Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu
2019 05 14
Gegužės 5–7 d. Vilniuje įvyko pirmasis Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo per 30 kūrėjų, vertėjų, literatūros tyrinėtojų iš 15-os šalių. Forumo dalyviai dalyvavo viešuose kūrybos skaitymuose, keliavo po žymias Vilniaus kultūrines vietas, dovanojo savo knygas Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, mezgė naujus ryšius.
Skelbiame suvažiavimo atidaryme skambėjusias kalbas ir kelis dalyvavusių rašytojų atsiliepimus.
Poeto, profesoriaus Tomo Venclovos kalba, sakyta suvažiavimo atidaryme
Kada Thomo Manno, emigravusio iš hitlerinės Vokietijos, paklausė, kaip jis jaučiasi atitrūkęs nuo vokiečių literatūros, jis atsakė: vokiečių literatūra yra ten, kur esu aš. Tai nebuvo šiaip sau išdidumo apraiška. Kiekvienas išeivis rašytojas gali – netgi turi – pasakyti: mano krašto ir tautos literatūra yra ten, kur esu aš. Jeigu aš kalbu apie Lietuvą, jeigu rašau lietuviškai, arba net nebūtinai lietuviškai, bet jaučiu ryšį su Lietuva ir stengiuosi jį perteikti, to visiškai pakanka, kad būčiau lietuvių literatūros dalis.
Mūsų laikais tautinės tapatybės sąvoka praranda ryšį su teritorija. Atsiranda naujoviškos tautinės bendruomenės, kurių nariai gali gyventi bet kuriame pasaulio taške. Tai liečia ne tik lietuvius. Kai kurie mūsų politikai skundžiasi, kad Lietuva nyksta: iš tikrųjų ji nenyksta, tiktai globalizuojasi, užkariauja pasaulį. Atsiduria tokioje pozicijoje, kokioje kelios pasaulio tautos yra jau labai seniai. Pati seniausia iš tų tautų yra žydai – jie turi Izraelį, bet žydą gali sutikti bet kur: diasporoje jų daugiau nekaip Izraelyje. Airiai turi Airiją – su jos keltiška tradicija, peizažu, istoriniais atsiminimais, svarbiais kiekvienam airiui. Bet airį gali sutikti bet kur, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten jų irgi daugiau negu tėvynėje. Trečiasis pavyzdys – Armėnija. Jos tikroji teritorija – Ararato kalno papėdė, bet didžioji dalis armėnų gyvena toli nuo tos papėdės. Beje, net ir Araratas yra už Armėnijos valstybės ribų. Tačiau yra pamokomas anekdotas: kada turkai pareiškė pretenzijas Armėnijai, kad Araratas – jų herbo dalis, nors jiems nepriklauso, armėnai į tai atsakė, kad Turkijos herbe yra mėnulis, kuris turkams taip pat nepriklauso.
Globalinę lietuviškąją bendruomenę daug kas vienija – taip pat literatūra. Ji vienija mus tiek, kiek yra kokybiška. Literatūros kartelę aukštai iškėlė mūsų klasikai: K. Donelaitis ir A. Baranauskas, Maironis ir Vaižgantas, J. Aistis ir A. Vaičiulaitis – ir, pridursiu, S. Nėris ir P. Cvirka. Tą kartelę visada reikia turėti omenyje, kada rašome – net ir tada, kada jos neįveikiame. Geriausieji lietuvių XX a. rašytojai, ne tik įveikę klasikų iškeltą kartelę, bet tikrai pasiekę tarptautinį lygmenį, gyveno diasporoje: Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Škėma. Taip, ko gero, gali būti ir toliau.
Pacituosiu emigranto H. Radausko eilėraštį „Žodis“, kurį mano karta, gyvenusi Lietuvoje, labai mėgo sovietmečiu:
Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.
———————————–
Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų žaros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.
Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padangę užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.
Henrikas Radauskas kalba apie spaudos draudimą, bet ir apie vėlesnius mūsų žodžio išbandymus, įskaitant savilaidą ir emigrantų knygų slaptą gabenimą į tėvynę – tai, ką aš dar gerai prisimenu. Literatūra, žodis visada yra pavojuje. Ir visada laimi, jeigu mes dorai dirbame žodžio naudai – jeigu dorai išlaikome žodį, duotą M. Mažvydui ir jo paveldėtojams.
