literatūros žurnalas

Aidas Jurašius. Judas

2019 m. Nr. 2

Jis pasakė: „O kas padės Iskarijotui?“
Leonid Andrejev, „Judas Iskarijotas“

I

Maša man patiko beveik iškart.

Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą, ir kad apskritai šią šventę, kurią anie praminė šeimos švente, jai gali tekti praleisti gatvėje. Bet vis dėlto atvažiavo. Vėliau prisipažino, kad saugumo dėlei rankinėje vežėsi plaktuką, bet man ir tai patiko. Mėgstu smulkmeniškus bailius.

Nėriausi iš kailio: stalo įrankiai krito iš rankų, išliejau beveik pusę padažo, makaronai gavosi neišvirę ir sprangūs, o nudelbtos akys maniakiškai lakstė tik retkarčiais žvilgtelėdamos į Mašą. Rodos, net šiek tiek įsibrėžiau taikydamas atidarytuvo smaigalį į vyno kamštį.

Bet keista: ji iš manęs tik šaipėsi, netgi visai kandžiai. Eidamas pro šalį netyčiom prie jos prisiliečiau – ir atšokau lyg nukratytas. Vėl juokas ir pašaipos.

Nužvelgiau ją įdėmiau. Nėriausi iš kailio, o ji, rodos, vis tiek nepasijuto pranašesnė. Pašaipos savaime nieko nauja, įdomu tai, kad Maša šaipėsi iš apvalkalo, bet darė tai taip, lyg būtų žinojusi, kas slypi po juo. Ji šaipėsi ne iš personažo, o iš aktoriaus. Negi maniškė?

Vakarodami vienu metu susėdome ant sofos greta vienas kito. Žinojau, kad turėčiau dabar pabandyti apkabinti ir pabučiuoti, bet tik droviai siurbčiojau vyną ir vengiau jos žvilgsnio dėbsodamas sau į rankas.

– Ir taip matau, kad gražios, – tarė. O paskui pašaipiai, koketiškai atsiduso: – Tie ilgi ploni pirštai…

Nustebęs pažvelgiau į jos besišypsantį veidą ir pabandžiau išrausti. Bet Maša tik sukrizeno ir mirktelėjo. Lyg būtų perpratusi žaidimo taisykles.

Ir, rodos, tikrai perprato: kalbėdama apie vaikystės traumas ir panašius niekus staiga susigraudino ir prisiglaudė. Apkabinau ją ir ėmiau bučiuoti.

Ir man tai patiko. Ne, ne glaustymasis ar bučiniai, o jos susigraudinimas. Jis atrodė beveik įtikinamas. Beveik toks pat nuoširdus, kaip ir mano paguoda. Šaunuolė.

Nutaikęs momentą padovanojau jai kalėdinę dovaną: Andrejevo „Judą Iskarijotą“.

– Čia apie tave? – žybtelėjo akimis vartydama.

Nusišypsojau.

– Apie mane ir mano akmenį, – atsakiau.

Taip, Maša man patiko beveik iškart.


II

Keisčiausias dalykas buvo savumo pojūtis.

Kai prabėgus kelioms savaitėms po žiemos švenčių jau aš važiavau pas Mašą, atrodė, kad vykstu pas seną pažįstamą. Jaukinomės vienas kitą greitai, lyg įgudę skaitytojai atsainiai permesdami akimis teksto balastą ir iškart užčiuopdami leitmotyvus.

Tai, kas anų erzino ir atstumdavo, Mašos man patiko. Pavyzdžiui, negalėjau pakęsti miegojimo kartu: kas gali būti šlykščiau už svetimą kūną šalimais, kai tu sapnuoji? Kas gali būti šlykščiau už patį svetimą kūną, kai jame užgęsta sąmonė? Tuo tarpu užmigti su Maša buvo gera. Lipni nuo prakaito oda, pro pražiotas lūpas ant pagalvės nuvarvėjusi seilė, tylus knarkimas – visa tai veikė mane lyg stiprūs migdomieji. Niekada gyvenime taip greitai neužmigdavau ir tiek ilgai nemiegodavau, kaip su Maša. O ji savo ruožtu sakydavo, kad mano kūnas velnioniškai patogus, ir murkdavo iš malonumo kaskart, kai prieš užmiegant atsukdavo nugarą, o aš užkraudavau ant jos kūno rankas ir kojas, tarsi aštuonkojis apraizgydamas visą savo galūnėmis.

Savumo pojūtis buvo toks stiprus, kad abu jautėme pareigą abejoti vienas kito nuoširdumu. Kartą žiūrėjome filmą, ir jame vienas vyrukas, norėdamas supanašėti su mergina, kuriai iš nosies nuolat bėgo kraujas, susitrenkdavo savąją.

– Tu dėl manęs irgi darai ką nors tokio? – paklausė Maša.

Nusišypsojęs paglosčiau jai veidą. Mėgstu klastingus klausimus.

Bet vis dar abejojau, ar ji maniškė. Gal tai tik apgailėtina fizinė trauka ir nieko daugiau? Tik vienas prie kito gerai limpantys kūnai?

Pirmiausia atkreipiau dėmesį į perdėtą Mašos nerangumą. Kartais atrodydavo, kad pasaulis jai per ankštas: eidama pro stalą ji stuktelėdavo koją į jo briauną, rengdamasi trinktelėdavo alkūnę į spintą ar durų staktą, nuolat ką nors išliedavo arba apversdavo. Jos rankos ir kojos buvo tikras įbrėžimų, nudegimų ir mėlynių žemėlapis. Anie per daug pakvaišę dėl savo kūnų, kad pasirinktų tokį vaidmenį.

Paskui Maša papasakojo apie kadaise išgyventą adoracijos laikotarpį. Iš pradžių neramiai suklusau: iš visų moterų, kurias teko sutikti, labiausiai apgailėtinos buvo visokio plauko religingos kekšės, mano paniekoje bažnyčiai įžiūrėdavusios cinizmą ir nematydavusios prieštaravimo tarp savo pamaldumo ir to, kad miega su manimi už savo vyrų ar sugyventinių nugarų. Mėgstu, kai daiktai vadinami tikraisiais vardais, ir nemėgstu manančių, kad sukalbėjęs dešimt „Sveika, Marija“ gali nusiplauti bet kokią kaltę. Laimė, Mašai visa tai negaliojo. Tarp jos kalčių ir adoracijos žiojėjo tokia praraja, kad ją peršokti galėjo tik vienas iš maniškių.

Galutinai mano abejones Maša išsklaidė pasakodama apie mūsų pirmą susitikimą. Pasak jos, mano bėgiojantis žvilgsnis kartais, lyg užsimiršus, staiga sustingdavo, ir tada pažiūrėdavau į ją kitaip, kiek paniekinančiai, įžūliai ir skvarbiai, savo tikruoju žvilgsniu. Judišku.

Vadinasi, neapsirikau. Jei Maša būtų viena iš anų, ji tą vakarą būtų per daug apspangusi nuo savo pranašumo ir pagundos globėjiškai tapšnoti man per petį. Ji būtų jautusis tokia saugi ir taip visiškai valdanti padėtį, kad nieko daugiau nebūtų pastebėjusi.

Pirmą kartą pajutau, kaip gera sutikti saviškį.


III

Mažą Mašos butuką praminėme Rojumi.

Buičiai ir tvarkai ji buvo abejinga, gal net labiau nei aš. Buto langai išėjo tiesiai į vaikų darželį, taigi maždaug pusiaudienį, kai auklytės išvesdavo tų mažų rėksmingų padarų gaują pasiganyti ir jų klegesys mus prižadindavo, išlipę iš lovos ir eidami į vonią pirmiausia turėdavome įveikti minų lauką – ant grindų mėtydavosi kojinės, apatiniai, dulkių gumulai, vyno ir brendžio buteliai, lubrikantų tūbelės, Mašos eskizai, volu pervažiuotas kirmėles primenantys prezervatyvai, į namus užsakomo maisto pakuotės.

– Kad tik mūsų Rojuje neužsiveistų žalčių, – kartą tarė Maša rankiodama savo drabužius, tada susuko juos į didelį gniužulą ir šveitė į spintą.

