literatūros žurnalas

Dalija Jurgutytė-Kiliesienė. Keturios novelės

2019 m. Nr. 2

Dalija Jurgutytė-Kiliesienė gimė Vilniuje 1940 m. teisininko, bibliografo ir pedagogo Vytauto Jurgučio šeimoje. Dėl antitarybinės veiklos tėvas 1945 m. buvo nuteistas dešimt metų kalėti ir dvejiems metams tremties. Tėvo – politinio kalinio – likimo šleifą jautė visą gyvenimą. Dėl šio fakto nesiryžo įgyvendinti svajonės – Vilniaus universitete studijuoti filologiją – ir siekė įstoti bent į bibliotekininkystę. Tačiau dėl to meto aplinkybių jos nepriėmė ir ten (stojimo laikas sutapo su represijomis prieš Lietuvių literatūros katedros ir Lituanistikos instituto darbuotojus).
Į Kauno medicinos institutą stojo taip pat nesėkmingai. Tik tėvo draugo prof. Zigmo Januškevičiaus asmenine iniciatyva buvo priimta kandidate ir 1967 m. baigė medicinos mokslus. Siekdama išvengti valdžios dėmesio, išvyko dirbti į provinciją, bet saugumo ranka pasiekdavo ir ten. Dirbo gydytoja Viešvilės ambulatorijoje bei vaikų namuose, vėliau Darbėnuose, nuo 1972 m. iki pensijos – Kartenoje.
D. Jurgutytė-Kiliesienė visą gyvenimą buvo arti literatūros, daug skaitė, bet pati rašyti pradėjo tik išėjusi į pensiją. Kartenos gyventojams skatinant, išleistos dvi jos knygos: „Kasdienybė: kūrybos rinktinė (eilėraščiai, atsiminimai, dienoraščiai)“ (2010) ir prisiminimų knyga „Ištverti gyvenimą“ (2015).
D. Jurgutytės-Kiliesienės prozai būdingas sklandus ir įtraukiantis pasakojimas, geras kalbos jausmas, jautriai perteikiami žmogiškųjų likimų vingiai. Bendravimas su ligoniais, įsiklausymas į jų bėdas išugdė gebėjimą kurti psichologizuotą empatišką tekstą, kuriame konkrečios gyvenimo detalės bei situacijos įgyja apibendrinančios prasmės, išauga iki egzistencinio apmąstymo.


Kintančios žodžių prasmės. Žinojimas

žino//ti, žino 1. turėti žinią, žinių, duomenų, informacijos
2. pažinti, mokėti, išmanyti 1. ~ jimas (1)
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas. Buvimas ant ribos. Tai jau trunka per ilgai – gyvenimas, kai esu nei pagauta, nei paleista, nei pati valdau situaciją, nei esu jos valdoma. Bent greičiau viskas baigtųsi.

Griežtai sudraudžiu save – nepiktžodžiauk!

Prieš daugelį metų buvau Druskininkuose – reabilitacijai po persirgtos sunkios ligos, operacijos. Man išvažiuojant iš ligoninės gydytojas nepasakė nieko tikro, tik patarė: „Melskis, jei moki, gal atsitiktinumas išgelbės. Tikimybė menka.“ Bet jis, atsitiktinumas, nei gelbėjo, nei marino. Dienos ėjo, svirduliuodama vaikščiojau į valgyklą, fizioterapijos procedūras, suprasdama jų absurdiškumą, išsiruošdavau paklajoti parko takeliais, kol visai nusilpusi atsiguldavau kur nors ant rudeniškai šlapio suoliuko, kas nors susirūpindavo, pasisiūlydavo parvesti į palatą, o man buvo vis tiek; aš nesimeldžiau, kad išgyčiau, ir nekeikiau lemties. Man buvo vis tiek.

Atvažiavo mergaitės manęs aplankyti. Jos norėjo aiškumo – tai ką tau skauda? Ką jauti?

Nežinojau. Nuoširdžiai mėginau paaiškinti – kaip nesupranta, kad man tiesiog yra blogai. Blogai. Taip blogai, kad benoriu, jog viskas baigtųsi. Nesvarbu kaip.

