literatūros žurnalas

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1

(Pradžia 2003 m. Nr. 12)

S. J. Turgenevas. Bąjorų gūžta. Romanas. Juozo Sužiedėlio vertimas. [Kaunas–Marijampolė, „Dirvos“ b–vė], 1924, 155 p.

Garsiausias rusų romantikas ir stilistas, geriausias rusų bajorų psichologas Turgenevas savo raštais tebežavi pasaulį. Jis gražioji pažiba rusų beletristų. Iš jo tik mokytis aiškumo dėstyme charakterių ir sklandumo kalbos. Tai originale.

Šitos rūšies raštai yra verstini į kitas kalbas be galo atsargiai; juos versti tegali imtis kvalifikuotieji dviejų kalbų žinovai. Kitaip nutrinsi visus originalo gražumus.

Kaip tas darbas pasisekė J. Sužiedėliui? Pirmieji 20–30 puslapių išversti tiek blogai, jog vargu bau kas įstengs kantriai juos perskaityti. Vertimo stilius šiurkštus ir tiek vergiškas, pažodžiui padarytas, jog kai kur tiesiog nesuprantamas lietuviams, nemokantiems atspėti originalo išsireiškimų. Dažnai vertėjas nesupranta rusų sąvokų. Štai keletas ištraukų. Jų daug pabraukinėta.

Jis buvo pasišventėlis negyvėliui vyrui (pokojnomu), Šarpas (Šarf), papynas, valdau (vladeju) prancūziškąjį dialektą, 5, aštrinti dantis ant ko nori (ostri zuby, 7), žmogamušys – razbojnik, 9, įsivogti į svetainę – vkrastsia v gostinnuju, leidosi daryti sau įvairius prasižengimus su taisyklėmis: ūžė, pažindinosi su žmonėmis, nepriklausančiais pasaulio (??), sferoje pasivarto – obraščaetsia v sfere, 11, pa– slinkėjo klupsčiu kėdę (?) 12, pastatyta – postai, sumedėjo – oderevel, 15, daug vaikščiojosi – gulial, pasaulio žmogus – svetskij čelovek, taisyklingos lūpos – pravelnyje, nosis tėviška buvo, 23, dvariokus išdykino – dvorskich raspustil, v. paleido iš tarnybos, 25, sostiniški įpratimai, viskas čia ne po jam – ne po jevonoinu, ji tuo padabojimu patiko, žegnojos pasivogdama, ukradkoj, 30, liko kaltas įvykstant permainai – byl vinovnikom, atbukusiai išdidus – tupo sposivij, artistas buvo šį vakarų išžengęs – vystupal, statyte pastatytasis tvenkinys (?), 41, aniniška juostelė – annenskaja lenta, 142.

Bet toliau vertimas jau eina sklandžiai, nors ir čia kai kada dar suklupdamas.

Dėl kalbos „Bajorų lizdas“ yra tik leistinas mokyklų knygynams.

1924. VI. 27



A.
Tolstoj, Aelita. [Fantastinis] romanas. Iš rusų kalbos vertė V. B. [Kaunas], „Vaivos“ b–vės leidinys, 1924, 214 p.

Jule Verne’o žanru aprašyta kelionė į Marsą ir nuotykiai Marse. Vertimo kalba gera. Vyriausioji ypatybė – daug fantazijos, fabula gera supinta ir įdomiai vedama. Mūsų jaunuomenei skundžiantis, lietuvių kalba nesą „įdomių“ knygų, „Aelita“ turėtų būti skaitoma. Ir tą skaitys, jos ieškos. Taigi knygynai privalėtų palengvinti tos knygos gavimą, turėtų jos pa kelis egzempliorius.

Knyga rekomenduotina.

1924. XI. 13



Rabindranatas Tagore, Gitanžali. Iš anglų kalbos vertė Karolis Vaivas. [Kaunasi], „Vaivos“ b–vės leidinys, 1924, 64 p.

103 išplėstų aforizmų. Gilybė filosofinės minties, Europoje nematytas azijiečio originalumas, apsčiausia poezija prozoje. Iš viso tai mažas sandėliukas sveiko dvasinio turto, kurs verste verčia mokyklų knygynus turėti po vieną, jei ne po du tris tos knygelės egzempliorius. Tagore daro įtakos visam kultūringam pasauliui. Sveikos įtakos. Yra žmonių, ne vienoje jo tėvynėje, kurie kasdien skaito Tagore. Ir jų dvasia tik tuo plečiasi. Jei mūsų Švietimo ministerijai pasisektų mokinius įmasinti suprasti Tagore, destis, skaitant giliai galvoti ir rimtai jausti, – mūsų visuomenė radikaliai pusveikėtų.

Knygelė rekomenduotina.

1924. XI. 13



Ig. Chodzko. Kvestoriaus užrašai. Lietuva 18–19 šimtmetyje. Lietuvino Pi. Ki. [Pijus Kirvelaitis], [Kaunas–Marijampolė]. 1924, 95 p.

Lenkų kalba originalas yra jų literatūros pažiba, klasinis dalykėlis. Lietuvos te nedaug: tas vienas bąjorų luomas ir vienuolynas vaizduojamas, ir tai Gūdų krašte. Užtat šituodu dalyku, kuriuodu lygiu buvo, ir etneg. Lietuvoje klasikiškai vaizdžiai ir vienuoliškai stilingai aprašyta. XVIII amžiaus aukštajai mūsų visuomenei pavaizduoti nebereikia geresnio šaltinio. Naivus aprašymas, kaip naivus tikėjimas ir bajorų savavaliavimas bei anarchija. Juokingi būtų giliausio, vai kiško tikėjimo pasireiškimai šalia „wodeczki“, gėrimo ir valgymo, sulig lenkų nusistatymo: „Za krola Saša – jedz, pij i popuszezaj paša“1. Labai daug duodanti knygelė.

Ir versta ji pakankamai sumaningai. Veik netenka pažymėti svetimybių. Net ypatingas XVIII a. stilius gerokai atitinka vertimui. Ir korektūros gerai žiūrėta. Pasergėjau riktus: tesižinie – tesižinai, 12 p., veiteranda reit… 18, neks ie, 21, solvo respectu – salvo, 23, Čitavėnai Tytuvėnai, 43, 81. Atsigulė kryžium žemę (?), 76. letine – a, vestro dominatio – a, 78 in finos infinos, kai ir išvažiavo – išvažiavo, 93.

Ir dar kiek. Tai nebalamutija. Stilizavimui nieko nemoku prikišti. Knygelė drąsiai rekomenduotina jaunuomenei, mokykloms.

1924. XII. 10

1 Už Saksonijos karalių – valgyk, gerk ir atleisk diržą (lenk.)



M. Konopnickaja, Pagal instatymus. Iš
lenkiško vertė Pranas Siūlelis [Paršaitis]. Chicago, 1910, 158 p.

M. Konopnickienė – talentinga beletristė ir poetė; be to, senovės demokratė, „chlopomanė“, pirmeivė malkotentė. Jos vertėjas į lietuviškąją kalbą Pranas Paršaitis (Siūlelis) 1905–1906 m. anarchistas, bėgęs nuo teismo į Ameriką ir ten pasikoręs. Tuo aiškėja, kodėl ir kam autorės pasirinkta „demokratinė“ tema, o vertėjo ji, ne kita kuri versta. Konopnickienės parašyta labai talentingai, Siūlelio versta labai suvalkietiškai, destis, geriau už kitus „amerikiečius“ vertėjus.

Vis dėlto kai aš skaičiau šį kūrinį, tiesiog kankinaus jo turiniu; tiek jis baisus ir drastiškas. Visus nervus ištampė istorija, kaip labai tvirtų doros pamatų, bet bukaprotė, nieko negalvojanti tarnaitė „iki mirties“ įsimyli gražų vagilių, paduoda jam savo ponų buto raktus; jis išvagia visas brangenybes, ją žadėjęs pirma vesti, dabar, kai nebereikia, atstumia pavadinęs vagilka. Teisme tarnaitė savo mylimojo neišduoda, pati sėdi kalėjime trejus metus, paskui su raudonu pasu ištremta apsigyventi, niekur neranda darbo, alksta, šąla, serga, visų niekinama, lojama, gadinama, išnaudojama.

Veikalo tema ir tendencija – skriauda. Įstatymas kietas, tvirtas, nepaisantis, kurio kiekviena raidė buvo retežiu jos rankoms, kojoms, botagu jos sprandui, badu jos kūnui, prapulčia jos vėlei. „…Jautė išgąstį ir instinktyvišką reikalą gintis prieš tuos įstatymus“, 99. Jos gynimasis – tai pabėgimai, tai naujos kančios, nauji „nusidėjimai“. Ji mėgino dusyk nuskęsti ir vienąsyk sudegti. Ir vos ne vos pavyko jai sau galą pasidaryti.

Paveikslai baisūs, dantiški ar dostojevskiški.

Šios knygos skaitymas – visuomenininkams, toli gražu ne jaunuomenei. Jaunuomenė, tokių knygų prisiskaičiusi, tegautų įstatymų neapykantos. Ši knyga būtų leistina tik paaugusiųjų knygynams laikyti, nesiūlijama.

Pasiūlyti šios knygos negalėčiau ir dėl daugybės kalbos trūkumų, polonizmų, apsidairė po kairei, 3, ant apsigyvenimo, apsivedė su Brone, 7, kas su tavim pasidarė, 9, ant katarinkos žaidė, 11, žiūrėjo bandančiai (badawczo), 16, bobai užsimanyta šnekėti, 37, ant kelionės stovėjo be judėjimo, 51, nutrinti – otrzec, užsveikino šnipas, 89, ant pietų – na obiad, 92, po atlikimui bausmės, 104, merginą paėmė ūmus raudojimas, 144, t. ir t.

[Ne vėliau kaip 1925 m. sausio 22 d.]



Leonidas Andrejevas. Krikščionys. Išvertė Augustinas Janulaitis. [Kaunas], 1922, 29 p.