Čia juk žalčių Rojus, – atsakiau. – Kad tik neužsiveistų anų.

O anie vis dėlto retkarčiais pasirodydavo. Kartais pražingsniuodavo kalbėdami po mūsų balkonu, kartais mums patiems tekdavo eiti į prekybos centrą ir stovėti greta jų eilėse. Blogiausia, kad jie kartais užsiveisdavo mūsų pokalbiuose: abu žinojom, jog ankstesniuose gyvenimuose anų neišvengėm, taigi bendravome su jais, gėrėme, miegojome, kai kuriuos net mylėjome, kol išduodavome, todėl jų paminėjimas suerzindavo. Ir tai buvo visiška Rojaus priešingybė – mus kamavo slogūs prisiminimai apie tai, kas buvo prieš įžengiant į Rojų.

Dar kartais atvažiuodavo Mašos tėvai. Nutarėme, kad jie neapsidžiaugtų vienturtės dukrelės lovoje aptikę mano žilstančią barzdą, taigi korektiškai kelioms valandoms pasišalindavau. Būdavo apmaudu nusivilkti savo baltą lyg ėriuko vilna chalatą, kurį jau seniai buvau atsigabenęs pas Mašą, ir vėl įsisprausti į anų pasaulio drabužius, bet viskas išeidavo tik į gera: Maša manęs pasiilgdavo, aš pasiilgdavau Mašos, ji atidarydavo duris vilkėdama tuo baltu lyg ėriuko vilna chalatu, o aš peržengdavau slenkstį žinodamas, kad mano tremtis baigėsi.


IV

Maša buvo maniškė, tačiau kartais jos klasta erzino. Gal dėl to, kad ji būdavo susijusi su anų pasauliu, o gal atrodydavo per daug įtikima ir versdavo mane suabejoti, ar Maša stovi mūsų Rojuje abiem kojomis.

Pavyzdžiui, kartais ji apsimesdavo, kad anų pasaulyje jaučiasi lyg Roma po barbarų antpuolio. Ir tada man tekdavo aiškinti, kad prekinė išvaizda svarbi tik ten, pas anuos, o mūsų Rojuje visiškai nesvarbu, ar jos klubai dar atitinka anų nustatytus standartus. Ir tada Maša dėdavosi, kad priima šiuos žodžius kaip paguodą arba kaip mano keisto skonio, deformuoto klasikinės dailės, apraišką.

Taigi klaidžiojau po Mašą lyg po Romos griuvėsius. Man jie patiko, jaučiausi patogiai ir jaukiai, bet vietiniai gyventojai – Maša ir visi jos pavidalai – dūsavo: „Ech, tu nematei, kaip buvo anksčiau.“

Maša man parodė profesionalias savo ankstesnių metų nuotraukas. Tai buvo visai pakenčiamas kičas: tarkim, vienoje fotografijoje ji vilkėjo ryškiaspalvius raudonųjų žibintų kvartalo darbininkės apdarus ir stovėjo kažkokio apleisto namo fone.

– O kur žmogus? – paklausiau. – Čia tik mėsos gabalas ant prekystalio, įdomus tik kaip masturbacijos objektas. O kur žmogus?

Pagalvojusi Maša tarė:

– Taip, tu teisus. Turbūt stačiau ne ant tų skaičių.

Susižavėjęs palaižiau jos pažastį. Mėgstu su lošimu susijusias metaforas. Ir nemėgstu, kai kas nors gailisi išgriautų supuvusios Romos šventyklų, net jei tai daro veidmainiaudamas.

Gal būčiau net patikėjęs raudomis dėl Romos, jei ne mudviejų aistra griuvėsiams. Aš tai vadinau „raišumu“ arba „tikais“, Maša – „defektais“, ir tai galėjo reikšti bet kokį nutolimą nuo normos: fizines ydas, psichines manijas, fetišus, smulkias buitines keistenybes. Iš pradžių įtariai žiūrėjau į šį jos potraukį. Maša tapė, tad pamaniau, kad galbūt ji dar viena sukarikatūrinto ir dirbtinai ekscentriškomis savybėmis aplipinto menininko įvaizdžio gerbėja. Daugelyje mano „tikų“ neslypėjo nieko reikšmingo, ir visiškai nenorėjau būti priskirtas pretenzingų keistuolių rasei. Galiausiai papasakojau jai savo randų istorijas, savo patirtis onkologinėse ligoninėse, bet visa tai dėstydamas jos akyse neįžvelgiau jokios užuojautos ar gailesčio, taigi atsikvėpiau lengviau: Mašą tie „defektai“ traukia judiškai. Ir todėl jos nesivaržiau. Tarkim, kuo ramiausiai jos akivaizdoje kirpdavausi rankų nagus, o paskui kruopščiai lygindavau juos dilde.

– Dar niekad nemačiau, kad vyras tiek laiko skirtų savo nagams, – tarė ji susižavėjusi, kai pamatė mane tai darant pirmą kartą.

– Rankos yra nenuspėjamiausia žmogaus kūno dalis, – paaiškinau. – Niekada nežinai, kur jos atsidurs, todėl dera jomis pasirūpinti.

Maša mano žodžiuose, suprantama, įžvelgė seksualinę potekstę ir, aišku, iš dalies neklydo, ir mes abu juokėmės, – taip, kaip juokiamasi tik žalčių Rojuje.

Žinoma, savo ruožtu ji taip pat tyrinėjo mano aistrą „raišumui“. Kartą pasakiau, kad visiškai sveikas žmogus – nuobodus ir nuspėjamas, o štai raišas – neišvengiamai pasmerktas kovai su savimi, taigi, pačiai įdomiausiai kovai.

– Kur ta kova slypi? – paklausė Maša.

Lengva save mylėti, kai esi gražus ir sveikas, kai esi paklausi prekė anų turguje. Gerokai sunkiau, kai esi brokuotas. Apima pagunda leistis būti pažymimam žemesne kaina, būti perkeltam į varguoliams skirtas šlamšto su besibaigiančiu galiojimo laiku lentynas ir netgi manyti, kad tai teisinga, kad čia tau ir vieta.

– Ir kada laimima?

– Kai myli save kaip sveiką, kai įkainoji save tiek, kiek kainuoja sveikieji. Kitu atveju esi luošas dvigubai ir nusipelnai savo luošumo. Supranti?

Maša dvejodama linktelėjo.

Tada papasakojau jai apie savo pirmąją draugystę su mergaite. Tiksliau, mergaitėmis, mat jų buvo dvi. Man tuomet buvo gal trylika, joms – porą metų mažiau, ir net nežinau, kaip mes šį anuomet neįprastą threesome derinome vertybių požiūriu, bet vis dėlto buvo būtent taip, tegul ir neperžengėm vaikiškų pasigrabaliojimų ir bučinukų slenksčio. Iš pradžių viskas klojosi puikiai, bet paskui mano mylimosios ėmė pyktis, regzti intrigas, ateidavo nesutartu laiku ir po vieną. Nutariau, kad ši velniava vargina ir turiu kurią nors pasirinkti. Ir štai koks reikalas: viena iš jų buvo sveikut sveikutėlė, o kita – šlubavo. Tiesiogine, fizine prasme. Taigi, ką pasirinkti: sveiką ar raišą?

– Kurią pasirinkau, turbūt retorinis klausimas? – paklausiau šypsodamasis.

– Žinoma, raišą, – atsakė Maša taip pat nusišypsodama. – Seniai žinau, kad turi slaugės sindromą.

Nusikvatojau. „Slaugės sindromas“ – kur jau. Tikra klastūnė.

– Bet tada pirmą kartą suvokiau, kokie apgailėtini judiškumo neturintys luošieji, – kalbėjau toliau. – Visas tas vaikiškas romanas greitai baigėsi, netrukus apskritai jį pamiršau. Bet štai gal po trejų metų, kai jau buvau šešiolikos, gavau nuo tos raišos mergaitės laišką. Šlykštų verksmingą laišką, iš kurio supratau, kad ji manęs nepamiršo ir kad savotiškai jaučiasi dėkinga… Taip, jie apgailėtini. Jie pajunta dėkingumą rankai, kuri juos glosto, tarsi tas glostymas būtų malonė.

