literatūros žurnalas

Harry Mulisch. Išrinktasis

2019 m. Nr. 2

Harryʼis Mulischas (1927–2010) – žymus Nyderlandų rašytojas, vienas iš XX a. Nyderlandų literatūros „Didžiojo trejeto“ (kartu su Willemu Frederiku Hermansu ir Gerardʼu Reve). Jis būdavo minimas tarp galimų Nobelio premijos laureatų. Kūrybinis palikimas gausus ir įvairiapusis: rašė noveles, apsakymus, romanus, eilėraščius, pjeses, esė. Jis buvo pats verčiamiausias Nyderlandų rašytojas, kūriniai versti į maždaug keturiasdešimt kalbų, įskaitant ir lietuvių. Mūsų skaitytojui jis pirmiausia žinomas iš romano „Zygfridas: juodoji idilė“ (vertė Aušra Gudavičiūtė, „Vaga“, 2010).

Dominuojanti H. Mulischo kūrybos tema – karas. Rašytojas yra sakęs, kad jis ne prisimena karą, jis pats esąs Antrasis pasaulinis karas. Savo kūriniuose H. Mulischas tarsi stengiasi logiškai paaiškinti pasaulio chaosą ir aklus atsitiktinumus.

Čia publikuojamas kūrinys išspausdintas to paties pavadinimo rinkinyje „De versierde mens“ („Išrinktasis“, 1957).

Iš nyderlandų k. vertė Arvydas Tamošaitis

| Apsakymas |

Bazė buvo uoloje. Vandenynas tyvuliavo nuo horizonto iki grotos, kurioje, kilnojami potvynių ir atoslūgių, spindėdami plūduriavo povandeniniai laivai. Iš toliau uoloje įrengtų dirbtuvių girdėjosi mašinų keliamas triukšmas, žmonių balsai ir garsi muzika.

Ryškiai apšviesti elektros šviesos ant pontoninės platformos stovėjo būrelis kombinezonais vilkinčių jūreivių ir jūros paviršiuje stebėjo periskopą, iš tropinės saulės traukiantį šešėlius. Netrukus laivas (Y253) iškilo: pirmiausia šlapias bokštelis, paskui patranka pirmagalyje, o galiausiai, taškydamasis purslais bei keldamas bangas, ir visas korpusas, ilgiausias, kokį jiems kada nors buvo tekę matyti. Ant priekinio denio buvo pritvirtintas antras povandeninis laivas, vaikelis, mielas mažylis su trikampiais sparneliais, ne ilgesnis kaip keturi metrai.

Gyvenamosios patalpos karininkams ir personalui, sandėliai, kabinetai ir ryšių centrai buvo dar giliau. Elektroninės smegenys, kurios bazei teikė visus meteorologinius ir strateginius duomenis, glūdėjo uolos, kuri nuoga stūksojo tuščiame vandenyne, gelmėse.

Ten Bernardas Brozė sustingęs spoksojo į sėdinčio už rašomojo stalo admirolo žilus, įstrižai per viršugalvį sušukuotus plaukus. Admirolas pavartė keletą susegtų spausdintų lapų. Tada pažvelgė į Brozę.

– Tai įsakymas, – tarė admirolas. – Mes turime būti tikri. Apie nepasisekimą negali būti nė kalbos. Privalai įsisąmoninti, kaip tai svarbu: laive bus Siaubūnas. Su visa savo ministerija.

Brozė stovėjo pozicijoje „ramiai“ ir lėtai palinko į priekį, kojų pirštais turėjo įsiremti į grindis, kad nenuvirstų. Staiga jam šovė į galvą mintis, kad žmogus, tarsi koks šokėjas ant lyno, visą gyvenimą turi balansuoti ant savo kojų.

Admirolas pakėlė antakius, jo monoklis nukrito į ant stalo gulinčią ranką. Balsas pasikeitė.

Tu užbaigsi karą, Broze. Vien tik mūsų pusėje jau žuvo keturiasdešimt milijonų žmonių. Trys ketvirčiai mūsų miestų paversti griuvėsiais. Tavo miestas visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Per bombardavimą užmušti tavo tėvai. Brolis žuvo šiaurės fronte; jo kūnas, įšalęs ledkalnyje, plaukioja kažkur prie ašigalio. Viena tavo sesuo nužudyta, kita mirė nuo vidurių šiltinės. Tavo žmona važiavo traukiniu, kuris buvo apšaudytas, – admirolas (kalbėdamas jis vis pažvelgdavo į savo popierius) pradėjo tarp pirštų sukioti monoklį ir vėl pakeitė balsą. – Tu paaukosi savo gyvenimą už mažiausiai keturiasdešimt milijonų gyvybių vien tiktai mūsų pusėje. Liksi

gyvas žmonių atmintyje kaip vienas didžiausių žmonijos did-vyrių, ne, ne didvyrių, – pasakė jis ir mostelėjo ranka, – kažkuo kitokiu… pavojingesniu… nerandu žodžio, – admirolas dėbtelėjo į tuštumą šalia Brozės; tada atsistojo ir išėjo iš už stalo. – Aš pavydžiu tau, Broze, – tarė jis, ir, eidamas link durų, trumpam uždėjo ranką Brozei ant peties.

Brozė, tebespausdamas prie kelnių siūlių plaštakas, pasisuko kartu su juo. Admirolas laikė ranką ant durų rankenos.

– Man negalima suklysti, – tarė admirolas. – Ar būtum užsirašęs, jeigu būčiau ieškojęs savanorių?

Brozė žvilgtelėjo į jį, bet po akimirkos jau žinojo, ką turi atsakyti.

– Taip, pone admirole.

– Bet aš jų neieškojau.

– Taip, neieškojote, pone admirole.

– Tai įsakymas.

Taip, pone admirole.

Admirolas atidarė duris ir ištiesė ranką:

– Mes dar pasikalbėsime, Broze. Tu skiriamas laivyno antrosios klasės leitenantu.

Brozė paspaudė ranką ir kaukštelėjo kulnais. Delnas buvo maloniai vėsus ir sausas. Staiga jis sudvejojo.

