2003 m. Nr. 12

Prieš septyniasdešimt metų balandžio 29 d. 19 val. 40 min. Kaune Klimų viloje amžinai užmigo kanauninkas Juozas Tumas. Gegužės 2 d, Vaižgantą iškilmingai palaidojo visa laikinoji Lietuvos sostinė. Praėjus dvylikai dienų, J. Kossu-Aleksandravičius rašė: „Mes palaidojom Tumą. Jam panašaus mes neturime ir ilgai neturėsime, panašaus ilgai reikės laukti“1.

Apie Vaižgantą daug rašyta, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nuo 1994 m. leidžia naujus jo Raštus (jau išėjo 14 tomų). Vis dėlto apie J. Tumo Kauno laikotarpio veiklą atsiranda naujos medžiagos, padedančios geriau suprasti jo asmenybę. Remiantis archyvų šaltiniais, galima daug tiksliau nustatyti, kaip jis vertino kitų autorių – lietuvių ir užsieniečių – kūrybą.

Nuo pat 1920-ųjų J. Tumas aktyviai bendradarbiavo su Švietimo ministerija. Jos padaliniai buvo Knygų leidimo komisija bei Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Yra žinoma, kad Knygų leidimo komisija (toliau – Komisija) iš viso išleido 530 numeruotų leidinių2. Tarp jų būta ir paties Vaižganto knygų.

Komisijos sekretorius L. Gira pateikia išsamų 666 spaudinių, kuriuos ši Komisija patikrino 1924–1931 m., sąrašą3. Iš Komisijos protokolų aiškėja, kad daug knygų recenzavo S. Čiurlionienė, nemažai J. Balčikonis, J. Baronas, M. Biržiška, V. Dubas, L. Gira, M. Grigonis, V. Kamantauskas, A. Kasakaitis, V. Krėvė-Mickevičius, Z. Kuzmickis, P. Mašiotas, J. Račkauskas, P. Ruseckas, J. Talmantas, J. Vokietaitis ir kt. J. Tumas taip pat gavo nemažai knygų recenzuoti, nes spaudoje buvo pasižymėjęs kaip gabus ir įžvalgus recenzentas.

1924–1932 m. J. Tumas parašė septyniasdešimt aštuonias recenzijas, kuriose įvertino aštuoniasdešimt du leidinius. Vienuolika recenzijų, kiek išplėstų, 1922 m. išspausdino „Tėvynės balse“ ir „Krašto balse“ bei 1925 m. „Lietuvoje“ ir „Lietuvyje“. Visos kitos recenzijos iki šiol nėra niekur spausdintos.

Pirmąją recenziją Vaižgantas parašė 1924 m. gegužės 13 d., paskutiniąją – 1932 m. balandžio 15 d. Chronologiškai recenzijos atrodo taip: 1924 m. – trylika, 1925 m. – dvidešimt devynios, 1926 m. – penkios, 1927 m. – šešios, 1928 m. – aštuonios, 1930 m. – trys, 1931 m. – dvylika, 1932 m. – dvi. L. Giros žodžiais, „kan. Tumas pasižymėjo K–jos recenzentų tarpe kaip punktualiausias, greičiausias recenzentas, jo niekada nereikėdavo raginti paskubinti recenzavimą. <…> kartais gal per entuziastiškas, bet niekad nebuvo šališkas: jis net artimiausiųjų savo pažįstamų ir bičiulių knygas atestuodavo neigiamai, jei taip jam atrodydavo“4.

Rašė Vaižgantas tikrai greitai. Štai 1924 m. lapkričio 13 d. jis „atpliekia“ net tris recenzijas apie A. Tolstojaus „Aelitą“, R. Tagorės „Gitanžali“ ir S. Šemerio „Granata krūtinėje“. 1925 m. gruodžio 22 d. Vaižgantas recenzuoja K. Hamsuno „Viktoriją“ ir B. von Suttnerio „Šalin ginklus“. 1928 m. gegužės 27 d. parašo recenzijas apie H. G. Wellso romaną „Pasaulių karas“ ir P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. O tų pačių metų lapkričio 20 d. recenzuoja J. Petrulio parengtą „Aušros“ poeziją bei Č. Dickenso „Oliverį Tvistą“.

Aptardamas recenzuojamos knygos turinį, J. Tumas visad pareikšdavo teigiamų ar neigiamų pastabų, susijusių su kalba. Nepalankaus vertinimo susilaukė tie lietuvių autorių kūriniai, kuriuose gausu svetimžodžių ir netaisyklingų gramatinių konstrukcijų. Ta prasme kritikuojamas Dėdės Atanazo apsakymas „Mirtis“, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“, B. Vargšo-Laucevičiaus „Katoržnikas“, V. Butlerio romanas „Už ką?“. Anot Vaižganto, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“ aktuali savo tema, tačiau nerekomenduotina moksleiviams dėl prastos kalbos ir dėl to, kad „visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija“. Komisija, pasiremdama kritišku Vaižganto atsiliepimu, 1925 m. spalio 6 d. posėdyje taip pat pripažino, kad A. Lasto poema „turinio ir kalbos atžvilgiu mokyklų knygynams netinka“5.

Įdomu, kad aptardamas G. Petkevičaitės atsiminimus „Iš mūsų vargų ir kovų“ bei „Karo metų dienoraštį“ – rinkinį „labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių“ – Vaižgantas, be kita ko, pakartojo 1922 m. sakytą mintį apie G. Petkevičaitės kalbos „internacionalumą“6.

Recenzijų pobūdį, kaip minėta, nulėmė specifiniai poreikiai – knygų tinkamumas moksleiviams. Jiems turėjo būti siūlomi kūriniai, kurių turinys moralus ir kurie ugdė jaunosios kartos dvasines vertybes. Šiam aspektui Vaižgantas skyrė daug dėmesio. Jis pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (žr. recenziją apie R. Striupo apsakymų knygą „Žmogus žmogui“, kurią Komisija, remdamasi Vaižganto teigiamu atsiliepimu, 1924 m. spalio 11 d. posėdyje pripažino „mokyklų knygynams leista“7). Geru pavyzdžiu Vaižgantas laiko vaikams skirtą P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. Jos autorių recenzentas teigiamai vertina už gebėjimą „parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų“, už mokėjimą „lietuviškai reikšti mintį, savą ar svetimą“. Tačiau apibūdinęs K. Jasiukaitį kaip gabų beletristą, pastabų ir gerą stilistą, Vaižgantas pažymi, kad jo apsakymų rinkinys „Ant bulvaro“ parašytas „erotomaniškai, socialistiškai ir antireligiškai“.

Recenzuodamas lietuvių autorių kūrinius, Vaižgantas pabrėžė chrestomatijų ir antologijų, „kurios populiarina poetus“, vertę. Gerai atsiliepiama apie suvalkiečių poezijos antologiją „Sūduva“, J. Petrulio parengtą „Aušros“ poeziją ir ypač apie Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirtą leidinį „Sveika, Nepriklausomoji!“, kuris „populiarina pačią brangiąją valstybinę idėją“.

