literatūros žurnalas

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2

Norai

 

1.

Išrauk iš savęs
aukščio baimę

mylėti tolygu
kopti
į aukščiausią
drevėtą pušį

prisirišus senoviniu geiniu¹*

spitriai sliuogti jos liemeniu
aukštyn

iš vėsios drevės gilumos
pirštais rinkti
laukinių bičių medų

ragauti raganišką
gomurį nutvilkantį skonį

kol ima ūžt ausyse
kol aplink spiečiasi spiečius

ir minkštos kaip snaigės
bitės tirpsta
tiesiai ant skruostų

jau sliuogiant
jos liemeniu žemyn

kaip jaunas mėnulis
kojomis apsivijęs
šią naktį

šią akliną girios tamsą

paverčiant
šviesa.

 

2.

Smėly lazdos galu
vedžioju nuliukus
tu
kryželius

įdomu

kuris pirmas
užbrauksim.

 

3.

Tavo
lango kvadratėlyje
tirpsta
lajinė žvakė
iš avelės taukų

vis silpniau
ir silpniau

kol lieka
rusenti akių
spingsulės

tada
sugalvoju norą
– –
ir užpučiu.

 

4.

Bandau atspėti
apie ką pagalvojai
užpūsdama
paskutiniąją pienę

iš savo gimimo nakties.

 

5.

Tavo sode pavasaris
sugaišti pagavo
ir putodams Ievos krūmas
į nieką pavirto

Adomo obuolys
dar tik mezgas

galusodėj tarsi
galugerkly.

 

Trumpieji signalai. Sniego

 

* * *

Vėjas ridena pažeme
vienkartinius puodelius

šalia vienkartinės lėkštės
ir šakutės
vienkartinių apaštalų pėdos atšalusios
vienkartinė vakarienė suvalgyta

vienkartinis gyvenimas
baigiasi
be teisės būti
perdirbtas.

 

* * *

Sniege pamečiau pėdsakus
radusiam
atsilyginsiu.

 

* * *

Šluoju sandėliuką
pasilenkiu
keista net
kad vyšnių sodas sutilpo

į penkis stiklainius uogienės.

 

* * *

Atitirpdau senąją „Snaigę“
nelyg alpinistas
kapoju ledus

išimu visą likusį turinį

ant stalo garuoja
suledėję sparnai
suledėjusios širdys

perpus perskelta kiaulės galva
spokso kaire akimi

ir tas žvilgsnis
tas žvilgsnis
toks gilus toks šaltas
skvarbus

atrodo kažkur jau matytas.

 

* * *

Sniegas ateina iš kitos
žemės pusės

smelkias į drabužius lenda po oda
gręžias kiaurai per kaulus

drėgme ir pelėsiais
atsiduoda drobių rietimai
senovinėse
kraičių skryniose
komodų stalčiuose

vartant senas knygas
ar nuotraukų albumus
ima šalti pirštų galiukai

galiausiai sniegas įsėlina į kalbą

pokalbiai tampa vis šaltesni ir šaltesni
upių ir smegenų vingiai
lėtėja ledėja

vis paklausesnės
vilnonės kojinės
želdinamos barzdos ir plaukai
kojos mirkomos vonelėse
iki raudonumo

spiritu ir gyvačių nuodais
trinami sustirę sąnariai

niekas nekuria naujų atspalvių
apibūdinti sniegui
jis tiesiog yra
kaip akies baltymas
supantis vyzdį

neįvardijamas
tylus ir visur
esantis.

 

* * *

Kažkoks nematomas magnetas
traukia paukščius žiemoti svetur

prisiminimai apie vasarą –
tik gurkšnis žolynų trauktinės
šaltą pavakarę gomuriu žemyn
nuslystanti aitri šiluma

lašas žolynų ugnelės lėtai nubėga stemple
pasklinda po krūtinę
po kūną

atmintis cituoja karčiai saldžias
žolelių ištraukas
žodžiai virsta į garų kamuolėlius
kondensuojas ant lubų

ir lyja tavam kambary
net tada kai lauke
šviečia saulė.

 

* * *

Kaip žuvis
ištraukta
iš plačios sietuvos

spurda mano širdis
pakliuvusi

ryto rietuvėn.

 

* * *

Tyro ryto šviesa
įtrūkęs dangus
pasilieja

kaip anties kiaušinis

tykiai vaikas
iš patalo
ritasi.

 

* * *

Vienas rytų išminčius
(neprisimenu koks)
yra pasakęs žodžius
(neprisimenu kokius)

pamenu tik
dvelksmą iš burnos

vėjas iš
eukaliptų giraitės.

___________

1* Geinys – etnogr., dzūkiškai virvinis prietaisas lipti į medį bitėms kopinėti.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta