literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau

2000 m. Nr. 8-9

Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs. Lyg būtų tolimojo plaukiojimo kapitonas ar branduolinės fizikos tėvas. Viską išmanančių ir viską skaičiusių žmonių baisu. Visuomet būsi kur nors nebuvęs, ko nors nematęs ar neskaitęs. Ar visuomet turėtum dėl to jaustis menkes­nis, neapsišvietęs? Kažin!

Būtų, ko gero, įstabu, jei galėtum rašyti visiškai nieko neskaitęs. Apsaugotas nuo įtakų, literatūrinių konvencijų. Nebeliktų pojūčio, kad peržengi tabu, kad kažką laužai, užgauni, suvedi sąskaitas ir pan. Betgi taip nėra ir nebus.

„Pasaulio atlasas“ ar dendrologijos vadovėlis profesionalaus rašytojo rankose man visuomet atrodys padoriau nei „Sofijos pasaulis“ ar S. Kingo „kaladė“. Kita vertus, tai visai nesvarbu. Kažkodėl esu tikras, kad beveik visi rašytojai, savo esė ar interviu cituojantys klasiką, filosofiją, rytietiš­ką ar vakarietišką išmintį, nėra „be nuodėmės“. T. y. ir jie rijo (ar tebery­ja?) detektyvus, nuotykių knygas, erotika trykštančius skaitinius, bulvarinę spaudą ir taip toliau. Ir nieko čia blogo, priešingai. Juk viskas atsisijoja, nusėda. Iš perskaityto dumblo – jei jau lemta! – išauga gražiausi augalai – galvoj turiu, žinoma, kūrinius. Ant pušies prikabintas ir ankstų vasario rytą traukiant į mokyklą perskaitytas atsišaukimas – tiek ten to teksto! – gali padaryt nepalyginti didesnį įspūdį nei kupeta knygų. Ypač jei jas reikia perskaityt būtinai, pagal „Privalomos perskaityti literatūros sąrašą“! Be tokių sąrašų, atrodo, nebus išsivertęs nė vienas nūdienos lietuvių rašytojas. Argi nežiauru, kai iš septintoko rankų išplėšiamas J. Verne’as. J. Londonas ir į jas grūdamas Kristijonas Donelaitis su visais savo būrais ar Žemaitės Vingių Jonas su Katre? Žiauru, bet ar teisinga? Nors vargu ar daug tokių septintokų, kurie kažkada nutarę tapti rašytojais, tokiais ir tapo. Jei tapo uoliais skaitytojais, irgi neblogai.

Nori nenori pasibaigia laikas, kai skaitai viską iš eilės. Ateina metas rinktis. Renkiesi, žinoma, visada. Kiek sviestų šalin knygų galėtų suminėti ne vienas. Jei nesigėdytų, kad tose – sviestose šalin ar ramiai atidė­tose „iki laisvesnio laiko“ – būta ir pasaulinių vardų! Deja. Lig šiolei nesu perskaitęs „Karo ir taikos“. Pakako kelių ekranizacijų. „Chadži Murato“ bei kitų apsakymų. Dostojevskiu pasisotinau perskaitęs „Baltąsias nak­tis“. „Užrašus iš mirusiųjų namų“ ir romaną studiją „Dostojevskij i den’gi“. Studijų metais Vincas Kuzmickas Įkalbėjo skaityti Leonidą Andrejevą. Patiko, paveikė, bet kur kas menkiau nei patį rekomenduotoją. Ligi šiol manau, kad nėra nieko baisiau, kaip susidaryt išankstinę nuomonę ir laukti iš lektūros kaži ko. Ne visuomet, bet dažniausiai nusmelkia nusivylimas. Užtat kiek džiaugsmo, kai pats sau ką nors „atrandi“! Taip kariuomenėje atradau Kurto Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5“… Gal niekad vėliau neturėjau tokių puikių sąlygų ir tiek laiko knygoms, kaip tar­naudamas Mačiuliščių garnizone šalia Minsko. Mat atbudėjęs parą kari­nės meteorologijos stotyje, pusantros paros būdavau visiškai dykas. Storieji rusų žurnalai („Novyj mir“, „Neva“, „Leningrad“, net „Dal’nyj Vostok“) buvo ir kareivinių bibliotekoje, o iš karininkų bibliotekos lek­tūros parūpindavo leitenančiukas Kornevas.