Talentingai, gal net genialiai papieštas vaizdas, kaip kitas aptvirkęs giliai jaučia krikščionybės esmę, o tie, kurie dedas normaliai gyvenančiais, visai nejaučia tos esmės. „Ne, aš ne krikščionė. Jeigu būčiau krikščionė, tokiu darbu neužsiimčiau“, – sako prostitutė, atsisakydama prisiekti, 7 p. O kitiems nuodėmingas gyvenimas visai nekliudo vadintis krikščionimis. Ir išeina, lyg ji (prostitutė) geresnė už visus, geresnė už prisiekusius ir publiką, 18.

Brendusiems žmonėms – tai gilios prasmės lektūra. Jaunuomenei, manau, prostitučių buities scenos, jų cinizmas, anekdotai, iš nusiminimo kilęs skepticizmas, baisi be vilties dabartis, ištvirkavimas, skandinąs net skaisčias sielas – visa tai per drastiška ir teigiamos įtakos turėti negali. Tad į mokinių knygynus yra neduotina; tą kūrinėlį atras paskui.

Kalba gera. Rusicizmų pasergėjau: teismui nieko negirdėti – sudu ničego neslyšno. O Dievui tu meldies? – A Bogu ty molišsia? Dovanok, kad varginau – prostite, čto urruždel. Galima man jos paklausti? – Možno mne ee sprosit’? Atsiyrė akys – otkrylis’ glaza. Matos užpakaliai: pliki, plokšti… 28. Teisme nepakenčiama pliki užpakaliai. Čia norėta pasakyti – pakaušiai.

[Ne vėliau kaip 1925 m. sausio 27 d.]



J. Rainis. Aukso žirgas. Penkių veiksmų pasaka. Iš latvių kalbos vertė Boris Melngailis. [Šiauliai], „Kultūros“ b–vės leidinys, 1925, 99 p.

J. Rainis (mūsiškai Rainys ar Reinys kaip gaidys), pseud., garsiausis latvių rašytojas poetas, gryniausias kultūrininkas praktikoje. Jo raštus žino ir pasaulio literatūros, ir itin gėrėjas jo „Juozapu ir jo broliais“ be „Aukso žirgo“. Tai pasaka, kaip karalaitę vasarą užkerėja žiema ir ilgą laiką laiko lediniame karste aukštai stiklo ledų kalne septynių juodvarnių, Juodosios Motinos – tamsio sargybinių, saugoma. Bet Baltasis Tėvas – šviesa nenori, kad karalaitė mirtų, ir padeda Saulvedžiui atjoti aukso žirgu, įkvėpti karalaitei gyvybę, vesti ją ir vėl palaiminti žmones. Be galo turininga gamtos veiksnių personifikacija. Ją galima drąsiai gretinti su vokiečių Lohengrinu, Tannháuseriu ir kt., iš kurių padaryta libretai garsiausioms pasaulyje operoms. J. Rainis latvių ar ne latvių pasaką dramatizavo dideliu talentu ir kilniausia tendencija padaryti skaitantiems auklėjamos, dorinamos įtakos. Jo Antinšas – aukščiausis dvasios galybės idealas, „kurs save aukot pajėgia“, 29. Jis – Saulvedys, pavasaris, jauniausis, 40 p., iš jo ateisiąs išganymas, 46, nežemiškas: „Duonos svoris traukia žemėn ir viršūnėn nebeleidžia“, 60. Jis pasilgęs karalaitės, trokšta jos, daugiau į nieką neberiša savo širdies, nei į pinigus, nei į patogumus. Ir dėl to jam tenka karalaitė.

Retai pasitaiko tokiuo pasigėrėjimu skaityti dramatizuotas dalykėlis. Šita knyga turi būti daugely egzempliorių moksleivių knygynuose.

Vertimo kalba gera, gramatinga. Spaudos riklumų yra. Ir versifikacija gera, nors vienos rūšies aš nesuprantu: bėk, balnok aukso žirgą.

Juodoji Motina (Matė) vargu gerai pasakyti, gal geriau būtų buvę Ponia, kaip Lielmatė=Grande Dame=Jomylista. Saulcerytė – lietuviui etimologiškai bereikšmė, tai įspūdžio nedaro; reikėjo sulietuvinti.

Balta saulė – skaisti saulė, 17. Visokių valkatų į namus neleidžia – bet kokių, 23. Taip nesiklausyti – neklausyti, 38. Vietoj vilnonių varinius atnešk – varinius,

ne vilnonius atnešk, 43. Daugiau maža kur kalbai nusidėta. Puiki knyga.

1925. IV. 2



Morisas Meterlinkas. Peleasas ir Melisanda. Išvertė J. Kutra.
Du sąsiuviniu. [Knyga neišėjo].

Veikalas – Meterlinko, Reiškia – genialiai parašytas. Dramatizuotas, bet ne drama vaidinti: jos kiekviena scena vis kitoje vietoje. Meterlinko paslaptis apgaubia skaitytoją, įsvajodina ir įbailina. Stipras veikalas, jis turi būti mūsų literatūroje. Kutros vertimas labai geras, labai lietuviškas. Kiek kliūva forma: Jūsų, Tamstų artimame santykyje. Tepasergėjau keletą mažmožių: jums negalima čia pasilikti, nebeprisilytėsiu, nuo brolio aš gavau laišką.

