recenzijoms ar paskaitoms. 1924–1926 metais rašytojas buvo Švietimo ministerijos knygų ir mokslo priemonių tikrinimo recenzentas, bet itin mielai recenzuodavo grožinę literatūrą, ypač jaunosios kartos rašytojų kūrybą. Daugelis galėjo tikėtis jo palankumo. 1921 metais su tik jam būdingu ekspresyvumu žurnale „Skaitymai“ Vaižgantas rašė: „O džiaugs­mo, džiaugsmo, sulaukus naujų, o dar su kibirkštėle talento, knygų, ypač mums, kurios nedygsta, kaip krembliai, ir nebyra iš debesų, kaip lietus“. Jis ragino kritikus daugiau kalbėti apie naujas knygas ir visų pirma Ieškoti jų privalumų. Tokios Vaižganto pažiūros iš dalies lėmė, kad bibliotekoje vis daugėjo dovanotų knygų. Iki dabar yra išlikę per 180 dedikacijų. Jų autoriai – lietuvių ir užsienio rašytojai, vertėjai, redaktoriai, universiteto kolegos bei studentai, bičiuliai, giminės ir kiti asmenys.“ (1994 m. Nr. 8-9)

Skaityti visą

 

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia):

Vydūnas apie mūsų rašytojų raštų rinkinius yra pasakęs: per daug platėjame, per mažai gilėjame, per daug kalbame, per maža pasakome. Visų autorių šnekiausia – Pelėda, lyg svečiams susėdus už uzbono alučio, liter. kūrybos toje šnekoje nesimato, šneka dar ne menas.
<…>
Brangūs ir šie istorijos materiolai, deja, tik menkos literatūrinės vertybės. Tuo tarpu kad Petkevičaitės dienoraštis – tai rinkinys labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių. Čia nebe tiek sveria patys faktai, kiek jų veikimas į lietuvės psichiką.“ (2003 m. Nr. 12)

Skaityti visą

 

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga):

Gražus, malonus [Adomo] Mickevičiaus veikalėlis, literatūros chef-d’oeuvre’as, gabiausio lietuvių poeto verstas. Mums tiek dar maža turint klasikinių dalykų išversta, tai brangus indėlis, visokeriopai rekomenduotinas.
<…>
Garsiausias rusų romantikas ir stilistas, geriausias rusų bajorų psichologas Turgenevas savo raštais tebežavi pasaulį. Jis gražioji pažiba rusų beletristų. Iš jo tik mokytis aiškumo dėstyme charakterių ir sklandumo kalbos. Tai originale. Šitos rūšies raštai yra verstini į kitas kalbas be galo atsargiai; juos versti tegali imtis kvalifikuotieji dviejų kalbų žinovai. Kitaip nutrinsi visus originalo gražumus.Kaip tas darbas pasisekė J. Sužiedėliui?“ (2004 m. Nr. 1)

Skaityti visą


Panaudotos nuotraukos iš viešai prieinamo Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo