literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1

Eiti

Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi. Vaikščiojimas yra ne šiaip sau judėjimas; man tai tokia intensyvi gyvenimo forma; žingsniuodama stipriai patiriu, kad gyvenu. Juslės užsipildo: vaizdai, kvapai, temperatūra, vėjo ir pravažiuojančių mašinų dvelksmas, žmonės, mano pačios pagreitėjusi širdis, kraujotakos sruvenimas. Viskas, ką regiu aplinkui, man yra grožis. Visais metų laikais, net pliką lapkritį, kai lapai jau nukritę, o sniego dar nėra, kai gamta išsiverčia kita, vasarą nematoma puse. Išryškėja griaučiai, architektūra – kaip padarytas medis, krūmas, kaip jie kimbasi šakomis, persipina kamienais gojeliuose, šileliuose, parkuose. Koks nors skystas, bet užsispyręs krūmelis tebesispjaudo raudoniu, o kitame tvenkinio krante panašiai užsispyręs jaunuolis skroblas dengiasi tauria ochra; ir jiedu susiklykia savo desperatiškom spalvom kaip paukščiai pavasarį, mesdami ant vandens atspindžius. Prieš žiemos miegą spalvos tarytum išprotėja, tarytum pajunta paskutinę galimybę pasireikšti. O kai per keletą savaičių išdega ir nurimsta, ateina tikroji rudens pabaiga. Atsiveria ramūs, subtilūs, paguodžiantys suspenduotos gyvybės atspalviai. Gyvybės po kietai užmerktais vokais. Po kamienų, šakų žieve sapnuojami sapnai, generuojami būsimi pumpurai, žiedai, lapai. Tai paguodžia ir įkvepia. Visa tai regėti, justi, tame judėti man reiškia surinkti save pačią. Kartais jau iš vakaro žinau: rytoj nuvedu mūsų pirmoką į mokyklą, ir einu vaikščiot kur akys veda. Būtent – kur veda akys, be jokio išankstinio plano ar tikslo. Tai mano maža laisvė, gyvybiškai būtinas ištrūkimas iš rutinos… Kaip mokykloje, kai pabėgusi iš pamokų atvažiuodavau troleibusu iki Žirmūnų troleibusų parko, nusileisdavau prie Neries ir išsilaisvinusi nuo visų privalomybių, kiaurai laiminga nusižibuokliaudavau iki pat Verkių malūno, iki trolimumiško upelio, atitekančio tarsi ne iš fizinės tikrovės, bet tiesiai iš pasakos. Maži miško upeliai mane iki šiol užburia, įtraukia į kažkokį ne žmonių, o stebuklingų žvėrių, nykštukų, išgalvotų gyvūnėlių lauką. Negana to, paskutinėse klasėse Marcelijus Teodoras man ėmė ir pasakė, lyg kiaurai regėdamas: nežiūrėk per dienas taip į vandenį / arba mirsi / arba tapsi kvaišelė / iš miško atėję žvėrys tave aplaižys / ir būsi jau tu svetima. Iš kur jis mane pažįsta? – kalė ir plakė viduje. Tai buvo atradimas: poezija yra parašyta man ir apie mane. Ir apie mano slėpiningąjį upelį, prie kurio tarytum atvirstu savimi.

Šiandien einu, ir gūsiais uždvelkia liūdesys. Turbūt turiu jį išnešioti, kad išdegtų ir išnyktų; amžinai tas pats. Žmonės, sukeliantys man liūdesį, apie jį net neįtaria. Jiems ir nereikia; nieko blogo jie man nepadarė: jie tiesiog yra tokie, kokie yra. Nuo tokių darosi liūdna, norisi apsigręžti ir nueiti, nebūti šalia; juk esu laisva taip padaryti. Nuspręsti, kad jie su manimi nesusiję, kad – ne mano reikalas. Bet viduje vis krusteli pasišiaušęs lapelis, sako – jie yra tavo reikalas, neapsigauk. Todėl man ir liūdna, ir nėra kur pasidėti, nuo ryto visą dieną norisi verkti, norisi atiduoti tą liūdesį kam nors stipresniam; galų gale – išmesti jį į konteinerį su šiukšlėmis; bet neišsimeta.

Gal jau turėčiau pamažu darytis „sena ir išmintinga“ ? O tesu vaikas, drebantis dėl visokių smulkmenų. Taip lengva manyje pašiaušti tuos lapelius. Taip trokštu ramybės, labiausiai – tik jos vienos, nes kai esi ramus, viską gali pakelti. Taip trokštu ramybės, o gaunu – nerimą; beveik kasdien, su mažytėm poilsio pertraukom. Tai mano nesibaigiančios kovos. Kartais atidvelkia ir kitokios rūšies liūdesys – nesusijęs su žmonėmis ir įvykiais, toks tiesiog. Nepaaiškinamas, atpūstas nesuprasi iš kur – iš išorės? Iš vidaus? Gal žmogus tikrai esi ir liksi gyvūnas, veikiamas nematomų magnetinių laukų, varginamas visokių srovių, bangų, pilnačių, visokių nefizinių dūzgesių. Nes kartais, atrodo, viskas gerai, ir sekasi, o nubundi iš pat ryto su tokiu akmeniu širdy, su tokiu juoduliu, kuris net ne tavo, ne nuo tavęs priklauso, bet kurį tau duoda išnešioti be jokio paaiškinimo. Įdeda, išima; įdeda, išima… Nesuprasi.