Apie skaitymo džiaugsmus rasi geriausiai bus parašęs Z. Lenzas vienoje savo mozūrų istorijoje. Bene „Skaitymo šišas“. Įkopęs į aštuntą dešimtį pasakotojo senelis Hamilkaras Šasas išmoksta skaityti ir taip įknimba į pirmąją lektūrą – pamestą galvijų pirklio užrašų knygelę, kad nesitraukia nuo teksto net Suleikius užpuolus plėšikui Vavrilai! Palauk, baigsiu skyrelį, tada ir pašnekėsim, šaukia jis, o pasibaisėjęs tokiu mokslinčiumi, plėšikas sprunka šalin.

Galiu pasakyt, kad man pasisekė. Tiesa, grožinės literatūros namų bibliotekoje itin daug nebuvo. Tėvas mokykloje dėstė logiką, psichologiją, vėliau vokiečių kalbą. Mama – geografiją. Iki šiol išlikę po karo leistų knygų – neišpjaustytais puslapiais, plonais viršeliais. Žemaitė, Nėris, Čechovas, Kuprinas, Tolstojus. Tarybų Lietuvos dešimtmečiui išleistos prozos ir poezijos antologijos bei ta pačia proga pasirodžiusi „Rinktinė vaikams“. Namų bibliotekoje gulėjo ir „Forsaitų saga“, ir „Prarastos iliu­zijos“. Kas be ko, ir Lenino bei Stalino raštai, juos pedagogams pirktis buvo privaloma.

Mama, rodos, geografiją dėstė gyvai ir patraukliai. Dar šiandien tai man tvirtina jau žili jos mokiniai: „O! Tavo mama man dėstė geografi­ją!“ Atlasai, kelionių aprašymai, vadovėliai namuose buvo kasdienės, parankinės knygos. Šykštokas išlaidauti tėvas pirkdavo lituanistikos leidinius, žodynus, memuarus, kultūros istorijos knygas. Juozo Jurginio „Lietuvių meno istorijos bruožai“ buvo viena mėgstamiausių mano paauglystės knygų. Tad dėl didžio šeimos kultūringumo ir meilės lektūrai „Literatūros ir meno“ bei „Pergalės“ skaitytoju tapau nuo kokios penk­tos klasės, taigi nuo 1958 metų.

Kai nustojo ėjęs „storas“ „Moksleivio“ žurnalas, kurį, dabar jau žinau, redagavo A. Jonynas, V. Rudokas, net P. Širvys, moksleivija liko be „savo spaudos“. Kai jis atsigavo, jau buvau baigęs mokyklą. Gal ir gerai, pagalvoju dabar, kad mano mokykloje nebuvo literatų būrelio. Kad lietuvių kalbos mokytoja Liuda Deksnienė labiau garsėjo griežtumu nei meile literatūrai. Nepiršo mums „ko nereikia“, bet išmokė rašyti ir daug­maž pakenčiamai dėlioti kablelius. Buvau, tiesa, aistringas skaitytojas, bet likdavo laiko slidėms, pačiūžoms, stalo tenisui ir pėsčiųjų žygiams po progreso dar nesudarkytą Dzūkiją ar ekskursijoms trofėjiniu sunkvežimiu „Opel–Blitz“ iki Merkinės, Liškiavos, Veisiejų, Druskininkų.

Knygas mums dovanodavo gimtadienio proga, baigiantis mokslo metams. Tų, kurių labiausiai geisdavau, retai kada pavykdavo įsigyti. Sename Alytaus knygyne sukaupęs drąsą išdrįsau pasiskolinti iš anglistės mokytojos Butkutės 30 kapeikų. Ir čia pat įsigijau apsakymų sporto tematika rinktinę „Ketvirtis milijono“. Tebeturiu ją iki šiol!