– Bet juk tai natūralu, – tarė Maša.

– Kas čia natūralaus? – dėbtelėjau į ją. – Ji neturėjo jaustis dėkinga. Juk pasirinkau ją ne todėl, kad buvo raiša, o todėl, kad buvo gražesnė.

Maša nutaisė žavią sutrikusią miną, ir mes vėl kvatojomės nerūpestingu žalčių Rojaus juoku.

Bet anie vis dėlto slėgė. Prisiminimai apie juos aptemdydavo nuotaiką ir tarsi mesdavo ant Rojaus šešėlį. Pasiusdavau nuo minties, kad kuri nors Mašos dalis galbūt iš tiesų gailisi Romos, o jos akys kartais apsiblausdavo intymiausiomis akimirkomis, matyt, įsivaizdavus, kiek anų štai taip sukiojo mano auskarą arba kiek anų kūnų vilkėjo mano baltu lyg ėriuko vilna chalatu.

Ir kai šešėliai nuklodavo mūsų Rojų, Maša paguldydavo mane ant pilvo ir pradėdavo ant mano nugaros inkštirų medžioklę. Įsitraukdavo taip rimtai, tarsi į žaidimą pasinėręs vaikas, rangydavosi ant manęs nuoga, apčiupinėdavo kiekvieną odos lopinėlį, įdėmiai apžiūrėdavo ant nago išspaustą pilkšvą kirmeliuką. Vieną spuogelį Maša pavadino savo „gyvenimo inkštiru“ – jis nuolat atsinaujindavo, tad rodydavo man, kiek pavyko išspausti šį kartą, ir tos gyvuliško blusinėjimosi valandos taip svaigindavo, jog abu būtume nežinia ką atidavę, kad tik visa mano nugara būtų nusėta atsinaujinančiais inkštirais.

Ir kai ilgesnį laiką praleisdavome atskirai anų pasaulyje ir rūpestingai ruošdavomės naujam susitikimui Rojuje, tie pasiruošimai visada būdavo mūsiški, visada nukreipti prieš anuos. Pavyzdžiui, Maša nurodydavo, ką turiu valgyti, kad ant nugaros priaugtų kuo daugiau inkštirų ir spuogų, o aš prašydavau, kad nesiskustų pažastų ar kojų.

Mes kažkokie iškrypę, – kartą tarė Maša. – Kodėl tai darome? Norime subjauroti save dabartyje, kad praeitis atrodytų ne tokia bjauri?

Mieguistai sumurkiau, jausdamas, kaip jos nagai ant mano nugaros išspaudžia naują spuogą. Mėgstu judiškai retorinius klausimus.


V

– Ką reiškia būti Judu? Išduoti? – kartą paklausė Maša, balsu perskaičiusi mano mėgstamą epizodą iš Andrejevo: Jėzus pavargo ir ilsėjosi, o apaštalai ėmė svaidyti nuo skardžio akmenis. Paragintas į žaidimą įsitraukė ir paliegėliu besidedantis Judas, pamažu tai virto jo ir Petro, mylimiausio mokinio, jėgos varžybomis. Jie kelia ir sviedžia vis didesnius akmenis, galiausiai gražusis ir stiprusis Petras eina pas Jėzų prašyti pagalbos, nes nenori, kad jį įveiktų bjaurusis Judas. Jėzus padėti atsisako, tada visi pastebi, kad Judas vis dar įsiręžęs bando pajudinti didžiausią akmenį, ir ima kvatotis, o paskui tęsia savo žygį. Judas seka iš paskos, vienišas.

Manau, mąstyti, – atsakiau. – Yra saujelė tų, kurie už. Yra saujelė tų, kurie prieš. Ir yra idiotų minia, vieną dieną rėkianti „Hosanna“, kitą – „Ant kryžiaus jį“. Visi jie – neįdomūs ir nuspėjami lyg pasakų personažai. Tik Judas nenuspėjamas, nes mąsto. Ir todėl daro ką nori, nes jo sprendimų anie nelemia. Ir todėl tai, kas tarp anų atrodytų kaip vulgarybė ar šventvagystė, Judo elgesy atrodo visiškai kitaip. Svarbu turėti Judo vertą sumanymą. Jei neturi jo, trisdešimt sidabrinių yra tavo kaina. Jei jį turi – tai yra kaina tų, kurie juos tau moka.

– O išdavystė?

Evangelinio Judo išdavystė? Niekai. Kas būtų Jėzus be Judo išdavystės? Tik eilinis Palestinos pranašas, vienas iš daugelio. Judas krikščionybėje iš esmės svarbiausias personažas. Ar bent jau įdomiausias. Visa kita – saujelė už, saujelė prieš, ir tarp tų saujelių besiblaškanti minia. Žodžiu, anie.

– Judas niekina žmones?

Judas niekina anuos. Kokia prasmė prisikurti nepasiekiamų moralinių idealų? Jei žinai, kad jie niekada tiesiogiai nepalies kasdienybės? Jei žinai, kad jais sujauksi protą būreliui prie idealizmo linkusių mulkių? Jei žinai, kad tas būrelis arba užsikas pogrindyje, arba, įgavęs galios, bet pamatęs, kad jų idealai nedaro poveikio tikrovei, iš bejėgiškumo ims kapoti galvas?

– Bet tų idealų kūrėjų norai turbūt… – pradėjo Maša.

Kam rūpi jų geri norai? – pertraukiau. – Esmė yra rankos. Štai šventasis Paulius, kvailiausių dogmų kūrėjas, iš pradžių nekentė krikščionių ir smagiai juos galabijo. Bet kartą keliavo į Damaską ir patyrė nušvitimą. Arba saulės smūgį – kaip pažiūrėsi. Ir štai jis tapo uoliu tikinčiuoju, be to, ėmė rašyti. Skaitei jo laiškus? Ar žinai ką nors labiau apgailėtino už juos? Ir žinai, kodėl jie apgailėtini? Todėl, kad rašyti tomis pačiomis rankomis, kurios svaidė akmenis į bejėgius žmones. Gerbiamas šventasis turėjo nusipjauti rankas ir tik tada diktuoti savo sapaliones – gal tada jos skambėtų bent kiek įtikinamiau. O dabar… – mostelėjau kažkur lango pusėn, į pasaulį anapus mūsų Rojaus. – Visi jie yra šventieji pauliai. Vieni – prieš kelionę į Damaską, kiti – po jos. Jie nesupranta, kad nušvitimas nieko vertas, jei rankos lieka tos pačios. Štai ir viskas.

Maša rūkė ir ilgai tylėjo. Galiausiai paklausė:

– O Judas?

– Judas nekeliauja į Damaską, – tariau priguldamas šalia jos. – Jis sėdi ant kalvos prie kelio, stebi keliaujančius, stebi jų nušvitimus – ir juokiasi. Kartą sakei, kad statei ne ant tų skaičių. Statymo variantai šiame lošime trys. Jei statysi ant kūno – pralaimėsi. Anksčiau ar vėliau, bet turbūt anksčiau. Jei statysi ant to, kas vadinama siela, – irgi pralaimėsi. Anksčiau ar vėliau, bet turbūt vėliau.

– Ir koks trečias variantas?

Tapti Judu ir lošti sukčiaujant. Visiškai nesvarbu, kam tu vergauji – kūnui ar sielai. Vis tiek esi vergas, vis tiek vergauji taisyklėms, vis tiek dalyvauji lošime, kuriame neįmanoma laimėti. Ir, kas blogiausia, kaskart, kai supranti, kad nelaimėsi, jautiesi kaltas. Kaskart jauti šeimininką nuvylusio vergo graužatį. Judo kelias pergalės taip pat neatneša, tačiau bent jau suteikia šiek tiek laisvės. Sukčiaus laisvės.

Maša ilgai tylėjo žiūrėdama į brėkštantį rytą už lango.

– Bet jeigu taip… – tarė galiausiai, – jeigu taip, išdavystė neišvengiama?

Ji nutaisė tokį liūdną balsą, kad iš susižavėjimo lyžtelėjau jai veidą. Su kiekviena diena ji vis puikiau vaidino.