J. Tumo recenzijos spausdinamos iš originalų, kuriuos saugo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (F1 – F 334). Sulyginusių tekstus su mašinraščių, esančių Lietuvos centriniame valstybės archyve (F 391, Ap. 4, B. 1795), nuorašais, reikia pasakyti, kad jie padėjo rekonstruoti kai kur gana išblukusias autografų vietas. Kita vertus, nuorašuose apstu klaidų. Tenka pripažinti, kad VDU bibliotekos rankraštyno vedėja Elena Eimaitytė (1906–1989, nuo 1952 m. – Kačinskienė), ant kiekvienos recenzijos dėdama spaudą ir pasirašydama po frazės „nuorašas tikras“, elgėsi ne visai atsakingai. Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad ji nebuvo profesionali lituanistė (VDU Teisių fakultete studijavo ekonomiką8).

Remiantis Komisijos posėdžių protokolais, pavyko nustatyti kai kurių J. Tumo nedatuotų recenzijų tikslesnį parašymo laiką, kuris nurodomas laužtiniuose skliausteliuose kaip ir dauguma kitų patikslinimų. Vaižganto tekstai pateikiami išlaikant autentiškumą, taisyta tik rašyba ir skyryba. Pateikiami realijų ir personalijų paaiškinimai. 1924–1929 m. Vaižganto recenzijos pasirašytos parašu Doc. J. Tumas, 1930–1932 – parašu Dr. J. Tumas. Siekiant išvengti kartojimosi, parašai praleidžiami.

Ilona Čiužauskaitė, Jonas Šlekys

¹ Kossu-Aleksandravičius J. Tumas ir kanarėlės // Naujoji romuva. – 1933. – Nr. 124. – P. 462. J. Aisčio „Raštuose“ (Chicago: Ateities Literatūros Fondas, 1993. – T. 2. – P. 25), beje, neteisingai nurodyta šio straipsnio parašymo data: 1933. IV. 14.
² A.G. [Glosienė A.] Knygų leidimo komisija // Knygotyra: Enciklopedinis žodynas. – Vilnius; Alma littera, 1997, – P. 189.
³ Žr.: Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos darbai 1924–1931 m. / Spaudai parengė L. Gira [toliau – Knygų darbai]. – Kaunas, 1933. – P. 1–110.
⁴ L. G. [Gira L.], A+A. kan. dr. JUOZAS Tumas-Vaižgantas // Švietimo Ministerijos Žinios. – 1933. – Nr. 4. – P. 192.
⁵ Knygų darbai – p. 54.
⁶ Vaižganto „Raštai“ – „Švyturio“ bendrovės leidinys. – Kaunas. – 1922. – T. 4. – P. 122.
⁷ Knygų darbai, – P. 110.
⁸ Raguotienė G. Knygnešio vaikaitė // Raguotienė G. Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos. – Vilniaus universiteto leidykla, 2000. – P. 39.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos

[Konstantinas Jasiukaitis. Ant bulvaro. Šiauliai: Brevda, 1914, 55 p.]

Į Komisijos¹ prašymą iš geg. 6 d. nurodyti, ar K Jasiukaičio vaizdeliai „Ant bulvaro“ ir k. 1) gali būti rekomenduoti ar 2) tik leistini, ar 3) visai neleistini mokyklų knygynams, tegaliu griežtai pasakyti: mokiniams geriau bus apsiėjus be šitokios lektūros, nes šie, kaip ir daug kitų K Jasiukaičio vaizdelių, parašyti erotomaniškai, socialistiškai ir antireligiškai. Brendę žmonės juos paskaitys kritiškai; „pavojingojo“ gi amžiaus jaunuomenė gali iš jų tepasisavinti drastiškumų, vaizduotės erzinimų, skepticizmo ir apkartimo ne laiku. Visa tai nėra ko greitinti dirbtinai, pakišant ne teigiamos lektūros.

K Jasiukaitis – gabus beletristas, pastabus, geras stilistas, lietuviškai gerai mokąs. Visa kliūtis – turinys. „Ant bulvaro“ alkaną jaunikaitį, meilindamos jam, guodžia prostitutė (drastiškosios vietos pabrauktos). Kunigo „Pamoka“, protestantę atverčiant, pasibaigia bučkiais. „Tėvas“ kalba, kaip jo dukterį S.² laiko ant kelių. „Šaudyklės“ atėjęs studentas klebono gulimajame kambary randa pusnuogę moteriškę…

Visur pikta erotinė satyra. Jei epizodai ir būtų tikri, tuo girtis jaunuomenei netenka.

1924. V. 13

 

¹ Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija.
² Turimas galvoje apsakymo veikėjas Sarcevičius.

---

Romas Striupas¹. Žmogus žmogui. [Kaunas] 1924, 178 p.

Trijų dalių knyga. Pirmoji dalis, 7 vaizdai, alegoriniai, labai kilnūs, labai išmintingi dorovės pamokslai, kaip pasaulyje nesą nei priešų, nei draugų, esą tik žmonės broliai. Kūrybiškai šie vaizdai taip pat labai daug verti; net atsiduoda Europos kūryba.

Antrojoje dalyje 10 visai jau realių vaizdų. Jie taip pat sklandžiai parašyti, bet literatinė jų vertė nedidoka: kai kur trūksta psichologinio nuosaikumo (63, 124 p.), apsunkina per ilgi gamtos aprašymai, o apsieiti be jų galima; iš viso gana skysti, paprasti.

Trečiojoje dalyje lyg gazetiniai feljetonai („Klaipėdiečiai“²).

Tačiau visuose savo vaizdeliuose autorius pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytojų be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe. Jaunesniesiems moksleiviams tai piršte peršama knyga, ypač kad ir jos kalba sklandi, taisyklinga ir be galo paprasta, lengvutė.

Nusidėjimų kalbai visai nedaug: 1) bet šalti pasaulio pikto akmens slėgė ją prie ašaroto žemės veido, 9; 2) prie stulpo nukryžiuoti (prikryžiuoti), 10; išklydau laimės šalies ieškoti, aukštąjį bokštą atrasti (tojo bokšto), 15; 3) dėl Dievo valios pildymo aš gyvenu (valiai pildyti – vykinti), 70; 4) Petriukas šią naują tetulės žinią išklausė (šios žinios), 86; 5) kaip tavo vardas? (kuo vardu), 87; 6) atsivertimas (atvirtimas), 108; sakė juos vaikais esant (vaikus); apyverksnės akys, 121; 8) verkė gailestingai, graudulingai (gailiai, graudžiai), 122; 9) pasigirdo skambutis, laivas pradėjo judintis, 129; 10) ant plūgos atsisėsdavo, 134; 11) skauda širdis (į), 151.

Daugiau rašybos paklaidų, korektūra labai gera, kur ne kur tik nepasergėta: ilgėsio, berybės, gimtynė, jūrų, iš pikčio, atsidūso, pažįnau, išganimui, širdgela, ūbagas, kurėjau, gailėsčio, angėlas, 48; klupančią, prikyšus, žybėjo, 61; liūdėsys, šnabždėsys, 85; nesūšąlai, judėsys, brjsti, 94; pabūgo, Varena, 98; šarmens (šalmo), 115; suklyko, čiūptelėjo, 138; apniūkęs dangus, 143; gęsti, lūkterėkim, 161. Tai beveik ir visa.

Knygelė išleista gražiai, Kalpoko³ vinjetė, daug aforizmų. Forma ir turiniu rekomenduotina.

B. d. [1924 m. pabaiga]

 

¹ Romas Striupas (1887–1934), be čia minimų apsakymų rinkinio, dar išleido aforizmų knygą „Alkanos mintys“ (1929) bei religinės mitologijos rinkinius „Šventoji naktis“ (1931) ir „Trylika apaštalų“ (1933).
² Tikrasis pavadinimas „Klaipėdiškiai“.
³ Petras Kalpokas (1880–1945), tapytojas, dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute; tapė peizažus, portretus.