Alytuje pas giminaičius vasarodavo būsimasis vyskupas Boruta, tuomet keleriais metais vyresnis paauglys, ir tiek. Tai jis sugundė mane perskaityt „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Visi žmonės priešai“. Tikra tiesa, konsultantų ir patarėjų niekad nestigo! Algebros mokytoja Marija Juodienė, mano tėvų studijų kolegė, taip rėžė mums, šeštokams:

– Būtų mano valia, visiems Jums liepčiau perskaityt „Tris draugus“!

O, Juodienė! Jei būtų jos valia, sakė ji, ji būtų (davusi kiekvienam suolui po kortų kaladę ir leidusi lošti šešiasdešimt šešis! Idant išmok­tume pagaliau skaičiuoti mintyse bent šimto ribose. Prisiminimai apie savanorišką lektūrą beveik visuomet saldūs. Atsivertęs 1958-aisiais lietuviškai pasirodžiusius A. Moravios „Romos apsakymus“, aš dar ir šiandien grįžtu į aną metą. Ne į Romą, supran­tama. Į mažą savo miestuką ir pusiau slapčia godžiai skaitomą knygą…

Tikras įvykis buvo gal 1959 metų žiemą pas mus iš Anykščių atgabentos dvi dėžės knygų. Didelės dėžės, talpios. Daugumą jų tėvas 1942-aisiais susipirko už reichsmarkes. Litais tikrai būtų neįpirkęs. Buvo ten man visai neįkandamų skaitinių – V. Dubo, Karsavino knygų. Knygų apie romėnų teisę ir vokiškų knygelių smulkiu gotišku šriftu. Bet dėžėse būta ir kelių dešimčių tokių, kurios daugiau ar mažiau padarė perversmą mano galvoje.

Pirmučiausia tai gausiai iliustruota A. Šapokos „Lietuvos istorija“. Tik skyriai apie kovas su bolševikais ir bermontininkais joje buvo išpjau­ti aštriu peiliu. Kai nusinešiau ją į istorijos pamoką, mokytoja nesibarė, tik pasakė: „Dar anksti, dar per sunku mums iš tokios mokytis!“ Skai­čiau ir varčiau ją per dienas. Buvo ten ir „Sparnuoti lietuviai“ oranžiniais viršeliais, Čikagoje leista knyga apie Darių ir Girėną. Stulbino baltas, slidus popierius ir begal ryškios nuotraukos! Ligi šiol turiu tas knygas, kaip ir jubiliejinį 1938 metų leidinį „Lietuva“. (Bene 1991-aisiais jis pakartotas, bet poligrafijos kokybe nė iš tolo anam neprilygsta.) Kultūros skyriuje ten, beje, buvo suminėti ir P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova…

Dėžėse būta ir nemažai vadovėlių (pvz., G. Studero vokiečių k.), buvo kelerių metų „Šviesos kelių“ komplektai, iš kurių uoliai išsirašinėjau aforizmus. Ir keleto „paskutinių“ metų „Židiniai“, kuriuos iš manęs jau daug vėliau išprašė bibliomanas Vincas Kuzmickas. Daug kas man ten buvo neįkandama, neįdomu, nesuvokiama, bet būtent tuomet pirmąsyk pamačiau: esama ir kitokių knygų, nei mums perša mokykloje ar miesto bibliotekoje! Anykščiuose tėvas tą bibliotekėlę buvo palikęs pas brolį, irgi mokytoją, kai naciai uždarė Vilniaus universitetą, kur Jis bandė studijuoti teisę. Jį patį išvežė į arbeitsdienstą. o grįždamas jis parsivežė kuprinę, pusbačius, gertuvę ir pluoštus atvirukų su Vienos, Berlyno ir dar nesu­bombarduoto Drezdeno vaizdais.

Visos tos knygos atsidūrė ir taip jau perkimštoje mūsų knygų spin­toje – balde, kuriam Juozas Tysliava kitados paskyrė eilėraštį. Juk jis rašė apie knygų šėpą? Išliko ir senoji šėpa, stovi dabar Žvėryne. Moniuškos gatvėje… Niekas tų knygų nuo mūsų labai neslėpė, arba aš neži­nau, ko dar būta tose dėžėse. Ne, kaipgi, slėpė! Slėpė Vinco Krėvės tautosakos rinkinį „Patarlės ir priežodžiai“. Bet ne ideologiniais sume­timais, jau pačioje pradžioje skambiu lietuvišku žodžiu By… prasidėjo bene per du lankus nusitęsę liaudiški perliukai. Vėliau kažkur skaičiau, kad už tuos perlus kitados Krėvei kliuvo ir nuo Kauno poniučių.