Valgykloj mudu su jaunučiu, vaikiško veidelio studentu pietaudavom dviese prie į kertę įsprausto mažo staliuko. Dažniausiai tylėdavom, tik retkarčiais persimesdavome vienu kitu mandagumo žodeliu. Vėliau ir tų žodelių nebereikėjo, susitikę nužvelgdavom vienas kitą įdėmiu, tiriančiu, ne sykį per ilgai užtrunkančiu žvilgsniu – pasitikrindavom, ar kas nors pasikeitė. Į kurią pusę? Tai pasidarė savotišku žaidimu – kuris mirsim arba pradėsim sveikti pirma? Juk negali taip tęstis amžinai. Pradžioj tuos žvilgsnius dar mėgindavom nuslėpti, vėliau jie tapo nuoširdžiu bendravimu, ir jau, atrodė, nė vienas nebenorėjom, kad viskas baigtųsi, o kai įsitikindavom, jog tikrai niekas nepasikeitė, net nušvisdavo nedrąsi šypsena.

Vieną dieną lapkričio darganos liovėsi, nušvito saulė. Ilgai sėdėjau žvelgdama į Nemuno srovę, į medžius anam upės krante, subridusius į geltoną rudeninių lapų auksą, ir nė nepajutau, kaip viskas pasikeitė, neliko to blogai. Apėmė šviesus jausmas – nebėra mirties! Nebejaučiu savo kūno, jokia grėsmė nebetūno many. Tai reikia išgyventi, tai būtina pasakyti.

Turiu eiti, turiu pasidalinti tuo džiaugsmu su savo bevardžiu likimo draugu, jis negalės neatsiliepti plačia šypsena – noriu gyventi! Gal ir jam tik to noro gyventi tetrūksta, kad svarstyklių lėkštelė kilstelėtų aukštyn?

Kai parsiradau į valgyklą, jis jau ruošėsi išeiti, nors neatrodė, kad būtų pie-

tavęs. Stovėjo susirūpinęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, ar užteks jėgų nueiti tuos kelis žingsnius iki virtuvės paprašyti vandens. Nesiryžo, pasirodė per toli, bet išeitį rado – gražų astros žiedą įmerkė į pilną kompoto mano stiklinę.

Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jo akyse įskaičiau žinojimą, susitaikymą, ramybę – jis jau taip pat žinojo savo lemtį. Pasekiau jo žvilgsnį – mūsų staliuko linkui ėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į mano draugą.

– Motina! – nusmelkė mintis.

Mano džiaugsmą tarsi vėjas nupūtė. Norėjau apglėbti jį, ką nors pasakyti, bet neišdrįsau, nes kas mano skausmas, mano užuojauta, supratimas, palyginus su motinos?

Jis dar kartą atsigrįžo į mane ir paprastai pasakė:

– Važiuoju namo.

Mudu abu supratom, į kokius namus jis važiuoja, o jis suprato, kad aš lieku. Paskui tarsi išsivadavo iš savo pasaulio, įsižiūrėjo į mane, suėmė už rankos ir ne aš jį, o jis mane paguodė:

– Niekas nekaltas.

Ir nuėjo, nepalaukęs, kol mama prieis. Nenorėjo skaudinti nė vienos iš mudviejų?

Lydėjau žvilgsniu nueinančius iki mašinytės, paskui ją, riedančią iki gatvės posūkio, ir galvojau, kokie laimingi buvom vakar, kai dar nežinojom.

 



Kintančios žodžių prasmės. Metas

1 mẽtas sm. (2)
1. SD34, K gyvenamasis laikas, apibrėžtas, tam tikras jo momentas
2. trukmė, tos trukmės tarpas
3. BŽ509 laikotarpis; sezonas
8. tinkamas, nustatytas laikas, terminas
Lietuvių kalbos žodynas

Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai, kaip vėl aria tą patį lauką, ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas laukas kažkaip nenusakomai pasikeitė, atgijo. Pajunti – atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga tekant saulei ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę… Atėjo metas! Dygti!

Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias – daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl juodai sužvilgės ariama žemė, kaip šiųmečių juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien pamatomų žmonių veiduose – gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas – švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, būsimiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.

