literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2

Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

 

Turint galvoje šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekstą, Gintaro Bleizgio poezijos rinkinį „Xeranthemum“ tiksliausia būtų pavadinti absoliučiai normaliu. Tai – dar vienas gerokai apmirusios poezijos mirusiems ir poezijos apie mirusius pavyzdys. Knygoje ne tik gausu artimųjų mirčių reminiscencijų, bet ir pats keturiasdešimt trejų autorius per autobiografinius-dienoraštinius eilėraščius dievažijasi esąs, parafrazuojant klasikus, „diena po dienos arčiau grabo lentos“, tarsi iš tribūnos postringauja apie artėjančią senatvę ir jau nugyventus metus. Nieko naujo – lietuvių poezija vėl kryptingai rausia Hadą, o G. Bleizgys tai daro netgi ypač atkakliai, su šiokiu tokiu pasimėgavimu. Į vieną – nebūties – temą nukreipiama viskas, nuo rinkinio pavadinimo (lotyniškai tai gėlė sausiukas) iki jo apipavidalinimo (viršelį ir vidinius lapus buvo sumanyta išpuošti ne tik sausiukus, bet ir chrizantemas primenančiais fantasmagoriškais augaliniais motyvais): vartant „Xeranthemum“ skaitytojui į nugarą nuolat alsuoja giltinė.

„Xeranthemum“ – monotematinis eilėraščių rinkinys, tokia veikiausiai ir yra užmačia, sudėti į viena visus tekstus apie mirtį. Mirties išgyvenimą, žvelgiant iš chronologinės perspektyvos, šiuo atveju galima skirstyti į artimųjų mirtis praeityje, apie kurias kalbama iš retrospektyviojo žiūros taško, artimųjų netekties išgyvenimą dabartyje ir savosios mirties nuojautą. G. Bleizgio lyrinis subjektas kinta – čia jis mažas berniukas, čia kiek paūgėjęs, čia dvidešimtmetis, o galiausiai vėl grįžtama prie dabarties. Stebėtina tai, kad tokia dinamika nekuria vidinės stiliaus ar temų įvairovės – kalbėjimo tonas vienas ir tas pats, gana pompastiškas, dažnai pernelyg jausmingas, tik kur ne kur tarsi netyčia įsiterpia koks šnekamosios kalbos elementas, o kalbama daugiau apie nebūtį nei apie buvimą. Tiesa, tai nereiškia, kad buvimu bus abejojama, mėginama suprasti, kaip ir kodėl viskas esti šiame pasaulyje, mėginama savitai žaisti (ką šiaip vykusiai daro Donaldas Kajokas ar Gintaras Grajauskas).

G. Bleizgys, kaip ir dažnas lietuvių poetas, menkai dvejoja dėl to, kas jį supa, nebando eksperimentuoti ar megzti kokio nors dialogo su aplinka (teneapgauna retoriniai klausimai, jie šioje knygoje veikiau vien formalus elementas). Tai poezija, kuriai nekyla klausimų, veikiau ji prisotinta formulių ir atsakymų, o jie visi subėga į vieną vienintelę teisingą perspektyvą – tą, pasirinktą poeto. G. Bleizgys teigia ne tik kaip reikia būti (pavyzdžiui, bodisi „Poetinio Druskininkų rudens“ trivialiaisiais poetais, kurie nepastebi, kaip lyrinis subjektas dvasių kalba kalbasi su anapilin išėjusiu Jurgiu Kunčinu apie „grynąją poeziją / išsivadavimą iš svetimo / režimo / pataikavimų / iš kūnų“, p. 19), bet ir kaip reikia nebūti (būtų labai įdomu paskaityti daugiau poeto minčių apie tai, kas yra „grynoji“ poezija, mat dauguma žmonių iki šiol taip ir nerado atsakymo į šį klausimą, o G. Bleizgys, regis, viską jau žino). Poetinis „aš“ yra užtikrintas, jis teigia, kad yra „dabar jau beveik keturiasdešimties / lig soties prisiragavęs gyvenimo“ (p. 31), arba prisipažįsta „daugiau nebebijojau jau niekada – / kaip stirna / įkliuvus į liūto nasrus / kaip liūtas sutikęs stipresnį liūtą / kaip subrendęs žmogus / puikiai suprantantis / kad ne jo valioje / gyvybę pasauly šiame suturėti“ (p. 40).

„Xeranthemum“ puslapiuose sutinkamas toks visa žinąs individas, baugus lygiai taip pat, kaip visažiniai biurokratai iš Franzo Kafkos „Proceso“. G. Bleizgio eilėraščiai alsuote alsuoja pasisakymu iš tribūnos (prie universalių mesijaus vertų tiesų prisijungia ir deklaratyvus tikėjimas savo kūrybos ilgaamžiškumu: „vėjas iš būsimos senatvės – / šiandien gulintys motinų įsčiose / po dvidešimt metų perskaitys mano žodžius“, p. 71), o deklaratyvi poezija, kaip ir tie sausiukai, dažnai būna gana nyki. Keliaujant nuo vieno teksto prie kito (ypač jei skaitoma vienu ypu, neatsitraukiant) kyla šioks toks nepasitikėjimas vaizduojamo pasaulio tikrumu, atrodo, tarsi būtų bandoma išrasti dramą ten, kur jos nėra, – lyrinis subjektas kapstosi po buvusius išgyvenimus, primygtinai norėdamas ten atrasti medžiagos kančios poezijai, nes lietuviams vis dar retai norisi rašyti apie ką nors kita nei apie savas egzistencines krizes.

Būtent šis keistas polinkis į visažinybę, susireikšminimą ir mesianizmą yra vienas baugiausių šiuolaikinės mūsų poezijos bruožų. Rimvydo Stankevičiaus pramintu taku link dievų diktuojamų eilučių nupėdina ne vienas poetas, o G. Bleizgio naujosios knygos atveju šios tendencijos ne tik ypač matyti, tačiau ir ima stipriai erzinti. Lyrinis subjektas teigia: „kodėl sirgau / depresija prieš dvidešimt trejus metus? / ar tu bijai? / kodėl prieš dešimt vėl / sirgau tik dar stipriau / kodėl gimiau? Ar aš pasveiksiu / ar supranti kad žmonės / juokias kai sakau jog gydaus ne vaistais / bet žodžiais atkeliaujančiais iš ten / kur nėr ribų“ (p. 22–23).

Verta atkreipti dėmesį jau vien į skirtį tarp poeto (kone norėtųsi šį žodį rašyti didžiąja raide) ir žmonių (suprask, profaniškos liaudies), kurie juokias iš jo noro gydytis depresiją žodžiais iš anapus. Taip konstruojama skirtis „aš“ ir „normalūs žmonės“, mėginama žūtbūt teigti jautrios poetinės sąmonės išskirtinumą, neadekvatumą ir nesugebėjimą pritapti „normaliame“ pasaulyje. Mūsų kūrėjai dažnai labai mėgsta tituluotis bepročiais, G. Bleizgys čia taip pat neatsilieka: „kol mažytė mergaitė / žiūrėdama į mane ėmė šaukt savo mamai: / jis išprotėjęs“ (p. 58). Taigi, „Xeranthemum“ eilėraščiai ne tik apie mirimą, jie ir apie poeto išskirtinumą visų „kitų“ atžvilgiu (ar bent jau bando mus įtikinti, kad tokio esama).

