literatūros žurnalas

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

 

1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas, sūnus Jeromeʼas Davidas Salingeris – tapęs vienu tų (nedaugelio?) rašytojų, kurių pristatinėti arba nereikia, arba pristatant, matyt, geriausia apsiriboti sausais gyvenimo ir bibliografiniais faktais. Atrodo, to pageidavo ir pats „kultiniu“ vadintas autorius, po užgriuvusios sėkmės ir populiarumo, pasirodžius bene žinomiausiai jo apysakai „Rugiuose prie bedugnės“, pasitraukęs iš visuomeninio gyvenimo, atsiribojęs nuo savo šlovės ir daugiaprasmiai nutilęs.

Minėdami šimtąsias J. D. Salingerio gimimo metines apsieikime ir be sausų faktų, randamų žinynuose ir Vikipedijoje, ir be ditirambų. Pasiklausykime tylaus teksto.

Eseistinis amerikiečių literatūros žurnalisto, kritiko bei rašytojo Rono Rosenbaumo straipsnis pirmą kartą publikuotas 1997 m. žurnale „Esquire“, J. D. Salingeriui esant gyvam. Po trylikos metų, 2010 sausio 28 d., praėjus dienai po J. D. Salingerio mirties, šis tekstas paskelbtas pakartotinai – akivaizdu, kad ne vien jo autoriui jis įgavo papildomos reikšmės.

P. S. Apmaudu, kad vis dar neturime į lietuvių kalbą išversto šiame tekste minimo J. D. Salingerio apsakymo „Hapworth 16, 1924“. O gal rašytojo gimimo šimtmečio proga sulauksime?

 



Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

Ant pašto dėžutės kelio gale nėra jokio vardo. Visame kelyje tai vienintelė pašto dėžutė be vardo. Namą užstoja ant šlaito augantys medžiai, kai kurie jų blykčioja neoniniais rožiniais ženklais EITI DRAUŽIAMA. Ženklais, kurie juodomis didžiosiomis raidėmis patikslindami – DRAUDŽIAMA MEDŽIOTI, SPĘSTI SPĄSTUS, ŽVEJOTI – tęsiasi tolyn, pabrėždami metafizinį draudimo platumą pridedant AR KAIP NORS KITAIP PIKTNAUDŽIAUTI.

Tiesiog būdamas čia, kelio gale, visai šalia nuosavybės ribos, jautiesi vienaip ar kitaip piktnaudžiaująs. Tai ne vien tik privati nuosavybė. Tai paties uždariausio žmogaus Amerikoje, galbūt paskutiniojo privataus asmens Amerikoje, nuosavybė. Šią vietą gaubianti tyla – ne šiaip tyla. Tai viso gyvenimo darbas. Tai išsižadėjimo ir pasiryžimo, ir brangaus bylinėjimosi vaisius. Tai savęs ištrėmimo, sumanumo ir apmąstymų tyla. Ši tyla savo galingu, nematomu būdu pati yra iškalbingas meno kūrinys. Tai Didžioji Tylos Siena, kurią aplink save pasistatė J. D. Salingeris.

Tai – ne pasyvi tyla, ji apčiuopiama ir provokuojanti. Tai tokia tyla, kurios žmonės keliauja patirti savo kailiu, jos išmėginti. Tai tokia tyla, kurią mes vienu metu ir gerbiame, ir ja piktinamės, kuri gundo ir priekaištauja. Kažkas mus prie jos traukia, verčia ją perprasti, išbandyti.

Dono DeLillo romane „Mao II“, kuriame vaizduojamas į Salingerį panašus uždaras rašytojas, pagrindinis veikėjas stebisi: kodėl tokią daugybę žmonių šitaip domina mano pasirinkimas būti nematomumu, pasislėpti, išnykti? „Kai rašytojas nerodo savo veido, – pats sau atsako, – jis tampa lokaliu Dievo didžiojo nenoro pasirodyti požymiu.“

Rašytojo tyla netapati Dievo tylai, tačiau analogijos esama: pagarbą keliantis kūrėjas, tas, kurį tikime turint tam tikrus atsakymus, atsisako prabilti į mus, slepia savo veidą, nerodo mums savo kūrinijos. Problematiškas, retai pasitaikantis nepasiekiamo, nematomo, abejingo rašytojo fenomenas (abejingo mūsų klausimams, abejingo industrializuoto viešumo kompleksui, kuriam tarnauja dauguma), yra literatūrinis teodicijos, specializuotos teologijos subdisciplinos, gvildenančios akivaizdų tylų Dievo abejingumą žmogaus kančių pragarui, problemos atitikmuo.

Ir kai rašytojas nenutraukia savo tylos, mes apgalvojame būdus į ją įsilaužti. Svarstome apie pasibeldimą į jo duris ir žinučių palikinėjimą jo pašto dėžutėje.

Dvi S. pašto dėžutės viliojo mane, stovintį jo įvažiavimo kelio pradžioje.

Pilka metalinė Jungtinių Valstijų pašto tarnybos dėžutė buvo užverta surūdijusia sklende. Tačiau šalia jos stovėjo miško žalumo pašto dėžutė atviromis durelėmis, su užklijuotu vietinio laikraščio „West Lebanons Valley News“ logotipu. Tuščia, tik įstrigęs vienatinis spausdintas lapelis, panašu, prabuvęs čia jau geroką laiką. Kieno nors kito laiškelis S.? Pasirodo, tai reklaminė skrajutė, bene labiausiai ne tuo adresu paliktas šlamštlaiškis Amerikoje.

BŪKITE CENTRE! Reklama klykė hiperplačiu trijų colių dydžio šriftu. Tai buvo šlamštlaiškis, reklamuojantis pagal užsakovo pageidavimą pagaminamas reklamines skrajutes – metašlamštlaiškis. MES JUMS PADĖSIME REKLAMUOTI JŪSŲ VERSLĄ! – ragino jis J. D. Salingerį.

Savireklaminė Amerikos kultūra, besibeldžianti pas paskutinįjį likusį privatų asmenį.

Tai privertė mane darsyk pagalvoti prieš paliekant savo laišką S. Tai privertė mane dar kartą permąstyti tai, ką ketinau pasakyti, o gal būtų geriau tiesiog pasišalinti ir palikti jo tylą tyloje. Juk argi bet koks laiškelis, kad ir koks širdingas, nebūtų tiesiog panašaus pobūdžio šventvagystė, tiesiog dar vienas šlamštlaiškis, besitaikantis į S.?

Suvokiau, kad turiu kruopščiai apgalvoti kitą savo žingsnį, nes galiu padaryti ką nors, dėl ko vėliau ilgai apgailestausiu.


Metas, kai kalba tylieji

Vakarą prieš iškeliaudamas į Naująjį Hampšyrą išgirdau keistą pasakojimą apie J. D. Salingerio Sieną: Netikrų žaizdų istoriją. Ji buvo prisiminta, kai paminėjau savo susižavėjimą S. siena kalboje, pasakytoje Harvardo „Nieman Fellows“ draugijos namuose. Tikėdamasis, kad galiu išpešti kokią neįtikėtiną istoriją apie S. (ar bent jau sužinoti jo adresą) iš auditorijoje esančių kietų reporterių, papasakojau jiems apie savo ekspedicijos idėją: keliausiu į Kornišą, mažytį kalvotą kaimelį aštuoniolika mylių į pietus nuo Hanoverio, pastarųjų keturiasdešimt ketverių metų S. tyliojo nusišalinimo vietą. Ne tam, kad trukdyčiau S. ar kad belsčiausi į jo duris, ar kad laukčiau ant slenksčio. Ne, pasakiau jiems, ko labiausiai noriu – tai įdėmiai pažvelgti į S. sieną. Tai bent jau iš dalies tiesa. Jei S. kartais pasirodytų iš už sienos ir įtrauktų mane į diskusiją apie „garsą, kai ploja viena ranka“, aš neatsisakyčiau. Tačiau aš nesitikėjau, kad taip nutiks. Mano mintis buvo tokia, kad pati S. Siena – ne vien materiali siena iš medžio ar akmens, kuria, girdėjau, jis apsupo savo namą, bet metafizinė Siena, Tylos Siena, kurią jis pasistatė aplink save patį, aplink savo darbus, – tam tikra prasme yra jo stipriausias, iškalbingiausias, galbūt ilgiausiai gyvuojantis meno kūrinys. Paaiškinau savo Tylos partijos sąvoką: tai nedidelė, bet galinga mažumų sąjunga, kurią Amerikos kultūroje įkūrė tokie rašytojai kaip Salingeris ir Thomas Pynchonas, Williamas Whartonas, ir su tam tikromis išlygomis Donas DeLillo (ne tiek tylus, kiek drovus viešumo). Jie ne tiek partija, kiek laisvai susieta grupė giminingų sielų, kurių sąmoningos tylos skirtybės varijuoja nuo rašymo, bet nepublikavimo (S.) iki publikavimo, bet nesirodymo (Pynchonas), publikavimo pasirašant pseudonimu vengiant viešumos (Whartonas) ir publikavimo aktyviai nelendant į viešumą (DeLillo). Jų uždarumo ir slėpimosi, savęs nušalinimo atmainos bendrai sukuria provokatyvų atskilimą nuo savęs išaukštinimo kultūros, pasiglemžusios šiuolaikinę leidybą, taip pat yra kaip priekaištas industrializuoto viešumo darinio, dominuojančio šiuolaikinėje įžymybių kultūroje, „baltojo triukšmo“ (DeLillo apysakos pavadinimas) ūžesiui.