---

Salys Šemerys. Granata krūtinėje. „Keturių vėjų“¹ leidinys 1 Nr. [Kaunas], 1924, 31 p.

Savo studijėlėje „Lietuvio“ Nr. 1² aš esu iškėlęs aikštėn visa gera, ko galima dalimis rasti Šemerio eilutėse. Gera ištisa „Litanija“ ir „Žaižaruojantieji žibintai“. Vis dėlto tai tik bandymai rasti naujų kelių į vaizdumo praplėtimą. Moksleivijai pedagogikos žvilgsniu tetinka duoti gatavų dalykų, nes ji veiki yra balamutytis. Futuristų nevykę kalbos išraiškų kalimai tegali darkyti jauną stilistą. O neleistinos doros ir padorumo žvilgsniu išraiškos, kaip va: „duok savo pusrutulius (kakeles), kurio gaisrais pastyrę“, „savo skreitėje manim kekšės džiaugias“, tegali demoralizuoti jaunimą. Jis ims manyti, jog tokios kalbos yra įgijusios pilietybės teisių, jei viešai, spaudoje, yra vartojamos.

Nei turiniu, nei savo forma Šemerio knygelės, lygini kaip patys „Keturi vėjai“, mokinių knygynuose nėra laikytinos. Jas tegali skaityti brendę žmonės.

1924. XI. 13

 

¹ „Keturi vėjai“ – literatūros žurnalas, neperiodiškai leistas Kaune 1924–1928 m.
² Tumas J. Mūsų nauji autoriai – Lietuvis.– 1924. – Nr 1. – P. 11–12; Nr.2 – P. 10–11.

---

Mirtis. Senelio apsakymas. Parašė Dėdė Antanazas¹. Galima gauti J. Naujalio² knygyne. Kaunas, 1905, 16 p.

Knygelė parašyta prieš „Smertis. Daktaro pasakojimas“. Dr. St. Matulaičio³. Prieš „bedievišką“ norėta duoti kunigo pasakojimas, kur bedievis daktaras atvirsta ir savo klaidas atšaukęs numiršta.

Knygelė religinė. Psichologija neįtikėtina, tendencija aiški: „Kad saugotumėtės bedievių ir bedieviškų raštų, kurie suėda žmogaus dūšią ir kūną“, p. 11. Tai literatūrinė jos vertybė jokia, o religinis pamokslėlis geras.

Moksleivija ne be naudos tuos kelis lapelius paskaitytų, kad ne netvarka rašyboje ir kalboje. Senovinė Jauniaus⁴ rašyba ir ta neišlaikyta, korektūros jokios. Pirmame puslapyje (3) pabrėžiau apie 30 riktų. Kalba labai netaisyklinga: iš kokios tai kalbos – uždušinios diena, savo persitikrinimus, apie savo galą, ant šio svieto, keturi ar penki metai atgal, ant pasimokymo, ant žiemos važiuoti (13), ant vietos užlaikė t. ir t.

Dėl visa to knygelė kaip ir senovinė gali būti pakenčiama, bet nesiūlijama.

1925. I. 18

 

¹ Dėdė Antanazas-Kazimieras Pakalniškis (1866–1933), didaktinis rašytojas. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ redaktorius. „Tėvynės sargo“, „Žinyčios“ bendradarbis.
² Juozas Naujalis (1869–1984) – kompozitorius; jo knygynas 1903–1910 m. veikė Kaune.
³ Stasys Matulaitis (1866–1956) – publicistas, prozininkas, kritikas, be Vaižganto minimos apysakos „Smertis“, dar išleido prieš kunigiją nukreiptas apysakas „Parmazonas“ (1897), „Pragaro gelmės“ (1904).
⁴ Kazimieras Jaunius (1848–1908) – kalbininkas, 1879–1892 m. Kauno kunigų seminarijos, 1998–1906 m, Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Jis buvo sukūręs lietuvių kalbos rašybą, kuria siekė atspindėti visų tarmių fonetines ypatybes.

---

Amžiai ir dienos. Lietuvos prisikėlimo poezijos rinkinys. Spaudai paruošė K. Binkis. 109 p.¹

Tai antologija senųjų mūsų poetų Maironio, P, Vaičaičio, L. Giros, M. Gus taičio. M. Vaitkaus, Putino, A. Baranausko, J. Margalio, J. Mikuckio, M. Dagilėlio, V. Kudirkos. A, Vienažindžio, J. Janonio, Tyrų Dukters², J. Turčimškio³, P. Budvyčio ir naujųjų K. Binkio, F. Kiršos, B. Sruogos, J. Butkaus⁴, S. Šemerio; šiųjų tik po vienerias eilutes ir tas pakenčiamas.

Kaip autoriai, taip ir nurašytieji čia jų kūrinėliai, per gerai žinomi. Jie kiti tobulesni, kiti menkesni, bet visi gražios tendencijos ir meno žvilgsniu parinktieji. Jų skaitymas tegali veikti teigiamai.

Ir iš viso antologijų spausdinimas yra labai pageidaujamas – jos populiarina poetus, kurių ištisų veikalų neturčiams nepigu gauti. Turint lėšų, ši antologija reiktų išspausdinti.

Be moderninio antgalvio „Amžiai ir dienos“, tai visai senovinė, klasikinė antologija. Kuo vadovaudamasis K. Binkis surinko šias, ne kitas eilias, man neaišku. Ji, rodos, žymiai nesiskiria nuo L. Giros antologijos: „Cit! Paklausykit!“⁵, nėra tik amžium skirstoma, destis, kada kam laibiau tinka. Pedagogikos žvilgsniu ši antologija, rodos, neturi pretenzijų gyvuoti. Žadėtojo įžangos žodžio neradęs, negaliu pats atspėti rinkėjo planų ir intencijų. Jei būtų tai žinoma, būtų galima pasakyti, ar tesėta.

1925.1.21

 

¹ Rinkinys nebuvo išleistas. L. Gudaičio manymu, „ši1 antologiją, pavadintą „Mūsų žemė”, 1929 m, išleido „Švyturio“ bendrovė; K. Binkis pasirašė K. Papiliečio slapyvardžiu“ (Gudaitis L. Permainų vėjai. – P. 91). Pats K. Binkis įžangos žodyje rašo: „Šis rinkinėlis buvo spaudai paruoštas 1931–1922 m., tačiau dėl įvairių priežasčių tuo laiku jis negalėjo išeiti. Dabar teko jis papildyti kai kuriais šiuo metu spaudoje pasirodžiusiais kūriniais“, (Papilietis K. Mūsų žemė. Poezijos antologija Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms paminėti – Kaunas; „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1938. – P. 5.) Šios antologijos septyniuose skyriuose pristatyti dvidešimt trys lietuvių poetai, pradedant A. Mickevičiumi ir baigiant S. Šemeriu bei J, Tysliava, kūryba (iš viso 116 kūrinių). Taigi šiuo atveju L. Gudaitis suklydo „Amžių dienas“ ir .“Mūsų Žemę“ laikydamas identiškais leidiniais. Beje, antologijos „Mūsų žėmė“ tinkamumą Komisija svarstė 1929 m. gegužės 16 d. posėdyje ir nusprendė, kad „mokyklų knygynams netinka“ (Knygų darbai. – P. 64).
² Tyrų Duktė – Bronė Buivydaitė (1896–1984) – poetė, prozininkė, poezijos rinkinių „Vasaros šnekos“ (1921), „Anykščių baladės“ (1930), „Skudučiai“ (1933), romano „Atversti lapai“ (1934), apysakų „Auksinis batelis“ (1930), „Trys bičiuliai“ (1937), „Pro vaikystės langą“ (1969) Ir kt. autorė.
³ J. Turčinskio slapyvardžiu eilėraščius periodikoje skelbė Justinas Zubrickas (1868–1925).
⁴ Juozas Butkus (1893 –1947) – Butkų Juzės slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas.
⁵ L. Giros parengta antologija „Cit! Paklausykit!“, kurioje eilėraščiai sudėti temiškai, išėjo 1914 m. Kaune.