Koks skirtumas? – atsakiau. – Kam ta išdavystė rūpi? Tiems, kurie jau keliauja iš Damasko? Bet juk prieš tai jie turėjo nukeliauti iki jo, ar ne? O kiek jie išdavė pakeliui į tą prakeiktą Damaską? Ir ar po Damasko jie nusipjovė rankas? Ar jie tikrai turi teisę tikėtis, kad jų neišduotų? Išeik iš mūsų Rojaus pas anuos, išryškink savo defektus, pabrėžk savo luošumą, atvirai parodyk savo pažeidžiamumą, o tada stebėk, stebėk, kaip anų balse ir žvilgsnyje ima augti pranašumo pojūtis, kaip jie atsipalaiduoja, kaip jų veiduose ima šmėkščioti kreivos šypsenėlės, kaip jie pasijunta saugūs ir galingi, kaip iš jų vidaus lyg pūliai ima plūsti tamsiausiose kertėse paslėptos šlykštybės. Išeik ir įtikink juos, kad jie negaus atkirčio, ir suprasi, kaip jie mėgsta smūgiuoti. Ir tada paklausk savęs: ar išdavystė neišvengiama?

– Judams nėra nieko švento?

– Yra. Tai, kas tikra, o ne išgalvota.

– O kas yra tikra?

– Nebūk kvailutė, – nusišypsojau. – Negi nežinai?

Maša ilgai tylėjo.

– Tai tu ir mane išduosi?

Ji išties puikiai vaidino. Pasitryniau nosies galiuku į švelnius jos pažasties plaukus.

– Ne. Judas Judo neišduoda. Jie kartu sėdi ant kalvos ir juokiasi.

– Tu mane laikai Judu?

Pakėliau galvą ir pažvelgiau jai į akis.

– O nesi?

Maša mane pabučiavo ir prisitraukė prie savęs.


VI

Tu mane laikai Judu?“ Mintyse krizenau kaskart, prisiminęs jos klausimą. Mašai per daug patiko judiškai peržengti anų nustatytas ribas, kad galėtum suabejoti dėl atsakymo.

Kartą sėdėdami vonios kambary ant grindų baigėm gerti alų, ji atsistojo ir prišlapino į butelį, aš padariau tą patį į savąjį, ir mes ragavome vienas kito šlapimo, kvatojomės, lygindami skonį ir vertindami lyg vyną. Atėjus Kalėdoms prie troleibusų stotelės nusilaužėme eglės šaką, pasimerkėme namuose į stiklainį ir visą švenčių laikotarpį puošėme ją panaudotais prezervatyvais.

Bet labiausiai mėgome teršti anų šventoves, vietas, kuriose jie puoselėdavo ir diegdavo savo veidmainystės kultą: bibliotekas, teatrus, vaikams skirtus renginius. Sykį turėjome eiti į dailės parodą. Išėjimas iš Rojaus mus visada slėgdavo ir erzindavo, bet atsisakyti dalyvauti Maša negalėjo: buvo eksponuojami ir jos darbai, be to, ten jai turėjo įteikti kažkokią paskatinimo premiją. Mašai kilo sumanymas, kaip lengviau ištverti buvimą pas anuos.

Prieš išvažiuodami mylėjomės. Maša paprašė, kad baigčiau ant krūtinės. Tada ištepėme sėkla jos pilvą, krūtis, kaklo apačią. Maša nenuėjo į dušą, tiesiog užsisegė liemenėlę, apsivilko marškinius. Paskui išvažiavome.

Maša sėdėjo ant scenos su kitais dailininkais, o aš, kaip visad, įsitaisiau paskutinėje eilėje. Stebėjau susirinkusius. Žiūrėjau į jų veidus ir spėliojau, kiek iš jų tiki tuo, kas čia kalbama ir daroma, o kiek netiki ir paprasčiausiai yra vietoje, kuri jiems tinka ir teikia naudos. Klausiausi kalbų apie meną, apie jo misiją, jaunųjų dailininkų darbų aptarimo, ir buvo siaubingai pavydu šių žmonių gebėjimo visa tai aiškinti nesijuokiant. Ieškojau tarp jų judų, bet judų čia nebuvo. Buvo tik saujelė, kuri yra už.

Klausiau savęs: ar esu vagis šventykloje? Ar turiu jaustis kaltas? Juk šie žmonės čia tam ir susirinko, kad pasislėptų nuo vagių iš anapus, o aš štai prasmukau į vidų. Bet ne, iš tiesų jie susirinko, kad pagarbintų ką nors, kas neva įveikė mirtį. Ir kad pasmerktų Judą – vargšą, nesuprastą ir neišvengiamą Judą, tokį pat būtiną kiekvienai religijai ar ideologijai, kaip ir tas, kuris įveikė mirtį. Bet ką jie darytų be Judo, amžinojo atpirkimo ožio? Ką šie uolūs šventyklos tarnai, taip apspangę nuo savo kalbų, kad beveik pamiršo, jog dar visai neseniai patys vogė, ką jie darytų be Judo, kai savo susikurtam prisikėlusiajam tektų parodyti ne Judo, o savo atvaizdą? Kiek iš jų ir dabar vogs, vos peržengę šios šventyklos slenkstį ir atsidūrę gatvėje, o paskui sakys: „Toks gyvenimas“ arba „Aš tik žmogus“? Jei tu tik žmogus, kodėl tuo netiki?

Ne, aš nebuvau vagis šventykloje. Buvau vienintelis tikintis, nes mano veid-

mainystė slypėjo tik odoje. Nes vis dar neužsinėriau virvės ant kaklo, nors žinojau, kad šventyklos be vagių būna tik tada, kai jos tuščios.

Štai taip ten ir buvome: aš ir šventyklos tarnai. Beveik tokie patys, tik atskirti tikėjimo.

Ir dar ten buvo Maša. Ji sėdėjo scenoje, vienu metu priėjo prie mikrofono ir kalbėjo. Žinoma, kažką panašaus į tai, ką ir visi kiti prieš ją. Žiūrėjau į tą geros mergaitės miną, į saikingą drovumą ir susikaustymą, ir ja žavėjausi. Ji buvo visiškai įtikinama. Ir tik aš vienintelis žinojau, kad po tais juodais marškiniais – mano džiūstanti sėkla. Ir tik aš po kelių dienų vartydamas laikraščius ir radęs Mašos nuotrauką kultūros puslapiuose žinosiu, kad ši gabi raudonskruostė studentė, visų iš Damasko parkeliaujančių mamyčių ir tėtukų džiaugsmas, iš tiesų yra Judas.

Jaučiausi laimingas.


VII

Kartą, kai vėl atvyko Mašos tėvai, nuvažiavau pas Petrą.

Senokai nesimatėme, bet jis buvo vienas tų draugų, su kuriais palaikyti pastovų ryšį visai nebūtina. Kai kada nesimatydavome ištisus metus, bet susitikus atrodydavo taip, lyg būtume išsiskyrę vakar. Mane domino jo polinkis užsidegti kokia nors idėja ir transformuotis. Žinoma, tų idėjų jis neįgyvendindavo, mesdavo įpusėjęs, mat jo imlų protą vėl užvaldydavo kas nors nauja, o gal tiesiog pabūgdavo nesėkmės. Niekada nežinodavau, ką pamatysiu šį kartą: kalorijas skaičiuojantį ir dėl savo kūno pakvaišusį sportininką, į aplinką spjovusį kokios nors religijos apaštalą, o gal visus pinigus kekšėms išleidžiantį darboholiką. Jis domėjosi viskuo, tačiau paviršutiniškai, priešokiais, o jo idėjos ir sumanymai dažnai taip prieštaraudavo vieni kitiems, kad atsidurdavo priešinguose bet kokios moralės ar ideologijos poliuose. Bet Petras nubraukdavo tuos prieštaravimus lyg trupinius, lengva ranka, ir aš pavydžiai žavėdavausi jo sugebėjimu viską pradėti nuo naujo lapo ir nuoširdžiai nepastebėti, kad tas lapas išvagotas tegul ir bespalvėmis, bet vis dėlto regimomis ankstesnių, jau seniai šiukšlinėje sudūlėjusių juodraščių linijomis.