Ir štai netikėtai šį sezoną pasirodė, kad tylieji – savo pačių išskirtiniais gestų kalbos būdais – ėmė kalbėti! Sausio mėnesį literatūrinį pasaulį sudrebino pranešimas, kad S. apsisprendė mažam, bet žymiam pokyčiui, nedideliam įtrūkiui, o gal net pralaužimui Sienoje. Jis nepaaiškinamai, donkichotiškai suteikė leidimą nedidelei leidyklai („Orchises Press“ Aleksandrijoje, Virdžinijos valstija, leidžianti mažai žinomus šiuolaikinius poetus) išleisti kietais viršeliais paskutinįjį savo publikuotą kūrinį, „Hepvortas 16, 1924“ („Hapworth 16, 1924“), kuris pirmą kartą pasirodė 1965 m. birželio 19 d. „The New Yorker“ numeryje ir išliko daugiausia išblukusiuose nesuskaičiuojamuose perkopijavimuose.

Tai buvo netikėtas ir mįslingas pokytis, kadangi tris dešimtmečius S. atsisakinėjo duoti sutikimą, kad šis kūrinys būtų išleistas knyga (skirtingai nei kiti du ilgi tame pat žurnale publikuoti kūriniai – „Franė“ ir „Zujis“). Be to, jam buvo tapę įprasta iš už sienos paleisti piktą šunį, teisiškai puolant neautorizuotas kitų savo nekanonizuotų darbų publikacijas (ankstyvieji neatrinkti apsakymai; asmeniniai laiškai, biografo rasti universiteto archyvuose). Jam net pavyko uždrausti citatas iš jau publikuotų kūrinių: pernai metų pabaigoje jo agentas privertė pelno nesiekiantį tinklalapį, moderuojamą „Rugiuose prie bedugnės“ gerbėjo, liautis siūlius kitiems gerbėjams įkvepiančias citatas iš apsakymo.

Vis dėlto bendrame kontekste „Hepvortas“ neprilygo žemės drebėjimui: juk S. neišleido kūrinio ar kūrinių, kuriuos, kaip tikima, rašė pastaruosius tris dešimtmečius, – tų, kurie, anot kai kurių šaltinių, ir toliau kaups dulkes kur nors seife iki (bent jau) rašytojo mirties. Jis juk neketino su „Hepvortu“ važinėti po knygų muges ar apsilankyti Oprahos Winfrey „Knygų klube“. Vis dėlto turint omenyje Sienos istoriją, monolitiškos, bekompromisės Tylos Sienos, kuria jis apsistatė, toks sprendimas, atrodė, pranašavo šį tą daugiau nei vien žurnalinės istorijos perspausdinimą.

Šiemet S. sukako septyniasdešimt aštuoneri, jis buvo nusišalinęs ištisus dešimtmečius – daugeliui atrodė, kad tai dvasiniai ieškojimai, siekiant kažko, kam būtinas atsiribojimas ir tyla, ieškojimai, atriboti Sienos. Ar jis nusprendė sušvelninti savo tylos griežtumą dėl savojo mirtingumo suvokimo – ateisiančios neišvengiamos, nesugriaunamos tylos? Ar galbūt jo ieškojimai pagaliau atvedė prie atsakymo, kurį jis panoro išsakyti? Ar „Hepvorte“ buvo kažkas paslėpta, kokia nors užuomina, koks nors raktas į jo tylą, apie kuriuos ji norėjo mums priminti? Kadangi tai buvo S., dabar labiau mitinis įvaizdis nei realus asmuo, spėliojimai įgavo tam tikrą tūkstantmečio skubą – laukiant pažadėtojo pranašo sugrįžimo.

Salingerio pareiškimui pridėtinio krūvio suteikė tai, jog žinia pasklido visai prieš pat kitą pranešimą – kad dar viena iš Tylos partijos kolonų, Thomas Pynchonas, ketina išleisti naują romaną – „Mason & Dixon“, pirmąjį po septynerių metų pertraukos. O po Pynchono pasirodė ir ilgai lauktas naujasis DeLillo romanas „Underworld“.

Pynchono tyla skyrėsi nuo nuosaikesnės S. tylos vienu aspektu: skirtingai nei S., jis niekad nebuvo liovęsis rašyti iš principo. Tačiau jo tyla ekstremalesnė už S. tylą kitkuo: pokariniu laikotarpiu S. buvo tapęs tam tikru viešu asmeniu Niujorko literatūriniame pasaulyje – pietaudavo „Sork Club“ su savo britų leidėjais, žaidė pokerį su rašytojais ir redaktoriais, valgydavo priešpiečius su tokiais rafinuotais niujorkiečiais, kaip S. J. Perelmanas, – o paskui staiga save ištrėmė, nutildė kaip viešą asmenį, pradingo už savo Sienos ir nustojo leisti knygas, o galbūt net rašyti.

Kita vertus, Pynchonas kone nuo pat pradžių atsisakė žaisti literatūrinį žaidimą: jis visuomet labiau nebūdavo, nei būdavo. Jis buvo užsislaptinęs rašytojas nuo pat tada, kai viešasis industrializuotas darinys pirmąkart pabandė jį susekti savo radaro ekrane. Sklinda gandas, kad kai turėjo pasirodyti jo įsimintinas pirmasis romanas „V.“, Pynchonas gyveno Meksikoje, ir kai jis suprato, kad žurnalas „Time“ pasiuntė kažką nufotografuoti tos naujosios literatūros žvaigždės (t. y. Pynchono), „jis tiesiog įlipo į autobusą ir pradingo“ – kaip pasakojo man vienas jo kolega. Nuo tada trisdešimt metų jis buvo šmėkla, gandas be jokio kam nors žinomo adreso. (Salingerio atveju mes bent jau žinojome, kokioje valstijoje, kokiame mieste jis gyvena.)

Legendinis Pynchono nematomumas buvo toks visapusis ir tęsėsi taip ilgai, kad dar 1976 m. vienas įsivaizduojamas autorius (Johnas Calvinas Batcheloras) netgi parašė itin išmintingą tekstą, pašiepiantį mokslinius straipsnius, įrodinėdamas pusiau rimtą hipotezę, kad Thomas Pynchonas yra J. D. Salingeris, Salingeris, kuris apeidinėjo (ar saugojo) savo Tylos Sieną publikuodamas kūrybą Pynchono pseudonimu. Kiti spėjo, kad Williamas Whartonas – iš tiesų pseudonimas, o už jo slepiasi Salingeris.

Komiškų, keistų spekuliacijų sankaupa Salingerio ir Pynchono tema yra prikaustančios jų abiejų tylų galios mums liudijimas. Kultūroje, pamišusioje dėl viešumo ir pametusioje galvą dėl įžymybių, jie tapo lyg Tylintieji Madonna ir Michae-

las Jacksonas, įžymybėmis dėl savo uždarumo ir įžymumo atsisakymo, dėl tokio didžio kaip [Enriqueʼs Vila-Mato] Bartlebio atsisakymo, vis tebeaidinčio jų tyliojo „verčiau meilyčiau to nedaryti“. Neblėstančią totemišką Salingerio vardo galią galima pajusti zeitgeistiniame Jerry’io Maguire’o filme, kuriame Tomo Cruise’o personažas lygina nepagražintą savo idealistiškosios knygos „Mission Statement“ (kritikuojančios madingą materializmą; dėl šios knygos jis buvo atleistas iš sporto rinkodaros agentūros) viršelio santūrumą su „Rugiuose prie bedugnės“ viršelio tyrumu.