Iš rašytojo Antano Šileikos sveikinimo, skaityto suvažiavimo atidaryme
<…>
Kai buvau jaunas, skaičiau daug mokslinės fantastikos – tai buvo laikai, kai Lietuva neegzistavo žemėlapyje ir aš vis jos ieškodavau. Tada atradau vieną iš mano pamėgtų rašytojų – Algį Budrį – kaip paaiškėjo – lietuvį. Budrys atvyko į Ameriką prieš Antrąjį pasaulinį karą. Atrodė, kad tais laikais toks tebuvo vienas – džiaugiausi jį suradęs, nes ir lietuviai, ir rašytojai man buvo brangūs.
Paskui išeivijoje pokariu rašė mano tėvų karta, kaip Juozas Kralikauskas, Kazys Bradūnas ir kiti. Buvo ir keli jaunesni, rašiusieji lietuviškai, kaip Lidija Šimkutė Australijoj.
Po kurio laiko pradėjau rašyti ir aš: anglų kalba apie lietuvius išeivius. Maniau, kad mūsų mažai, bet atradau, kad mūsų daug daugiau, visų pirma Kanadoje Ray Filip ir Irena Guilford, Amerikoje Birutė Putrius, Daiva Markelis, Irena Praitis, Gintaras Žukauskas, Laima Vincė, Eglė Juodvalkė, Milda de Voe ir kiti.
Aišku, šis sąrašas pasipildė vėliau emigravusiais rašytojais, minėtinas Valdas Papievis, kuris rašo lietuviškai ir gyvena Paryžiuje, ir Saulius Tomas Kondrotas – Amerikoje, Grigorijus Kanovičius ir jau, deja, seniai miręs Icchokas Meras – Izraelyje, Dalia Staponkutė – Kipre bei Tomas Venclova – ir Amerikoje, ir Lietuvoje.
Čia išvardijau tik keletą lietuvių rašytojų, kuriuos žinojau, ir štai – mūsu gretos pasipildė dabar šio suvažiavimo metu. Pasižiūrėjęs į atvykusių rašytojų sąrašą, matau daug man naujų rašytojų iš Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Norvegijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Baltarusijos, Mali, Kipro, Meksikos, Estijos, Airijos ir kitų valstybių.
Tie iš mūsų, kurie rašo apie Lietuvą – garsina jos vardą pasaulyje. Tie, kurie rašo bet kokia tema prisideda prie pasaulio literatūros turto, prie kultūros kraičio, kurį mes krauname visą savo gyvenimą, ir kurį dovanojame savo skaitytojams.
Rašytojų gyvenimas yra vienišas – daug metų dirbame prie savo stalų, arba kavinėse arba virtuvėse – kartais bandom atrasti susikaupimui tylos momentų tarp kitų darbų, tarp šeimyninio gyvenimo ir atsakomybės už tėvus ir bičiulius.
Ir tada po ilgos tylos, staiga pasirodom viešai, kaip ir per šitą puikų suvažiavimą, kuriame galime susipažinti vieni su kitais ir su savo publika.
Ačiū tiems, kurie suorganizavo šitą forumą, ir ačiū pasaulio lietuvių rašytojams, kurie dalyvauja čia dabar, ir tiems, kurie negalėjo atvykti.
Kartu mes kuriame literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu.
Klausimai suvažiavimo dalyviams:
1. Dalyvavote pirmajame Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Kokie įspūdžiai?
2. Iki šiol nėra buvę nuoseklesnių pastangų suburti išeivijoje gyvenančius lietuvių kilmės rašytojus, leisti antologijas, plėsti kontaktų tinklą, aktyviau bendrauti ir bendradarbiauti. Kokias perspektyvas matote? Kokie Jūsų lūkesčiai ateičiai?
Literatūrologė, vertėja doc. dr. Evelina Gužauskytė (Wellesley College, JAV):
1. Neabejotina, kad panašus renginys buvo reikalingas. Jį organizavusių žmonių – ypač PLB Valdybos pirmininkės Dalios Henke ir Kultūros komisijos pirmininkės Juratės Caspersen, LLTI direktorės Aušros Martišiūtės-Linartienės ir LRS pirmininkės Birutės Jonuškaitės – bei daugelio kitų prie jo prisidėjusių asmenų energijos ir kūrybingumo dėka šis suvažiavimas tikrai pasisekė. Įspūdžiai teigiami, užmegzti nauji kontaktai, pasidalinta patyrimais ir kūrybos ištraukomis. Renginio paliktus šiltus pėdsakus jausime dar ilgai.