Ar tai įsakymas, pone admirole?

– Tai įsakymas.

Admirolas tebelaikė jo ranką.

– Kada turiu įvykdyti įsakymą, pone admirole?

– Poryt. Rytoj galėsi išbandyti aparatą. Jį valdyti labai paprasta. Jį ką tik atgabeno ir kaip tik dabar iškrauna. – Nepaleisdamas Brozės rankos, admirolas pasižiūrėjo į laikrodį ir pasakė: – Ir kaip tik šiuo metu Siaubūnas lipa į laivą.

Iš tėvynės atplaukęs Y253, primenantis didelį gyvūną, aplipusį knibždančiais parazitais, stovėjo prie prieplaukos platformos. Tolumoje plytėjo jau rausvėjantis, ramus vandenynas. Grotoje pasigirdo spiegianti sirena, ji pranešė, kad lauke jau pradeda temti ir kad už dešimties minučių bus užgesintos šviesos, išskyrus keletą silpnų, nuo vandenyno pusės pridengtų lempų. Atsirėmęs į akmeninę sieną Brozė nejudėdamas stebėjo, kaip iškraunamas laivas. Aparatas jau buvo iškeltas, sunkvežimis vežė jį į dirbtuves. Įtaisas labiau panėšėjo į lėktuvėlį negu į povandeninį laivą. „Niekas nežino, kad jis skirtas man – mąstė Brozė. – Visas šis triukšmas dėl manęs. Poryt šiuo metu manęs jau nebebus gyvo.“

Bet tai buvo tiktai mintis; tarsi mintinai išmoktas sakinys užsienio kalba. Anksčiau kiekvieną Naujųjų metų vakarą, prieš dvyliktą valandą, jo tėvas deklamuodavo ilgas ištraukas iš „Odisėjos“, graikų kalba; jis, jo brolis ir seserys, tai kikendami, tai sulaikę kvapą, klausydavosi nesuprantamų baltų ir geltonų garsų, kurie tarsi dūmai rangėsi jam iš burnos. Eilės buvo labai įspūdingos, tačiau jos taip pat žadino kažkokį neaiškų begalinio vienišumo ir liūdesio pojūtį, – kadaise jis šiaip taip buvo mintinai išmokęs dvi pirmąsias eilutes, fonetiškai užrašytas tėvo.

Ándra moi énnepe, Móesa, polútropon hós mala pólla

Plánchte epéi Troïés hiërón ptoliëtron epérsen1.

Poryt jo nebebus gyvo – bet dabar apie tai jis visiškai negalvojo. Pamokų jis niekada neruošdavo kitaip – tik paskutinę minutę. Apie tai irgi pagalvos tik tą mirksnį, kai jo aparatas įsirėš į Siaubūno laivą. Sprogimo akimirką kalba atskleis savo gramatikos paslaptis.

Nors jis galėjo valgyti prie karininkų stalo, bet atsisėdo į savo senąją vietą, daugiausia tylėjo, klausėsi radijo, o vėliau vakare pralaimėjo šachmatų partiją, nes taip ir nebuvo išmokęs efektyviai pradėti žaidimo. Kiti rūkė ir lošė kortomis, arba skaitė. Sienose vibravo Morzės abėcėlė, sklindanti iš ryšių centrų, o po valgykla dunksėjo ir džeržgė drezina, iš sandėlio vežanti torpedas. Visa uola buvo ištisas energijos ir naikinimo mazgas.

Prie valgyklos keletas vyrų pradėjo dainuoti. „Aš niekada nebegulėsiu su moterimi“, – pagalvojo Brozė. Bet tai taip pat nebuvo įsisąmoninta mintis. Jis čiulpė cigaretę ir galvojo apie savo žmoną, suvarpytą kulkų prie kupė lango traukinyje, stovinčio kažkur laukuose. Viskas buvo nesąmonė. Ji niekada neegzistavo. Egzistavo tiktai jūra, tuzinas povandeninių laivų ir Siaubūno konvojai.

Jis atsistojo ir nužingsniavo koridoriais per žvarbią neono šviesą. Jis nebuvo savanoris, bet būtų įsirašęs, jeigu admirolas būtų jų ieškojęs. Savanoriai, kaip ir jis, iki paskutinės minutės turėjo laikyti paslaptyje, ką pasirinko vadovybė. Jis matė, kaip į juodą grotos vandenį paniro povandeninis laivas; periskopo pėdsakas rodė, kad plaukia į jūrą. Nuojauta jam sakė, kad šis laivas nebegrįš. Jau gulėdamas, svarstė: „Kodėl jis neieškojo savanorių? Pats sakė, kad jam negalima suklysti, tačiau ar jis nerizikavo?“ Mirtininkų užduotims pasisiūlydavo mažiausiai dešimt, dažniausiai dvidešimt, savanorių. Jis visada užsirašydavo, bet dar nė karto nebuvo pasirinktas. Jau buvo dvylika tokių kartų, ir nors nė vienas pasirinktasis negrįžo, savanorių skaičius taip ir nesumažėjo.

Miegamasis dar buvo tuščias. Jis pažvelgė į gultą virš savęs ir susimąstė, kas gi jam neduoda ramybės. Staiga dingtelėjo: „Padaryta klaida. Jam reikėjo paskelbti savanorių paiešką. Jis negali įsakyti atlikti to, kas šimtu procentų veda į mirtį.“ Šmėstelėjo mintis: „Gal verčiau nusižudyti, negu vykdyti tokį įsakymą? Ką gi čia dabar paisto? Koks skirtumas, ar jis tai padarys laisva valia, ar vykdydamas įsakymą?“ Tačiau vis dėlto atrodė, kad skirtumas yra. Jis atsisėdo, pasidėjo galvą ant pritrauktų kelių ir pabandė visa tai suprasti.

Aplinkui viešpatavo tyla. Jį iš visų pusių supo akmeninės sienos, ir į miegamąjį neprasiskverbdavo joks garsas. Vieną akimirksnį jis tarsi stebėjo save iš šalies, kažkur iš vandenyno platybių: jis sėdi giliai uoloje, dunksančioje vandenyne.