Tėra vienas keblumas. Veikalas ne moksleiviams skiriamas, prieš Šv. Min. [Švietimo ministerijos] gaišinimą pinigų grynajai literatūrai visuomene protestuoja. Girdi, tegul tai daro privatūs leidėjai.

Ar šiaip ar taip aš norėčiau [matyti] „Pel. ir Mel.“ kuo veikiausiai išspausdintą.

1925. VI. 17



1. Adomas Mickevičius. Ponas Tadas. Vert
ė K. Šakenis. [Kaunas). 1924 m. Vlll+330 (su paaiškinimais, atitaisymais). Gryno teksto 300 p. in 8 mąjori. Viso dvylika knygų.
2. Adomas Mickevičius. Ponas Tadas arba paskutinis užpuolimas Lietuvoje. I tomas. Verte 2. A. Valaitis. [Kaunas], 1924,206 p. Gryno teksto 163 in 8 minori. Tiktai penkios knygos. Su autoriaus ir jo vertėjo portretais.

Abudu Mickevičiaus šedevrai pasirodė tais pat metais. Šakenio vertimą išleido, pirma išspausdinęs savo lapuose (liepos mėn.), „Tautos Vairas“. Leidinys didžiulio formato, rimtai, ant gražaus popieriaus, be pretenzijų moksliškai aiškinti. Vertėjas Šakenis – inžinierius, inteligentas, poezijos mėgėjas, nors nedaug kuo pats tepasireiškęs.

Valaičio vertimą tepradėjo leisti „Švyturio“ b–vė1 mažomis knygelėmis ant pigaus popieriaus. Vertėjo būta pretenzijų daug aiškinti ir apie patį autorių kalbėti. O portretai dar labiau tai pabrėžia, nors Valaitis yra pasireiškęs labai menku Lermontovo poezijų vertėju.

Vertėjų būdai apibūdina ir pačius jų darbus. Šakenio darbas daug rimtesnis nuotaika. Jis, kad ir nepataiko šedevrą versti „šedevriškai“, tevartoja, kaip ir pats autorius, beveik išimtinai, veiksmažodinius rimus, vis dėlto Mickevičiaus ūpas čia jaučiamas nesubanalizuotas, geriau pajustas; kalba literatiška – beletristinė, nedirbtina.

Valaičio vertimas vergiškesnis, stengtasi itin gerai žengti tais pat pėdais ir dažnai susivaržyta. Rimai įvairesni, bet visi labai netikę, tik pusrimiai; rimtam veikale jie nedaro rimto įspūdžio. Be to, kalba labiau laikraštinė, naujoviškoji ir ji neatitinka archajinei Mickevičiaus bajorų šnektai. Valaičio vertimas daug pigesnis, dažnai gerokai banališkas.

Imkime pačią pradžią:

Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji!
Tas tik supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas jau tavęs neteko. Pasilgęs šiandieną
Tavo regiu aš grožį ir kampą kiekvieną.

                                                      Tai Šakenio

Tėvynė Lietuva. Kaip sveikata tu brangi.
Įvertina tave tik svetimoj padangėj
Tavęs netekęs. Aš svetur tavim gėriuosi
Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.

                                                       Tai Valaičio

Šios mažos ištraukos labai charakteringos. Valaičio norėta būti arčiau originalo, o nutolta. Jo rimai: brangi – padangėj charakteringi visam rimavimui; tai pamatysime. Tie „įvertina, ilgiuosi, gėriuosi“ – laikraštiški ir kur kas žemesni už Šakenio „supras ir pasilgęs“.

Na, kai kada ir Valaičiui pasitaiko tinkamesnis žodis pririnkti. Pav., Šakenio:

Kaip pervertas drugys, jis sparnais plevesuoja“.

O Valaičio:

O vanagas, kaip prismeigtas drugys plasnoja“.

Čia Valaičio vaizdas tikresnis, vanagas kaip prismeigtas vietoje plasnoja. O pervertas gali ir ne vietoje plavėsuoti Be to, plavėsuoti (2 knyga). Bet čia pat Šakeniui geriau pasiseka, kai jis verčia:

Būk tai jam trūksta kiek, jau pradėta sakyti“. O Valaitis:

Kad jis turįs net proto ligą“. Tai mediciniška, ne beletristiška ir – vėl laikrašttiška.

Taip pat geresnis vaizdas Šakenio, kaip svečiai iš vaišių nesiskubina:

Bet pro duris įeinant svečių nematyti“, neg Valaičio visai ne tas vaizdas: „Linksmiems svečiams parvežti, prablaivyti“. Dar Šakenio geriau įvaizdintas agurkų raikymas Arba „Lyg kad koja viena atsistojusi žiūri“. Pas Valaitį „Į tolį žiūri“ – vėl laikraštiškai, dirbtinai. Pati pabaiga 11 knygos taip pat.