Be abejo, kalbant apie Tylos partiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vienos tylos, o daug uždarumo variacijų ir laipsnių. Literatūros istorijoje būta degančios tylos, galbūt ekstremaliausias ir širdį paliečiantis atvejis – Nikolajus Gogolis, sumaitinantis antrąją savo komiško šedevro „Mirusios sielos“ dalį malkomis kūrenamos krosnies liepsnoms, kai buvo apimtas dvasinės krizės ar nervinio išsekimo. Yra nepasitikėjimo savimi tyla: Emily Dickinson netikėjimas, kad jos kūryba tikrai buvo verta išvysti dienos šviesą. Yra primesta cenzūros tyla, vidinė paralyžiuojančio rašytojo užsiblokavimo tyla. Tačiau tyla, su kuria susiduri S. įvažiavimo keliuke, yra įtikinamiausia: sąmoninga tyla, atliepianti tam tikrą dvasinį atsižadėjimą, kurį trapistų rašytojas Thomas Mertonas pavadino pasirinktąja tyla. „Nuslėptas meno kūrinys, – kažkas sako DeLillo romane, – yra vienintelė likusi iškalba.“


Šventojo kantrybės išbandymas

Grįžtant prie Netikrų žaizdų istorijos: kaip ir tikėjausi, vienas iš buvusiųjų „Nieman Fellows“ auditorijoje po mano kalbos kreipėsi į mane su neįtikėtina istorija apie S. Tas žmogus papasakojo apie draugą, kuris, būdamas jaunuolis, nukeliavo piligriminę kelionę iki Salingerio namų, kelionę, kuri pasaulietinėje literatūros kultūroje yra artimiausia religiniam ritualui, apeiginė kelionė. Tai tokia kelionė, kurią S. – matyt, savo paties nelaimei – paskatino visuotinai žinoma „Rugiuose prie bedugnės“ dalimi, kurioje Houldenas Kolfildas apibūdina galingą ryšį, kurį jaučia turįs su mėgstamais rašytojais, ir kaip tas ryšys sukelia norą tokiam rašytojui paskambinti. Autorius nesako – susiraskite rašytoją, tačiau keli keliauninkai vis dėlto tai padaro, nes, kad ir kaip ten būtų, tik keletas žmonių turi jo telefono numerį. (Aš turiu jo numerį. Tiesiog juo nepasinaudojau.)

Pati piligrimystė iki S. namo, iki jo Sienos šešėlio tapo Amerikos literatūrinio mito dalimi, akivaizdžiausiai perteiktu W. P. Kinsellos knygoje „Shoeless Joe“, kurioje Ajovos fermeris išsiruošia į Naująjį Hampšyrą, turėdamas planą pagrobti J. D. Salingerį ir nugabenti jį į beisbolo rungtynes, nes Balsas skyrė jam misiją „palengvinti jo skausmą“. Netik-rų žaizdų istorija pasirodė besanti netyčinė palengvink-jo-skausmą priesako parodinė inversija. Tą naktį Kembridže, savo viešbučio kambaryje, galėjau sekti to vaikino, apie kurį man buvo pasakojama, pėdomis, vaikino, įvykdžiusio netikrų žaizdų piligrimystę.

Kaip man pasakojo mano pašnekovas, septintajame dešimtmetyje, būdami paaugliai, jo draugas ir keli panašiai Salingerio apsėsti bičiuliai išmąstė, jų tuometiniu supratimu, velnioniškai suktą planą, kaip išvilioti Salingerį iš už jo Sienos. Planas buvo toks: nuvažiuoti į Kornišą ir sustoti prie Salingerio namo, kur tas jaunuolis turėjo susiplėšyti drabužius ir išsitepti kūną bei galvą kečupu, neva tai kraujas, – kad atrodytų, jog yra smarkiai primuštas. Jie galvotrūkčiais nulėktų iki S. namo sienų, išvilktų „auką“ iš automobilio ir nudumtų tolyn, palikę vaitojantį draugą. Tikėtasi, kad tokiu atveju S. privalėtų pasirodyti – jis negalėtų ignoruoti žmogaus, galbūt mirtinai kraujuojančio ant jo slenksčio, pagalbos šauksmo. S. turėtų išeiti iš už Sienos, įnešti į vidų vaikiną ir palengvinti jo skausmą.

Kad ir neapgalvotai sukurptas, tai buvo planas išbandyti šventojo kantrybei, nes plane slypėjo etinė / dvasinė dilema: kečupu išsitepęs vaikis nebūtų tiesiog dar vienas paauglys fanas ar ant laiptelių trypčiojantis žurnalistas, o kenčiantis žmogus, kuriam reikalinga pagalba. Ar S. galėtų ją atsakyti?

Taip jie ir padarė – ištepė bičiulį kečupu ir paliko jį tiesiai priešais sieną. Vaikis ėmė apsimestinai dejuoti ir laukė, ar pasirodys S., kad jam padėtų.

Čia vertėtų padaryti mažą nukrypimą aptariant S. Sieną, jos kilmės teorijas ir tikrąjį tikslą, taip pat ir galimą kilmę iš „mergaitės žurnalistės išdavystės“ istorijos. Nukrypimas, kurį darau kaltinančių Tisbės žodžių „Vasarvidžio nakties sapne“, kur ji kreipiasi į aktorių, vaidinantį Sieną, dvasia: „O Siena, mano skundą tu girdėjai“1.

Pats įtikinamiausias pastebėjimas apie pirmąjį S. Sienos atsiradimą aptinkamas vienintelėje rimtoje Salingerio biografijoje, Iano Hamiltono „Ieškant J. D. Salingerio“ („In Search of J. D. Salinger“). Tai knyga, kurios kankinama istorija tam tikra prasme yra paminklas, ir S. tylos auka, tam, kuris kenčia tikras žaizdas, žiojėjančias skyles nuo pat susitikimo, skaudaus susidūrimo su Siena.

Hamiltonas, gerbiamas britų biografas ir poetas, parašęs ir Roberto Lowello biografiją, nusprendė aprašyti S. gyvenimą, žinodamas, kad mažai tikėtina, jog pats S. bendradarbiaus. Tačiau Hamiltonas net negalėjo tikėtis tikrų tikriausio karo, kurį S. galiausiai ėmėsi vykdyti prieš jo knygą, karo, privertusio Hamiltoną išbraukti iš rankraščio citatas ir para-frazes iš kai kurių asmeninių S. laiškų.

Vis dėlto žaizdotoje Hamiltono knygos versijoje, išgyvenusioje S. teisminius išpuolius, yra stebinančios medžiagos, kurioje įdomiausia – autoriaus požiūris į Sienos kilmę.

Pagal Hamiltono chronologiją, S. persikėlė į Kornišą 1953 m. Tuomet būdamas trisdešimt ketverių metų amžiaus, rašytojas po 1951 m. pasirodžiusios knygos „Rugiuose prie bedugnės“ galėjo džiaugtis tiek literatūrine, tiek komercine sėkme, tačiau dar nebuvo tapęs kultine figūra. Jo hidžra į kalnų tvirtovę šiaurėje turėjo prisidėti prie kulto sukūrimo – kad ir koks ypatingas, jis jau nebebuvo Niujorko rašytojas; dabar jis buvo Žmogus ant Kalno viršūnės. Iš tiesų, jo valdos apima kalvos viršūnę, kuri beveik visada vadinama viršukalve „su penkių padėčių vaizdu“ (galbūt dėl numanomo dvasinio rezonanso su būsenomis2).

Dauguma nuomonių sutampa dėl vieno – kad S. pasitraukimas buvo kažkuo susijęs su jo tuomet išgyvenama dvasine transformacija. Didėjantis susidomėjimas dvasinėmis Rytų disciplinomis – ypač vediškąja hindu filosofija, sureikšminančia karmą bei reinkarnaciją, ir dzenbudizmu, teigiančiu ego atsisakymą, kad pajaustum asmeninį atsiskyrimą ir kūrinijos vienį, – jo kūryboje ėmė reikštis trumpuosiuose apsakymuose ankstyvajame šeštajame dešimtmetyje. Tačiau Hamiltonas atskleidžia, kad S. persikėlimas į Kornišą iš pradžių nebuvo pasinėrimas į atsiskyrėlišką dvasinį gyvenimą. Bent jau iš pradžių S. gyveno socialiai labai aktyvų gyvenimą, bendraudamas tiek su kaimynais Korniše, tiek (daug smalsiau) su grupe moksleivių Vindzore, didesniame Vermonto valstijos mieste, pasiekiamame per dengtą tiltą. Anot Hamiltono, susiradusio S. bičiulius – vidurinės mokyklos moksleivius, vienas jų papasakojo: „Su juo būdavo velnioniškai smagu. Jis visuomet mus pavaišindavo – pirkdavo mums maisto ir gėrimų. Jį labai domino krepšinio ir futbolo rungtynės… Po pamokų susigrūsdavome į jo džipą ir važiuodavome pas jį į namus. Jo namai visuomet būdavo atviri.“ „Mes visi į jį lygiavomės, – prisimena kitas Hamiltono pašnekovas, – ypač atskilėliai.“

Tačiau tuomet nutiko Išdavystė, tikroji žurnalistikos nuodėmė. Kaip žinia, viena moksleivė iš Vindzoro vidurinės mokyklos paprašė S. duoti interviu mokyklos skilčiai vietiniame laikraštyje. Jis davė interviu, bet laikraštis, „Claremont Daily Eagle“, pateikė tai kaip sensaciją. Kaip vėliau viename žurnale buvo cituojamas pats Hamiltonas, „kitą kartą, kai pilna mašina jaunuolių atvažiavo prie Salingerio namo, jo, atrodė, nebuvo namuose… Kai jie atvyko dar kartą, pamatė, kad namas „visiškai paslėptas tvirtos, neįveikiamos, žmogaus ūgio medinės tvoros“. Tuometiniam savo fotografui S. pasakė, kad interviu trukdo jo misijai. Jų daugiau nebūsią, „kol nepabaigiau to, ką pradėjau“.