Taip ir neišsiaiškinęs, kas jį taip dirgina, vėl atsigulė. Viena buvo aišku: Siaubūnas turi mirti, štai dabar pasitaikė proga jį nužudyti, Siaubūną su visomis jo koncentracijos stovyklomis. Galbūt jos ir nebuvo baisesnės negu jo paties šalyje, bet, vienaip ar kitaip, tai reikštų karo pabaigą. Siaubūnas niekada neskrisdavo lėktuvu, jis nemėgo keliauti oru, nebuvo įmanoma jo laivo atakuoti lėktuvu arba raketomis, nes joks kitas laivas nebuvo taip gerai apsaugotas. Prie Siaubūno laivo negalėjai priartėti tiek, kad jį įžiūrėtum (išskyrus, žinoma, Brozės laivelį).

Brozė pajuto, kad akys merkiasi. „Jeigu galėčiau pabėgti, taip ir padaryčiau, – mąstė jisai, – nors Siaubūnas ir liktų Siaubūnu, o įsakyme nebūtų jokio motyvo, dėl kurio žmonės jį vykdytų laisva valia. Toks įsakymas nėra įsakymas, ir tas, kuris jį davė, yra niekas kitas, kaip tik mano paties valia, tapusi admirolu…“ – taip apsiraminęs, jis užmigo.

Vis dėlto tą naktį Brozė matė save, bėgantį nesibaigiančiais, šaltais, neono apšviestais koridoriais, apsivilkusį admirolo uniforma ir einantį jūros paviršiumi, savo motinos namą, beveik sugriautą, motiną griuvėsiais virtusiuose kambariuose ir mokyklos laikų draugą, automobiliu atvažiavusį jo pasiimti į užmiestį, bet iš tos kelionės nieko neišėjo.

Palinkęs virš didžiulio stalo žemėlapių kambaryje, jis sekė abu komandoro smilius, kurių vienas rodė Siaubūno maršrutą, o kitas – jo paties kelią. Raudonas kryželis už šimtų kilometrų vandenyne žymėjo, kur jų keliai susikirs ir kur baigsis karas. Admirolas stovėjo šalia jo ir išsiblaškęs žiūrėjo į kažkokį kitą tašką žemėlapyje.

Pažvelgęs į aukštus karininkus kitoje stalo pusėje, Brozė staiga suprato, kokių nesąmonių jis prisigalvojo praeitą naktį. Svarbiausias čia buvo ne jis, svarbiausias čia buvo Siaubūnas. Ar plauktų jo sunaikinti savo valia, ar vykdydamas įsakymą, ir ar dėl to yra koks nors skirtumas, neturėjo jokios reikšmės svarbiausiam tikslui: užbaigti karą, kuris tęsėsi jau nežinia kiek metų.

Per auksą ir žvaigždes jis prasibrovė prie sienos, kur kabojo Siaubūno laivo schema. Tai nebuvo nei kreiseris, nei koks kitas karo laivas, jį galėjai pavadinti garlaiviu: neginkluota gelda, kokia nesinaudotų jokia pervežimų kompanija. Tai buvo vienas iš Siaubūno įgeidžių, nesiderinančių su jo nežmoniškumu. Bet tai nieko nereiškė. Svarbiausia buvo prasiskverbti pro neįveikiamą kordoną. Dieną jis pasitreniravo su savo laiveliu. Aparatas vėl buvo pritvirtintas prie Y253; užsidėjęs šalmą, siekiantį jo apykaklę, ir užsivilkęs kostiumą su daugybe dirželių ir chronometrų, jis atsisėdo į aparatą, jam padavė deguonies balioną ir laivelį hermetiškai uždarė. Vietos buvo tiek, kad jis galėjo tiesiai sėdėti, galva tilpo lieto kvarco kupoliuke, išsikišusiame virš korpuso, o prieš akis buvo mažytis periskopas, kurį galėjo iškelti ir įtraukti. Jam padedantys vyrai retkarčiais į jį klausiamai pažvelgdavo, tačiau nieko neklausinėjo.

Nuo prieplaukos stebint visiems karininkams, Y253 paniro, kartu paniro ir Brozė, – virš jo greitai kilo vandens paviršius, o paskui laivelis ir visai išnyko. Nė akimirkos jis nepagalvojo apie tai, kas čia vyksta, kad rytoj taip paskutinį kartą virš jo galvos susilies vandenys. Jis jautė tiktai eksperimento keliamą jaudulį.

Po minutės vanduo pasidarė šviesiai žalias. Jie jau plaukė atvirame vandenyne. Jis nuolat stebėjo kontrolės prietaisus ir kalbėjo į prie burnos įtaisytą mikrofoną. Po dešimties minučių pasiekė reikiamą poziciją ir įjungė motorą, jo aparatas sudrebėjo, ir Brozė nusijuokė, pajutęs, kad atsiskyrė nuo laivo. Jis paniro į šimto penkiasdešimties pėdų gylį, kur vanduo buvo toks neapsakomai mėlynas, kaip gęstanti ugnis, ir, vadovaudamasis šviečiančiais navigacijos prietaisais, penkiolika minučių plaukė po vandeniu tiksliai nustatytu maršrutu. Jo širdis smarkiai plakė, ir jis garsiai juokėsi į deguonies aparatą. Kiek vėliau pradėjo dainuoti. Kažkas, tikriausiai stambi žuvis, dukstelėjo į Brozės kupoliuką ir pranyko. Brozė juokėsi ir dainuodamas nardė aukštyn žemyn. Lyg akmeninės sienos jį iš visų pusių supo begalinės vandens masės, bet jis jas įveikdavo ir tarsi slydo per jas! Dar niekada nesijautė toks laisvas.

Jis išjungė motorą, pakilo aukštyn ir iškėlė periskopą. Tiksliai pataikė į apskaičiuotą vietą priešais grotą ir lėtai įplaukė vidun. Y253 vėl plūduriavo prie platformos. Jis iškilo į paviršių prie laivo šono. Po valandėlės išlipo iš savo laivelio ir paspaudė jam nuoširdžiai ištiestas vyresniųjų karininkų rankas. Plačiai atsimerkęs, admirolas žiūrėjo kažkur toli į jūrą.