Senoji Jarusė, atrodė, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai, prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar trumpam užsukau į ligoninę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi į tą pačią lovą, buvo kantri ir linksma – ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada, ir šį rytą niekas nekėlė nerimo – Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą, neišvaizdų ligoninės chalatą, Jarusė pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė kampus ir patrepsėdama uždainavo:

Šokinėjo pimpinėjo
Apie mane jauną,
Kas pakėlė kvartūgėlį,
Rado mane kiaurą.

Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai pavadino mane, kad prieičiau, ir patyliukais paprašė, kad iš tyro parneščiau jai raudonų šermukšnio uogų – nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys – valgys, plikys arbatą?

– Ne, – nekantriai mostelėjo rankele, – versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujų.

Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas, ir dar kažin ar būčiau jį atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau – pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų. Bet kai visu būriu išklampojom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau prie medelio, sunku buvo patikėti – nulesė švariai. Beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.

Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?

 



Sena kultuvių daina

Nubudus kurį laiką jaučiuosi tuščia, nei minčių, nei jausmų. Paskui tamsi erdvė ima švisti, prisipildo vaizdų, jie pradžioje dar pilki, tarsi gimstantys iš miglų, prieblandos, paskui jų kontūrai ryškėja, nusispalvina, ataidi garsai, viskas atgyja, sujuda, sukruta, vyksta – grįžtu į gyvenimą. Ne į dabartį – į visą buvusį gyvenimą vienu metu, kur viskas persipynę laike, bet tikra, viskas mano, nesvarbu, kad tą nepažįstamos moters parašytą eilėraštį apie senos kultuvės dainą prie upės Kriaunos, kurios niekada nesu mačiusi, skaičiau šią naktį, kai nesimiegojo, o jo pažadinti vaizdai dabar, nubundant, atklydę jau iš tolimos vaikystės visai kitame Lietuvos pakrašty – nuo upelės Lokystos. Matau Zobielijos davatkėles, velėjančias mudviejų su mama žlugtą po žiemos – su kultuve, su kultuve, per šonus paklodėms, per šonus, vanduo tyška į šalis, garsas atsimuša nuo upės šlaitų ir atrodo, kad ne dvi tos kultuvės, kad jų daug, oras pilnas linksmo pokšėjimo, ritmingo kaip džiazo motyvas, ir man norisi šokti, dainuoti. Jau buvau beužtraukianti vientisą aaaaaaaaaaaa, bet pokšėjimas staiga nutyla – moterėlės murdo skalbinius į upelės tėkmę, matau, kaip pasroviui nuplaukia balzgana muiluota juosta, vikrios rankos persuka paklodę į žiužį, teškia jį vėl ant lieptelio ir vėlei užgroja kultuvės. Ir vėlei. Paskui paduoda skalbinius man, aš kloju juos pievoj – tegu prisigeria vėjo, tegu bąla saulėj, tegu… Tegu būna vasara! Tegu nesibaigia vaikystė!

Rozalija atideda kultuvę ant žolių kuokšto, prisirenka iš geldos smulkių mano drabužėlių ir skalauja juos rankomis, atsargiai, švelniai, lyg bijodama, kad nesudūlėtų – jie iš tiesų gležnučiai, batistiniai, iš ano gyvenimo, dar prieš karą, kai gyvenom Vilniuj. Ir sesė buvo gyva. Rozalija tokių gal nė nemačiusi.

Sesės atsiminimas persmelkia šalčiu, sėduosi ant kranto, stipriai apkabinu rankom kelius, įsižiūriu į upelės srovę – dugno akmenėlius, žuvytes, tarsi šilkines vilnijančias žolių kasas.

Rozalija supurto marškinėlius, iškelia aukštyn:

– Šitie tavo ar Giedrytės?

– Giedrytės…

– Ar tu dar įtelpi?

Niekad apie tai nebuvau galvojusi, kad galėčiau imti ir išaugti ne tik savo, bet ir mirusios vyresnėlės sesės marškinėlius, suknytę mėlynais žirneliais – mudviem mama pirkdavo vienodas – kailinėlius su bumbulu ant kepurytės… Aiškiai pamatau – po šios žiemos marškinėliai man jau tikrai per maži. Ne juokais susirūpinu – tai ką aš dėvėsiu, kaip gyvensiu?