Iškilo ir produktyvių klausimų – kas yra pasaulio lietuvių rašytojai? Koks jų ryšys su Lietuvoje dirbančiais rašytojais, literatūros kritikais, vertėjais ir kitais kūrėjais? Pagaliau, kas yra tas lietuvis? Kas mus visus, suvažiavusius iš įvairių pasaulio kampelių, atstovaujančius skirtingas kartas ir nešinais skirtingomis asmeninėmis patirtimis, sieja? Suvažiavimas vyko vos keletą dienų prieš referendumą dėl dvigubos pilietybės, kai anksčiau beveik nekvestionuojama samprata, kas yra lietuvis, staiga pakibo tarsi tuščias kabliukas ant ištrauktos meškerės. Nors rašant šiuos atsiliepimus, balsavimo rezultatų dar nėra, jau spekuliuojama, kad referendumas greičiausiai bus neįvykęs, ir šiuo atveju klausimas taip ir liks kaboti. Ar lietuvišką pasą praradęs tautietis per vieną naktį taps nebelietuviu? Ar nebelietuviu jis bus tik iki galimo referendumo pakartojimo? O kadangi tapatybės ir daugialypio identiteto bei šių sąvokų sąsajų su kalba, vieta bei teritorija temos plačiai nagrinėjamos tiek lietuvių, tiek ir daugelyje kitų pasaulio literatūrų, Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas ir yra forumas, kuris prašyte prašosi galimybės šiomis temomis pasikalbėti, suteikiant galimybę išreikšti daugiau nei vieną požiūrio tašką. Nemažai tokių pokalbių pradėjo megztis šio pirmojo suvažiavimo metu, todėl šiems ir kitiems pokalbiams – atsiveria galimybės ateities suvažiavimuose.
2. Renginiui išleista antologija „Egzodika“ – gražus ir prasmingas leidinys. Akivaizdu, kad į jo parengimą bei patrauklų apipavidalinimą įdėta nemažai pastangų, užtikrinant, kad atrinkti autoriai atspindėtų kuo platesnį atstovaujamųjų šalių, literatūros žanrų bei rašymo stiliaus ratą. Antra vertus, ateityje atsiranda galimybė pagalvoti apie tai, kaip rašytojų, vertėjų bei literatūrologų, rašančių tiek Lietuvoje, tiek svetur, darbuose gvildenamos temos „trikdo“ tokias sampratas kaip bendruomenė ir pilietiškumas, tauta ir teritorija, kalba ir kultūra. Tarp dažnai išeivijos autorių kūryboje besikartojančių temų būtų galima paminėti ir tokias – (ne)priklausymą, individualiąją ir kolektyvinę atmintį, santykius tarp pasaulio bei konkrečios vietos ir, žinoma, tapatybę. Tikiuosi, šis suvažiavimas bus turiningo bendradarbiavimo pradžia.
Rašytoja, eseistė, vertėja dr. Dalia Staponkutė (Kipras):
1. Kai renginys vyksta pirmąjį kartą, nežinai, ko iš jo tikėtis, ką jame sutiksi ir toji „pirmojo karto magija“ padeda jaustis kūrybingai, ji traukia. Tačiau ne visus. Yra tokių, kurie mėgsta „gerai išbandytus“, standartizuotus renginius, kur susilaukiama „laurų“, kur suspinta nemažai žiniasklaidos atstovų, kviečiančių pokalbiams ir fotosesijoms. Šiam forumui kol kas nebūdinga nei viena, nei kita, ir nors iš pradžių tai atrodė keista: „Nejau niekas nesidomi lietuviais, rašančiais svetur?“, renginiui įsibėgėjus buvo gera, kad jo dalyviai turėjo galimybės ilgiau ir ramiau pabendrauti vienas su kitu, susipažinti, pasėdėti kavinėse be nežmoniško įvykių ir kalbų „maratono“. Tai buvo įdomus, nuoširdus, kupinas gerų emocijų susitikimas, jaudinantis, neretai iki ašarų ir visai ne dėl sentimentalumo ar nostalgijos, o dėl panašių išgyvenimų, kurie kiekvieno unikalūs, tačiau sykiu taip gerai atpažįstami, savi. Kai apie savo patirtis gali kalbėtis su kitu, panašaus likimo žmogumi, lietuviškai, o tai yra – gimtąja kalba ir spontaniškai, kontaktas negali nejaudinti. Noriu pasakyti, kad organizacinis trūkumas, kuomet stinga informacijos ir pranešimų apie renginį plačiajai visuomenei (juk neretam šis forumas netgi pasirodė tarsi „uždaras“ renginys!) patiems dalyviams netrukdė, o išėjo tik į gera. Žinoma, apie