---

Br. Vargšas [-Laucevičius]^1. Katoržnikas, 15 p., ir Tėvynė, 10 p. Viso 30 p. Chicago [: J. Tananevičius], 1909.

Piemenuką neteisingai įdeda į kalėjimą ir paskui niekur jo dirbti nebepriima, vadina vagiliu, „o nieks neužklausė: ar tu nori, Simuk, valgyti, ar neskauda tau kojų“, 9. „Užgimė jame kruvinas kerštas“, 15. Jis padegė savo įskundėjo namus ir pateko į katorgą.

Dokuose dirba arabas ir viską prageria; nekalba, bet matos, kad savo darbą keikia. Ir vienam draugui prisipažįsta: tu niekam netikėk, teisybės niekur nerasi, širdies niekas neturi, o, 25, kas širdį turi, tas pinigų neturės, 27. Svajoja grįžti tėvynėn, bet yra kliūčių.

Abidvi apysakos – trumpučiukai vaizdeliai, pilni pesimizmo, užnuodytos dvasios. Gyvenime taip esti, bet esti ir kitaip. Šitokiomis idėjomis nusistačius gyvenimą, darbingas ir laimingas nebūsi.

Mokiniams skaityti tokie dalykėliai per anksti; jiems reikia šviesių vaizdų. Tai knygpalaikė, neleistina j knygynus. Ir kalba „amerikontų“, teršta: durys su girgždėjimu atsidarė, pribūti, buvau ant kaimo, kuo esi, ant paviešėjimo, vaikščiojau, nupirko nuo, nuo visų išvarytas. Faktai ant rankos ir teisybė daleidimų nereikalinga, 11. Sodžius Dikšiai, kiemas apneštas siena, 117, papamatiais susėdę, 23, būdamas plaunu, 24. Rašyba – žiūrėk 3 p, pabraukimus: niekam netikusi.

1925. I. 17 d.

 

¹ Bronius Laucevičius-Vargšas (1884 –1916) – dramaturgas, prozininkas, nuo 1903 m. gyveno JAV, redagavo teatrinį žurnalą „Veidrodis“, išleido pjesių („Paskutinė banga“, 1906. „Pirmieji žingsniai“, 1909, „Žmonės“, 1910 ir kt.), paskelbė apysakų ir apsakymų.

---

Adomas Lastas-Adomas Juodasis. Lietuvos knygnešio likimas. Pergyvenimų apysaka. K. Šimonio¹ piešiniai. „Kultūros“ B–vės² leidinys, Šiauliai, [1925], 52 p.

Knygelė išleista itin gražiai ir turtingai. 20 talentingai papieštų grafiškų K. Šimonio vaizdelių ir vinječių. Jos tiek gražios ir reikšmingos, jog net gaila, kad buvo padirbtos iliustruoti eilėraščiui, toli gražu ne tiek reikšmingam. Tokių leidinių tuos keletą teturime.

A. Lasto tema pasiimta labai aktuali. Lietuvos knygnešiais ir jų role lietuvių kultūroje mes imame domėtis. Tolumoje jie mums rodos didelio idėjingumo žmonėmis. Ir Lastas suidealino Jurą Kregždį, knygnešį–agitatorių, už proklamacijas, pačiam policistui ant aulo prilipdytas patekus į Sibiriją. Kregždys – socialistas:

Mes daužom stabą aukštą
Už pilną dvasią, pilną šaukštą.

Toks jis lieka Sibirijoje 1903–1918 m., toks ir Lietuvon per revoliuciją sugrįžęs, kada jį Lietuvos valdžia ėmusi persekioti.

Sapnas – jau kūnas: Valdžiai lietuvių
noriu aš saulės nešti lauktuvių.
Žengsiu!.. Bet žvalgas čiupt jau mane:
Saulė iškrito, saulė klane.

Socializmo Kregždys išmokęs iš studento Sibirijoje ir Lietuvoje tenori darbininkams tarnauti, juos į vienybę telkti, kad jie sugriautų senuosius idealus. Ypač bažnyčią ir kunigus, nes jų skelbiamas Kristus pats virto engėju nauju. Tėvo pėdomis eina ir jo sūnus Vytautas gimnazistas.

Autoriaus neturėta rašant aiškaus plano. Mintys dėstoma chaotingai. Epas maišomas su lyrika, o visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija. Atsiliepimai apie valdžią, apie bažnyčią teigiamos įtakos negali padaryti jaunuomenei.

Daug kalbos keistenybių ir netaisyklingumų. Sutrumpinimai: greboj, aprasoj, margoj, grūmoj, suskambėj, pagalvoj, stuksėj, trinktelėj, užėj, nugalėj, prasižioj, suloj, pagrumoj. Kai kurie net pasikartoja. Futurizmai: mėnulybė, įmėnuliuok, įsaulink. Priesaga -ing- vartojama kur reikia ir kur nereikia: siela plasninga (?), ilgesys vėjingas, raudonsiūliai šuningi, plaktukus širdies tuksingai skaito, žaizdos dieglingos, dėžė sakingai (?), mūs gimtinė – žemė sapninga, vėjas daužingas, mįslingi milijonai, akingai burei, purvingas miestas. Posakiai: susijuokė kažkas šaipus; kunigėliai sielas išlešiuos (kaip kalkius), 29; pasaulį užburia judą kerai, 32; žydra mąsto, 39; šlubau šėmoj tyloj, 40; aš erzinuos akim tampia, 41; anądien žalsvą tylų draugą mes glaudėm prie širdies naktinės, 44; akingai burei šliaužiančiais angiais laibais, viltį apturėjom – slavizmas; Kregždienei verda skubotums ir žlugtas josios neinims, 49; senžadai.

Galop nebent tik pasityčioti sakinys:

Mįslingi milijonai parpia,
O, didis žemės vaisių arpė.

Dėl visa to „Lietuvos knygnešio likimas“, nors taip meniškai išleistas, jaunimo knygynams nėra rekomenduotinas.

 

¹ Kazys Šimonis (1887–1978) – dailininkas, literatas; išleido poetinės prozos knygą „Girių giesmė“ (1936), atsiminimus „Gyvenimo nuotrupos“ (1959).
² „Kultūra“ – kooperatinė spaudos leidimo ir kultūros darbo bendrovė, veikusi 1920–1927 m. formaliai iki 1939 m.) Šiauliuose.

---

Lazdynų Pelėdos (Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės) Raštai¹. [Kaunas]
I tomas. Su portretu. 1921. XVI ir 254 p. 15 dalykėlių.
II tomas. 238. 21 dalykėlis. 1922.
III tomas. 236. 16 dalykėlių.
IV tomas. 240. 17 dalykėlių.
Viso 936 p. grynojo teksto ir 69 dalykėliai. Kiekvienam vidutiniškai tenka po 14 pusl.

