literatūros žurnalas

Gintaras Beresnevičius. Šiaurės neurotikai

2000 m. Nr. 7

Lietuviai neurotiški, – taip mielai apie save tvirtiname. Depresyvūs. Visą laiką jaučiamės kaip pasaulio bamba, tik niekam neįdomi bamba. Tai gal tautinio charakterio nulemta, bet tautinis charakteris nėra koks Pilypas iš kanapių. Jį patį daug kas – socialinės, politinės, geopolitinės aplinkybės – lemia.

Neurozę tautai kelis šimtmečius varė mokykla, daraktoriai, „Aušra“ ir „Varpas“, Donelaitis ir Mažvydas. Manau, Vytautas Didysis, ne laiku nuo žirgo nukritęs, irgi šimtams tūkstančių pavaldinių, o ką jau kalbėti apie politinį elitą, įvarė gerą depresiją, tradiciškai perduodamą iš kartos į kartą. Neurozė paprasta: buvo viskas – neliko nieko. Būta imperijos, o virsta imperijos provincija. Karaliaus karūna prašapta. Kalba pralaimėta, aristokratų kraujas permaišytas ne tomis linijomis, sostinė atimta, prie jūros neprieita, sukilimai pralaimėti, o jei ir laimėti, pasirodo, ne taip ar okupacinei valdžiai nepatikę, o dar lietuviai ir tipiški žydšaudžiai – vienas šimtmetis keitė kitą, bet didžiuliai juodi debesys kabėjo virš visos tautinės istorinės politinės savimonės – iki normalaus būvio pritrūko akimirkos, likimo vypsnio, atsitiktinumo, o atsitiktinumai krypo prieš Lietuvą, jei ne akmuo ant žvyrkelio, žirgo kluptelėjimas, būtume… būtume… na, bent jau normalūs… Visais amžiais juoda Saulė horizonte.

Gudavičius ir A. Bumblauskas suvokia tą istorinę neurozę, mėgina savo televiziniais kolektyvinės psichoterapijos seansais ją išvaikyti, bet rezultatas vėl – gal mažiau skaudus, bet radikaliai neurotiškas. Atsiliekam nuo Vakarų, bet per žingsnį, na taip, dviem šimtmečiais. Geopolitiniam mąstymui du šimtmečiai – žvirblio žingsnis, mūsų istorijos sampratai – tai pragarmė. Reikia persilaužti į geopolitinio ar į istoriosofinio mąstymo kategorijas, išties sutikti, kad išvažiuoti iš Maskvos–Minsko stoties spėjome, o kad paskutinis vagonas trečios klasės ar kad sėdime ant anglių maišų… na ir kas.

Nėra lietuviško geopolitinio mąstymo tradicijos (ne savęs matymo Rusijos/Vokietijos/Lenkijos kontekste, o pasaulinės civilizacijos požiūriu), tokio žaisliuko, lyg ir niekam nereikalingo ir naivaus, bet jį per dešimtmetį spėriai susikūrė rusai, ir istoriosofijos (ne minčių, straipsnių, o didelių knygų konteksto), o atspara neurozei iki dabar nesurasta. Partizanai? Dieve, skaudu, bet tai dar vienas ilgas, užsitęsęs pralaimėjimas, geriausiųjų išrankiojimas. Birželio sukilimas? Bet bendradarbiavimas su naciais. Vienas juokingiausių švęstinų naujų ideologinių anekdotų – su pompa pažymėtas 1939 metų spalio Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių. Tai bent žygis! Tai bent narsi buvo Lietuvos kariuomenė, o jau generolų, karininkų klek, kokie visi gražūs! Galėjo į Vilnių įžygiuoti ir keli lietuviškos policijos batalionai. Kovos dėl pirmosios nepriklausomybės – kitas reikalas, bet neįtikėtinai menkai ideologiškai tepanaudojamas. Matyt, Kovo 11–ąją užgožiąs. Be to, per daug liaudies iniciatyvos, kai Lietuvos kaimo bernai susibūrę išveja tris kariuomenes ir dar ima sėkmingai ir sąžiningai valstybę kurti ir valdyti, – kažkokios kreivos asociacijos kyla.

Vakarai, ką nors praradę, tuoj pat gaudavo ką kita. Bent taip jau atrodo. Už pralaimėtą karą – ekonominę gerovę, už prarastą užjūrio provinciją – taiką ir įtaką kitai valstybei, už be konsultacijų su Europos Sąjunga nukirsdintą monarchą – demokratiją. Mes po vienos okupacijos gaudavome kitą, visos rezistencijos skynė geriausius, o rezultatas – jokių valstybių nė sapnuot nesapnavusi Estija XX a. pabaigoje mus lenkia visais požiūriais. O ir latviai – argi blogiau laikosi? Ištisa neurozė. Latviai tą savo neurozę išsigydė labai paprastai – na taip, valstybės nebuvo, bet kokios mūsų dainos… Jie nesunkiai, matyt, baltišką neurozę išsigydė įsiskiepiję savimylą. Ir jokios kritikos ar savikritikos…

Tiesa, ar norėtume savo istorija mainytis su, tarkime, estais – kad ir į keliolika nuošimčių aukštesnį gyvenimo lygį?