tai, ką rašo lietuviai pasaulyje, galėjo sužinoti ir daugiau Lietuvos žmonių, bet tam visados yra ateities pažadas ir visagalis likimas – bus lemta, vėl suvažiuosime, juk tai (nelengva) ! Būti lietuvių rašytoju užsienyje yra labai nepaprasta, nes viskas daroma virš jėgų, po darbų, „po…“, „už…“, paribiuose, „ant ribos“, kovojant su visiška, hermetiška vienatve… Tikra rašymo asketika, o rezultatas? Kai negyveni apsuptas savo kūrybos kalbos, jos erdvėje ir dabartiniame laike, rezultatas neretai būna nuviliantis – tai pristingta žodžių kurti vaizdus, tai nejučia imi vartoti verstines formas (Lietuvoje redaktorių vadinamas „rusizmais“, nors tai gali būti ir verstinys iš anglų, vokiečių kalbos ir t. t.). Apie visa tai ir kalbėjomės pertraukose tarp skaitymų… Į šį forumą atvyko lietuviai, kuriantys už savo kalbinės tėvynės ribų arba tie, kurie yra lietuviškos kilmės, kuriantys kita kalba. Na, todėl jie ir buvo pavadinti „pasaulio“ – ne dėl to, kad jie būtų „plačiai žinomi pasauliui“ (kaip kai kas juokdavo). Forumą organizavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir, iš esmės, jis buvo skirtas „2019 – Pasaulio Lietuvių metams“. Labai gerai, kad organizatoriams talkino Lietuvos Rašytojų sąjunga ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nes be šio „lietuviško“ prisilietimo renginys būtų stokojęs koncepcijos, o ir antologijos daugiareikšmiu pavadinimu „Egzodika“ (ačiū jos kūrybingai dizainerei Gabrielei Vingraitei ir sudarytojams Loretai Mačianskaitei, Žydronei Kolevinskienei, Sauliui Vasiliauskui).
2. Antras klausimas išplaukia iš atsakymo į pirmąjį – matau perspektyvą tik tada, jei suvažiavimas virs prieinamu, žinomu ir matomu, pirmiausia, diasporos literatūros tyrėjams, universitetams ir bibliotekoms Lietuvoje. Juk literatūra – tai tekstas, kuris prašosi ne tik skaitomas, bet iškoduojamas, „išverčiamas“, interpretuojamas. Sakoma, kad teksto nereikia aiškinti, tačiau nė vienas iš atvykusiųjų į šį suvažiavimą rašytojų nerašo konkrečiai apie Lietuvą, o rašo apie savo, kaip lietuvio/lietuvės, „čia ir dabar“, t. y. gyvenimą kitoje šalyje. Rašo kaip lietuvis, tiksliau lietuvė (nes dauguma rašančių yra moterys, nors tai ne tik lietuviškasis, o europietiškasis fenomenas). Forumo skaitymuose girdėjome visokių tekstų – ir stiprių, ir mažiau įdomių, ir grafomaniškų, ir eksperimentinių, bet jie visi kreipiasi į lietuvių skaitytoją (Lietuvoje ir svetur), siekdami pranešti, iškomunikuoti vienokią ar kitokią patirtį – meilės, motinystės, ilgesio, emigracijos neišsipildymo, nebegalėjimo ir nebemokėjimo sugrįžti į Lietuvą, nuostabos dėl to, kas dedasi Lietuvos viešosiose erdvėse, kas nutinka skulptūroms ir medžiams. Juk tai yra abipusis žmogaus ir jo gimtosios vietos santykis. Žmogus iškeliauja, bet iškeliauja ir jo gimtinė, kartais į radikaliai „priešingą“ pusę, ji irgi nestovi vietoje, ir vienintelė vieta, kur tas santykis lieka, yra tekstas, nesvarbu, kad jis tiesiogiai apie tą santykį nekalba. Tyrėjams ir ne tik – tai įdomiausia medžiaga, jeigu ji būtų suvokta kaip vertybė, kaip mūsų lietuvių kultūros kismas, veikiant globalizacijos procesams, nes globalizacija smarkiausiai supurto būtent „mažąsias“, „paribio“ kultūras, kartais nepalikdama nė akmens ant akmens. Įdomu tai, kad kiekvienas už savo kalbinės tėvynės kuriantis rašytojas yra sykiu ir vertėjas tos kultūros, kurioje jis gyvena. Rašytojas, gyvenantis ir kuriantis už savo kalbinės tėvynės ribų, tarp eilučių įsileidžia kitos kultūros balsą, jausmines intonacijas ir idiomas, jų vertimą, tuo praturtindamas savo kalbą ir kultūrą, tapdamas jautresniu kitam. Jei rašytojas, daug metų gyvenantis užsienyje, tebekuria lietuvių kalba, dažniausiai jis gali kurti ir kita kalba, t. y. kalba to krašto, kur gyvena (forume matėme ne vieną pavyzdį) ir tai beveik taisyklė. Tik išimtis ta, kad jis/ji renkasi gimtąją kalbą, nes tiki, jog ją jaučia geriausiai. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo – iš tikro labai plona. Tokį autorių gali bet kada „pasisavinti“ kita kalba, juk kalbos tarsi kanibalai gyvena nuolatiniu „naujo kraujo troškimu“ (prisiminkite polemiškąjį Oswald‘o de AndradeManifesto Antropófago). Jos tuo gyvena ir šitaip turtėja – tik „negyvos“ kalbos nieko nesisavina. Norėtųsi, kad kalbinės tėvynės politika būtų kuo palankesnė gyvenančiųjų svetur kūrybai, nes ji trapi, laikina ir bet kada gali keistis. Svarbu, kad klasifikuodami, skirstydami į grupes – „savo/pasaulio“ „centro/periferijos“ – nenubrėžtume labai griežtų ribų, kuriomis iškart pasinaudotų kokia nors skaidymą mėgstanti politika (jautresniam rašytojui ji galėtų baigtis net kūrybine tragedija). Pasaulio lietuvių rašytojas, jei jis rašo lietuvių kalba, yra, pirmiausia, lietuvių rašytojas, kur jis begyventų, kaip ir tas, kuris rašo kita kalba, bet yra lietuviškos kilmės ir jo temos yra tampriai susijusios su Lietuva. Be to, svarbiausia, kuo rašytojas pats nori būti – lietuvių ar „kitų“ rašytoju, o gal (retais atvejais) įstengia būti ir, ir tuo, juk daugialypė tapatybė – pasaulio šiandiena. Tai yra šventas paties rašytojo pasirinkimas, netgi ne skaitytojų ar kritikų, kurie vertina jo kūrybą.
Rašytojas, žurnalistas Vasilij Jaškinas (Rusija, Vokietija):
1. Viskas buvo puikiai organizuota. Vyko įvairūs renginiai, supažindinantys su Lietuvos kultūra ir istorija, skatinantys rašytojų bendravimą tarp savęs ir su skaitytojais. Išleistas įdomus stilingo dizaino almanachas, kompaktiškai pateikiantis informaciją apie autorius dviem kalbomis. Aš nekalbu lietuviškai, bet man buvo sukurtos visos sąlygos, kad šiame forume nesijausčiau svetimas.
2. Manau, kad forumo dalyviai galėtų įsijungti į Lietuvos ir emigracijos žiniasklaidą, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių tautiečių galėtų sužinoti apie dabartinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Pavyzdžiui, aš pats esu pasirengęs aktyviai dalyvauti visuose renginiuose, kurie bus skirti kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį masinės informacijos priemonėse rusų ir vokiečių kalbomis.
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles (Australija):
1. Šis renginys buvo išskirtinis atvira, kolegiška, geranoriška atmosfera, pagarba kiekvienam. Kiekvieno kūryba ir gyvenimo istorija buvo verta ir būtina išklausyti. Organizatoriai nuveikė didžiulį darbą suburdami draugėn rašytojus, poetus ir vertėjus iš viso pasaulio. Visiems atsirado vietos – tiek žinomiems Lietuvoje ir už jos ribų, tiek savęs rašytojais iš kuklumo nevadinantiems. Esu dėkinga už galimybę pabendrauti su kūrėjais, su kuriais sieja bendros patirtys ir tikslai.
2. Tikiuosi, kad šis suvažiavimas bus surengtas dar ne kartą. Galbūt neturi būti kasmetinis, bet labai sveikinčiau mintį organizuoti tokį renginį kartą per dvejus ar trejus metus. Pirmajame suvažiavime daugiau dėmesio skirta pažintiniam aspektui, ryšių mezgimui, o kituose, jei jų bus, matau erdvės diskusijoms, pranešimams apie pasaulio lietuvių kūrybą, prozos ir poezijos skaitymams, vertėjų dirbtuvėms. Išties galimybės čia neišsemiamos, ypač matant, koks šis renginys buvo svarbus kūrėjams, gyvenantiems ne Lietuvoje, kartais – ir kuriantiems ne lietuvių kalba, kaip jis žmonėms iš skirtingų šalių tapo tiltu į Lietuvą.
Parengė Saulius Vasiliauskas