Leidinys L. Giros rūpestingai redaguotas. Pridėta vertingų bibliografinių žinių ir įdomi autorės autobiografija.

Pirmame tome duota chronologiškai pirmieji Pelėdos raštai. Kitur chronologijos nesilaikyta, bet rūšiuota.

Pirmųjų Pelėdos raštų negalima pavadinti kūriniais: arba jų temos pramanytos, arba jų ataudimai tendenciški, arba jų fabula neoriginali: kaip dvaras nekentė lietuvių lipdomų proklamacijų, kaip neturtis vaikiukas sušalo, kaip dvaras nemoka uždarbio vargšei, kaip maišto metu kits kitą įdavinėjo, kaip apsiriko vyras, vesdamas ištvirkėlę, kaip žuvo nenuorama turto pasigodėjęs, bet be valios buvęs, kaip našlaitę ponaitis suviliojo.

Visur kyšo tendencija (kaip pradžioje sentimentalizmo Anglijoje) iškoneveikti dvaras. Tai Pelėdos „kairiumo“ laikotarpis. Iškoneveikimas nevykęs, nes karikatūringas, netikrai ir pigiai nupieštas. Autorės duotieji tipai visi neigiamieji: idealistai lepšiai bejėgiai, sodiečiai paleistuviai, žmonės be jokios valios: čia jie dori, čia nedorėliai; dramatinio persilaužimo niekur, psichologinės analizės jokios, tik konstatavimai įvykių – jie suvarstomi lyg ant siūlo ant fabulos ir jaučiama susiuvimai, nemaža psichol. nelogingumų, lyg meluojama; poetinio vaizdo – nė vieno, nei stiprų scenų. Tai tik iškalbinga „boltovnia“².

Vis dėlto yra keletas trumpučių vaizdelių, kurie šį tomą daro literatiškai vertingą: Telšių legenda „Džiugas“ poetinga, „Judošius“ stiprokas, „Vargdienis, jo sūnus ir žmogžudys Medėjas“³ – graži liaudies pasaka, pasakiškai stilizuota; „Brolau lietuvi!“ – lyringas iš gilios širdies Tėvynės šauksmas. „Davatka“ ir „Burtininkė“, nors religinė nesąmonė, religinė travestacija ir antireliginė tendencija, mūsų laisvamanių paskui panaudota (tai iš nihilistinio Pelėdos laikotarpio), vis dėlto tai sąmojingi ir stiproki vaizdeliai. „Bažnyčioj“ – puikus, bet bene verstinis dalykėlis.

Spaudos prižiūrėta. Nemaža turto žodynui, mažiau sintaksei: Pelėdos kalba – internacionalės inteligentės kalba. Redaguojant palikta vienas kitas slavizmas: „Būtų daug kalbėjęs piršlys, kad moteriškė neimtų balsu juoktis“ (nebūtų ėmusi, 234 p.).

II tomas. Vydūnas apie mūsų rašytojų raštų rinkinius yra pasakęs: per daug platėjame, per mažai gilėjame, per daug kalbame, per maža pasakome. Visų autorių šnekiausia – Pelėda, lyg svečiams susėdus už uzbono alučio, liter. kūrybos toje šnekoje nesimato, šneka dar ne menas.

Antrajam tomui parinkta dalykėlių vienodo turinio: vaizdų iš Lietuvos dvarininkų moterų buities ir senelio Juozo pasakojimų. Pridurto „Kaliniai“ – vagies formuliaras, pasaka, „Kas girdėti“⁴ ne kūrinys. Jam vieta I tome.

Aukšton vieton tenka padėti Senelio Juozo pasakos⁵ – išgriebtų iš tikrų liaudies padavimų iždyno; sukultūrinusi juos, autorė perkėlė į meno iždyną, kaip harmonizatorius liaudies melodiją. Jaučiama lietuvių liaudies nuotaika ir originalus iš jos protavimas. Stilinga, lietuviška ir kalba liaudiška, turtinga, vaizdi. „Vos šiaip taip vienas vaikas prakuto, žiūrėk, jau ir kitas (Ievai vaikas) brūkšt beįkrintąs… Tai ne kaip mūsų bobos – kol vieną išdejuoja, tai kokį sykį ausis užspengia“, „Atsibeldė (giltinė) nelaukiama, supustė savo dalgį: šiap–tap, šiap–tap! čiakšt ir begulįs ponas Trusevičius ant lentos. Bepigu jam!., antrą sykį mirti nebereiks“ t. ir t. Pilno lietuvių kalbos turto ir etnografinių žymių. Stilius kaip Valančiaus. Tos vienos pasakos daro šį tomą tikrai lietuvišką, įgalioja jį padėti šalia tokių pat etnografinių Krėvės piešinių.

Kiti devyni iš pradžių padėtieji gabalai, tikrai sakant, nėra lietuviški, jie bendratautiški, nes mūsų dvarininkai, nutolę nuo lietuviškojo savo kelmo, tapo bevaisiai. Bankrotų ir išsigimėlių sočiai yra visur. Ivanauskaitė savo luomą – vidutiniąją Lietuvos bajoriją – palietė ir čia, kaip ir I tome, neigiamai, žiūrėdama per savo būklę. Pelėdos dvarai visi griūva, jų savininkai darbui netikę, kūnu ir dvasia ištižę, pamišėliai, siaurapročiai, nedorėliai. Viename tome jų taip tiršta, kad net įspūdį daro tendencijos, kad jie grįžtų į liaudį, sveiką ir naudingą („Stenia“, „Mūsų ponas“). Tai Pelėdos demokratizmo laikotarpis. Pelėda tyčia daro aiškių kontrastų tarp bajorų tėvų ir sudemokratėjusių vaikų, daro dirbtinai, nenuosekliai, pridaro psichol. klaidų. Idioto duktė ir pati idiote Stenia autorės noru tampa gyvenimo filosofė. Jei Lietuvos bajorija duoda renesanso galiūnų, tai ji nėra išsigimėlė, arba tie galiūnai – tik autorės fantazija.

Bajorų vaizdus ji pakartoja (Laumė – Mano draugė), o pakartojamų bruožų labai daug, net tais pat žodžiais pasakytų, tai daro nepageidaujamo įspūdžio, lyg dėstytų doktriną, o ne tipus pieštų; lyg žmonės jai reikalingi kaip manekenai.

Vis dėlto Pelėda yra gyvenimo prityrusi ir moka griauti prietarus, madas, tamsybę ir kvailybę.

Pelėda turi savo žanrą, net šabloną rašyti. Jos beveik visi raštai vienodos vertybės. Kiek gerėlesnis II tome – „Mano draugė“.

Šitas tomas itin turtingas vietos žodynu: razginas, vitusai, skidervos, įteikslauti vagus, šmaras, atkasas, glėbys, užgauliai, kepaišis, pakipšnus, nuliugo, alkstytis, vaikuočė, sukunęs, pabizuoti, atlaikuriai, t. ir t.

Yra slavizmų – pavartojant sudėtin. laikų formas ir pakartotinąsias veiks–mažodžių formas,

III tomas. Pirmas tomas berūšis, antras moterų; šis trečiasis – vargo tomas, kurį vargsta sodžiaus ir miesto proletariatas. Tai autorės-darbininkės fabrike laikotarpis: ji buvo adytoja (haftuotoja).