 

Nuo poezijos skaitymo mane ilgam atbaidė bibliotekininkės (bene penktokui?) įpirštas Albino Žukausko poezijos rinkinys. Gal 1955-ųjų lei­dimo; nesunku įsivaizduot jo turinį.

Vyresnėse klasėse skaičiau, matyt, viską, ką skaitydavo literatūrai neabejingi skaitytojai. Skaičiau ir anuomet koneveiktas R. Lankausko no­veles. jo garsųjį „Tiltą į jūrą“. Ar „polemiškąjį“ A. Baltrūno romaną „Tu mane šauki?“, V. Sirijos Giros „Voratinkliai draikės be vėjo“. Kokie mo­dernistai. kokie drąsūs! – negalėjau atsistebėti. Perskaičiau ir T. Dreiserį, E. M. Remarką, D. Cuzock „Sakyk mirčiai „ne“!“ Viskam savas metas. Iki išties geros lektūros buvo dar labai toli. Bet ir įveikęs jos dar nebūčiau, ir taip trokštamos naudos maža būtų buvę.

 

Ne kartą vėliau esu skaitęs lituanistų, būsimų garsių poetų ir prozininkų prisipažinimus apie nusivylimą literatūros studijomis Vilniaus universitete. Nuoširdžiausiai jiems pritardamas, vis dėlto galiu pasakyt, kad man pasisekė kiek labiau. Antikinę literatūrą dėstė L. Valkūnas, vo­kiečių – G. Lebedytė ir C. Gečienė. Bet prie pačios literatūros labiau patraukė kitos asmenybės – leksiką dėsčiusi Eugenija Vengrienė, leksiką ir gramatiką – danė iš Maskvos Magdelena Christjansen, o ir Leonas Petravičius bei Ina Meikstina.

Vis dėlto vertybes labiausiai padėjo perkainoti Tomo Venclovos paskaitos. Jis dėstė man trumpai, 1966-aisiais, vieną semestrą. Buvo jau­nas, arogantiškas, sąmojingas. Ne kaži kiek vyresnis už studentus. Įžengė į dabartinę V. Krėvės auditoriją, nė žodžio netaręs nubraižė lentoje kažką panašaus į Afrikos žemėlapi ir užrašė jo viduryje lotyniškai: Hic sunt leones! Taip, girdi, mes nutuokiame apie XX amžiaus Vakarų literatūrą. Kaip aštuonioliktojo amžiaus europiečiai apie Afriką. Kontūrus, pakraštėlius dar šiek tiek vokiame, o kas ten vidury? Ogi čia esama liūtų! Taip tądien pirmusyk išgirdau apie tris aršiausius liūtus – Joyce’ą, Kafką ir Proustą. Porą Kafkos apsakymų jau buvau tada aptikęs „Inostrannaja literatūra“, bet kitų dviejų tekstų, aišku, niekur neradau. Ir dabar jie man, gaila, labai fragmentiškai tėra pažįstami. O gal neverta labai dėl to sielvartauti? Kad ir ką sakytum. T. Venclovos paskaitos būdavo tikras įvykis. Bent mano galvelėje šis tas prašviesėjo, ėmė klostytis visai kiti lektūros vertinimo kriterijai.