Išplaukti reikėjo šeštą valandą vakaro. Laivelis trečią kartą buvo pritvirtintas prie Y253, įgula jau buvo laive. Sėdėdamas ant savo gulto miegamajame, Brozė į palaidinės kišenę įsikišo žmonos ir šeimos nuotraukas. Netrukus jas vėl ištraukė ir suplėšė. Suraukęs antakius, žiūrėjo į skiautes po kojomis. Spoksojo į jas ir nieko negalvojo. Jo galva buvo tuščia, tarsi išvėdinta. Pakėlęs akis, išvydo kažką stovintį šalia ir sakantį, kad jie turį eiti pas admirolą.

Tinkuotais koridoriais Brozė ėjo paskui; atrodė, kad jie buvo tokie pat ilgi, kaip ir jo sapne. Nustebo, kad jie vis dėlto pasiekė admirolo kabinetą. Admirolas sėdėjo už savo rašomojo stalo.

– Sėskis, Broze.

Stebėdamasis savo egzistencija ore, žemėje, Brozė atsisėdo. Įsistebeilijęs į Brozės gerklę, admirolas minutėlę tylėjo.

– Po poros dienų, – pradėjo jis, – karas baigsis. Išsiaiškinta, kad Siaubūnas ruošiasi plaukti, taip pat, kokiu maršrutu ir kokiu laivu. Rizikuodami gyvybe, ilgus mėnesius tą stengėsi sužinoti dešimtys agentų. Jų veikla būtų neįmanoma be viso mūsų žvalgybos aparato, o šio – be vyriausybės. Už Siaubūno mirtį, galų gale, turėsime būti dėkingi mūsų tiek iškentėjusiai tautai. Tačiau tau, Broze, teks pagrindinis vaidmuo.

„Ne, – pagalvojo Brozė, – įsakymui, kurį aš gavau.“ Ir dar pagalvojo: „Bet tai mano noras.“ Ir klausėsi toliau.

Vienas iš tų agentų, – tęsė admirolas, – žuvo, bet tai nebuvo svarbiausia mirtis. Jis galėjo išlikti gyvas. Jis žaidė žaidimą. Mes visi žaidžiame žaidimą – išskyrus tave. Tu esi vienintelis, iš anksto žinantis, kad neišvengiamai mirsi.

„Ar iš tikrųjų?“ – pagalvojo Brozė.

Ir todėl tu mirsi kitokia mirtimi – ne didvyrio mirtimi, nes darai tai ne savanoriškai – bet mirtimi pagal gamtos dėsnį, – admirolas prispaudė monoklį nagu ir kalbėjo toliau: – Po keleto savaičių mes vėl būsime namie. Išskyrus tave. Dauguma mūsų kur nors dar turime šeimos narį arba draugą. Mano paties išliko visa šeima; aš turtingas žmogus, ir jiems neteko žūti miestuose – ne taip, kaip taviesiems. Bet ir viską praradusieji greitai vėl susiras žmoną ir susilauks vaikų. Pasistenk mane suprasti, Broze. Po poros metų, o gal ir anksčiau, mes jau nebeprisiminsime karo. Ši uola taps pasakiška atostogų vieta milijonieriams. Aš pats paruošiau tuos planus, jie jau patvirtinti. Ir dar daug kas patvirtinta. Visame pasaulyje jau kuriami planai kitam karui, ir jeigu toks kils, sakykim, po kokių dvidešimties metų, dabartinis visiškai praras prasmę, kaip ir mūsų pergalė, kaip Siaubūno mirtis. O tarp tų karų mes mylėsimės su moterimis, ką nors švęsime, gersime, uždirbsime pinigus, pirksime automobilius ir važiuosime atostogauti.

Žiūrėdamas į Brozę, admirolas truputėlį prisimerkė.

– Bet kai prisiminsime tave, Broze, – o tai atsitiks labai retai – mes pasijusime tarsi žiūrėtume į kitą pasaulį, ir mūsų nugaromis nubėgs šiurpuliukas. Matysime tave tarsi nulietą iš geležies, stovintį nežemiškoje erdvėje – amžiams. Tavyje aš būsiu įamžinęs karą, nes tavo siela niekur netiks. Tada mes kelkraštyje sustabdysime savo prašmatnųjį automobilį ir kurį laiką nepajėgsime važiuoti toliau. Regėsime blizgantį asfaltą ir uosime miškų kvapą – o kažkur egzistuosi tu, amžinas, visuose kvapuose, vėjyje, už visų miškų…

Pilnas žmonių, sprogmenų, duomenų ir pranešimų išplaukė Y253 penkių pėdų gylyje į rajoną, per kurį plauks Siaubūnas. Nors niekas nežinojo apie jo paaukštinimą, Brozė valgė su karininkais. Ne mirtininko paskutinė vakarienė – įprastas valgis. Išskyrus vieną karininką iš bazės, visi kiti veidai jam buvo nematyti – nesuprantami, uždari veidai iš žemyno. Kalbama buvo mažai. Visur, nusisukę į sieną, stovėjo jūreiviai ir stebėjo prietaisus tarp vamzdžių ir laidų, virpančių laivo nervų ir kraujagyslių.

Devintą valandą jam padavė puoduką kavos, jis užsikniaubė ant stalo ir užmigo. Gydytojas patikrino jo pulsą ir liepė nunešti ant gulto.

Link taško, kuriame penkių metrų gylyje, apsuptas geležinių sienų, kietai miegojo Brozė, plaukė Siaubūno konvojus.

Ketvirtą valandą nakties jis pabudo. Prie jo gulto stovėjo karininkas iš bazės.

Brozė nustebęs atsisėdo. Jis egzistavo. Ant kėdės atlošo kabojo jo odinis kostiumas. Kol rengėsi, karininkas, rankomis pasirėmęs galvą, sėdėjo ant jo gulto.