Tikrosios įkvėptos kūrybos čia taip pat maža, kaip ir I tome, o inteligentui čia kaip ir nėra kas veikia. Tai kredensinė lektūra, puikus betgi indėlis į liaudies biblioteką. Tikrąją kūrybą čia pakeičia sklandi iškalba, monologinė pasaka apie įvykusį faktą, o stiprų įspūdį atstoja sentimentalizmas. Pasaka ir sentimentalizmas labai populiarios, liaudies mėgiamos formos, per susirinkimus žiemos vakarais sodiečiai ausis pastatę jų klauso, gėrisi, net ašaroja. Graudus atsitikimas atstoja jiems pagilinimą ar išpoetizavimą.

Sausaširdžiai: dvarininkui, jų agronomai vokiečiai, kazokai egzekutoriai, beblaškydami laisvininkus nuo dvaro žemės, primuša krūvas negyvėlių, nebežydas domoralizatorius numarina dorą terminatorių, į kekšyną paviliotoji dora mergina supūva sifiliu, užmušęs ponaitį, begindamas žemę, sugrįžta iš katorgos namie numirtų, gobšius, visa ko netekęs, susipranta, jog žemės turtai tai niekai, ne laimė, alkinamas karšinčius lipa pasivogti dešros ir užsimuša negyvai, beširdis suminkštėja per Velykas, benkartas sušąla savo tėvo palangėje, kitas pabėgęs nuskęsta.

Pigūs kalėdiniai baisybių siužetai – pamokyti, sugraudinti ar pajuokti, įdurti stačiai į akį. Utilitarinis skaitymas.

Literatingiausiai padirbtas „Vanka“. Miesto dirbtuvės urvas – tikrai baisus. „Mėnuo, lyg nustebęs, žiūrėjo pro langą, kad čia dar svajoti galima…” Tirštai pieštas vaizdas, kokių „baisių žmonijoje ligų esama, smirdančių žaizdų, kuriom nėra gydytojo, vien duobkasiai“. Kad ne slegianti tendencija, vaizdas būtų klasinis. Jam lygus „Senis“, tikrai Krėvės varsomis nudrėbtas, piktos marčios nukankintas. Šis visai tikęs klasei; tiki klaida, būk Judas pasikoręs daug vėliau po Kristaus prikryžiavimo.

Visai daili kūrybinė, tik trumpučiukas: „Memento mori“⁶ apie įnirtį, geidulių furijas ir viltį. O, kad šitaip Pelėda parašytų didesnį veikalą. Tuo vaizdeliu ji pasisako galinti tai padaryti. Sk. 199 p. Žiauriąsias gyvenimo puses Pelėda pažįsta ir piešia vienpusiškai. Pati ilgoji, 117 p., apysaka „Ir pražuvo kaip sapnas“ – lopytinė, lyg pradžia ir pabaiga daro viena, o vidurys antra; tada abudu būtų stiprūs.

Stilius lygus, labai natūralus, nors ne visados etnografiškai lietuviškas, prikratytas puikių, vaizdžių posakių. Kitoks našums, kitoks valkums (senelio narių), kirmėlių peras, bus dyžos, velnio neštas, velnio pamestas, kaip su vėdaru į košę, macica su gumbu susimaišiusi galvon įpuolė, o dygulio į kepenas ar nenori, keižėja lyg š. prieš saulę; į bažnyčią tartum prieš kalną eina… vis šmėkla, apglaudęs ir pabučiavęs, genetys ant kiliopų pažingėjo, dailiai nuaugęs, galutinai nukelnėję laukan ištvarkė, biznaskrandžiai, remezytis, visokių surankuonių (sbrod)… Jų man yra prisirašyta daug.

Slavizmai: kad aš vakar tave pamačiau, oi, muščiau (būčiau mušęs) ir k. Pažibų nieko nėra – aprašymų, dramatizavimų, net kame tragedija.

IV tomas. Šiame tome trejopos rūšies vaizdų. Vieni rašyti savo žanru, kaip ir anuose trijuose tomuose su maža išimtimi. Kiti rašyti nepaprastai stipriai, nors ir senoviškai. Tos rūšies pažymėtini: „Matulė paviliojo“, tiesiog klasikinis, „Poilsis“ (aš jį laikau šedevru), „Pirmasis sniegas“ ir „Panelė Mania“. Tretieji du: „Iš po žemės Šventos“ – Šiluvos Šv. P. bažnyčios istorija, scenos fantazija iš 1863 m. lenkmečio, savo stilium ir vyrišku inteligentingumu reikia priskirti Pelėdos tėvui Nikodemui⁷, kurs deda kriptonimą N. S.⁸ ir rašo lenkiškai; duktė gi Pelėda tik išverčia lietuviškai. Abudu dalyku įdomiu ir žinotinu.

Bet ir nepaminėtieji čia dalykėliai žymiai stipresni už kitus. Tai jau pilnai brendusio talento kūriniai. Puiki Bivainės girios legenda apie stebuklingąją tošelę, „Velykos“ – kaip tarnaitė dirbus dirbus ponams pasidžiaugti, negauna nė į Prisikėlimą nueiti ir niekas jos verksmo neužjaučia; „Pirmoji tarnystė“ – kaip beširdžiai ponai gerą sodietės valią sumindžioja ir paverčia mechanizmu, nebe namų nariu. „Ne iš kelmo išspirta“ – garbinga tarnaitė, kuri iš malonės nenori, kad ją paimtų. Temos greičiau tarptautinės, vis dėlto labai charakteringos ir veikia į skaitytoją teigiamai; daug pamoko ir nuo nežmoniškumų atgresia. Visas tomas tirštas turiniu, labai įdomus, įvairus, net gal studijuotinas.

Kalbos turtu irgi labai pasižymi. Tai visas aruodas gražių ir stiprių žemaitiškų išsireiškimų: pradaro kaip vištos galva; apšaluonės, neveiksią; ryja kaip smakas pakulas; maivytis; rijo, nei ausys mezgės, čirveti, gultos, prašmintinys, purėtieji, kadagynai, tabokmakių su binzolais, pašunkus, bizintis; skatiką prie skatiko, lyg skutenas braukė… Jų esu visoje knygoje pribraukęs.

Slavizmų aptikau keletą: kas su motute atsitiko (čto s nim slučilos); tu sergi, tau šilta (karšta); kiekvienam ji žinoma (k. ją žino); kad tu visa žinotum, neatvažiuotum – kad būtum žinojus, neatvažiavus; 87, trūkumas pas tarnaites – niedostatok u služanok, negalėdamas ateiti, paliktų laišką – būtų palikęs, 175; kad paslėptų veidą – veidui paslėpti; pagirdo, kad pavalgydintų jį – pavalgydinti jo; galva sopės, galvą, 211. Onytė į žemę įsmeigtų, jeigu tas būtų galima, būtų į žemę įsmeigusi, jeigu tai būtų galima buvę, 223. Ir tiek.

Visiems keturiems tomams bendra rezoliucija. Visi kuo nevienodos vertybės, nė viename nieko nėra tokio, kad neleistų jaunuomenei jos rekomenduoti. Visur graži tendencija atgrasyti nuo bloga, užjausti neturtis, nuskaudžiamas. Juodų bruožų lyg būtų per daug, bet jie tikri, gyvenimui pažinti reikalingi. Geriau būtų daugiau talento; bet kiek mes teturime skaitymų, talentingiau parašytų? O skaitymų reikia. Kalba gera, slavizmų maža; o labai daug žemaitizmų, kurie gerokai praturtina skaitytoją. Pelėdos kalba net studijuotina jaunuomenei. Spaudos prižiūrėta, riktų nėra.