Dar ta neurozė iš valstietiško dvilypumo, dvarponio/kunigo autoriteto slėgio sukelto, kolūkio pirmininko/partsekretoriaus įtvirtinto. Yra savi interesai, savi ritualai, sava gyvensena, ir yra tai, kas spaudžia, slegia iš šalies. Reikalingi tam tikri šamaniški judesiai, atkartojantys išorinio spaudimo reikalaujamus gestus, frazės, nusilenkimai, garbinimai ir pagarbinimai – po kurių nusigręžiama ir daroma, kas galima iš to, kas reikia, Žinoma, neurotinė ar šizofreniška situacija (į psichologinius ir psichiatrinius terminus nesigilinu). Po to socialistinis/komunistinis optimizmas, kuriuo niekas netikėjo, bet kartojo ritualines frazes. Irgi tautos dvasinei sveikatai ne į gera. Po viso šito vėl atgavome nepriklausomybę, ir nepriklausomų dešimties metų vienas rezultatų – labai stipriai padidėjusi antidepresantų paklausa ir pasiūla.

Romantikai mes visi. Iš Vakarų pasaulio norėjome to. ką tegali duoti rojus – nurimti, turėti mėgstamą, gerai apmokamą darbą, laisvą kūrybą kaip pragyvenimo šaltinį. – gavome išnaudojimą, juodą Mančesterio stiliaus kapitalizmą, susvetimėjimą, stresą. Dešimtmetį dužo. byrėjo iliuzijos. Dabar praregėta, ir reikia persiorientuoti, užuot liaupsinus kapitalizmą, imti ieškoti vietų, kur jis mažiau atsparus, ir mėginti jį keisti. nes mus slegia priespauda, kuri vadinama laisva demokratija, o išties yra tokia vergovės forma, kai vergas pats turi ieškotis vergvaldžio – iš esmės už nenormuotą darbo dieną ir badmirišką maitinimą. Stebimės „geriau dirbančiais ir daugiau uždirbančiais“ vakariečiais, bet mes juk irgi dirbame ne blogiau už prancūzus, o už ispanus ar italus – geriau. Esmė ta. kad už jų nugarų šimto metų kova už savo teises, o mes dar tik pradedame.

Per dešimtmetį tikrai išgyvenome paūmėjusios depresijos bangą, kritiką ir savikritiką, bet ta kritika nepadėjo, dabar analizės laikas… reikia suvokti, kas tai per sistema, nes jos propaganda to nesiruošia atskleisti. Bet tai niekai, socialinės teisinės garantijos stipriai auga artėjant prie ES, tą ima jausti teismai. Mums ne partijų reikia, o stiprių profsąjungų – tokių, kurios sugebėtų dirbančiųjų teises apginti prieš bet kokią valdžią. „Kairieji valdžioje“ savaime dar nieko nereiškia. Tačiau ta reikšmė gali greitai paaiškėti.

Na ir kas – dar viena neurozės dozė. Mus jau įtraukia pasauliniai procesai, kurie verčia suvokti save jau nebe „lopinėlio prie Baltijos“, Europą apžavėsiančio „gintaro lašelio“ kategorijomis. O mūsų istorinis kultūrinis horizontas vis dar apsiriboja snobiškais pavaitojimais: ak, Paryžius! ak, Londonas! Betgi juk viskas kitaip. Mūsų išsivadavimas prieš dešimtmetį – a la Mahatma Gandhis, indiško stiliaus, sudominęs šiandieninį Dalai Lamą kaip politinės technologijos pavyzdys ir gal XXI a. padėsiantis rasti naujus taikius išsivadavimo kelius gyvenantiems kituose žemynuose, Kodėl gi ne? Mus dabar persekiojantis prašytojų (į ES, į NATO) kompleksas nėra malonus jausmas, bet prašinėjimas ir įkyrus zyzimas jau ėmė reikšti, kad esame europiečiai. Prie stalo niekas nekviečia, bet uostyti kvapus jau leidžia… O kad esame pasaulio detalė, akivaizdu, ir jau galima save identifikuoti globaliniu mastu. Tai nėra įžūlu ar kvaila, tiesiog nebegalima kitaip, nebeišeina toliau regėti save kaip užkampi, nesusijusi nei su Bizantija, nei su Roma. nei su Vašingtonu, nei su Maskva ar Pekinu. Bet tam išties reikia vienos pastangos, globalizacijos pastangos – pakeisti savo žodyne keliolika Lietuvai taikomų žodžių, tarkime, „maža šalis“, „ėjimas į Europą“, „sovietinis palikimas“, „tragiška lemtis“ – tarkime, į „šalis–raktas“, „Europos įsisavinimas“, „industrinė šalis“, „klasikinis pergalės trileris“ (galima ir „postmodernus“).

Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas (Aukso orda, teutonai), išardyt imperiją, bloką, bet taip, kad tai neatsitiktų pačiu blogiausiu pasauliui būdu. Ir labai daug ką prisiimti sau patiems.