Brozė įsilipo į kelnes visiškai netikėdamas, kad egzistuoja. Vaizdinys, ir niekas kitas. Keletą akimirkų per savo gyvenimą apie tai buvo galvojęs, ir suabejojęs tuo, – bet dabar jis žinojo tikrai. Kiti egzistavo, jis – ne. Jau tada, kai tėvas deklamuodavo „Odisėją“, kai jau buvo paruošti laivai ir japonų bombos, jis jautė, kad neegzistuoja: kad kažkur turi būti pasaulis, kuriam priklauso ir kur gali egzistuoti, bet kurį prarado, iš kurio išklydo, ir dabar egzistuoja kaip tarpinė būsena, virsmo procesas, vaizdinys tarp dviejų pasaulių… Su karininku jis nuėjo pas komendantą, nepažįstamąjį iš žemyno. Žemėlapyje jam parodė jų vietą vandenyne, numanomą Siaubūno vietą ir dar kartą – jam numatytą maršrutą. Dar iki devynių ryto Y253 jį su laiveliu pristatys kur reikia, bet tada jie jau bus priešakinių kordonų zonoje, ir laivas nebegalės išnirti į paviršių. Nenuskambėjo nė vieno nereikalingo žodžio. Tuo metu, kai jūreiviai padėjo jam dorotis su ekipuotės dirželiais ir prietaisais, laivas ėmė kilti į paviršių. Brozė pažvelgė į komendantą. Šis stovėjo ir, rūkydamas cigaretę, žiūrėjo į kažkokį prietaisą. Jis buvo povandeninio laivo dalis. Kai nusileido metalinės kopėtėlės, jis atidavė pagarbą ir nusisuko.

Y253 tyliai slydo per naktį, vandens paviršiumi, pučiant šiltam vėjeliui. Į laivo korpusą švelniai plakėsi tamsa. Penketas ar šešetas jūreivių šlapiu deniu nubėgo į priekį ir atidarė laivelį. Jie skubiai padėjo jam įlipti ir pritvirtino jam deguonies žarną, bet, nespėjus jiems uždaryti kupolo, su juo kartu atėjęs karininkas iš bazės ėmė spausti Brozės ranką ir pūkšti nesuprantamus žodžius ir sakinius. Beveik nematomas naktyje jis nunarino galvą, įtraukė ją į pečius, murmėjo, dūsavo, verkė, o Brozė atsakydamas linktelėjo, verkdamas, pravira burna, ašarotomis akimis…

Kai galvoje prašviesėjo, visur buvo tuščia, kupoliukas uždarytas, o plieniniam žvėriui už jo užsukinėjo liuką. Aplinkui jis staiga pajuto beribę naktį, pasaulį, kuriame neegzistavo. Ir kai vanduo suteliūskavo į kupoliuką ir pradėjo virš jo kilti – toje tyloje Brozė staiga suvokė, kad žmogus yra žvėris kosmose, atsiskyręs nuo dievų ir konfliktuojantis su jais, o jo suvokimas virsta mašina. Sėdėdamas po dangčiu, giliai po vandeniu, jis ėmė drebėti iš susijaudinimo, supratęs, kokį neišmatuojamą stebuklą staiga perprato.

Matė į tylią žemę besibraunantį žmogų, sklidiną nerimo, minčių ir žodžių. Trumpą akimirką išvydo žmogų, gyvenantį tarp gyvūnų, siunčiantį į dangų paslaptingus ženklus ir ugnis, paskui regėjo iš jo galvos besiveržiančius žodžius, fantomus, visuose slėniuose ir lygumose virstančius mašinomis, milžiniškais fabrikais, elektrinėmis – paslaptingomis, nesuvokiamomis jo kūno transformacijomis: jo kojos virto ratais, rankos – laivais, lėktuvais ir patrankomis, oda – šalmais ir bunkeriais, širdis – elektra, jo ausys ir akys – radarais ir teleskopais. Rūkstantis, besisukantis, kibirkščiuojantis plieninis žmogaus kūnas, išplitęs žemės paviršiuje, po žeme, vandenyje ir nevikriai besivartaliojantis ore, o jo tariami žodžiai krito ant jo paties bombomis ir ugnimi…

Pravėręs burną, sklęsdamas gilumoje per juodą vandenį, Brozė žiūrėjo į išrinktąjį žmogų: plačiai pražergęs kojas ir atsisukęs veidu į rytus, jis stovėjo ant yrančios pabaisos vilko akimis ir Kristaus rankomis, begalinė erdvė prieš jo akis ir žemėlapis jo kaukolėje, nematomas po savo gilaus tikėjimo ginklais ir įrankiais, riaumojantis šviesos medis, inkvizicijos laužo dievas.

– Dabar aštuonios valandos, keturiasdešimt devynios minutės, dvylika sekundžių. Mes esame ties konvojaus pirmosios gynybos zonos riba. Jos centras pagal apskaičiavimus yra už devynių mylių. Konvojus juda penkiolikos mazgų greičiu šiaurės rytų kryptimi. Ore daug lėktuvų. Jūsų pozicija yra…

Sustingęs klausėsi Brozė balso, kalbančio jam į ausį. Griežtas ir sausas: komendanto balsas. Brozės kojos buvo tarsi iš melsvo, permatomo ledo.

– Mes keisime kursą už šimto dvidešimties sekundžių. Atsiskirkite po šešiasdešimties sekundžių. Supratote?

Kimiu balsu Brozė atsakė:

– Taip.

– Dabar yra aštuonios valandos, penkiasdešimt minučių, keturios sekundės.

Atidžiai klausydamasis nurodymų per ausines, Brozė ėmė drebėti ir nukreipė akis į prietaisus. Apačioje girdėjosi, kaip metalas gergždžia brėždamas per metalą. Tučtuojau nutrūks laidas: laivelyje jis neturėjo radijo – tai būtų per daug pavojinga. Išgirdo kažkieno žingsnius. Metalas vis dar trynėsi į metalą.

– Atsiskirkite po dešimties sekundžių.

Staiga išgirdo bėgiojimą ir šūksnius – padrikus garsus, tarsi kas būtų mušęsi. Jis padėjo koją ant starterio, įsistebeilijo į chronometrą ir įsiklausė kaip tykojantis žvėris.