Prasidėjo Sienos era. Už jos pasislėpusiam S. tai buvo padidėjusio susitelkimo į dvasinius klausimus metas, atsispindėjęs visiems žinomame epigrafe apie tylą, kurį jis įrašė į tais metais pasirodžiusį jo pirmojo trumpųjų apsakymų rinkinio „Devyni apsakymai“ leidimą kietais viršeliais:

Žinome garsą, kai suploja dvi rankos.

O koks garsas, kai ploja viena ranka?

Dzeno Koanas3

Visa tai prisidėjo prie mistikos augimo: kas vyko už Sienos, kokios tyliosios paieškos? Siena buvo atsiskirta nuo pasaulio, bet kartu ir viliojo jį, sukeldama norą rasti atsakymus į jos keliamus klausimus, neįtikėtinas spėliones. Viename savo vėlesnių apsakymų S. pasakotojas / alter ego kalba apie gandus, esą jis praleidžia „šešis metų mėnesius budistų vienuolyne, o kitus šešis – psichiatrijos įstaigoje“.

Buvo daug ir kaimietiško normalumo ženklų: santuoka su jauna angle Claire Douglas; vaikai Mattas ir Peggy; metai gyvenant su jauna rašytoja Joyce Maynard; paskui dar viena santuoka. Šis vyras nebuvo visiškas atsiskyrėlis ar vienuolis. Tačiau tolydžio augo jausmas, kad Sienai, atribojančiai jį nuo pasaulio, kažkaip pavyko įkalinti S., apsupti jį. DeLillo apsakyme apie į Salingerį panašų rašytoją yra numanoma paralelė tarp teroristų kažkokiame rūsyje Beirute įkalinto poeto ir rašytojo, tapusio savo paties įkaitu mažyčiame kambarėlyje; įžymumo įkaitu – ar bauginančios savo paties tobulumo vizijos didybės.


Gydančiosios S. filosofijos atskleidimas

Bent jau atrodė, kad jo darbuose siena vis auga. Per dvylika metų nuo tada, kai 1953 m. pasistatė sieną, jis publikavo tik keturis trumpus apsakymus; tuomet pasirodė „Hepvortas“ ir – trisdešimt dveji metai tylos. Tarp skaitytojų ir kritikų stiprėjo nuojauta, kad jis apsisupo ir įsivaizduojama siena, rašydamas su augančiu apsėdimu apie tikrąją Glasų šeimos (Korleonės jautrioje literatūrinėje aplinkoje) dvasinę pusę. Glasai – didelė niujorkiečių šeima, kurios septynias atžalas įvairiais būdais persekioja ir kankina pirmagimio Simoro mįslingas dvasingumas ir paslaptinga savižudybė. Guru, poetas, avataras, buvęs vunderkindas ir nuolatinis pramoginės radijo viktorinos dalyvis, vaikas įžymybė Simoras, kaip sužinome apsakyme „Hepvortas“ (parašytame neįprasta forma – kaip dvidešimties tūkstančių žodžių ilgumo laiškas, kurį iš vasaros stovyklos į namus rašo ne pagal metus subrendęs septynmetis Simoras), pats yra persekiojamas savo buvusių gyvenimų, kaip jis pats vadina, – buvusių inkarnacinių „apsireiškimų“ vizijų. Persekiojamas jis ir savo mirties numatymo – nusišovimo, paslaptingai aprašyto „Nuostabioje dienoje bananžuvėms gaudyti“ – o iš šio apsakymo, šios savižudybės buvo parašyti tūkstančiai daktaro disertacijų, ir kiekviena jų stengėsi paaiškinti, kodėl Simoras save nutildė.

Ar S. už Sienos bandė įvykdyti meninę savižudybę, užtildydamas save Glasų namuose, savo kuriamose Glasų šeimos kronikose? Ar galbūt jis pasiekė kokį keistą naują dvasinės ar meninės transcendencijos lygmenį – rašymą, nebereikalaujantį ego patvirtinimo kūrinių publikavimu ar skaitytojų dėmesiu, bent jau kol yra gyvas? Arba – siaubinga mintis – dabar jis rašė tik Dievui ir ketino pasielgti gogoliškai – prieš mirtį sumaitinti darbą liepsnoms?

Kai buvo paskelbta apie S. sprendimą suteikti apsakymui „Hepvortas“ gyvenimą už Sienos ribų, tie mūsų, kuriems tai rūpėjo, skubėjome valyti dulkių nuo turimų išblukusių šio kūrinio kopijų ir ieškojome jame užuominų. Viena vertus, šiame apsakyme – hermetiškiausiame ir labiausiai į save nukreiptame S. kūrinyje – dar vaikas Simoras Glasas, atrodo, pateikia tam tikrų užuominų apie savo kūrėjo tylą.

Kalbėdamas apie „karminius namų darbus“, kuriuos jam reikia padaryti, Simoras pamini poreikį „judėti taip tyliai, kaip tik įmanoma“, o tuomet pacituoja rytiečių išminčių Tsiangą Samdupą (tam tikra prasme taip keliama prielaida, kad mes, be abejo, žinome jo autorystę), pasisakiusį apie Tylą: „Tyla! Eik pirmyn, bet niekam nesakyk“, – įsako mums garbingasis Samdupas, anot mažojo Simoro. O tai yra ir užuomina apie tai, ką galbūt daro S.: eina pirmyn teberašydamas, bet niekam apie tai nesako – nepublikuoja to, ką parašęs. Galbūt iki tol, kol bus pakeliui į savo kitą inkarnaciją.

„Hepvorto“ pasakojimas taip pat pametėja mums erzinančią užuominą apie kitą niekad nematytą Salingerio apsakymą – tą, kurį jis galbūt parašė, bet parodė tik Dievui, arba galbūt tą, kurį jis vis rašė ir perrašinėjo, negalėdamas pabaigti. Sprendžiant iš visko, tai gali būti jį nutildęs apsakymas. Mes žinome apie šį apsakymą arba manome žiną, nes „Hepvorte“ septynmetis Simoras numato tiek jį nulemiantį įvykį, tiek patį apsakymą, kurį jo brolis Badis, Salingerio alter ego, apie tą įvykį parašys. Ar tai – tik sutapimas, kad šis apsakymas, pasakojimas, galbūt nutildęs S., yra pasakojimas apie Gundymą ir Krytį į įžymumą? Apie staigų įžymumą, į kurį krenta Glasų šeimos vaikai – pramoginės radijo viktorinos „Koks nuovokus mažylis!“ žvaigždės. Jų išstatymas viešumui, paliksiančiam visus juos įsibaiminusius ir skirtingai sužeistus. Tariamas pohepvortinis apsakymas gali būti matomas kaip alegorija žaizdų, kurias patyrė pats S., tapęs savotišku vunderkindiniu įžymybe.

Žaizdos, taip. Grįžkime prie Netikrų žaizdų istorijos, kurioje už savo sienos esantis galimai sužeistas S. atsiduria akistatoje su apgavikiškai sužeistu jo ieškotoju, vaitojančiu lauke. Kaip man pasakojo netikromis žaizdomis nusivylusios „aukos“ bičiulis, toliau nutiko štai kas: kai tik vaikinas buvo paliktas ant kelio, išteptas kečupu ir dejuojantis, name už sienos įsižiebė šviesos, „lyg kas stebėtų“. O tada, po kiek laiko, šviesos išsijungė. O tada nieko. Tyla. Niekas nepasirodė. Galiausiai grįžo vaikino draugai ir jie visi dingo. Jie išsinešdino iš ten nemanydami, kad S. buvo žiaurus ar beširdis. Jie nusprendė, kad netikrų žaizdų reikalas jau buvo kieno nors išbandytas anksčiau: tai jau buvo tapę įprasta ieškotojams – nešti prie sienos žaizdas, ir tikras, ir netikras. Kad S. kažkaip išsiugdė gebėjimą atskirti kečupą nuo kraujo, tikrą skausmą nuo jo simuliacijos. Tai tam tikra prasme patvirtina istorija, kuria su manim pasidalijo Jonathanas Schwartzas, rašytojas ir radijo veikėjas. Jis pasakojo apie pažįstamą moterį, kuri nukeliavo iki S. namų su penkiamečiu sūnumi. Ji netgi pabeldė į S. duris, o jis neatidarė. Tada ji šūktelėjo jam, kad mašinoje sėdi jos pavargęs, ligotas vaikas. Tuomet S. tapęs itin rūpestingas, pakvietė juos abu vidun, pamaitino ir ilgiausiai žaidė su vaiku, jiems visiems žiūrint per televizorių „Monkey Business“ bei „I Love Lucy“ serialus.