Buvome visiškos priešingybės, vienas kitą smalsiai stebėjome, vienas kitam nepritarėm ir vis tiek jautėme vienas kitam simpatiją. Petro pokyčiai man nekėlė šleikštulio, nes būtent jie saugojo jo pastovumą. Gerbiau jį, nors ir buvo vienas iš anų.

Gėrėme alų ir kalbėjomės. Apniko liūdesys. Jis visada apnikdavo išvykus iš Rojaus, bet dabar buvo kažkoks aštresnis. Galbūt gyvenimas Rojuje reiškė buvimą kažkur anapus laiko ir kasdienybės, o Petras priklausė mano senajam pasauliui, ir žiūrėdamas į jį negalėjau nejusti, kad laikas vis dėlto bėga, kad mes senstam, kad jo polėkiai blankesni, tokie turbūt ir manieji, skirtumas tik tas, kad jis, rodos, su tuo susitaikė, ir vadina garbinga „branda“, o štai man vis dar norisi iš to kvatotis, nes sumauta „branda“ tėra dar viena idėja, jo paskutinis akmuo. Taip, tas akmuo sunkus ir didelis, tačiau žinojau, kad Petras jo nepakels, tik įsitvėrė į jį riedėdamas nuo kalno į laiko akivarą, ir turbūt čia įžvelgia kovą, nors iš tiesų, kai su tuo akmeniu neišvengiamai nudardės žemyn, agonija bus trumpesnė.

Taigi gėrėme alų ir kalbėjomės, o aš slapta džiaugiausi, kad turiu savo Rojų, kad netrukus išeisiu iš šio paskutinio akmens artefaktais užgrūsto buto ir vėl atsidursiu anapus laiko.

Galbūt ir čia buvo Rojus, tačiau jis priklausė Petrui.

– Tu su ja rimtai? – paklausė jis, kai balkone papasakojau apie Mašą. – Tu ją myli?

Myliu, bet žinai: amžiaus skirtumas ir visa kita.

– Vadinasi, nemyli, – numojo ranka Petras, lyg sakydamas: „Ir vėl“. – Jei mylėtum, būtų nusispjaut į visus skirtumus.

– Man ir nusispjaut. Aš juk Judas.

– O ji? Irgi Judas?

– Irgi.

– Dviejų Judų sąjunga?

– Kažkas tokio.

Petras įsmeigė akis į virš daugiabučių raudonuojančią vakarinę žarą.

– Tu ja pasitiki?

– Žinoma, ne. Koks kvailys pasitikėtų Judu?

– Ar gali būti meilė be pasitikėjimo?

– Meilė yra tiesiog meilė. Kuo čia dėtas pasitikėjimas? Arba myli, arba ne. Visa kita veidmainystės, lūkesčiai ir kitos nesąmonės. Kuo apskritai galima pasitikėti? Grįžtančiais iš Damasko? Patyrusiais nušvitimą ir reikalaujančiais, kad kiti, to nušvitimo dar nepatyrę, elgtųsi taip, lyg būtų patyrę? Galų gale, mylėti tą, kuris patyrė nušvitimą ir tapo patikimas, labai lengva. Saugu, lyg gulėtum ant senos nutrintos sofos: kartais prabudus iš nuobodulio skauda šonus, užtat viskas aišku ir nuspėjama. Bet juk tokiu atveju niekada nežinai, ar tave dar myli, ar yra su tavim iš įpročio, gailesčio, dėl prakeikto patogumo ar kitos šlykštynės…

Nutilau. Petras papurtė galvą, paskui atsiduso. Jis buvo atviraširdis ir tiesmukas, jis negalėjo suprasti. Jis buvo geriausias iš anų, bet vis dėlto anas. Taigi nutilau ir laukiau, kada supypsės telefonas ir perskaitysiu Mašos žinutę, kad tėvai jau išvyko ir galiu grįžti į Rojų.

Kai žinutė supypsėjo, baigiau gerti alų ir su palengvėjimu išėjau.

Manęs laukė baltu kaip ėriuko vilna chalatu vilkinti Maša.


VIII

Dažniausiai vienas kitam meluodavome apie tai, ką vadinome „pervažiuotais kačiukais“. Kitaip tariant, apie mūsų buvusius ir buvusias. Kartą palyginau tuos praeities šešėlius su automobilio pervažiuotu kačiuku: žinai, kad bus šlykštu, bet vis dėlto kažkokia neįveikiama jėga verčia atsisukti ir pažiūrėti.

Ar iš tikrųjų tie pervažiuoti kačiukai mums kėlė šleikštulį? Žinoma. Juk tai buvo anie. Ir vis dėlto tęsėme šį mazochistinį žaidimą, kartais net iki paryčių, ir smagiausias dalykas šiame žaidime buvo meluoti. Ne, tai nebuvo visiškos veidmainystės ir melo srautas. Tiesiog savo šleikštulį ir skausmą padaugindavome maždaug iš trijų, o tada tas, kuris pasakodavo, viską imdavo švelninti iš trijų padalindamas. Taip, pasitelkę trejetą, galėjome daugiau ar mažiau užčiuopti tiesą.

Ir tai buvo puiku, nes trys – mano mėgstamiausias skaičius. Jei padaugini savo reakciją iš penkių arba, tarkim, iš dešimties, pašnekovas arba apskritai užsiveria, arba ima tiesą dalinti beveik iš begalybės.

Kartą, eilinį sykį narstant pervažiuotų kačiukų žarnas ir apžiūrinėjant jų ištiškusias smegenis, Mašos paklausiau:

– Kodėl apskritai tai darei?

Tikėjausi įprasto anų rinkinėlio: savęs ieškojimo, jaunystės maišto ir panašaus mėšlo. Žodžiu, „toks gyvenimas“ ir „aš tik žmogus“.

– Buvo kažkoks atsiribojimas nuo savęs, – atsakė Maša. – Lyg stebėčiau save iš šono. Ir apskritai tokia tyčiojimosi būsena… tokia: „Meilės nėra, cha cha cha.“

– „Meilės nėra, cha cha cha“? – pakartojau.

Maša linktelėjo. Nustėręs pažvelgiau jai į akis.

– Tu galvojai, kad meilės nėra? – perklausiau. – Nieko nemylėjai?

– Turbūt mylėjau, bet maniau, kad rasti kitą, kuris mylėtų tiek pat…

– Tai nesvarbu, – nutraukiau. – Velniop kitus. Arba myli, arba ne. Jei pats myli, vadinasi, žinai, kad meilės esama. Atsakas į tavo meilę tam visai nebūtinas. Jei meilė yra tik tada, kai tau atsako, tai jau ne meilė, o kažkoks sušiktas išskaičiavimas.

– Man atrodė kitaip, – gūžtelėjo pečiais Maša.

Iš visų jėgų stengiausi neišsiduoti, neparodyti savo tikros reakcijos. Turiu galvoje, tikros reakcijos, iš nieko nepadaugintos ir nepadalintos. Nusišypsojau ir paglosčiau jai skruostą.

Kalbėjome apie pervažiuotus kačiukus dar keletą valandų. Visą tą laiką atidžiai stebėjau Mašą, jos mimiką, judesius, žvilgsnį.

Vėliau, pasimylėjus, Maša nusisuko į sieną, o aš, kaip visada, apraizgiau jos kūną savo galūnėmis. Ji, kaip visada, sumurkė iš pasitenkinimo.

Paskui Maša užmigo. O aš dar ilgai žiūrėjau į rytinėje prieblandoje juoduojančius tapetų ornamentus.

Tikriausiai neapsirikau. Rodos, Maša kalbėjo nuoširdžiai.


IX

Nuo to karto ėmiau stebėti Mašą tarsi naujomis akimis. Lyg prasiblaivęs ar atsipeikėjęs.

Ir kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tą naktį kilęs įtarimas teisingas: Maša nėra Judas. Maša yra mylinti moteris, kurią pakeliui į Damaską ištiko nušvitimas. Jos ankstesnio gyvenimo poelgiai, kuriuos laikiau judiškais, iš tiesų nebuvo judiški. Jie neturėjo jokios idėjos, jokios potekstės. Tai buvo anų pasaulio poelgiai, paskatinti anų pasaulio motyvų: kvailumo, naivumo, naudos, instinktų, noro išsiskirti, atkreipti į save dėmesį… Ir jų kaina – trisdešimt sidabrinių.