Tai Tibeto, Lenkijos, Armėnijos, Airijos likimas. Viską prarandant – duoti, atsilaikyti iki stebuklinės istorijos išsipildymo, nepakartojamoje keltiškoje Airijos civilizacijoje ankstyvaisiais viduramžiais, netekti savo civilizacijos, kalbos, idant keltiškos kultūros šarmu būtų nuspalvintas savižudiškas puritonų nuobodis JAV teritorijose ir vėl stebuklingai atsikariauta laisvė.

Štai Armėnija iki imperijos, nemažą istorini tarpsnį buvusi šalis nuo Kaukazo iki Viduržemio jūros, kurios širdis visada buvo Araratas, kosminis civilizacinis Nojaus išsilaipinimo taškas, arba Lenkija, politinio religinio Vakarų forposto tragika, lenkiškas (ir lietuviškas podraug) stebuklas prie Vienos, kai buvo sustabdyti turkai, stebuklas prie Vyslos sustabdžius bolševikus – kassyk prie Europos prieangio. Kaip ir Lietuva, šios šalys kūrė stebuklus, žlugo, kėlėsi, plūdo emigracijon, atiduodamos narsiausias širdis ir darbščiausias rankas, ir parodė, kad Dievas istorijoje gal išties apsireiškia, nebūtinai per pasaulines tautas: nukryžiuoto ir mirtį nugalėjusio Kristaus įvaizdis tinka Lietuvai, Lenkijai, Airijai, Armėnijai, – o tarkime, XIX a. pasaulį į visetą apjungusiai Britų imperijai – ne. Nei Vokietijai, nei Švedijai etc.

Savo tikrąjį dydį ir pasaulini svorį galime matuoti Tibetu, Airija, Lenkija, Armėnija – sakyčiau, nebloga kompanija. Pagal visus parametrus įsirašome šion eilutėn. Tai ypatinga šalių grupė, patyrusi savo didybės, nuosmukių laikotarpius, genocidus, likiminės šalys, kurios pagal visas logikas negalėjo išlikti, kaip kad neliko lygiai tokio paties likiminio Chazarų kaganato, Bosporo karalystės šiaurinėj Juodosios Jūros pakrantėj, Pergamo Mažojoje Azijoje, Galatijos, Ponto, Baktrijos, Toltekų, majų valstybių ir t. t., ir pan. Mes – mastodontai, ir nieko keisto, kad neurotiški. Baktrai, Jeigu būtų išlikę, irgi būtų tokie. Apie actekus nekalbu,

Ir tie mažavertiškumo kompleksai – graužiamės, kad niekas nebesako, jog mes gražūs, stiprūs, vikrūs. Nebesako, nes taip yra. Mes visiški neurotikai, kai atvažiuoja koks svečias iš užjūrių ar užupių, žiūrime į jį akles krašteliu, klausinėjame, ar patinka, ar nenusivylė įvaizdžiu, ar gražu, – ir jis iš kario stoja eksperto, vertinančiojo vieton. Tai tas jam ne taip, tai anas. Neklausinėjimas Vilniuje italas pats ima aikčioti – čia – gi Neapolis, vokiečiui Gedimino prospekte topteli: Belgradas (vienas gražiausių Europos miestų), o lenkai išvis slampinėja apspangę – Krokuva.

Be to, tautai išties reikėtų nusiliedinti tegu ir žalvarinį veidrodėlį, kas rytą pasakantį: tu ir vėl, sesute, išgražėjai. Tada ir gyvulius apeiti būtų lengviau. Nereikia atmesti rusų patirties, tie irgi neurotikai, kaip ir mes. Jie tuoj pat pašnekesyje pasiruošę kalbėti Rusijos–Azijos, Rusijos– Europos kategorijomis, valstybių lemties ir užduočių tema, apie integracijas ir dezintegracijas. Ruso geopolitiniam kompleksui mes negalime pateikti savos geopolitikos vaizdinių, galime tik pasakoti apie okupacijas, stojimus ir išstojimus. Mūsų geopolitinis mentalitetas neveikia, neturim ne tik struktūrų, bet ir vaizdelių jam įsisiūbuoti. O čia tiek vietos intelektualiniam žaidimui… Ir nebūtinai profesionalaus istoriko ar filosofo žvilgsniui, nes ypač istorikus kausto medžiaga, o geopolitika yra daugiau eseistinė ideologija, kurios, – beje, čia reikia daužytis į krūtinę, – mes per dešimtmetį nepa(si)darėme. Intelektualiame diskurse tesuformuojama valstybinė modernios valstybinės ideologijos idėja nebuvo susukta, o po to visi intelektualai juokėsi iš valstybės vyrų, atliekančių šamaniškus šokius stojimų, išstojimų ir jubiliejų proga, savo leksikoje besiremiančių romantiška trisdešimtųjų metų tautine ideologija ir keturiasdešimtųjų geopolitine išmintimi. Objektyviai – juokas ėmė.

Bet kas jiems nesukūrė to modernaus diskurso?

Gintaras Beresnevičius. Po juoda vaivorykšte

2004 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. SEPTYNIADANGĖ ERDVĖ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 260 p.