Bet Valaičio III kn „.Meilikavimas“ geresnis už Šakenio „Meilužiavimas“.

Šakenio leidiny nemalonų daro įspūdį daugybė paliktų raidžių surinkimo ir net ortografijos riktų: gūbomis, tuomat“ išdžiuvusio, žyma, veidų nugrįžta, viliojo (8) pamiškio (ės) langynės, 10, žinsmių. 12, semtų mokslą išleidėme, 14, pranėšimą, 19, elgėta, potėviai, 30, suvo (a), „čia jis lūpas pražiodė“, 41, – vulgariška. „O dabar tik pelčiai tušti tebebuvo (bebuvo)“, 42, antstolis nusiramino – nurimo, 56, puštalietas (?), 57 abraška, 58, obroža – apykaklė su pavadžiu. Dar žiūrėk 64, 65, 89. Tolygių daug. Pradžiugsta (?), gal pradžiunga?

Valaičio leidinio geriau prižiūrėta, korektūros klaidų nesimato. Užtat šiame leidinyje yra kitas įkyrumąs: tai minėtieji pusrimiai. Pav. p. 22: upelio – miškelio, mūriniais – medinės, vienas – šieno, pašiūrėj – turi. Taip per visą.

Summa summarum. Su Šakenio vertimu tegalima rimtai „skaitytis“, jau nors dėl viena to, kad jis pilnas ir labai rimtas. Šį leidinį vertėtų rekomenduoti jaunimui, nežiūrint korektūros jeibių. Kas pajėgs „Poną Tadą“ skaityti, tas jau bus mokąs rašybos ir jo tenesuklaidins.

Valaičio vertimui nematau kliūčių, kad būtų leistinas mokinių knygynams, kai bus visas išspausdintas. Mažoji pusė veikalo ir prasmės teturi – mažąją pusę.

1925. X. 6

1 „Švyturio“ bendrovė, veikusi 1918–1931 m. Vilniuje ir Kaune, iš viso išleido 547 leidinius. 3 340 000 egzempliorių tiražu (Žukas V. „Švyturio“ bendrovė knygoms leisti ir platinti 1918–1931. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998 – P. 83).


 

Knutas Hamsunas. Viktorija. Vienos meilės istorija. Išvertė A. Valaitis. Kalbą taisė St. Dabušis. „Aušros“ knygyno leidinys, 1922, 96 p.

Didžponio duktė ir malūninkaitis kits kitą įsimylėję varžosi visokiausiais atžvilgiais. Tai meilės peripetijos. Jos surašytos gabaus rašytojo, bet į klasikines šų knygų jos nepakėlė. Tokių novelių labai daug. Jos nieko neduoda protui, gal sukelia kiek pesimizmo ir tik įjautrina žmogų. Jokių gražių digresijų, jokių vaizdų, jokių aforizmų iš tų knygų jaunas skaitytojas nepasigauna. Ir paties autoriaus stilius keistokas, „telegrafinis“, epizodai nesumegzti. Kartais frazių negali suprasti.

Valaitis bus tas knygas vertęs iš vertimo, iš rusų kalbos, tai stilių padaro dar keistesnį, tikrinu, tose knygose visai nėra stiliaus. Raštą taisęs St. Dabušis. Bet tai ar mistifikacija, ar susigriebta duoti jam taisyti ne laiku, kada raštas jau buvo pagadintas, visai neištaisyta pirmuoju lanku ar net kuo ne dviem lankais. Arba taisyta be galo pigiai, žiūrint tik galūnių, ne konstrukcijų ir lietuviškumų. Tai tik darkymas, o ne taisymas.

Pažinti iš, malūne ėjo darbas, nusipirkti nuo ko; ištisai per visą knygą pigus pataisymas rusiško kad išgelbėti – išgelbėtų, konstrukcijos, virstančios priešinga prasme: kad išgelbėtų jį patį; išlaužė rodiklę, kad jąja išvalytų pypkutę, 37, pypkutei išvalyti; kad neparodytų sujudimo, 48, kad nepasirodytų sujudimas; pridėjo prie akių lornetą, kad į jį pasižiūrėtų, 60, lyg kad kitas pasižiūrėtų; atsigrįžęs atgal, kad eitų namon, jis pamatė, 70, atsigrįžęs eiti; nuėjau, kad susitikčiau tamstą, 73, tamstos susitikti; tolygus, p. 75, 88.

Daugybė slavizmų: tu negali sau prisistatyti, 10, ty ne možeš sebe predstavit’; atsakė su įsitempimu, 13, otvetil s prinuždenijem; buvo keistai sujudintas – dziwnie wzruszony, 25; šypsojosi pasimetęs – rasterenno, 16; atsiprašyk už juos prieš savo tėvą – izvinis’ za nich pered otcom, 19; didžiai iškėlusi galvą, 22, turi reikšti: gordo; tai mat kaip – tak vot kak; ėjo į priešakį – turi reikšti vperiod, ne navstreču; ne tuo einasi – nie oto chodzi. Suprantama – poniatno, jis davė sau apyskaitą – dal sebe otčet; kažkas privertė prie to pasiryžt – na to rešitsia; susišlapinai savo naginiukes – v. sušlapai, ne: apsimyžai taip; mudu pažįstami – da my znakomy.