O!.. Atsiskirti! Ne… – Broze!

Dunksėjimas, šnopavimas, tai buvo karininkas iš bazės, jis bandė protestuoti, viską atšaukti, pataisyti pasaulį.

– Ei! Ei! Olialia! – sušuko Brozė ir nuspaudė starterį. Jį apsupo virpesys, o po akimirkos ausis užgulė tokia tyla, kad atrodė, jog išnyko visa Saulės sistema.

Jis paniro į šimto penkiasdešimties pėdų gylį ir pagalvojo: „Galiu apsisukti ir susprogdinti Y253.“ Bet komendantas tikriausiai tai numatė. Vinguriuodamas kaip ungurys per neišmatuojamas vandens platybes jis zigzagais tolo nuo Brozės, saugodamas ne save, bet savo laivą – save. Niekada jo neberas.

Bet Brozė nė negalvojo jo ieškoti. Žiūrėdamas į prietaisus, lėkė per gelmes. Pasidarė šviesiau – melsvoje prieblandoje plaukiojo daug mažų žuvyčių. Rankomis suspaudęs šturvalą, kad net pabalo krumpliai, tebeskriejo pirmyn. Neegzistavo. Jis buvo vaizdinys admirolo smegenyse, kitas – komendanto, dar kitas – karininko iš bazės galvoje. Po penkiolikos minučių vieną akimirką taps vaizdiniu ir Siaubūno sąmonėje: plyštančios geležies, ugnies ir mirties vaizdiniu. Tai – daugiausia, kiek žmogus gali pasiekti. Kiekvienas egzistuoja tiktai kaip tūkstančiai įvairiausių, vienas kitą neigiančių vaizdinių kitų vaizdinių galvose – miražai dykumos sapne. Brozė šnopavo į deguonies žarną ir išplėtęs akis stebėjo prietaisus. „Žmogus sukuria save žodžiais, griebia šturvalą ir skrieja tarsi dievas oru arba vandeniu“, – pamąstė. Jo akys dar labiau išsiplėtė. Mašina buvo jo kūnas. Jis buvo tapęs geležimi. Savo kūnu jis perplėš garu varomą Siaubūno kūną. Žmogaus sielos vaizdinys yra per didelis, kad tilptų į mėsos ir kraujo apvalkalą. Jis susirado erdvesnę buveinę. Iš pradžių buvo žodis, ir žodis tapo mašina. Kada nors ateityje elektroninės smegenys apreikš žmonijai išganingą žinią, žinią apie naują kūną, ir visi suklups prieš Deux ex machina2.

Brozės galva švytėjo kaip fosforas. Vis dažniau, tarsi audros debesys, virš jo galvos praplaukdavo padūmavusios, tamsios dėmės. Vengdamas jų radarų, stengėsi laikytis kiek galima atokiau. Tačiau jie palaikytų jį greitu, nežinomu jūros gyvūnu, jį, kūną iš geležies, prigrūstą tiek sprogmenų, kad galėtų nuo žemės paviršiaus nušluoti didžiulį miestą. Staiga prieš akis ėmė lyti sidabrinis lietus – keletą sekundžių į jo kupoliuką daužėsi žuvytės. Kai praplaukė jų būrį, tamsių dėmių buvo labai padaugėję, ir girdėjosi duslus grumėjimas.

Aš plaukiu po konvojumi, – pagalvojo Brozė. – Jie nieko neįtaria. Konvojus – milžiniškas, plūduriuojantis žvėris, tarpusavyje susietas bevieliais nervais. Signalizuojantis lėktuvas, prie geležinkelio iešmo piestu stojantis traukinys, žmones plukdantis laivas – tai būtybės, priklausančios aukštesnei biologinei kategorijai negu žmogus. Biurai, giedančių bažnyčių stoglangiai, rūkstantys fabrikai, iš juoko drebančios kino salės – visa tai yra kūnai, kurių sąmonės formos viršija žmogaus suvokimo galimybes, taip kaip kūno ląstelės, nieko nežinančios apie individą, kurį jos kartu sudaro.“ Brozė galvojo ir galvojo, kad tik nereikėtų galvoti. Miestai, valstybės, žemynai… Prieš akis matė vieną ant kitos sudėtas sąmones, sukrautas į apverstą piramidę, vis platėjančią ir išnykstančią ūkanose, amžinose ūkanose. Jis mąstė: „Visa Žemė taps kūnu su sąmone, ir greitai – visa Saulės sistema, paskui – Paukščių Takas, o po milijardų metų – visos žvaigždžių sistemos visatoje: visur esantis žmogysta – iš namų išvyta žmogaus siela – o paskui, kas gali žinoti, taip pat kitos visatos… pasauliai, kuriems priklauso žmogus…“

Ar tai dar buvo galvojimas? Smegenys dirbo kaip jo skutimosi mašinėlė, įjungta į per didelės įtampos tinklą. Jis pažvelgė į viršų. Danguje grūdosi grėsmingi, banguojantys šešėliai. Vanduo virto kurtinančiu dundesiu. Buvo devynios valandos keturios minutės. Jis nuplaukė aštuonias mylias. Praėjus pusei minutės virš jo staiga vėl pasidarė žalia, tuščia ir tylu. Brozė išgąstingai pažvelgė į savo prietaisus. Gal nukrypo nuo kurso, o gal flotilė pakeitė savo kryptį? Sušmėžavo išbalusi kaip lavonas žuvis – žuvies dvasia. Už penkių šimtų metrų ūmai iškilo nedidelis, neryškus debesėlis. Maksimaliu greičiu jis metėsi šalin nuo jo ir vėl pateko po konvojumi. Staigiai pasuko šturvalą, apsisuko ir sumažino greitį.