Su R. Stankevičiumi G. Bleizgį sieja ne tik savitas poetinis susireikšminimas, bet ir polinkis ieškoti savo vietos literatūros kanone: priešingai nei kiti poetai, dedikuojantys eilėraščius savo bičiuliams (dažniausiai taip pat poetams), G. Bleizgys ir R. Stankevičius taiko į klasikos grandus ir bando vargais negalais įsiprašyti į Kristijono Donelaičio, Maironio ar bent jau Sigito Gedos gretas („ištardamas žodžius – ar kam nuo jų / šviesiau? – o ar turėtų būt? – mačiuli jonai / geda donelaiti – ar padeda jums šiandien / žodžiai ištarti kadais? kokias tiesas / ištartumėt dabar?“, p. 15). Kiek vėliau, antroje rinkinio pusėje, prie šios literatūros grandų kompanijos prijungiami ir Juozas Aputis su Jonu Strielkūnu. Šis bandymas „prisirišti“ prie klasikų gana savotiškas, juo labiau kad kyla klausimas, ar tikrai kaip tik šie autoriai ir yra tie, kuriuos poetas skaito dažniausiai, ir kuo jie aktualūs kalbant apie „Xeranthemum“ logiką bei prasmių lauką.

Kita vertus, cituotame fragmente matyti ir dar vienas ne mažiau įdomus šio eilėraščių rinkinio bruožas: autorius renkasi sąmoningai sendinti kalbą. Taip ir netampa aišku, ar šiuolaikinės lietuvių kalbos sintaksės galimybės netinka kilnių poetinių minčių raiškai, ar čia dėtas vis tas pats bandymas priartėti prie klasikų, tačiau ne vienas G. Bleizgio tekstas savo kalbos ypatybėmis primena mokykloje skaitytus Williamo Shakespeare’o vertimus: poetas manipuliuoja sintakse keisdamas įprastą žodžių tvarką ir suteikdamas savo kalbėjimui keistą kone archajiškos kalbos atspalvį (pavyzdžiui: „paskutinės bitės dūzgia / išskrisdamos į nebūtį ir nepagydomai / iš lėto serganti močiutė – kuri štai / šypsosi ir grožis paskutiniais saulės spinduliais“, p. 9). Kartais netgi ima pirštis išvada, kad taip bandoma eilėraštį „supoetinti“ – jei ne turinio, tai bent jau kalbos požiūriu (tarsi egzistuotų toks dalykas kaip poetinė ar nepoetinė kalba). Tiesa, yra lygiai vienas bandymas kalbėti ir kiek kitaip: p. 57 esantis minimalistinis eilėraštis „ateik vandeniu / bet negesink / mano sielos“. Jis taip ir lieka našlaitėliu, įsiterpusiu tarp daug ilgesnių tekstų, kurie jį, savaime suprantama, užgožia. Išties nelengva užduotis eilėraščius atskirti vieną nuo kito – jei ne grafinė skirtis ir viena kita autobiografinė / istorinė detalė ir datos, taip ir nepavyktų suprasti, kada vienas kūrinys baigiasi, o prasideda kitas.

Mano suvokimu, labiausiai vykę šios knygos tekstai yra kiek aptakesni, tokie, kur mažiau matyti poetinis ego (pavyzdžiui, p. 43–

46 esantys tekstai ir jau minėtas trumpasis eilėraštis). Jie leidžia kiek atsitraukti iš primygtinai kišamo tematinio lauko, nutolti nuo lyrinio subjekto ir visų jo gyvenimo ypatumų, pailsėti nuo sentimentaloko tono.

Antai Vytautas Stankus „Skruzdžių skandinime“ laukia medžioklio, „kada savo ginklą išties“, o Gintaras Bleizgys tarp sausiukų laukia vilko: „esu pasiilgęs / esu pasirengęs / paežerės krūmynuose pasislėpęs senstantis vaikas / nekantraujantis / laukiantis vilko“ (p. 32). O skaitytojui telieka palinkėti išgyventi šį eilėraščių rinkinį. Nes ir tai praeis, kaip sako liaudies išmintis, ir galbūt kitoje knygoje autorius jau susidomės kokia kita estetine mada, ir pagaliau lietuvių poezija paliaus pompastiškai merdėti.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8-9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Du viename

2016 m. Nr. 11 / Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.