Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 2
Lengvas dangaus debesėlis
Kai alksny
Pragysta strazdas,
Kai po alksniu
Pradeda želti žolynas,
Debesis danguje
Tampa
Toks baltas ir lengvas,
Tartum žmogaus dvasia,
Išsiveržus iš kūno.
* * *
Pavasarį patvoryje
Nieko nelaukus
Išdygo viena varnalėša.
Akiplėšiškai
Leido į žemę šaknis.
Patylom krovė žiedus.
Gražus ir prasmingas
Varnalėšos gyvenimas buvo
Dieną ir naktį.
* * *
Tą naktį
Perkūno oželis
Vidurnakčio krūmuos
Vienas budėjo
Ir klausės birželio nakties:
Štai upės dugne
Sujuda smėlis,
Ant kranto
Sušlama juodalksnio lapas,
Erškėtrožė krauna žiedą.
Kažkur toli
Vos vos sugirgžda
Atsiverdamas langas
Ir pasigirsta,
Kaip dundėdama plaka
Sapnuojančios moters širdis.
* * *
Kiek laiko
Visata turėjo tylėti,
Vartaliotis tamsoj
Nesušlamėdama.
Kiek šimtmečių
Neužkliudydami vienas kito
Turėjo praslinkti,
Kiek dykumoj lelijų,
O daržuose aguonų
Turėjo pražysti ir nužydėti,
Kol tu mane,
Stovinčią anta jovaro tilto,
Pamatei ir sustojai.
* * *
Drėgnoj pakelės žolėj
Po geltono mėnulio pjautuvu
Visą valandą
Nenutildamas
Savo paslaptį ir teisybę
Pukšėjo
Senas spygliuotas ežys.
Ir dabar tebežydi
Tada, kai pasaulis
Buvo ką tik sutvertas,
Kai nebuvo suūkus
Tamsoj nė viena pelėda,
Pamiškėj neištryškęs
Nė mažiausias šaltinis,
Tada
Į kiemą išbėgus mergaitė
Darže pasodino aguoną,
Kuri ir dabar tebežydi
Birželio ramiais vakarais.
* * *
Visą naktį
Miegoki ramiai.
Atleidžiamos tamsoje
Visos nuodėmės būna.
Atsibudęs žiūrėk:
Tas krūmas alyvų,
Kurio šaką anąkart nulaužei,
Vėl žydi po tavo langu,
Nes žino:
Kas gyvena nuodėmingam pasauly,
Nekaltas yra.
* * *
Upe buvo rami.
Visą naktį
Plaukė ir plaukė.
Upės dugne miegojo
Saulę sapnuodamos žuvys.
Ant kranto
vėjas lingavo nendres.
O vandeny
Spindėjo mėnulis,
Apšviesdamas
Visą visatą.
Palaimintas rugsėjis
Dievai lyg piemenys kūreno laužą,
Pabaigę tverti žemišką rugsėjį.
Erškėčio krūmas, visas pasišiaušęs,
Su neviltim ir vėjais galynėjos.
Bet apmirė staiga nuščiuvęs laukas,
Nuo tos tylos suskilo molis skardy.
Poetas ėjo, niekieno nelauktas,
Vytelę rankoj sukdamas it kardą.
Dievai pašoko, plėnis nusipurtė,
Poetui prie ugnies užleido vietą.
Erškėčio krūmas tartumei užburtas
Iš naujo puolė ošti ir žydėti.
Pragydo paukštis, niekur negirdėtas,
O virš eglyno išsisklaidė ūkas.
Palaimino rudens dievus poetas,
Palaiminęs į Žemaičius pasuko.