Viską sužymėti nuobodu. Prašom pasižiūrėti pabraukimų.

Viktorija“ savo kalba griežtai nepataiko į rekomenduotinąsias knygas.

1925. XII. 22



Voltaire. Kandidas. Vertė Karolis [Vairas]. Antra laida. [Cleveland], 1922,
142 p.

1762 (Voltaire) pradėjo visą eilę užpuolimų ant bažnyčios ir krikščionybės… satyra prilygsta cinizmui“. VI. Taip pats vertėjas įvertina Voltaire’ą, o „Kandidas“ yra klasikinis volterianizmo veikalas. Popiežius, vienuoliai, šiaip jau kunigai ir visa Bažnyčia – objektai Voltaire’o šmeižtams. O šmeižtai Voltaire’ui buvo piga gaminti iš šlykščiausios beždžionės žmonių guoslybės. Lytinius santykius Voltaire’as ima niekuo neapvyniodamas, ir jie darosi nebe satyra, bet paprasčiausias brutalizmas: pajutau, kad kas mane spaudžia ir juda ant mano kūno, 39, tamstai aš atiduodu save pirmuoju vakaru, 99, Pilkasis Vienuolis, klausydamas mano išpažinties, lengvai išvedė mane iš kelio, 109, verčiama skolintis apatinį andaroką, kad jį pakeltų tau koks bjaurus vyriškis, 110. Kišo pirštus į tas mūsų kūno dalis, kuriosna paprastai moterims įstatoma dūdukes, 361.

Dėl tų vienų šlykštynių veikalas netinka jaunuomenei nei šiaip jau piliečiams. Kartaus, neigiamojo volterianizmo vos atsikratė kultūrinė žmonija, tai grįžti prie jo nėra jokio senso. Ir vertėjos Vairas „Kandidu“ tik suteršė lietuvių literatūrą, nes ir meno žvilgsniu šis veikalas toli gražu ne klasinis ir ne klasikinis. Žmonijos blogybės čia „katekizmiškai“, ne kūrybiškai išdėstytos. Europos kultūrai iš šio veikalo teliko vienas El Dorado vardas supopuliarintas.

Kalbos trūkumų nemaža, o spauda visai nutikusi2; korektūros nežiūrėta, daugybė praleistų raidžių, žodžių ir net sakinių; jie nutraukia mintį ir prasmę; 32 (dukart), 83, 105 ir k.

Žydas bankininkus ir Inkvizitorius nuolat painiojami, kunigaikštytė vienur Palestinos, kitur Palestrinos, 40.

Kalbos ir spaudos trūkumai mano pabraukyti tekste.

1926. V. 3

1 J. Keliuočio vertime apysakos senelė prisimena, kaip jūroje jų laivų užgrobę piratai korsarai: „Tiesiog nuostabu, kaip vikriai tie ponai nurenginėja; bet aš dar labiau stebėjausi, kad jie visems kaišiojo pirštus ton vieton, kur mes, moterys, paprastai leidžiam kišti tik klizmos antgalį“. Kandidas, arba Optimizmas in Volteras, Zadigas, arba Likimas: Filosofinės apysakos. Iš prancūzų k. vertė V. Bikulčius ir J. Keliuotis. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 111.
2 Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad 1922 m. buvo išleisti bent du skirtingi „Kandido“ leidimai: Cleveland, Ohio: „Dirva“, 170 p. ir Cleveland, Ohio: „Dirva“, 142 p. (Račkausko–Vairo Karolio, Juozo s., bibliografija. – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius. – F 25 – 214. – L. 4). Antrasis leidimas buvo spausdinamas (galbūt taupumo sumetimais) ne JAV, o Vokietijoje; „GUIDO HAKEBEILIS A. B–VĖ, BERLYNE“, kaip nurodyta paskutiniajame knygos viršelyje.



Adomas Mickevičius. Vėlinės. II dalis. Iš lenkų kalbos vertė M. Gustaitis. [Kaunas–Marijampolė. „Dirvos“ b–vė]. 1926, 48 p. M. Biržiškos prakalba apie „Vėlinių“ genezį.

Gražus, malonus Mickevičiaus veikalėlis, literatūros chef-d’oeuvre’as, gabiausio lietuvių poeto verstas. Mums tiek dar maža turint klasikinių dalykų išversta, tai brangus indėlis, visokeriopai rekomenduotinas jaunuomenei (vyresniųjų klasių).

Kalba graži. Riktų ar abejotinumų visai maža: skubėja, datirsiu, užskleiskit, gėrymų, Dievui pasimelsti (pomolitsia Bogu), o akys ant galvos iššokę, 27, o kai pritruks kas valgą, 30, pasaulėje. Aš nežinau žodžių: veluokas, 15, pomėgiai, ganolės, 23, vaidas, ne rietenos – vaiduoklis, pajuokas, vaidalas, 43. Tai ko tu gedulą nešioji – slavizmas. „Graudinę“ žvakė vargu bau sakoma.