Tai, ką Maša darė su manim, ji darė ne todėl, kad būtų Judas. Ji tai darė kaip anų pasaulio mylinti moteris su mylimu vyru. Nenorėdama nuvilti, mėgaudamasi ribas peržengiančiu intymumu. Ji patyrė nušvitimą, aš ir buvau tas nušvitimas, ir štai ji nutarė, kad „meilės nėra, cha cha cha“ – klaidingas požiūris. Ji, kadaise tyčiojusis iš meilės, nutarė, kad atrado ją su manim.

Ji nieko nedaugino ir nedalijo iš trijų. Jos melas buvo primityvus anų melas, kylantis iš noro nuslėpti nepatogią tiesą arba neskaudinti kito, neskaudinti manęs. Ji buvo nuoširdi. Netgi bandymas dėtis Judu nebuvo veidmainystė. Rodos, mažiems vaikams kažkokiais sumetimais iš pradžių duodama tik nesūdyto maisto, ir jie godžiai jį valgo, jiems skanu, bet paskui ateina akimirka, kai į jų valgį įberiama druskos. Ir tai negrįžtamas taškas: po šito nesūdytas maistas pasidaro prėskas ir beskonis, prie jo jau negrįši. Ir Mašai turbūt buvimas Judu reiškė tik žaidimą, tik druską, kurios reikalavo jos kūnas, nes tai, kas vadinama „normaliais santykiais“, jai jau atrodė beskonis viralas, kurį srebi nebent prispirtas bado.

Mylėjau Mašą. Ir todėl pajutau pagundą nulipti nuo savo kalvos ir kartu su ja keliauti iš Damasko, taukšti apie laimingą ateitį, kartu svajoti, susikibus už rankų. Sugriauti žalčių Rojų, išsitremti iš jo į anų pasaulį, gyventi jame mokant paskolas ir kartais krečiant kvailystes, skirtas pasūdyti prėskai šeimyninio gyvenimo tešlai. Galiausiai pajutau pagundą patikėti, kad netgi knygos, rašytos rankomis, kurias derėjo nusipjauti, yra tiesa. Ir kad net jeigu paskui, man tuo patikėjus, būsiu apgautas ir išduotas, toji tiesa vis tiek liks tiesa, tokia pat tiesa kaip mano meilė, kuriai nereikia atsako.

Žiūrėdavau į miegančią Mašą, į jos tokiu savu man tapusį kūną, į ramų veidą, vaikiškai pražiotas lūpas, lygią kaktą, po kuria turbūt sklandė sapnai apie vėl prisirpusį „gyvenimo inkštirą“, ir visos tos pagundos susiliedavo į vieną didžiulę pagundą – tapti anuo. Pasirinkti už, pasirinkti prieš, gal netgi įsilieti į minią ir su visais šaukti „Hosanna“ arba „Ant kryžiaus jį“. Juk tada viskas būtų taip paprasta.

Mylėjau Mašą. Ir jeigu toji Maša, kurią pažinojau, būtų buvusi visa, turbūt būčiau tai didžiajai pagundai pasidavęs. Bet buvo ir kitos Mašos, iš praeities, tos, kurių nepažinojau, su patirtimis, kurios be judiškumo atrodė apgailėtinai lėkštos, vertos tik trisdešimties sidabrinių. Galiausiai tarp visų tų Mašų maišėsi ir toji, kuri kadaise tyčiojosi iš meilės, kuri reikalavo atsako, kuri manė, kad galima mėtyti akmenis ir į meilę, o paskui tiesiog patirti nušvitimą ir gyventi toliau nenusipjovus rankų. „Judams nėra nieko švento?“ Ak, Maša…

Mylėjau Mašą. Mielas vaikelis, paragavęs druskos.

– Meilė yra, – sukuždėjau jai miegančiai vieną naktį. – Ką gi aš išduočiau, jei nebūtų meilės? Ko tada būtų verta pati išdavystė?

Maša pro miegus sumurmėjo. Turbūt sapnavo savo „gyvenimo inkštirą“.


X

Nebeužmigdavau.

Vartydavaus nuo šono ant šono, laukdavau, kol sulips akys, paskui užsimesdavau baltąjį chalatą ir rūkydavau virtuvėje, stebėdamas, kaip už lango aušta, kaip užsidega vaikų darželio šviesos, kaip anie pradeda naują paskutinio akmens dieną man dar nesudėjus bluosto. O paskui vėl atsiguldavau šalia Mašos, klausydavausi jos alsavimo ir laukdavau miego, trokšdamas sapnuoti, pasislėpti beprasmiškuose regėjimuose. Ir ilgainiui dėbsodamas į lubas pats ėmiau įsivaizduoti sapną, vieną ir tą patį, vis perkratydavau jį mintyse beviltiškai ieškodamas galimų atomazgų, kartodamas tarsi vaizdinę maldą.

Ir regėjau aš tame sapne saulės nutviekstą uolėtą žemę, ėjo per ją džiaugsminga minia, ir buvo tie žmonės sveiki ir gražūs, apspangę nuo savo jaunystės, tikėdami, kad eina paskui vedlį, nors iš tiesų tas vedlys tebuvo miglos debesėlis horizonte, nors iš tiesų juos vedė mylimiausias to debesėlio mokinys, ir žengė jie paskui jį tvirtai ir sparčiai, keldami dulkių kamuolius. Ir regėjau aš atsiliekančius ir pavargusius, nebespėjančius su pirmosiomis gretomis, regėjau aš, eidamas iš paskos, kaip jie ima šlubčioti, kaip bando remtis į sveikuosius, kaip tie nusipurto nuo pečių į juos įsikibusią ranką, ir kaip galiausiai pavargusieji suklumpa šalikelėje, gailiomis akimis stebėdami tolstančią minią, kosėdami nuo pirmą kartą į plaučius patekusių ir man tokių įprastų dulkių. Ir prisipildo jų akys ašarų, bet netrukus nušvinta, mat išvysta jie einantįjį iš paskos, pamato Judą, ir pradžiunga, kad nėra palikti likimo valiai, ir tiesia rankas, tikėdamiesi gailesčio ir užuojautos, tikėdamiesi, kad Judas padės atsistoti ir pasivyti mylimiausiojo mokinio minią. Ir štai žiūri suklupusieji į Judą, ir skaičiuoja jo randus, įkainoja jo senstantį, mikčiojantį, vėžio graužiamą kūną, ir galiausiai džiaugsmingai pamano: šis žmogus supras mūsų kančią, jis mus užjaus ir išties pagalbos ranką. Ir teisūs tie paliegėliai, gerasis Judas tikrai pažįsta kančią, todėl prieina prie gulinčiųjų, pritūpia ir smalsiai stebi jų veidus, stebi tą nenumaldomą užuojautos troškulį, o paskui pasilenkia prie ausies, laukiančios paguodos žodžių, ir žaltiškai sušnypščia: „Kur buvai anksčiau, mielasis? Kodėl tavęs nemačiau, kai buvai jaunas, gražus ir sveikas? Kodėl tau tada nereikėjo Judo, vargšo gerojo Judo? Kodėl nebuvai su Judu, kai tavo kojos dar nebuvo pavargusios? Kam man tave slaugyti, jei atgavęs jėgas vėl mane išduosi ir veršiesi į pirmąsias gretas – pas Petrą?“ Ir stebisi jie tada Judo, to bjauraus luošio, abejingumu kitų luošumui, ir pasirodo jų akyse neviltis, tokia neaprėpiama ir galutinė, kad Judui vis dėlto jų pagailsta, ir jis ištiesia ranką, padeda atsistoti, o paskui juokdamasis nulydi akimis Petrą besivejantį šlubių būrelį. Bet kai kuriems parpuolusiems per maža jėgų vytis mylimiausiąjį mokinį, ir surengia jie šventę, didelę triukšmingą raišųjų mugę, prekiauja ir mainosi savo negaliomis, ginčijasi ir pešasi dėl kainos, raičiojasi po žemę smaugdami teigiantį, kad jo kančia didesnė, arba besigiriantį, kad buvo artimas Petrui anuomet, aukso amžiaus laikais, kai kojos dar nebuvo pavargusios. Ir kai prasideda turgaus šurmulys, kai užverda luošių peštynės, lipa Judas ant kalno ir stebi juos, niršdamas ir spjaudydamasis, pilnas gailesčio ir paniekos, vėl prisiekinėdamas sau, kad nebeslaugys daugiau parpuolusių ir atsilikusių nuo Petro, kad kitą kartą pasmaugs juos visus savo gražiomis švelniomis rankomis. Bet paskui pravirksta jis žiūrėdamas į dulkių kamuolį tolumoje, iškelia kumštį ir grūmoja, tyliai švokšdamas: „Didysis vedly, miglos debesie horizonte, kodėl į mylimiausių mokinių būrį išsirinkai sveikus ir stiprius? Kodėl nepasirinkai šlubių? Gal tada spėtų visi? Kodėl tuos luošius palieki vargšui Judui?“ Ir raunasi plaukus nuo galvos Judas, ir drasko nagais akmenis, ir vis švokščia: „Kodėl paskyrei mylimiausiuoju mokiniu bailį, visad išsirenkantį tik tą akmenį, kurį įstengia pakelti? Negi nematai, kad jis bijo, taip bijo mirties, jog nori paskui tavo pažadą ne eiti, o bėgti? Negi nematai, kad jis žengia per sparčiai, kad spėja su juo tik sveiki ir gražūs, o iš paskos velkasi luošų armija, šlykščių ir apgailėtinų, nemylinčių savęs?“