Pelėdos Raštai rekomenduotini.

1925. X. 10

¹ Lazdynų Pelėdos Raštų pirmuosius du tomus Vaižgantas recenzavo 1922 m. „Tėvynės balse“ (Nr. 23, 138), trečiąjį – tų pačių motų „Krašto balse“ (Nr. 3).
² Plepalai, tauškalai (rus.).
³ Lazdynų Pelėdos apsakymas.
⁴ Tokio apsakymo II tome nėra.
⁵ Apsakymas vadinasi „Iš senelio Juozo pasakų“.
⁶ Atsimink, kad mirsi (lot.).
⁷ Nikodemas Ivanauskas (1843–1931) – dailininkas ir literatas, rašė lenkų laikraščiams eilėraščius, poemas ir balades.
⁸ N. S. – šiuo kriptonimu pasirašinėjo Lazdynų Pelėda.

---

[„Knygnešys“ 1864–1904. Red. P. Ruseckas. Kaunas, 1926, I tomas, 328 p.]

P. Rusecko¹ leidžiamąjį „Knygnešio“ rankraštį aš seniai žinau, nes daugybę jam medžiagos esu pats patiekęs iš mano rinkinio H. M. F. muziejui². Kurių dalių nežinojau, tas dabar peržiūrėjau. Kalbos atžvilgiu visi čia surinkti raštai suredaguoti gana vienodai prityrusio laikraštininko ir atminimų rašytojo majoro P. Rusecko, „Mūsų žinyno“³ ir k. bendradarbio. Apie korektūrą spręsti dabar dar netenka; reikia pasitikėti leidėju, kad jis tikrai sąžiningai, padedant žinovams, kaip pats pasižada, atliks. Taigi kalba šis leidinys moksleivių neįžeis,

O turinys? Jis nesuktas, neišmislingas, paprasčiausiai atpasakoti atskiri epizodai (o jų daugybė) iš didžiosios mūsų istorinės epopėjos – kaip mes primityviškai kovojome kultūrinę kovą, kaip tos kultūros vogėmės iš barbarų, rusų. Epizodai nereiškia afišavimosi, noro pasivaidinti savo pasišventimu. Tame didžiausia pedagoginė jų reikšmė. Jie veikia savo turiniu; kukliai, vis dėlto tiek stipriai, jog jaunas skaitytojas neveikiai nusikratys įspūdžiais. Prasčiokų heroizmas, jų pasišventimas, manding, turės apsakomai didelės reikšmės ir įtakos vyresniajai moksleivijai. Kuo gi geriau mes galime išlavinti jaunuomenės patriotizmą, kad ji vertintų kad ir menką dar mūsų kultūrą, jei ne gražiausiais praeities pavyzdžiais. Taigi „Knygnešys“ bus labai geras indelis net į pedagoginę mūsų literatūrą, ne tik į istorinę.

Vartydamas visą rankraštį, aš neaptikau nieko, ko būčiau užkliuvęs, kas būtų tendencinga, no objektinga. Tai ir leidinys mūsų mokykloms yra rekomenduotinas.

1926 m. bal. 30 d.

 

¹ Petras Ruseckas (1883–1945) – publicistas, prozininkas, kultūros darbuotojas, memuaristas; 1944 m. sovietų suimtas, žuvo lageryje.
² Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto muziejus – 1923 m. dauginusia giganto iniciatyva įsteigtas rankraštinei lietuvių literatūros medžiagai telkti ir saugoti. Vaižgantas muziejui atidavė savo paties surinktų rankraščių kolekciją, iki 1929 m. buvo jo vedėjas.
³ „Mūsų žinynas“ – karo mokslo ir istorijos žurnalas, leistas 1921–1940 m. Kaune.

---

Sūduva. Suvalkiečių poezijos antologija. Redagavo Juozas Tysliava. [Kaunas-Marijampolė] „Dirvos“¹ leidinys. 1924, 160 p. Skiriama Vincui Kudirkai paminėti.

Įžangą apie „Sūduvą“ parašė Pr. Mašiotas. Duota pavyzdžių eiliavimo: V. Kudirkos, Ks. Vanagėlio, J. Mačio, J. Armino² , Pr. Vaičaičio, J. Žibaus, M. Gustaičio, J. Turčiniškio, J. Herbačiausko, Ed. Steponaičio, Paparonio³, Ad. Lasto, J. Rainio, Putino ir J. Tysliavos. Su eilininkų portretais. Jokių aiškinimo tekstų, nė biografinių davinių, kaip Binkio „Vainikuose“⁴. Tai nemaža jeibė, bet nelemianti.

Tysliavos antologija – didelės pedagoginės vertybės leidinys. Juo teks naudotis pačiose klasėse, ne vien knygynėliuose laikyti. Mes gi neturime pilnų antologijų nei chrestomatijų, o literatūros mokytis reikia, pavyzdžių pasiskaityti irgi reikia. Kas bus paskaitęs „Sūduvą“ ir be dėstymo susipažins su 16 rašytojų.

Ir sumanymas duoti pavyzdžių, kaip eiliavo tos vienos provincijos žmonės, labai įdomus. Čia geras baras nuvarytas literatūros istorijoje, nieko nuo savęs nepridedant.

„Sūduva“ tinka klasėje skaityti.

P. S. Išspausdinta gražiai, švariai ir be riktų.

[Ne vėliau kaip 1927 m. gegužės 11 d.]

 

¹ „Dirva“ – 1918 m. Vilniuje įkurta bendrovė knygoms leisti ir platinti; 1919–1940 m. veikė Marijampolėje.
² Petras Arminas-Trupinėlis (1853–1885) – poetas aušrininkas, parašė pasakėčių, išvertė lenkų poezijos.
³ Paparonis-Antanas Šmulkštys (1886–1951) – poetas, publicistas, eiliuoto epo „Pasakų atošvaistos“ (išl. 1993) autorius.
⁴ K. Binkio parengta antologija „Vainikai“ buvo išleista 1921 m.

---

Sveika, Nepriklausomoji! Pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio parinktieji lietuvių poetų eilėraščiai apie Nepriklausomybę, kovą dėl jos ir Vilniaus¹. Parinko Liudas Gira. 80 p.

Antologija susideda iš skyrių: 1. Sveikinam Laisvę, 2. Budim kovot pasiryžę, 3. Žuvusiems garbė ir 4. Vilnius mūsų buvo ir bus.

Parinkta eilučių iš Maironies, Jakšto, Vydūno, Gustaičio, Sruogos, Putino, Kiršos, Binkio, Giros, Vaičiūno, Paparonies, Vaitkaus, Žengės², Tysliavos, Žvajnio³, Šemerio, Paukštelio⁴ .

Antologijos, kaip ir chrestomatijos, iš viso labai brangintinos populiarinti autoriams ir jų raštams; šita dar brangesnė, kad populiarina pačią brangiąją valstybinę idėją.

Eilėraščiai parinkti atsidėjus ir geros, dalyką atitinkamos rūšies. Turiniui nieko neturiu papeikti. Bereikia prižiūrėti, kad korektingai būtų išspausdinta.

Kaunas, 1928. V. 23 d.