Visa, apie ką galima kalbėtis, raudonai pabrėžiau. Tai kad ir būtų eibės, jos yra tiek menkos, jog veikalo vertybės nesumažina.

1926. V. 12


 

Čarlio Dikenso Varpai. Išvertė A. Venclova. 165 p. rankraščio. [Knygų 1930 m. išleido Kaune „Spaudos Fondns“, 99 p.]

Klasikinį Dikenso veikalą „Varpai“ aš senai žinau ir dar kartą jį ištisai paskaičiau lygiai dideliu pasigėrėjimu kaip ir seninu.

Puiki ir dora autoriaus tendencija palenkti skaitytoją, kad jis „pasistengtų atspėti priežastis gero ir pikto“ (164), daugybė lyrinio elemento ir puikios psichologijos, tai pliusai, kurio kvalifikuoja šį veikalėlį moksleivių knygynams: jis yra rekomenduotinas.

A. Venclovos esama puikaus lietuviško stilisto, tobulai mokančio lietuviškai Jo vertimo veik nejauti – rodos, originalas. Ortografijos klaidų jokių. Tepasergėjau vos keletą mažmožių, dėl kurių būtų galima pasikalbėti, ar nepasakius dar geriau. Ties jais padėjau klaustuką, nedrįsdamas pataisyti. Žr. 1, 4, 5, 6, 7, 17, 18, 34, 38, 46, 78, 92, 101, 103, 111.

1926. VI. 25



C. Collodi. Pinokio nuotykiai. Išvertė Vikt. Kamantauskas. „Švyturio“
b–vės leidinys. (Kaunas], 1926, 192 p. [Jaunimo Biblioteka Nr. 26]

Knygelė skiriama jaunesniajai jaunuomenei, su aiškia tendencija moralizuoti. Vaikas, kurs nevertina abėcėlės, kurs nepaslenka mokytis, valkiojas, apleisdamas pamokas, o nori tik žaisti ir pramogauti, galų gale virsta asilu, kurio oda būgnui betinka. Užtat jei ką gera padaro žmonėms ar gyvuliams, visi jam tuo pat atsilygina. Pagaliau jei vaikas yra geros širdies, myli savo tėvelius ir globotojus ir nors retkarčiais atgailoja, tai jis galų gale pasitaiso.

Moralizavimai formuluoti aiškiai ir pakartotinai; būtų įkyrus, kad nejuokingi nuotykiai, derinami medinukui. Siužetas labai keistas, dėl to ir įdomus. Kūrinėlis pavykęs; Europa jį turi išsivertusi.

Ar pavyko jis lietuvinti? Taip. Kamantauskas – jaunas literatūros veikėjas, bet labai atsidėjęs kalbos taisyklingumui. Jo vertimas perdėm taisyklinga kalba padarytas ir labai atsidėjus koreguotas. Rinkimų riktų tepasitaiko į knygos galą. Aš juos ten pabraukiau.

Stilizuota bent kiek ypatingai, savotiškai. Vertėjo norėta kalba padaryti turtinga. Panaudoti autoritetų terminai, kai kurie paaiškinti išnašomis. Dėl šių dalykų knygelė, skiriama mažiukams, tampa skiriama daug augesniems. Vadinas, keistu savo turiniu ir kalbos turtingumu knygelė yra skaitytina visai jaunuomenei, net ir patiems jaunuomenės vadams.

Štai pažymėtini knygelės kalbos turtai: išdaigos–šposai, 12, įkvėpimo pagovis, 16, duris užsivelkiavo, 17, ant gorės (?) džiovinti, džiugus būdas, žiomenys, (?), žiotys, 38, sparnų vasnojimas, 58, nakrinis – perlamutrinis, 61, laidžiai – laidotojai, 63, atvangus – nepavojingas, niogė per laukus (bėgo), 89, ant kukurių, ant gūbrio, 93, rieva – pavandeninė uola, plynos marios, 96, ryklys siaubia mūsų pakraščius (gąsdina), 98, pajotžarga – išdykaująs, 103, kiblus vaikas, 108, užsikaktą prarasti (?), 108, paragauti tokią retą žuvį visą (tą žuvį, kiek tik jos pagauta), 123, atsisveikinti fėją, 133, pasiprašydino – atsikalbinėjo, 134, naštiniai gyvuliai, 139, nuščiuvo juokęsi, 142, asilai dzibsėjo – ruseno, 143, eina lenkčių, 144, pusračio pastraipose (?), 158, pasileido šūka (?), 160, skelime (?) tavo nuopelnams, 189.