Vėl skambiai, ritmingai supokši kultuvės, bet man nebesinori šokti, dainuoti – skaudžiai suvokiu, kad lieku viena, visai viena pasauly, su savo vienos gyvenimu, su nežinia ateity. Vaikystė pasibaigė. Dabar jau baigiasi ir gyvenimas, bet, keista, nebesijaučiu viena – visi kada nors sutikti žmonės yra su manim, ir visai nebesvarbu, šiapus ar anapus ribos; ji išsitrynė.

 



Vìsa

Naktis, jau po pusiaunakčio. Nebesimiega. Geriausias laikas – ramybė, tyla. Seno žmogaus mintys, dažnai lengvai bėgančios prabėgančios atsiminimais, tarsi čiuožikas vandens paviršiumi, tiktai retkarčiais, tik akimirksniui nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg praeitis būtų čia, dabar, bet tai netiesa, ji ir vėlei dingsta, jau negrįžtamai. Kartais man pasirodo, kad rašydama atsiminimus aš seku savo pėdsakais ir gyvenimą ištrinu.

Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava. Ir dabar nebeatsimenu, kada nė kur tai buvo, tik sugrįžta vaizdas, aiškus, spalvingas, ir aš jame pasilieku.

Vasaros pavakarė. Esu iškviesta pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime – dviejų galų troba, tokia patogi gyventi kartai po kartos. Kai vyriausias sūnus, kuriam dažniausiai būdavo paliekamas ūkis, parsivesdavo marčią, kol vaikų nedaug, jauna šeima gyvendavo „mažuosiuose galuose“. Ištekinus visas seseris, o jaunesniems broliams išėjus gyventi „ant savęs“, pasenę tėvai atsidalindavo, sutardavo išimtinę ir „didžiuosius galus“ užleisdavo gausėjančiai vyriausiojo sūnaus šeimai. Troboje kiekvienas daiktas iki menkiausios smulk-menos turėdavo savo vietą ir paskirtį, nebūdavo nieko nereikalingo.

Kai ligonis buvo apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlė nusiplauti rankas. Greta praustuvo dailiai išraižytoj rankšluostinėj kabojo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad net nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip meiliai sako:

– Šluostykis, daktarėle, šluostykis, juk tai ir skirta brangiam svečiui. – Ir man taip gera būti tuo svečiu, kuriam skirta ir daili rankų darbo rankšluostinė, dešimtmečiais, gyvenant čia ne pirmai kartai, kabanti vis toj pačioj vietoj, joje tik pakeičiamas rankšluostis. Kiek svečių, nusiplovę rankas, į jį šluostėsi – kalėdininkų, iš toli atkeliavusių svečių, gydytojų, valdžios atstovų, gal ir mokytojų, į mokslus išvažiavusių vaikų draugų studentų?

Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeimininkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos, nes visada suremontuoja tą seną, dar karo keliais važinėjusią „polutorkę“, ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda abejonę, kad pati nelabai tuo tiki.

Užjausdama moteriškę nusišypsau – niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.

Šeimininkė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai – taip ir matau, kaip besiskubinant nesiseka darbas, o gal nusidaužė krumplius?

Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeimininkė išskuba į ganyk-lą – ten, netoli, už plaukėjančio vasarojaus lauko, kur iš lankos jau kyla rūkas.

Kosmėjos, mano vaikystės gėlės – baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai – ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas tų tamsiųjų sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek žydėdavo mažiausiai.

Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas, ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.

– Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos. Žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.

Patylim.

– O žinai – sako, – aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.

Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės tikrai nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, verkusi apsikabinusi ir barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad jei būtų numiręs, būtų nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: „Geriau jau būčiau mažas numiręs!“ Tai Sibire, kai atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Na, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.

Kieme suburzgia mašina, sušneka šeimininkai. Atsisveikindamas senukas dar pertaria:

– Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra, nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.

Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi iš lankų nuo upės atsklindanti drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų, tik baltąsias ir rožines. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą kuo toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Šeimininkė linksmai susijuokė ir išsilaužusi iš alyvų krūmo šakelę nuvarė paršelį į tvartą. Kai netrukus senu kolūkio kledaru duobėtu keleliu iš kiemo sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur toli nesisklaidydamos gula atgal ant keliuko ir pakelės žolynų, tarsi ruoštųsi sutikti paskutinį svečią, ir tik tada senukas bus teisus – bus patyręs visa, kas jam skirta.