Šventasis Pranciškus Asyžietis ar Michaelas Jacksonas? Abu jie, šventasis ir keistai uždarus įžymybė, traukė sužeistuosius. Netikrų žaizdų istorija ilgam liko mano atmintyje, nes ji, rodos, paaiškina galingą trauką prie Sienos, neatsispiriamas tylos, kuria toks rašytojas kaip S. apsupa save, viliones. Prie S. Sienos mus, ar asmeniškai, ar metaforiškai, viliojanti galia yra jausmas, kad tyla reiškia kažkokį ypatingą žinojimą, išmintį, neapsakomos paslapties įsiskverbimą už žodžių, už iškalbos, išreiškiamos vien tik tyloje. Siena, kurią jis pastatė metaforiškai, yra vieta, kur mes galime atnešti savo tikras žaizdas apžiūrai, pagydymui – žaizdas, mūsų sielos skyles, tuščias ertmes, išėstas neautentiškumo pajautos, nuniokotas įžymybių kultūros.

Tai atveda mane prie gana keisto atradimo, kurį padariau apie S. kaip apie gydytoją (ang. healer) po įvairių mano atliktų apklausų apie Žmogų už Sienos, – kai ko, kas dar niekuomet nebuvo užfiksuota. Tai apreiškimas, prie kurio buvau vedamas labai netiesiogiai, paskirų sąsajų gija, ir prieštaraujantis tradiciniam žinojimui apie S. kaip visišką Rytų religinių disciplinų vergą. Nors tiesa, kad Rytų mokymai kelia jam didelį susižavėjimą, iš tiesų gydančioji disciplina, kuri jį, bent jau kurį laiką, žavėjo, ta, kurią jis dėstė ir kitiems, yra daug artimesnė jo gyvenamai vietai, vakarietiškajai gydymo(si) sistemai: homeopatija. Taip, homeopatija, eretiškoji alternatyvi diagnozavimo ir gydymo sistema, išrasta vokiečių gydytojo Samuelio Hahnemanno aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje; ta, kurią ignoravo meinstryminė medicina, kurią vėl prisiminė naujojo amžiaus gydytojai, ta, kuria, kaip teigiama, be kitų asmenų, vis dar pasitiki ir britų karališkoji šeima.

Kodėl homeopatija? Dalis patrauklumo galėtų slypėti tame, kaip Hahnemanno gydymo sistemos vokiškasis romantizmas, siūlydamas tiltą tarp fiziško ir metafiziško, peržengia dvasios ir kūno dualizmą, kurį koneveikia vaikiškieji S. avatarai, pavyzdžiui, Tedis „Devyniuose apsakymuose“ ir Simoras apsakyme „Hepvortas“. Homeopatija yra abipusis dviejų karalysčių rezonansas. Paliekant nuošalyje jos mokslinį pagrįstumą, homeopatijos pastangose save paaiškinti galima įžvelgti metaforišką poeziją, kas, manau, rezonuotų su S. atsiskyrėlišku buvimu nebūnant.

Senasis Samuelis Hahnemannas tikėjo, kad begalinai maža dozė to, kas tave susargdino, gali padėti tau pasveikti. Pavyzdžiui, jei jūs vemiate, homeopatas išrašytų mažulytes dozes pykinimą sukeliančių žolelių. Dar keisčiau ir prieštaringiau yra tai, jog Hahnemannas tikėjo, kad kuo labiau jis atskies savo vaistus distiliuotu vandeniu, tuo jie taps stipresni. Todėl kritikuojantys homeopatiją tvirtina, kad tokių vaistų „didžiausias veiksmingumas“, t. y. didžiausias atskiedimas, tėra atskiedimas iki nematomumo, ir kad gydytojai homeopatai iš esmės išrašo savo pacientams ne ką kita, o tiesiog distiliuotą vandenį. Į tai homeopatijos šalininkai poetiškai atsako – svarbiausia yra ne pats gydomasis augalas vandenyje, bet „potencialus“ pėdsakas, paliktas kadaise buvusios, o dabar nebesančios jo dozės molekuliniame skysčio konfigūracijos lygmenyje. Buvusio sąlyčio prisiminimas, kažkaip įsirašęs vandenyje.

Neginu mokslo, tiesiog žaviuosi sveikimo sistemos poezija, sistemos, kurioje nebuvimas ir prisiminimas turi daugiau galios nei buvimas, – ir teigiu, kad kažkur šioje homeopatijos retorikoje yra paties S. nebuvimo ir nematomumo mūsų kultūroje metafora: kad jo buvimo pašalinimas paliko atminimą apie jį, jo įtaką, galbūt net jo gydančiąją galią stipriau veikiančius, nei būtų buvęs jo neatskiestas buvimas. Kad jo tyla yra tam tikras homeopatinis vaistas triukšmo, nuo kurio visi kenčiame, ligai.

Klausinėdamas sužinojau ir kitų netikėtų dalykų apie S. Be Glasų šeimos kronikų, jis taip pat parašė ir scenarijų, tam tikrą juodraštį, kuriame jo ištikimasis Glasų šeimos pasakotojas ir alter ego, Badis, priverstas atsilaikyti prieš kritiką dėl vis miglotesnio ir mistiškesnio pasakojimo pobūdžio, kuriuo persmelkti visi vėlesni S. parašyti Simoro apsėstos Glasų šeimos apsakymai. (Nemažai užmokėčiau, kad tai pamatyčiau.) Taip pat girdėjau, nors tuo būčiau linkęs tikėti mažiau, kad jis galimai parašė kelių filmų scenarijus Europos prodiuseriams, pasirašydamas pseudonimu.

Sužinojau, kad jis ne Howardo Hugheso tipo atsiskyrėlis, kad jis keliavo tiek po mūsų šalį, tiek ir po užsienį, kad jis suprato jį supančią kultūrą, nebuvo nuo jos visiškai atsiskyręs.

Ir galiausiai, aš sužinojau, koks jo mėgstamiausias nesveikas maistas. Tai išgirdau iš draugės, kuri kartą susivokė stovinti už S. delikatesų krautuvėlėje, kurioje jis – nuolatinis lankytojas. S. skundėsi dėl to, kaip buvo supjaustyta jo soppressata, kaimiškas saliamis (jam patinka, kai ji „supjaustyta plonai ir susluoksniuota“, kaip proza jo ankstyvuosiuose apsakymuose, publikuotuose „New Yorker“), toks rūpestis gali būti duoklė jo velioniui tėvui Solui, mėsos ir sūrio importuotojui. Paprašiau savo draugės pasikalbėti su krautuvėlės pardavėju ir sužinojau pritrenkiantį faktą, kad mėgstamiausias S. nesveikas maistas yra (prisiekiu) spurgų skylės! Tešlinis atitikmuo plojimui viena ranka.

Tačiau iš visų šių netikėtų atradimų būtent homeopatiškasis man atrodo lyg pati galingiausia tiesa apie tai, kas yra S.: jei ne gydytojas, tai ligos tyrėjas pačia plačiausia prasme, literatūrinis ligos, ar lėkšto ėjimo į mirtį, nuo kurių mes, kaip individai ir kaip kultūra, kenčiame, diagnostikas.

Jo vaistai? Sužinojau, kad S. ypač domėjosi homeopatiniu vaistu likopodiumu – įvairiais pataisų preparatais, atskiestais, žinoma, kone iki nematomumo. Greitas žvilgsnis į homeopatinę literatūrą pateikė žavingą atradimą, kad tarp Hahnmanno mokinių žinomas vienas toks dalykas, vadinamoji „likopodiška asmenybė“. Vienas britų praktikas apibūdino tai taip: „Kitokie, sąžiningi, skrupulingi, bet sąmoningi… [likopodiški žmonės] nemėgsta rodytis viešumoje ir gali lengvai įsižeisti…“

Skaitant homeopatinę literatūrą apie likopodišką asmenybę, manęs neapleido keistas jausmas, kad buvau per žingsnį nuo supratimo, kaip S. diagnozuoja savo paties personą. O galbūt ir į užuominą, kodėl jis nusprendė išleisti „Hepvortą“. Vaistas melancholijai nuo daktaro S., mažytė, bet itin galinga jo buvimo dozė, šviežiai suleista į kultūros arteriją, begalinai mažas jį supančios Sienos atvėrimas, tikintis sužadinti, homeopatiškąja tradicija, Buvimą, Nebuvimo prisiminimą – likopodiumas sielai, mūsų ir jo paties.