Kiek abejotinesnės šios išraiškos: įsivaizduokite – įsivaizdinkite, jis apvedžiojo visą kambarį, kambarį savo išsprogusias akis, 6, atsiduso iš patenkinimo (patenkintas), 17, tarė su savo romumu, 19, persimainęs (atsimainęs), 69, lopą – lapa, 71. Pasiguodė – pocieszyl się, turi kiek kitokios prasmės, 97, dviejais nusibodo būti pajotvargai (?), 103, priprasti būti geram vaikui (?), 104, prižadi – przyrzekasz (?) – atsiimi, 104. Sergėkis – saugokis, 107, žiūrėjo su pikta akim, 113, kurčias garsas – duslus, 115, viso labo tau – vsego chorošago, 119, visa laimė – vse ščastje (laimė), artipilnį tinklą, 121, kuokštas, 120, laikydamas Pinokio tarp dantų (dantys), 125, su veidu kaip veidus ir rožės (?) – čia bene bus sudarkyta, 139, vieną iš ienų (vieną ieną), 140, kitą pusę ausies (antrą), kaip tikiuos, padarei ką įsigeidei, 142, su visa širdžia noriu, 151, baldomas (belsdamas), 153, ratylas (?), 157, mykt–mykt (mikt–mikt, mikna), 163, patamse (siu?), atsidūręs viduryje gavėnios (pačioje gavėnioje), nieko a nieko (nic a nic), 6, maišas nuo anglių (anglių maišas), 66.

Visa tai nemaž nekliudo, kad „Pinokio“ nuotykiai būtų net skaityti rekomenduojami, ne tik į moksleivių knygynus įsileidžiami.

1927. 11. 4



Henrikas Sienkevičius. Dykumose ir giriose. Apysaka. 1 dalis. Vertė M. Pečkauskaitė. Antrasis pataisytas leidinys. [Kaunas], 1927, 208 p.

Savo turiniu šis leidinys, abidvi jo dalys, turi paimti vieną priešakinių vietų mokinių knygynuose. Kelionės ar jų aprašymai lavina žmogų, duoda žinių Sienkevičius itin vykusiai aprašė Afrikos dykumas ir girias, jų gyventojus, jų papročius, miestus, flora ir fauną. Aprašė meniškai apysakos pavidalu, įdomiais dialogais. Perskaitai abidvi dalis tuo pradėjimu, nė kiek nepavargęs.

Vertimo kalba sklandi, gudusios literatės. Etimologinių klaidų nėra, korektūros eibių nedaug.

Kaina pigi.

Stilizacijai tačiau yra ko prikišti – jaučiamas lenkiškas originalas ir šiaip stilius nenuciziliuotas. Pav., gavęs nuo tėvo barti (žemaitizmas), musė atsitūpusi (14,15), norėjo paimti iš jo pavyzdį, 198, aš gausiu drugį, 203, tada dar labiau bus mums gaila, 208. Pasipažinti su vertimo savumais žiūrėk p. 6–22, p, 198–208. Ten yru dalykų, kurie galima pulti, galima ir ginti. Bet vis dėlto klasei šis vertimas – ne pavyzdys. Jis tėra pakankamas privačiai pasiskaityti iš mokinių knygyno.

1928. VI. 15



Karin Michaelis. Bebė. Vienos mergytės istorija. Vertė Pr. Mašiotas. 122 p. in fol. mašin. originalo 363. [Knygą 1934 m. išleido Klaipėdoje Švietimo ministerija, 216 p.]

Chef-d’oeuvre’as! Tokių pasaulio literatūra nedaug teturi. Viskas čia originalu: stilius ir nuotykiai, nors siužetas paprastas: vienuolikos metų mergaitė nepaprastai savarankiška. Ji gabi mokytis, bet nepasėdi; ji daugiau nori pati iš tikrumos pažinti, ne iš knygų. Išmintingam tėvui nesipriešinant, ji pati viena apkeliauja savo tėvynę Daniją ir viską aprašo ar papiešia. Veikalas puikios struktūros, duoda daugybę žinių, moko savarankiškumo. O Karin Michaelis – talentinga, jei sugebėjo taip vaikiškai stilingai, tiesiog „bebiškai“ nuotykius surašyti ir tokiu nepaprastu vaikišku humoru. Iš „Bebės“ galima prisigaudyti daug nešabloninių palyginimų, įdomių ir malonių net senam literatui. Pavyzdžiui: Aš esu jau kaip stalčius, kurio nebegalima uždaryti – taip prikimšta žinių… Namai viens prieš kitą statyti ir stovi dviem eilėm, kaip prancūzų šokį kad šokt sustoja… Jų raktai tokio didumo, kaip abi mano kojos… Bebė (iškalbumu) buvo kaip trūkęs vamzdis – ir nepajusi, kaip gatvę užlieja… Tiek ten buvo smuikų, armonikų ir klarnetų, kad man ausys lyg vandens buvo pilnos, lyg būčiau po vandeniu buvus… etc.

Chef-d’oeuvre’as! Vaikams tinka.

1931. VIII. 27

Parengė Jonas Šlekys

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Apie „sprogstantį optimistą“ – Juozą Tumą-Vaižgantą

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Kostas Ostrauskas. Vaižgantas

1994 m. Nr. 8-9 / Ši monodrama – paties Vaižganto raštų, kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų ištraukų derinys. Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais jo žodžiais.

Nijolė Lietuvninkaitė. Amžininkų dedikacijos Vaižgantui

1994 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga“. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasa­kysiu, kas tu esi.“