Jis sukiojosi ciklono centre. Apsuptas erdvės ir tylos, mažasis debesėlis vežė Siaubūną, Siaubūną su jo ministerija. Tą pačią akimirką per jo pilvą ir kojas tarsi perėjo elektros srovė, tokia pati, kaip prieš mylintis su moterimi. Ir tada, dvidešimt metrų po vandeniu ir trisdešimt metrų virš savęs, jis išvydo milžiniško geležinio vaiduoklio kontūrus. Kūnas sureagavo greičiau negu protas – nespėjęs nė pagalvoti, jis visu greičiu nėrė suktuku žemyn. Jo galvą nuo vandens skyrė dvidešimt centimetrų. Jautė sparčiai didėjantį slėgį: jautė kartu su šokinėjančia rodykle, kuri, kabinoje darantis vis tamsiau, ėmė šviesti. Nebeliko jokio skirtumo tarp laivelio kupoliuko ir jo kaukolės: jis galėjo pakelti trylikos atmosferų slėgį – ties raudona padala laukė mirtis. Trijų šimtų šešiasdešimties pėdų gylyje grąžino aparatą į horizontalią padėtį, spengiančiomis ausimis nuskriejo porą šimtų metrų konvojaus link ir, kliaudamasis prietaisais tarsi savo jutimo organais, ėmė laukti. Gili švytinti prieblanda smelkėsi pro vitražą, šviesos beveik nebuvo, bet prieblanda skverbėsi kaip ultravioletiniai spinduliai. Nepasirodė joks povandeninis laivas. Nesprogo jokia giluminė bomba. Jo niekas nepastebėjo. Jeigu sukiosis šioje vietoje, lygiai už dviejų minučių konvojaus centras vėl atsidurs tiesiai virš jo. Ką daryti?

Jis pagalvojo: „Žudikas yra aukos vaizdinys, o auka – žudiko. Taip pat kiek-viena tikslą pasiekusi kulka yra žudiko kūno dalis, įsiskverbianti į aukos kūną. Kiekvienas nužudymas yra nepadorus aktas, intymus apkabinimas, geidulingas veiksmas.“ Jis įsivaizdavo kulkų suvarpytą savo žmoną ir vėl pagalvojo: „Žudikas ir auka yra du besiporuojantys vaizdiniai.“

Tada Brozei kilo noras pamatyti Siaubūną. Norėjo vandens paviršiuje nors vieną akimirksnį išvysti jo plieninį kūną, išsidriekusį vandenyne. Tada jį atakuos. Šiaip ar taip Siaubūnas jau žuvęs. Jei Brozę pastebėtų ir per mylios at-stumą apšaudytų, jo laivelis sprogdamas vis tiek išmes visą flotilę į debesis, o ją lydinčius lėktuvus kaip ištirpintą aliuminį susiurbs gelmė. Jeigu jam nepavyktų pasiekti Siaubūno garlaivio, galėtų rėžtis į povandeninį laivą, arba į bet kurį kitą laivą. Nebuvo jokio skirtumo. Įtariai ir atsargiai, kaip giliavandenė žuvis, pagaliau pamatysianti saulę, jis ėmė kilti į viršų. Rodyklė pamažėle slinko atgal, o vanduo vėl nušvito. Motoras nustojo virpėti; tiktai girdėjo, kaip į kupoliuką teliūskuoja vanduo – bejausmis elementas, kurį traukia mėnulis. Virš jo ėmė ryškėti mažas šešėlis – vienui vienas. Siaubūno laivas. Brozė kilo ir leido šešėliui praplaukti. Ausyse kažkas trakštelėjo, ir spengimas praėjo. Povandeninio laivo niekur nebesimatė, niekur nesijautė jo sukeltų vandens verpetų. Brozė pradėjo drebėti ir ėmė greitai kilti spirale, kol liko penkiolika pėdų iki vandens paviršiaus. Staiga jį apsupo ryškiai žalia skaidruma, tarsi stiklo rutulyje. Žiūrėdamas į chronometrą, apskaičiavo, kada tiksliai atsidurs vienodu atstumu tarp garlaivio ir konvojaus. Į jį bet kada galėjo pradėti šaudyti laivas arba lėktuvas, o tai reikštų galą Siaubūnui ir jo flotilei. Jis lėtai pakilo į šešių, paskui į trijų pėdų gylį – ir staiga jo kupoliukas išniro iš vandens.

Jis šūktelėjo. Šviesos vandenyne nuo horizonto iki horizonto plytėjo konvojus. Jūroje grūdosi šimtai pilkai sidabrinių šarvuotųjų kreiserių ir linijinių laivų, giliai panirusių į vandenį, su nežemiškai atrodančiomis, besisukančiomis radarų antenomis; tarp jų – nesuskaičiuojama gausybė flotilės priekyje plaukiančių lengvųjų kreiserių, eskadrinių minininkų, minų tralerių, korvečių, kanonierių, fregatų, linksmai leidžiančių dūmus ir ūkiančias sirenas – akimis neaprėpiamas miestas raibuliuojančiame vandenyje, – o viršuje plytėjo žydras, gaudžiantis dangus, kuriame spietėsi lėktuvai, besivartantys, žaidžiantys, besileidžiantys ir kylantys nuo jais motiniškai besirūpinančių hidrolėktuvnešių. Keldamas vandens purslus, baltas kaip kreida vandens lėktuvas pūkštelėjo ant vandens, o eskadrinis minininkas kimiai virš jo sukaukė; aukštai danguje sunkūs bombonešiai braižė kryžius ir pentagramas. Sekundės bėgo, o Brozė tik žiūrėjo ir žiūrėjo, nebegalėdamas pajudėti iš vietos. Nenusakomas Siaubūno kūnas! O jo širdis, tirštų dūmų stulpą į viršų stumiantis juodas garlaivis tuščio apskritimo centre, buvo išpuošta vėliavomis ir vimpelais ir sklidina muzikos. Plaukdamas jis spinduliavo trankią muziką, palengva besisklaidančią jūrų platybėse. Brozė kūkčiodamas suspaudė rankomis šturvalą ir ėmė leistis gilyn. Akimirksnį išvydo dvi atskirtas nenumaldomos šventės dalis, tada vanduo virš jo galvos suputojo ir vėl užsivėrė. Jis paskutinį kartą regėjo saulę. Tai dar sunkiau, negu svetimoje šalyje niekada nebepamatyti to paties akmenuko.