 

¹ Antologija išleista 1928 m.
² Slapyvardžiu Juozas Žengė pasirašinėjo Juozas Žlabys (1899-1992), „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis, išleido poemą „Anykščių šilelis“ (1930), apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940).
³ Žvainys-Juozas Stanišauskas (1897–1978), poetas, vertėjas; kūrybos rinkinys „Poezija“ išleistas 1992 m.
⁴ Juozas Paukštelis (1809–1981) – prozininkąs, dramaturgas, vertėjas; išleido romanų, apsakymų, pjesių, kelionių įspūdžių, memuarų.

---

1. G. Petkevičaitė. Iš mūsų vargų ir kovų. Paminėti Palangos spektaklio 25 metų sukaktuvėms¹. [Kaunas] „Varpo“ B–vės² leidinys, Nr. 64, 1927, 133 p.
2. G. Petkevičaitė. Karo meto dienoraštis, [d. I, Kaunas] 1925 m, 178 p.³

Abiejų knygelių [vertė] vienu ar kitu atžvilgiu labai didelė. Pirmiausia tai yra istorijos dokumentai. Istorijos aktui duoda žinių, bet neduoda nuotaikos; jų teduoda asmeniškieji laiku surašytieji atsiminimai. Pirmoji tai visa Palangos spektaklio epopėja, tikrai romantinis dalykėlis, kiek teko mums įdėlioti sielos į bet kurį mažutį savaime kovos dėl kultūros epizodą.

Antroji knygelė duoda vienerių pirmųjų metų didžiojo karo įspūdžių. Tai toli gražu ne sausas nuotykių išdėjimas, kaip Pr. Žadeikio „Didžiojo karo užrašai“⁴,1 – 164, (1921), II – 294 p. (1925). Brangūs ir šie istorijos materiolai, deja, tik menkos literatūrinės vertybės. Tuo tarpu kad Petkevičaitės dienoraštis – tai rinkinys labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių. Čia nebe tiek sveria patys faktai, kiek jų veikimas į lietuvės psichiką.

Abidvi įleistinos į mokinių knygynus, nors kalbos atžvilgiu Petkevičaitės raštai – „internacionališkai“ stilizuojami, ne taip kaip jos draugės Žemaitės.

Mano pabrauktieji 2–7, 10, 14, 20 p. parodo daug įtakos svetimybių, ypač lenkų kalbos. Gaila, kad tokio brangaus rašinio kas geriau nusimanąs neperstilizavo.

Užtat „Karo m. dienoraštis“ yra rekomenduotinas net klasėje skaityti. Jis beveik perdėm yra kūrybinis. Čia jauste jauti, kad kas mokėdamas padirbėjo. Ir autorės daugiau žiūrėta beletristiškumo. Prašom paskaityti nors 46–47 p. mano pabrauktą vietą. Nors į chrestomatiją ją dėk. O tokių vietų daug.

Kalba daug geresnė, nors netobula, bet visai pakenčiama net bendrai klasėje skaitant. Tokie pasakymai: nuėjo užpakaly žagrės, didžiau susilenkęs (97 p.) lengva pataisyti, modifikuoti į nuėjo paskui žagrę labiau susilenkęs.

„Karo meto dienoraštis“ – vienas geresniųjų mūsų leidinių.

1928. V. 24

 

¹ Palangoje 1899 m. buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.
² „Varpas“ – knygų ir laikraščių leidimo akcinė bendrovė, veikusi 1920–1940 m. Kaune.
³ Antroji „Karo meto dienoraščio“ dalis išleista Kaune 1931 m.
⁴ Pranciškus Žadeikis (1869–1933) – memuaristas, vertėjas; kunigavo Kamajuose, Kaune; išvertė dalį Homero „Iliados“ (1930).

---

Pr. Mašiotas. Būta ir pramanyta. „Ryto“¹ leidinys Klaipėdoje, 1925 m., 106 p.

Mašiotas scripsit!² To gana. Jo sugebėjimas vaikams parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų, jo mokėjimas lietuviškai reikšti bet kurią mintį. savą ar svetimą, padaro tai, kad ir labai dar mažas pilietis jau gali naudingai skaityti iš Mašioto knygelių.

Šios knygelės dviem dalim: bendrai pamokinančio turinio ir lietuviškai patriotinio. Antroji dalis kalba apie lietuviškos knygos vargus, jos augintojus, gabentojus, skaitytojus. Tai gera pradžia mažiukams pamokyti iš draudžiamojo laiko literatūros istorijos.

Knygelė visokeriopai rekomenduotina ir į knygynus, ir skaityti klasėje.

Žodžio „atidovanosiąs“ aš nežinau (19 p.).

1928. V. 27 d.

 

¹ „Rytas“ – spaudos bendrovė, veikusi 1918–1939 m. Klaipėdoje.
² Parašė (lot.).

---

Juozas Petrulis¹. „Aušros“ poezija. Įvadas ir tekstai. [Kaunas, 1928] 100 p.

Knygelė – „Aušros“ poezijos chrestomatija. Duota lyrikos pavyzdžių: Vištelio, Šliūpienės, A. B., Sakalausko, Myliausko, Silvestravičiaus, Slančiausko, Andziulaičio, Zagorskio, S. Norkaus, Šimkevičiaus ir kitų. Epo pavyzdžių: kun. Užupio, Myliausko, Andziulaičio, Sauerveino, Žičkausko, Gimžausko².

Didelis trūkumas – nieko neduota Mačio-Kėkšto, paties prašmatniojo poaušriniame periode poeto, bet ir „Aušroje“ nemenkesnio už kitus to laiko eilininkus.

„Aušros“ poezija mokytojo Juozo Petrulio tirta atsidėjus, su pietizmu. Tai reškia jo pastabos įvade³. Moksliškai neteoretizuota, bet „Aušros“ poezijos medžiaga surejestruota sąžiniškai.

Kalba pakankamai taisyklinga.

Knyga-chrestomatija vartotina klasėje. Šiaip jau laikytina mokyklų bibliotekose pavyzdžiu, kaip atsidėjus įsižiūrima į surinktinio darbo leidinius.

1928. XI. 20 d.

 

¹ Juozas Petrulis (1895–1982) – dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, pjesės apie Antaną Strazdą („Prieš srovę“, 1936) autorius.
² Minimi daugiau ar mažiau XIX a. pab.–XX a. pr. rašę poetai ir prozininkai. Iš nurodytųjų nevisiškai įvardyti ar mažiau žinomi poetai: Andrius Vištelis-Višteliauskas (1838–1913); Ludmila Malinauskaitė-Šliūpienė (1864–1928); A, B. – antologijos sudarytojo nurodymu tai arba Augustinas Baranauskas (1861–1923), arba Aleksandras Burba (1854–1898); Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938); Juozapas Miliauskas-Miglovara (1845–1937); Mečislovas Davainis-Silvestravičius (1849–1919); tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas (1850–1924); Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis (1816–1874); Simonas Norkus (1842–1913); Šimkevičius (XVIII a.–XIX a.) eiliuoto laiško D. Poškai „Gromata Šimkevičiaus prie Dionizo Poškevičiaus“ autorius; Jonis Užupis-Šerenga (1848–1917); Jurgis Zauerveinas (1831–1904); Tomas Žičkus (1844–1929).
³ Plačiame antologijos įvade „Aušros“ poezija“ poetų aušrininkų kūryba nagrinėjama idėjų ir raiškos aspektais.

(Tęsinys 2004 m. Nr. 1)

Parengė Ilona Čiužauskaitė