O jaunystei būdingu Weltschmerzu užsikrėčiau ir susirgau nuo Hein­richo Bollio, kuri iki šiol labai mėgstu ir vertinu, bei Wolfgango Borcherto. Laimingas sutapimas – kai amžinai visur vėluodamas atėjau į Užsienio kalbų katedrą rinktis temos kursiniam darbui, „geriausios“, žinoma, buvo išgraibstytos. Teliko – Bollis, Dūrrenmattas ir Borchertas… Kaip aš nudžiugau! Juk iš savo korespondentės iš Riesa/Elbe. iš Iris Lorscheider Pohl, buvau gavęs Borcherto „Gesamtwerk“ su eilėraščiais, apsaky­mais ir net su „Draussen vor der Tūr“! O šią vienintelę jo pjesę ką tik buvo pastatęs Juozas Miltinis, Bekmaną ten vaidino Banionis, Elbę – Šulgaitė. Borchertu sirgau ilgai. C. Gečienė tą kursinį man netgi leido rašyti „karščiuojančiu, ekspresyviu“ stiliumi. Iš Lenino bibliotekos Maskvoje išsirašiau iliustruotą Borcherto monografiją. Šiandien turiu kelias dešimtis biografijų iš tos pačios rororo-bildmonographicn serijos. Borchertas išties daug ką nulėmė: 1968-aisiais išėjusioje knygelėje „Lauke už durų“ – jau ne periodikoje – pasirodė pirmieji mano vertimai.

Šiltų, palankių žodžių tuomet susilaukiau iš senuko Dominyko Urbo, nors buvau žalias studentas. Vertimo pradžiamokslį gavęs iš Eugenijos Vengrienės ir Leono Petravičiaus. Ir pirmąkart susidūriau su oficialia panieka, atsainumu – jo dosniai atseikėjo tuometinė „vertėjų vertėja“ E. Stravinskienė.

Universitetas gal ir nepadarė iš manęs uolaus, kritiško, analitiškai literatūrą vertinančio skaitytojo, bet akirati smarkiai praplėtė. Nors ir ką sakytum, universitetas – ne tiek mokymo planai bei skaitytinos litera­tūros sąrašai, bet ir kolegos, dėstytojai, galop bibliotekų fondai.

Nors universiteto nebaigiau ir pik. S. Stepanovo bei SSRS didvyrio Volfo Vilenskio buvau išgrūstas į sovietinę armiją, galiu tik džiaugtis, kad ketverius metus studijavau ne žurnalistiką (iš paikumo būčiau ten lindęs, bet, ačiūdie, nebuvo stacionaro!), o vokiečių kalbą. Germanistams buvo vis dėlto kiek lengviau. Kartais net pavykdavo pasišnekėti su bendraamžiais iš VDR, o „Draugystės“ knygyne už kapeikas galėjai įsi­gyti visai neblogų knygų. Ne vien Goethe ar Schillerį. Rasdavai čia ir kokį žodyną, atlasą. Net Bollį, Borchertą, Bobrovskį – tuos, kurie, VDR ideo­logų akimis žvelgiant, buvo pažangūs. Vėliau man dar labiau sekėsi. Mano studijų kolega Vytautas Markevičius ilgus metus dirbo vertėju VFR ir Austrijos firmų statytame Alytaus skydinių namų kombinate, ENCK. Per tuos metus jis tų vokiečių bei austrų dėka sukaupė padorią vokišką bibliotekėlę! Ilgainiui, vykdami kalėdinių ar velykinių atostogų, užsie­niečiai patys klausdavo: ką šįkart parvežti? Taip jau anuomet į mano rankas pakliuvo sovietų nemėgtas Grassas, gausybė kitų Sovietijoje nepageidaujamų knygų. O ir „Spiegei“ ar „Stern“, kuriuos tuomet skaity­davau kone ištisai. Likimo ironija – A. Solženicyno „Pirmajame rate“ pirmučiausia perskaičiau vokiškai.

Tiek tos lektūros… Kuo toliau, tuo labiau daraisi subjektyvesnis. Gal ne tik man vienam taip būna, kad paėmęs į rankas kitados dievintą knygą – išsigąsti: nejau aš taip karštai ja žavėjausi?

Bet kas lieka, tas išlieka.

Daugybę kartų esu perskaitęs „Dievų mišką“. Vokiečiai jos, rodos, iki šiol neišsivertę. Bet lenkų „Keleivę“ išsivertę. Kaip ir didžiumą lenkų.