Po vandeniu Brozė suvokė, kad jis dar gyvas. Kas gi atsitiko? Jis negalėjo likti nepastebėtas, kvarcinis kupoliukas turėjo sublizgėti vandenyje kaip briliantas. Gal gynybos linija buvo pernelyg organizuota: gal jį palaikė savu? Niekam net nekilo mintis, kad priešas gali taip arti prasiskverbti? Gal čia, centre, visi buvo per daug linksmi, kad jį pastebėtų?

Jis plaukė kartu su visais, tokiu pat greičiu kaip konvojus, tarsi jiems priklausydamas – kaip mirtina bacila stipriame it geležis kūne. Jam nieko nereikėjo bijoti. Jis iškėlė periskopą ir nukreipė į Siaubūno garlaivį. Jis plaukė už trijų šimtų metrų, nukabinėtas vimpelais. Brozė pažvelgė į savo prietaisus. Degalų dar turėjo geroms trims valandoms, bet deguonies – geriausiu atveju tik dviem. Per daug dūsavo, verkė ir rėkė.

Jis taip ir plaukė kartu: flotilė – galva, architektoninė paslapčių raizgalynė, oras pilnas prisilietimų ir žvilgsnių, o jam prieš akis – žybsintis filmukas su dūmijančia širdimi, muzikos nesigirdėjo.

Staiga jį užpuolė žagsulys, toks pat, koks kartą užpuolė popiežių nuo dviejų tūkstančių krikščionybės metų. Tai buvo šlykštus žagsulys, kas trys sekundės kylantis iš pačios žarnų gilumos, nuo kiekvieno žagtelėjimo į deguonies vamzdį jo laivelis, sakytum, dėl defekto motore, mesdavosi į priekį – garlaivis iššokdavo iš periskopo, o tada vėl virpėdamas sugrįždavo. Jis sulaikė kvapą, nurijo seiles, kitaip atsisėdo, įtempė pilvo raumenis, bet žagsulys tęsėsi, tiksliai kaip laikrodis. Jis nervingai pastukseno pirštais į šturvalą ir nerimaudamas pajuto, kad žagsulys ardo jį akmuo po akmens, varžtelis po varžtelio – nerimas jau kilo kaip to ardymo rezultatas. Tada atėjo baimė; tuo pat metu jame iškilo vertikalus baltų dūmų stulpas. Drebančia ranka įtraukė periskopą ir iki maksimumo padidino greitį. Vandenynas aplinkui užvirė. Lemiama akimirka atėjo! Jo gyvenimas gulėjo už kelių metrų prieš jį. Pasigirdo tylus laivo pliuškenimas vandenyje – tolumoje užgimė laivo šešėlis, pliuškenimas darėsi vis garsesnis ir sutvėrė laivą. Štai ten kilis ėjo nuožulniai žemyn, sraigtas bejėgiškai plakė vandenį. Grėsmingai dundėdamas laivas plaukė link jo, Brozė žagtelėjo visas sudrebėdamas – mirtis Siaubūnui! – jis išvydo nutrūkusį batraištį, savo sudegusio namo balkono kampą, tėvo plaukų sklastymą – ir bjaurėdamasis patraukė šturvalą į save. Bildėdamas suvirintais plieno lakštais, rūdimis ir jūros kriauklėmis, laivas prariaumojo virš jo ir nuslydo į tylą tolumoje.

Žagsėdamas ir verkdamas Brozė atsipeikėjo tylioje erdvėje. Jis automatiškai apsisuko ir, apimtas nevilties, ėmė ieškoti kelio. Paskutinę akimirką pranėrė pro laivo apačią. Kodėl? Kodėl jis taip padarė? Deganti flotilė jau turėjo kaboti danguje, o karas jau turėjo būti pasibaigęs. Kodėl jis išvengė susidūrimo? Ne dėl to, kad nesugebėjo numirti, – jis galėjo numirti, – viskas staiga pasidarė neįmanoma. Ne didvyrio mirtis – neįmanoma mirtis. Jis negalėjo numirti. Jis žagsėjo, jį pykino, jis iškišo periskopą ir ėmė ieškoti Siaubūno. Jį išvydęs, metėsi artyn.

Atsidūręs kitoje Siaubūno pusėje jis jau buvo žlugęs. Siaubūnas turėjo mirti! Jo burna pilna žarnų turinio, ir jis lašėjo į deguonies vamzdį. Viskas nesąmonė! Jo valia buvo admirolas su monokliu, ir jis nieko pasaulyje nebeturėjo! Susirado laivą, įtraukė periskopą ir, skriedamas vandeniu, beviltiškai niurnėjo:

Ándra moi énnepe, Móesa, polútropon hós mala pólla

Plánchte epéi Troïés hiërón ptoliëtron epérsen.

Brozė taip ir zujo po vandeniu, valanda po valandos, tai iš vienos pusės, tai iš kitos, tai iš priekio, tai iš galo, aplink Siaubūno laivą, kuris apsuptas neįveikiamos apsaugos ir trankios muzikos plaukė į tėvynę.

Galiausiai – jau seniai pametė iš akių konvojų ir kaip išprotėjęs beprasmiškai blaškėsi gelmėse – akyse aptemo, jis nusviro į priekį, paleido šturvalą ir, nebeturėdamas deguonies žagsuliui, ėmė lėtai sklęsti gilyn; jo laivelis švelniai vartėsi tarsi medituojanti žuvis; kupoliukas įlinko, ir kelionės pabaigoje jis beveik nejuntamai sustojo klampiame rašalo ir iliuminuotų, prieš milijonus metų išmirusių pabaisų pasaulyje. Ten jo aparatas kartu su juo vangiai ir mieguistai įsirausė į smėlį.

Tačiau tą naktį, kas pasitaiko tik kartą per keletą amžių, kažkas ėmė švelniai pleventi ir dūgzti, miražas – tai buvo jis pats, egzistencijos suvokimas, beribė nuostaba: Bernardas Brozė. Bernardas Brozė.

_____

1 Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio,

Ilgamet jūroje vargusį, šventąją Troją sugriovus. – Vertė Jeronimas Ralys.

2 Dievas iš mašinos (lot.).