Gaudytojas įvažiavimo keliuke

Kirtęs Masačusetso ir Naujojo Hampšyro sieną, važiuodamas į šiaurės vakarus žiemiškai skaistų, staigiai atšilusį vėlyvo vasario rytą, susivokiau esąs užkluptas tam tikrų klausimų dėl savo kelionės prie S. Sienos.

Pirmiausia, ar aš apskritai atrasiu tą vietą? Neturėdamas adreso buvau priklausomas nuo nepažįstamųjų malonės parodyti man kelią, nors buvau girdėjęs, kad Korniše rūstūs Naujojo Hampšyro miestelėnai negarsėjo prielankumu atvykėliams, ieškantiems S. Be abejo, aš kone tikėjausi, kad man reikiamos vietos nerasiu: tai reikštų, kad S. kaimynai, tiesą sakant, pastatė sieną aplink Sieną.

Išsukau iš 89-ojo kelio prie Vakarų Libano gyvenvietės ir važiavau į pietus Kornišo link kaimo keliuku, tvirtai besilaikančiu ledo sukaustytos Konektikuto upė krantų, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ką veiksiu galiausiai pasiekęs Kornišą.

Po neseniai „New York“ žurnale publikuoto straipsnio, atskleidžiančio Pynchono buvimo vietą, ar bent jau jo kaimynystę, S. tikriausiai yra paskutinis Amerikoje likęs privatus asmuo. Norėjau surasti tą vietą, tačiau ir bijojau – bijojau, kad (net jei niekada nepaskelbsiu adreso ar nuorodų, kaip ten patekti) galiu sukelti grėsmę, kad ir kokia simboliška ji būtų, tam privatumo draustiniui, pavojuje atsidūrusioms beveik išnykusioms privatumo rūšims. Taip pat baiminausi klausimų, kurie iškils, jei rasiu tą vietą, klausimų apie save patį, ką darysiu, žvelgdamas į S. Sieną, ar brausiuosi pro ją. S. tylos sutrikdymas, žvelgimas į jo Sieną galiausiai sukeltų klausimų ir pastūmėtų įsižiūrėti į savo paties asmenybės dalį, kurios galbūt nenoriu matyti.

Tačiau taip jau buvo lemta, kad, praėjus pusvalandžiui nuo atvažiavimo į Kornišą, buvau bestovįs prie S. įvažiavimo keliuko, žvelgdamas į EITI DRAUDŽIAMA ženklus, mąstydamas apie kitą savo žingsnį ir jo keliamas etines, literatūrines ir filosofines dilemas.

Šią vietą suradau greitai – ne todėl, kad ją lengva rasti, o todėl, kad man pasisekė. O kad tai buvo akla sėkmė, įsitikinau per dvi dienas, kurias paskui praleidau Korniše, tyrinėdamas miestelėnus ir sieną aplink Sieną; prašydamas jų nuvesti mane prie S. namų ir nesulaukdamas sutikimo. Kai kurie sakė nežiną kelio; kai kurie aiškino nenumaną, kas toks per vienas tas S.; kai kurie teigė, kad nepasakytų, net jei žinotų; kiti teigė žiną, bet man nesakysią, kai kurie atšaudavo: „Džentelmenas mėgsta privatumą“ arba kitus šio pareiškimo variantus. Vienoje universalinėje parduotuvėje vaikinas man išklojo, kad studentai iš Dartmuto koledžo vis dar reguliariai atvyksta taip pat ieškodami tos vietos, tačiau „žmonės nesako“ ir jis man taip pat nesakysiąs. Kitoje parduotuvėje su nepritariama pašaipa man buvo atrėžta: „Mes neišduodame šios informacijos.“

Tad S. prisijaukintame miestelyje aplink Sieną buvo pastatyta siena. Tačiau ji nebuvo neįveikiama.

Vienos universalinės parduotuvės mašinų stovėjimo aikštelėje, atstumtas atgrasančių, nuviliančių „žmonės nesako“, netikėtai sutikau pagyvenusią porą senutėliame pikape. Pasakiau jiems: „Bosas atsiuntė mane čia surasti J. D. Salingerio namo, suprantate, namo, neketinu trukdyti jo paties. Ar galiu viltis, kad man padėsite?“ Pusamžis pikapo vairuotojas ėmė man dėstyti detalizuotas nuorodas, tačiau jos baigėsi miglotai: „Važiuokite keliu į kalvos viršukalnę, o tuomet gana sunku nupasakoti. Geriau jau ten nusigavęs pasiklausinėkite žmonių.“

Viltingai tai man neskambėjo – klausinėti žmonių ten nusigavus. Tačiau sugebėjau, nors ir ne be pastangų, įtikinti vyrą leisti man sekti jį savo automobiliu, kol jis nuvažiuos iki tos vietos. Taigi mes pajudėjome. Čia aš sumėtysiu pėdas. Sakykime, kad tiesiog po netrumpo riedėjimo keliu, kurį staigus atlydis pavertė ratlankius skandinančiu purvu, pikapas sustojo prie įvažiavimo keliuko su vienintele visame kelyje pašto dėžute be pavardės.

Išlipau iš mašinos ir nuėjau prie pikapo vairuotojo kabinos.

– Atvykome? – paklausiau.

– Atvykome, – atsakė mosteldamas į įvažiavimą, kylantį miškingu šlaitu iki namo, paslėpto tankių medžių, – namas ant kalvos, kuris, net ir žiūrint iš apačios, tikrai galėjo pasiūlyti priežodžiu tapusį „penkių padėčių vaizdą“.

– Jūs įsitikinęs, kad čia? – pasitikslinau.

Jis linktelėjo ir palaukė, stebėdamas mane, manau, apsidrausdamas, norėdamas pamatyti, ką darysiu. Atrodo, įsitikino, kad neturiu jokių kėslų brautis vidun, ir nuvažiavo.

Žinoma, išliko menka tikimybė, kad jis buvo bastūnų klaidintojų būrio narys, visapusiškai ir išsamiai klaidinantis atvykėlius į miestą, kurie ieško S., ir nukreipiantis juos sutartu netikru S. adresu. Tačiau toks paranojiškumas būtų labiau pinčoniškas nei selindžeriškas.

Dairiausi kitų ženklų. Įvažiavimas, tolygiai kylantis medžių slepiamo namo link, atitiko mano jau girdėtus apibūdinimus. Dar vieno, senesnio pastato buvimas ten atitiko pasakojimus, kad S. pasistatė naują statinį septintojo dešimt-mečio pabaigoje, po skyrybų. Nemačiau materialios sienos, tačiau vėliau sužinojau, kad kai S. pasirūpino nauju statiniu savo žemėje, senoji siena buvo pakeista dabar jau aukštais medžiais, uždengiančiais ir saugančiais namus. Užsilikęs BŪKITE CENTRE! šlamštlaiškis – reklaminis lankstinukas „Valley News“ pašto dėžutėje atrodė esąs ironiškas, poetiškas viso to patvirtinimas.

Turint omenyje, kad buvau S. buveinėje, turint omenyje, kad tiesiai prieš akis mačiau pasiektą kelionės tikslą, kokie buvo galimi mano pasirinkimai? Aš galėjau:

1. Pažeisti ženklą EITI DRAUDŽIAMA, pažeisti savo paties anksčiau teigtus pamatinius nusistatymus, pažeisti S. ramybę, pakilti įvažiavimo keliuku ir pasibelsti į duris. Tačiau tiesiog negalėjau to padaryti. Prisiminiau sumedžioto, persekiojamo, susekto ir sutrikdyto S. veido išraišką, kuomet beveik prieš dešimt metų jį netikėtai užklupo paparacis. Donas DeLillo man sakė, kad būtent ši siaubo kupina nuotrauka įkvėpė jį parašyti „Mao II“, meditaciją apie nusišalinusį rašytoją ir įžymumo siaubus. Blogai jaučiausi jau vien būdamas ten, jaučiau, kad mano buvimas netoli jo namų jau buvo tam tikras karminis pažeidimas, už kurį turėsiu susimokėti keliais nemaloniais būsimais gyvenimais. Negalėjau taip padaryti. Negalėjau pabelsti į jo duris.

2. Palaukti čia tiek, kad, tikėtina, pamatyčiau S. ateinantį arba išeinantį. Tai prilygtų jo sekimui ar žurnalistiniam trypinėjimui ant laiptelių. Negalėčiau to padaryti.