Apsisprendimo naktį atsikėliau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nusimečiau chalatą, atsistojau nuogas prieš veidrodį ir nužvelgiau save anų akimis. Didelė, keistos formos nosis, išsišovę šonkauliai, kreivoki dantys, išsiplėtusios kojų venos, po operacijų likę randai… Kiek man žada optimistiškiausios prognozės? „Kai kurie pragyvena net dešimt metų“? Cha. Aš jau pragyvenau penketą, vadinasi, liko dar tiek pat. Kaip juos pragyventi vargšui gerajam Judui?

Mano kūnas. Kūnas, kurio galiojimo laikas greitai baigsis. Ar man jo gaila? Žinojau, kad Maša, šita naujoji Maša, patyrusi nušvitimą, nuostabiai slaugytų mano merdinčią mėsą. Ir žinojau, kad mirties akimirką būčiau laimingas gniauždamas jos ranką, ir kad galbūt tą akimirką taip bijočiau nebūties, jog pamirščiau, kad ši ranka kadaise svaidė akmenis į meilę…

Nusišypsojau sau veidrodyje. Ne, ne akmenis. Mažus nugludintus akmenukus, kuriuos lengva pakelti ir sviesti. Didelius ir aštrius akmenis anie apeina.

O aš?

Maša nesuprato, kad aš mylėjau tą kadaise pasirinktą raišą mergaitę. Mylėjau kvaila, vaikiška ir turbūt šiek tiek įsikalbėta meile, tačiau ir jos pakako, kad nematyčiau luošumo. Nemačiau, nes jis buvo tikras. Ar Maša luoša? Ne, ji tik atsiliko nuo priešakinio būrio. Ji nusivylė gražiais ir sveikaisiais, nes jie paliko ją pavargusią pakelėje, tiksliau, net nepastebėjo, kad ji parpuolė, nepasigedo, ir ji nutarė, kad mes, luošieji, esame kitokie, kad mes pilni jautrumo ir kad jai vieta čia, tarp mūsų, pamiršdama, kaip abejingai ir išdidžiai kadaise pati praeidavo pro gulintį. Ji yra vagis Judo šventykloje, nes tebežiūri į save ir pasaulį Petro, ją nuvarginusio ir suluošinusio, akimis. Ji matė mano luošumą, tikrą ir tariamą, fizinį ir dvasinį, mano „susitepimą“, taikstėsi su juo, net norėjo, kad jo būtų daugiau, galiausiai nutarė, kad mes luoši vienodai, taigi vienas kitam tinkame, kad aš guosiu ją, o ji mane, du apgailėtini paliegėliai, kupini dėkingumo juos glostančiai rankai. Ji nesuprato, kad Judas nugraužia ranką, kuri jį glosto iš gailesčio. Ar tau manęs gaila, Maša?

Ji buvo arčiau Petro už bet kurį kitą mano pažinotą žmogų, ir todėl nuo jos visada trenks tuo pirmųjų gretų ir švaraus, be dulkių oro tvaiku, todėl kuri nors jos dalis visada buvimą šalia manęs, priešingame tiesės taške, suvoks kaip nuopuolį. Ir tas taškas nebuvo jos pasirinktas akmuo, ji tiesiog už jo suklupo. Ar man tavęs gaila, Maša?

Ak, tie gražieji, pūvantys iš vidaus nuo savo grožio galybės, paskui neišvengiamai imantys pūti iš išorės, o tada išsigąstantys ir sutrinkantys, kliedintys apie „tikrąsias vertybes“ ir tai, kad kūnas – menkniekis, kad svarbiausia – siela…

Atsirėmiau rankomis į kriauklę ir užsimerkiau. Aš, gulintis mirties patale, gniaužiantis Mašos ranką. Aš, tapęs anuo, visada išsirenkantis tik tą akmenį, kurį galiu pakelti, o jei paaiškėja, kad apsirikau, bėgantis prašyti pagalbos. Kas buvo – pražuvo… Aš tik žmogus… Tokia Dievo valia… Neteiskite ir nebūsite teisiami…

Nusijuokiau. Siela, tas nučiupinėtas bloknotas, į kurį paskubom rašai savo paties versijas, savo kūno padarytų nusikaltimų alibi, o paskui, po eilinio nušvitimo, išplėši lapelį, meti šiukšlinėn ir rašai ant naujo. Kūnas, tas vienintelis nekoreguotinas lapas, ant kurio atsiradusius įrašus nešiosies su savim per amžius.

Juodraščio ilgesys, galimybės save perrašyti ir ištaisyti troškimas – štai kas Judą skiria nuo anų, Maša. Štai kas mane skiria nuo tavęs. Aš žinau, ką darau.

Atsimerkiau ir vėl save nužvelgiau. Ne anų akimis ir ne Mašos. Savo.

Ne, aš gražus. Ir mano rankos dar stiprios, dar pajėgios kovoti su akmeniu, kurio negali pakelti.

Ir ne, man jos negaila.

Temeta į mane akmenį tas, kuris savo sielos gėdijasi labiau nei kūno.

Kas Petro – Petrui, kas Judo – Judui.


XI

Pavasarį susisiekiau su K. ir pasiūliau susitikti. Nusipirkome kavos ir susėdome parke ant suoliuko.

Su K. bendravome keletą metų, pradėjome dar tuomet, kai mokėsi vidurinėje mokykloje. Ji atrodė kiek ekscentriška, bet jos išskirtinumas nebuvo dirbtinė poza ar maivymasis, o natūralus, prigimtinis gebėjimas atkreipti į save dėmesį. Ji nebandė jo pabrėžti, greičiau priešingai – priminė labai aukštą žmogų, kuris kūprinasi, nenorėdamas savo ūgiu trikdyti aplinkinių.

K. jau seniai man pasakė, kad „kaip vaikinas“ jos nedominu, dominu kaip draugas ir to, ką vadinome „keistais sumanymais“, partneris. Toks statusas man tiko kuo puikiausiai. Taigi buvome „keistų sumanymų“ partneriai ir kartais susitikę rengdavome savotiškas inscenizacijas ar šiaip darydavome ką nors kvailo ir neįprasto. Pavyzdžiui, kartą gėrėme trauktinę ir kelias valandas kvatodami internete žiūrėjome, kaip krušasi žirafos, beždžionės ir kiti gyviai. Kitą kartą bendravome tik kaip begarsio kino veikėjai: vien rankų judesiais ir perdėtai išraiškingomis minomis.

Taigi buvome „keistų sumanymų“ partneriai, o „keisti sumanymai“ aprėpė viską, net jei vienas kito nedominome kaip „mergina“ ir „vaikinas“. K. idealiai tiko tam, ko man reikėjo.