Pakartosiu seną tiesą: geriausias skaitymas – vertimas. Čia jau nieko nepraleisk neperversi! Galėčiau išvardyti vokiškai rašiusius auto­rius, kurie darė įtakos pasaulėjautai, mąstysenai, net įsitikinimams. Štai jie: W. Borchertas, H. Bollis, F. Dūrrenmattas. M. Frischas, I. Bachmann, G. Grassas, Z. Lenzas, H. Brochas, E. Canetti, R. Walseris. Didžioji vokiečių literatūra dvidešimtajame amžiuje, žinoma, baigiasi su P. Handke. P. Sūskindas, mano verstas R. Schneideris – man jau popkultūros ir popliteratūros produktai. Įdomūs, gal net talentingi, bet…

Žinoma, įsiminė ir jaudino ne tik vokiečiai. Čia ir A. Solženicyno apsakymai bei „Denisovičius“. Iš rusų – Gogolis, Platonovas, Babelis, Paustovskio klajonių knygos. I. Erenburgo „Liūdi, gody, žizn“. Yra įsimi­nusių anglų, prancūzų, italų, ispanų, senųjų skandinavų. Nėr ko slėpt, metams bėgant nejučia daraisi konservatyvesnis. Iš amerikiečių – tik Edgaras Poe ir Faulkneris. O taip pat svaigdavau nuo „Martino ldeno“ ar „Rytas aušta“!

Atrodo, 1982 metais Girtuoklių kalėjime vienas Biržų krašto vyras man taip pasakė:

– Gerą daiktą skaityt – tai tas pat, ką kietą, rūkytą mėsą kramtyt! Dantų gerų reikia.

Aš irgi sakyčiau: tikrą knygą skaityt – tai tas pat. ką darbą dirbt! Reikia laiko, ramybės. o kas jų šiandien daug turi? Jaunystėje viską sugromuliuoji veik nekramtydamas, naiviai vildamasis, kad ateis laikas ir viską paskaitysi savo malonumui. Paskui apsidairai, kad malonumui laiko kaip tik ir nelieka. Skaitai traukiny ar kavinėje niekalus, laikraštieną… Skaitai, nes tariesi esąs įgudęs skaitytojas! Tik atsidūstu: kokį katarsį patyriau 1972 metais vienas plaukdamas valtele Nemunu, iš kareiviškos gertuvės patraukdamas naminės, užsikąsdamas svogūnu, pešdamas „Pamirą“ ir skaitydamas Kerouaco „Kelyje“! Paskutinysis (?) ma­lonumas – 1995-aisiais tris mėnesius gyvendamas Štutgarte, kasvakar paskaitydavau po vieną ar kelis skyrius Valdo Petrausko versto „Don Kichoto“.

Vis labiau pamėgstu memuarus ir dokumentinę prozą. E. Canetti „Gerettete Zunge“, „Fackel im Ohr“ ir „Augenspiele“ skaitau kaip aukš­čiausios prabos prozą. Panašiai yra ir su lietuvio skaitytojo pamėgtais W. Gombrovicziaus „Dienoraščiais“. Prisipažinsiu, kitados man nepa­prastai patiko skaityti A. Venclovos „Jaunystės atradimą“. Nors ir perdėm raudoni tie prisiminimai. Nors Kossu ten tik „mažas ir šlakuotas“, o ir kitas knygos personalas nė iš tolo neprilygsta autoriui nei grožiu, nei ta­lentais, nei įžvalgumu. Nesvarbu – tai buvo tikras, autentiškas, kad ir bėgai subjektyviai pravertas langas į tarpukario Kauną, kuris buvo ne tik laikinoji sostinė, bet ir to meto visos tautos kultūros lopšys, židinys ar kas panašaus. Iš lietuviškųjų memuarų susigyvenau su A. Miškinio „Žaliaduonių geguže“ ir Aisčio „Milfordo gatvės elegijomis“.

Turiu „silpnybę“. Vis dar seku nūdienę lietuvių literatūrą. Nuo R. Granausko iki E. Malūko. Nuo Vingių Jono iki… Vis dar smalsu – na, kada gi pagaliau iš puslapių plūstelės ugnis, nesvarbu, ar šaltai, raciona­liai kurstoma, ar kibirkščiuojanti, šnypščianti, žaižaruojanti! Skaitau ir lietuvišką literatūros kritiką, kuri darosi vis blankesnė. Komerciniame mene literatūrai sunkiausia – jai verkiant reikia vertėjų ir mecenatų. Bet čia jau kita tema.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,