3. Tiesiog pasimėgauti S. buveinę supančia tyla. Tyliai pagerbti Sieną ir eiti. Kai apie savo būgštavimus iš tiesų nukeliauti iki S. pasisakiau Jonathanui Schwartzui, jis suprato mano dvejones. Sakė pats apie tai dažnai galvojęs. Pats jis nedvejotų, „tiesiog pakvėpuotų tuo pačiu deguonimi“. Taigi, aš įkvėpiau pavasariško deguonies ir įsiliejau į S. tylos garsus, įsiklausiau į šilumos tirpdomama sniege prasigraužusį skubrų upokšnį, čiurlenantį šlaitu nuo S. namo iki kelio. Tolumoje sukliko paukštis. Giliai paliečiantis vėjo sukeltas šlamėjimas S. medžiuose.

Pro šalį praėjo vyras, vedžiojantis šunį.

– Tai Salingerio namas, tiesa? – paklausiau.

Jis draugiškai nusišypsojo, bet pasakė:

– Negaliu į tai atsakyti.

Klausiausi tylos. Tylus S. buvimas – kaip neištartas koanas, gudrus klausimas, priverčiantis kvestionuoti patį save. Meditavau S. tylą, jos nebuvimą mano gyvenime, visus kitus nebuvimus savo gyvenime. Labai nuliūdau; ėmiau jausti S. liūdesį, jo širdgėlą ir apgailestavimą dėl pasaulio, pilno tokių nenušvitusių sielų kaip manoji.

Tačiau tuomet atmintyje iškilo „Franės ir Zujo“ ištrauka apie Storąją Damą. Prisimenate: apsakymas, kuriame Franė, pernelyg jautri, dvasingumo apsėsta jaunoji velionio guru Simoro sesutė, patiria nervinį išsekimą, nes nebegali pakęsti jos mažyčiame koledže ją supančių neapsišvietusių sielų, nejautrių ir hipokritiškų jų pasiplepėjimų. Ji nori pasitraukti iš pasaulio, atrasti tyrą bendravimą su Jėzumi be paliovos meldžiantis tokia nenutrūkstama malda, kad po kurio laiko tai tampa tyra, tylia širdies kalba.

Zujis, vienas Franės brolių, sugrąžina ją iš dvasinės krizės, primindamas jai apie Storąją Damą. Kai jie visi buvo pramoginės radijo viktorinos dalyviai, vaikai įžymybės, ir pavargdavo dalyvauti laidose, stengtis dėl daugybės nematomų idiotų ir stuobrių savo klausytojų gretose, šventasis Simoras sakydavo jiems daryti tai „dėl Storosios Damos“. Ir kiekvienas iš jų nuo tol kur nors tarp radijo klausytojų įsivaizduodavo kokią apkūnią moterį, galbūt vaikančią muses verandoje besiklausant viktorinos. Simoras juos ragino – nemenkinkit tokių žmonių; kurkite šou iš meilės Storajai Damai. „Leisk tau kai ką pasakyti, drauguže, – sako Zujis Franei. – Tarp tos publikos nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų Simoro Storoji Dama. Nejaugi nežinai, kas gi iš tiesų yra ta Storoji Dama?.. Juk tai pats Kristus. Pats Kristus, drauguže“4.

Gražus požiūris: mylėk kiekvieną sielą šioje planetoje, kad ir kokia svetima ji būtų, kad būtum gerumo įsikūnijimu. Tačiau ar pats S. nepaneigė šio požiūrio atsitraukdamas nuo pasaulio, paniekindamas bendravimą su galbūt paikais jo kūrybą mėgstančiais fanais, bėgdamas nuo netinkamų, perteklinių būdų, kuriais pasaulis išreiškia savo meilę rašytojui? Ar S., kaip ir Franė, nepaniekina Storosios Damos? Ar aš, tam tikra prasme, nesu Storoji Dama ant jo slenksčio? Ar S. neturėtų mylėti manęs, priimti mane kaip Storąją Damą?

Klausiausi Tylos Sienos. Ir nutariau, kad tiesiog klausytis nepakaks. Apsisprendžiau dėl ketvirtojo pasirinkimo – parašyti S. laišką ir palikti jį vienoje iš jo pašto dėžučių.

Atrodo, nieko sudėtingo, bet po šitiek laiko, po visų tų metų, ką aš galėjau pasakyti S.? Kokį vienintelį dalyką pasakytumėt jūs, mielieji skaitytojai, jei turėtumėt progą pabendrauti su keistu, tyliu, išmintingu menininku iš už Sienos, paskutiniuoju privačiu asmeniu Amerikoje?

Nusprendžiau, kad turiu apie tai pagalvoti pernakt. Pasiėmiau kambarį netoliese esančioje kaimo užeigoje (kur, savininko teigimu, prieš keletą metų S. surengė vestuvių metinių su savo trečiąja žmona šventę).

Kambaryje patikrinau savo Niujorko atsakiklį ir išgirdau skausmingą žinutę iš Jonathano Schwartzo apie ką tik išspausdintą vieno reikšmingo kritiko puolimą, nukreiptą prieš S. – na, prieš apsakymą „Hepvortas“, bet išsiplečiantį iki visos S. Glasų šeimos kronikos. Jonathanas buvo įsitikinęs, kad S. tą straipsnį pamatys; jis mano, kad S. yra labai įsitraukęs į literatūrinį pasaulį, nepaisant dvasinio atsitraukimo įspūdžio. (Jis priminė man, kad kai jo bičiulė su savo penkerių metų sūnumi drauge su S. žiūrėjo „Monkey Business“, ji rašytojo namuose pastebėjo šūsnis „New Yorker“ ir „New York Times“ žurnalų. Jonathanas mano, kad daugelį klaidina nepasaulietiškas S. susidomėjimas dvasiniais dalykais ir jie neatkreipia dėmesio į kandžius, komiškus pastebėjimus apie pasaulietiškumą geriausiuose S. kūriniuose.) Jis baiminosi, kad tas išpuolis suerzins S. ir įtikins jį atšaukti planus vėl paleisti „Hepvortą“ (ir galbūt save patį) į pasaulį.

Akimirksniu man iškilo vaizdinys – S. kaip Panksutonio Philas, žinomas miškinis švilpikas5. S. iškiša savo tokią jautrią, trūkčiojančią nosį iš tylos landos, pamato savo Šešėlį – užuodžia priešiškumą – ir nusprendžia, kad neverta. Grįžta amžiams į Tylą.

Apsisprendžiau, kad galbūt laiškelyje, kurį kurpiau, turiu – savo ego apribotu būdu – pasistengti „palengvinti jo skausmą“. Lyg tam tikras homeopatinis vaistas: žinutė nuo vienatinio nepažįstamojo vyrui, bijančiam didžiosios nepažįstamųjų masės. Sakau „ego apribotu“, nes būdas, kurį pasirinkau, negalėtų būti vadinamas laisvu nuo į save nukreiptos tuštybės. Manau, kad kiekvieno keliaujančio pas S. esminė pajauta yra tikėjimas, kad savo širdyje jis supranta šios piligrimystės objektą geriau nei bet kuris kitas, – ir šį tikėjimą lydinti viltis. Kad S. tai atpažins ir patvirtins. Kokiu nors būdu jis pripažins, kad tu, vienintelis iš jų visų, prasiskverbei į Paslapties esmę: pagaliau radau tą, kuris mane pažįsta.

Tai atitinka mano paties ypatingą tuštybę dėl savo talento literatūrinei egzegezei. Taigi ėmiau kurti laišką ant geltono užrašų sąsiuvinio popieriaus, laišką, prasidėjusį „palengvinti jo skausmą“ gaida, bet, prisipažinsiu, gana greitai perėjusį į Pripažinimo maldavimą.

Mielas pone Salingeri, pradėjau aš. Tikiuosi, neprieštarausite, jei paliksiu jums šią padėką už jūsų „Hepvortą“. Manau, galbūt imsite kikenti iš mano spėjimo apie plojimą viena ranka…

Ir štai čia apie save praneša mano nedzeniška tuštybė. Tai buvo daugiau nei „spėjimas“: man atrodė, kad aš išsprendžiau tą tariamai neatsakomą plojimo viena ranka koaną. Matote, kartą kalbėjausi apie tai su bičiuliu, septynerius metus praleidusiu dzeno vienuolyne. Jis man pasakė jo tikinimu dvasiškai „teisingą“ atsakymą į klausimą – tai yra, atsakymą, kurį nušvitęs asmuo iškart prieitų, jei būtų tikrai nušvitęs.

Mokytojo paklaustas, koks garsas girdėti plojant viena ranka, nušvitusysis tiesiog žinotų, kad į tai neatsakoma žodžiais, o rimtai, tyliai pakeliant tik vieną ranką ir pamojant ja į krūtinės centrą, lyg ji pasitiktų kitą ranką plojimui. Plojimo viena ranka garsas yra tas tylus pamojimas, nebuvimo garsas, triukšmo, kurį sukelia dviejų rankų susidūrimas, nebuvimas. Plojimo viena ranka garsas yra tyla, į kurią panyrama tame nebuvime, aidinti visos likusios kūrinijos tyla, neaprėpiamas Buvimo Vienis, kurį sugeri artėjančių rankų suplojimo nebuvime.