– Reikia išdavystės, – tariau. – Labai.

– Aišku, – linktelėjo ji man, žvilgsniu nulydinčiam į žaidimų aikštelę traukiančią porelę su dviem vaikais. – Vėl nori savo afrodiziako?

Kadaise su K. kalbėjome apie Dostojevskį, autorių, kurį mėgau, bet kartu niekinau už tai, kad sustojo pusiaukelėje ir aiškiai neįvardijo to, ką darė jo herojai.

Anąkart įrodinėjau K., kad visi tie dostojevskiški žmonės save stumia iš pogrindžio į kankinančias situacijas todėl, kad šitaip patiria seksualinį malonumą. Daugelis susijaudina ištikus nelaimei. Ir tai visai logiška: pajutęs, kad vienoje vietoje susitelkė per daug blogio, kūnas kompensuoja tai kitoje vietoje. Bet ir dostojevskiški socialiniai išsidirbinėjimai, ir artimų žmonių mirtys veikia gana ribotai. Užkasei lavoną į žemę, apraudojai – ir viskas. Tad pats stipriausias afrodiziakas – mylimo žmogaus išdavystė. Kažkas lyg ir mirė, bet palaidoti negali. Idealiu atveju tai veikia mėnesį ir net ilgiau.

Tada pasiūliau K. pabandyti išduoti tą, kurį myli, arba jį patį pastūmėti išdavystei. Pasakojau, koks apninka skausmas ir liūdesys, ir koks didžiulis apima seksualinis alkis.

– Ne, – papurčiau galvą. – Šį kartą ne tai. Man reikia ritualinės išdavystės.

– Kūniškos?

– Maždaug. Suteiksiu tau malonumą, o pats liksiu „sausas“. Paskui tu man sumokėsi lyg kekšei.

– Rimta, – konstatavo K. – Būsi brangi kekšė?

– Turbūt ne, – atsakiau pagalvojęs. – Būsiu iš stoties, tad pakaks trisdešimties eurų.

– Aišku, – linktelėjo K. – Tik man su pinigais dabar striuka. Paskolinsi?

Nusikeikiau.

– Negali man mokėti mano pinigais. Bet ką nors sugalvosiu.

– Sutarta, partneri.

Suderinome laiką, baigėme gerti kavą ir išsiskyrėme. Tada užsukau pas Petrą į darbą.

– Užleisk šiam vakarui butą, – paprašiau. – Reikia.

Jis įdėmiai mane nužvelgė ir atsiduso. Paskui, nieko neklausinėdamas, padavė raktus. Jis buvo geras draugas.

– Ir dar, – tariau kišdamas raktus į kišenę. – Paskolink trisdešimt eurų.

Taip, jis išties buvo geras draugas. Mėgstu, kai žmonės neužduoda klausimų, kurių atsakymai akivaizdūs.


XII

Mašai tą vakarą pasakiau, kad eisiu pas Petrą. Išgersime alaus, žiūrėsime krepšinį ir taip toliau.

Nusiprausiau po dušu, paskui apsirengiau. Kai įžengiau į kambarį, Maša gulėjo ant sofos užsiklojusi mano baltuoju chalatu ir snaudė. Prisėdau šalia, paglosčiau plaukus. Kaip visada, man prisilietus iškart nubudo.

– Išeini? – paklausė.

– Išeinu.

Lauke jau leidosi saulė. Ryškiai raudoni spinduliai krito pro langą ant balto lyg ėriuko vilna chalato. Atrodė, tarsi Maša kraujuotų. Perbraukiau ranka per raudonus ruožus, bet delnas liko sausas.

Maša įdėmiai ir liūdnai žiūrėjo man į akis. Kai ji taip žiūrėdavo, mane apimdavo noras laižyti jos veidą, paakius, mažą riestą nosį. Bet dabar nedariau nieko.

– Mes vis dar Judai? – paklausė Maša.

Nudelbiau akis.

– Ne, – atsakiau. – Tu ne Judas. Tu tas, kurį Judas myli.

– Judai moka mylėti?

– Tik jie ir moka.

Nutilome.

Man jau reikėjo eiti, bet delsiau ir laukiau. Troškau, kad ji ką nors pasakytų, imtų verkti, kad ją ištiktų širdies priepuolis ar panaši nesąmonė. Kad paprašytų niekur neiti, lieptų atsigulti ant pilvo ir imtų rakinėti man nugarą.

Juk pasakiau, kad ji ne Judas, kad ji – žmogus, kurį Judas myli. Negi ji nesupranta?

Bet Maša tylėjo.

Norėjau čiupti ją už pečių ir papurtyti. Ką nors užrikti, tvoti per veidą. Negi ji nesupranta?

Bet Maša tylėjo ir tik žvelgė į mane liūdnomis akimis. Tomis akimis, kurios taip lengvai paplūsdavo ašarom, o dabar buvo sausos. Negi ji nesupranta?

– Man jau metas, – galiausiai sušvokščiau išdžiūvusia burna.

– Gerai, – tarė Maša. – Eik. Kitaip pavėluosi.

Paglosčiau jai skruostą, o ji, lyg katė, užsimerkusi, prisiglaudė veidu prie mano delno.

Nuėjau autis batų.

Ir tik žingsniuodamas gatve supratau, ką man norėjosi jai rėkti.

– Tu mane išvarai? – įniršęs murmėjau laukdamas troleibuso.


XIII

Kai grįžau, Maša jau miegojo.

Nusimečiau drabužius, prisėdau šalimais ir prisidegiau cigaretę. Mano pusėje Maša buvo padėjusi baltą chalatą. Kad grįžus man nereikėtų ieškoti. Bet labiausiai, kad žinočiau, jog laukė.

Ji miegojo nusisukusi į sieną, bet pusiau šonu, išmetusi ranką virš galvos. Stebėjau, kaip lėtai kilnojasi jos nuoga nugara, antklodės nepridengta krūtis, švelnūs dėl manęs auginami pažasties plaukeliai. Kilo noras juos paglostyti, bet žinojau, kad taip prabudinta Maša atsigręš ir nusišypsos, o šito dabar nesinorėjo.

Numečiau ant grindų chalatą, užgesinau cigaretę ir priguliau, bandydamas nekliudyti Mašos. Bet ji sujudėjo, pasislinko arčiau, ir su kiekvienu kvėptelėjimu drėgna, šilta jos nugara prisiliesdavo prie mano rankos. Mūsų kūnai sulipdavo, mes susijungdavome, bet paskui Mašai vėl reikėdavo įkvėpti, ir odos lėtai atsiklijuodavo lyg medicininis pleistras, suskaidydamos mūsų trumpą bendrystę į dvi vienatves, o tada vėl sukibdavo ir vėl atsiplėšdavo.

Ir buvo gera jausti tą beviltišką trumpą sulipimą, ir žiūrėdamas į lubas žinojau, kad visko yra tik tiek, tik tas akimirksnį trunkantis odų sukibimas, kurį išardo poreikis alsuoti, kad visko yra tik tiek, nes esi tik žmogus, be galo trokštantis atsitraukti nuo sunkiausio akmens pasauly – patikėti, kad esi tik žmogus.

Visko yra tik tiek.

Apraizgiau Mašos kūną savo galūnėmis.

Ji nubudo ir padėjo skruostą ant mano rankos.

– Grįžai? – paklausė.

– Grįžau, – atsakiau bučiuodamas į skruostą.

Įsikniaubiau į jos plaukus, iš akių plūdo ašaros – padaugintos iš trijų, o gal padalintos. Maša atsigręžė ir stipriai mane apkabino.

– Viskas gerai, – kartojo, – viskas gerai.

Mėgstu, kai mane guodžia.

Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.

Aidas Jurašius. Bendri nusikaltimai

2017 m. Nr. 5-6 / Namas priemiestyje. Erdvi svetainė. Groja rami muzika. Ant sofos guli Jurga, šalia sėdi Tomas. Abu skaito knygas ir gurkšnoja kavą. Nuaidi skambutis į duris. TOMAS (po pauzės, nustebęs). Mes ko nors laukiame? JURGA (nerūpestingai). Kaip visada.