Tas koanas apie plojimo viena ranka garsą yra pirmojo S. apsakymų rinkinio „Devyni apsakymai“ epigrafas. Mano egzegetinis triumfas buvo tame, kad jei atsiverti pirmąjį teksto puslapį ir pradedi skaityti „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“, žinomą apsakymą apie Simoro Glaso savižudybę, aptinki ganėtinai pribloškiamą paslaptį, stebinančią ten įpintu plojimo viena ranka vaizdiniu. Jis slypi aprašyme, kaip Simoro žmona, Murielė, Floridos paplūdimio viešbučio kambaryje džiovina nagų laką. Jis slypi S. aprašyme, kaip Murielė „pamosavo ką tik nulakuota kaire ranka“6. Darydama plojimo viena ranka judesį. Esu įsitikinęs, kad aš vienintelis iš tiesų tai suvokiau. Savo ranka rašytame laiškelyje S. dėsčiau: Tikrai pastebėsite, kaip išreiškiau savo susižavėjimą jūsų gebėjimais „insinuoti garsą, dvasinį Tylos gestą į kakofonišką kosmetinės kultūros gaudesį“ tame vaizdinyje.

Pabaigiau pranešdamas S., kad rašau apsakymą, aukštindamas jo tylos meną ir pavyzdį, ir jei jis turėtų bent ką pasakyti (pavyzdžiui, Taip, Ronai, tu vienintelis mane supratai), man būtų garbė tai iš jo išgirsti.

Ar mano laiškelis buvo sumišusių motyvų, nesavanaudiškų ir savanaudiškų, vaisius? Taip. Bet aš niekada netvirtinau esąs tiek pasiekęs dvasiškai, kiek S., ir aš parodžiau susilaikymą; aš nepasinaudojau turimu jo telefono numeriu.

Kitą rytą, anksti, aš vėl nuvažiavau prie S. įvažiavimo keliuko. Radau U forma sulenktą sekmadienio laikraštį „Valley News“ pašto dėžutėje. Įdėjau savo laiškelį ir esė apie „Hepvortą“ (apie plojimą viena ranka) į voką ir įkišau į sulenktą laikraštį. Akimirkai nuščiuvau, kad pajusčiau tylą, o tuomet nuvažiavau pusryčiauti į „Denny’s“ netoliese esančiame Vakarų Libane.

Galėjau tuomet jau ir važiuoti iš miesto. Tikriausiai turėjau tuomet imti ir išvažiuoti iš miesto. Tačiau aš nusprendžiau sugrįžti. Tai sau aiškinau kaip būtinybę grįžti atgal, kad pamatyčiau, ar laiškas bent jau buvo paimtas kartu su sekmadienio laikraščiu. Ir iš tiesų, kai grįžau, laikraščio nebebuvo, kaip ir voko su mano laišku. Misija įvykdyta.

Vėlgi, tuomet jau tikrai turėjau išvažiuoti. Tačiau ta vieta veikė magnetiškai. Nematoma S. Siena. Aidinti tyla, rodos, sklindanti nuo S. buveinės. Jeigu tai buvo S. buveinė. Kol jis išliko nematomas ten aukštai, įvažiavimo gale, už įspėjamųjų EITI DRAUDŽIAMA ženklų ir bevardės pašto dėžutės, nebuvo taip svarbu, ar tai jo, ar ne jo buveinė. Galėjau pagerbti tylų S. nematomumą bet kur, kur jis buvo nematomas.

Tačiau aš pamaniau, kad prieš išvažiuodamas namo padarysiu paskutinį dalyką, paskutinįjį S. tylaus buvimo ar nebuvimo pagerbimą. Padarysiu garsą plojant viena ranka. Taigi, žvelgdamas į namą, be garso pamojau viena ranka. Įsiliejau į aidintį, begarsį kūrinijos garsą, apgaubusį mane ir S., į visas penkias buvimo būsenas. Buvau Gaudytojas įvažiavimo keliuke7.

O tuomet, savo siaubui, išgirdau dar vieną garsą – užsivedančio automobilio garsą, garsą automobilio, važiuojančio įvažiavimo keliuku žemyn manęs link!

Ar už vairo galėtų būti S.? Prieš akis man prabėgo visas gyvenimas. Juk įsivaizdavau, kaip S. skaito mano laišką ir mano įžvalgas apie Murielės mostą viena ranka, ir tyliai sau sako: „Pagaliau. Tas, kuris iš tiesų supranta mane ir mano kūrybą.“

Tačiau neįsivaizdavau, kad S. aptiktų mane ant savo slenksčio kaip kokį žurnalistą.

Mašina pasiekė įvažiavimo į kelią linkį. Stovėjau šalia savo automobilio, maždaug už dvidešimties pėdų į dešinę. Dėl apakinusių šviesų neįžiūrėjau, ar priekinėse sėdynėse sėdėjo vienas, ar du žmonės, ar kaip jie atrodė.

Įvažiavimo keliuko linkyje mašina stabtelėjo. Rodos, buvau pastebėtas. Ir – jei būtų galima pasakyti, kad automobilis yra įsiutęs, – šis automobilis atrodė įsiutęs. Tuomet jis nuriaumojo į kairę, į priešingą pusę nuo manęs, taškydamas purvus.

Stojusioje tyloje pasijutau siaubingai. Mane užplūdo sąžinės graužaties banga. Norėjau, kad S. mane žinotų kaip rimtą ieškotoją, tokį, kuris supranta jį ir jo tylą, tokį, kuris gerbia jo tylų privatumą, – bet galbūt ir kaip tą, su kuriuo jis norėtų pasikalbėti (be abejo, dėl mano egzegetiškų įžvalgų). Bet dabar apėmė neviltis, kad galiausiai atrodžiau S. kaip ant laiptelių tykojantis žurnalistas. Susikrimtau, lyg mano įsibrovėliškas stypsojimas įvažiavimo keliuke galėjo netyčia pakeisti S. ketinimus išleisti „Hepvortą“, ketinimus išleisti bet ką – kad taip aš neatšaukiamai pakeičiau literatūros istorijos tėkmę. Jei S. buvo Panksutonio Philas, aš buvau jo Šešėlis. Jis vėl pasislėps savo landoje, jo žiemiška tyla niekuomet nesibaigs.

Pamojau nuvažiuojančiam automobiliui. Viena ranka. Jausdamasis sugniuždytas. Dėl Dievo meilės, skaitytojau, nesistenk eiti mano pėdomis. Vienintelė mano paguoda yra velnioniška viltis, kad tai buvo ne tas namas.



1 Vertė Antanas Miškinis.
2 Angl. state – ir padėtis, ir būsena.
3 Selindžeris D. Apsakymai ir apysakos / Vertė Nerijus Maliukevičius ir kt. – Vilnius: Vyturys, 1990. – P. 5.
4 Salinger J. D. Franė ir Zujis / Vertė Nerijus Maliukevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 166.
5 Vasario 2 d. JAV minima Švilpiko diena, per kurią švilpikas Philas Panksutonio mieste savo šešėliu praneša, ankstyvas ar vėlyvas tais metais bus pavasaris.
6 Vertė Nerijus Maliukevičius. Žr. Selindžeris D. Apsakymai ir apysakos. – P. 7.
7 Angl. Catcher in the Driveway, parafrazuojantis originalų „Rugiuose prie bedugnės“ pavadinimą „The Catcher in the Rye“.

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, o įrašytas 1985 m. balandį, kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5-6 / „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3 / Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų Sh. Tano interviu. Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė. Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas…

Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Kai vėlyvajame aštuntajame ir ankstyvajame devintajame dešimtmetyje gyvenau Monrealyje, Leonardas Cohenas rodydavosi mieste taip dažnai…

James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?

2018 m. Nr. 8-9 / Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis,

Kazuo Ishiguro ir Neilas Gaimanas: apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną

2017 m. Nr. 12 / 2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro (g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas, aštuonių knygų autorius. 2005 m. jo romanas „Neleisk man išeiti“ („Never let me go“)

„Kiekvienas eilėraštis yra šventykla“

2017 m. Nr. 10 / Poetą Malachį Blacką kalbina Kerry’is Shawnas Keysas / – 2017 metų spalį atvykstate į Lietuvą dalyvauti poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, tad pirmiausia – keli klausimai…

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“

2017 m. Nr. 8-9 / Maurice’as Sendakas (1928–2012) – Lietuvoje, deja, dar mažai žinomas vaikų knygų kūrėjas, nors pasaulinės vaikų literatūros klasikos kontekste jis – itin svarbi asmenybė, su kurio…