Kada pagaliau būsiu sena ir išmintinga? Nes tai galbūt reiškia – pagaliau rami. Nebeturinti lūkesčių, gebanti priimti tuos kasdienybės dvelksmus iš šalies, neįkrisdama su visa galva… Senos moterys, tos, kurios tikrai gražios, man yra pačios gražiausios. Palyginus su jomis jaunutės „gražuolės“ tėra žalias, patirčių neprisotintas kūnas, sterilūs fiziniai duomenys. Yra žmonės, kurie sendami subjūra, ir žmonės, kurie su amžiumi darosi vis gražesni. Kaip, pavyzdžiui, Karen Blixen. Arba Vydūnas (daug jų galima privardinti). Arba mano prosenelė Zofija, kuri net mirusi taip dangiškai šypsojosi, kad aš visam laikui lioviausi bijoti mirusiųjų. Ir tai – ne kūno, o sielos duomenys. Kai ji pradeda šviesti kiaurai kūną, kaip kokia nesutramdoma, nenuslopinama saulė.

Su kuo mažiausiai stengiuosi turėti reikalų – tai su vadinamaisiais „suaugusiaisiais“. Tokiais nuo visko pavargusiais, viskam abejingais, seniai viskuo nusivylusiais, iš anksto viską gerai „žinančiais“ skeptikais cinikais. Tokie sendami pliursta ir plečiasi, akyse bjaurėdami. Rašytojai, už kuriuos rašo jų demonai. Valdininkai, už kuriuos „darbuojasi“ jų kostiumai. Kunigai, kurie niekuo netiki, kuriems niekas neberūpi; Mišių jie nebeaukoja, o tik perskaito liturginį tekstą ir atlieka išorinį ritualą. Iš pirmo žvilgsnio gali jų ir neatpažinti, ir apsigauti. Vakar kaip tik į tokį žiūrėjau – ir simpatingas, ir gyvo proto, ir net, regis, intelektualas. Tik kas iš to? Lavonžmogis, kai įsižiūri. Pasaulis tokiais perpildytas; jie yra kamšalas, masė, kaip dykumos smiltys užpildo aplinką, bet tik tiek. Pasaulis laikosi ne ant jų. Pasaulis laikosi amt palaimintos mažumos – mažutėlių, kurie gyvi kaip atviras, vis užkliudomas nervas, kuriems skauda dažnai be jokios priežasties, kaip pasakytų „suaugėlis“ – išsigalvotai. Kas nors juk turi palaikyti pusiausvyrą, kas nors turi būti dvigubai gyvas už tuos, kurie negyvena, o tik atrodo gyvi.

Spalio pabaiga, šįryt – pirmoji šlapdriba. Aplinkui šnarėdami renkasi mirusieji, kužda iš savo prieblandų. R. sapnuose prie serbentų krūmo ateina mama, skabo raudonas saulės peršviestas uogas; alkana? Atsigręžia taip kasdieniškai, nereikšmingai, slysteli išsiblaškiusiu žvilgsniu, tarsi ir nebūtų išsiskyrę; nusisuka. Ribos ir uždangos, skiriančios gyvuosius, dabar atrodo didesnės už tas, kurios skiria mus nuo mirusiųjų. Jie kažkur visai čia pat. Juntu jų santalkas, krusčiojimus, panašiai, kaip pilve jausdavau nešiojamą kūdikį. Nematai, bet junti, kad yra – nes juda, truputį net slegia. Ir dabar ant širdies lyg kas padą uždėjęs laiko. Žinau, ko jie nori. Jie nori, kad kalbėčiausi apie juos su Marija ir Viešpačiu. Jiems tai svarbu; sustoja eile vienas už kito; panašiai vaikystėje su sese budėdavome eilėje prie bananų. Kiekvienas prieina ir parodo savo veidą, o jame – pagalbos prašymas. Vienus pajuntu labai aiškiai, beveik su dvelksmu, įsiveržia be eilės. Kiti – blankesni, visai blankūs, lūkuriuoja toliau. Dar kiti įplaukia į sąmonę visai kaip šešėliai; nematau veidų, beveik nejuntu asmeninio ryšio, tik taip vos vos, lyg per tamsų, besipriešinantį vandenį, suvokiu, kad turiu ištarti ir jų vardus: kartais jų nė nežinodama, vien nebyliu širdies skiemenavimu.

Šlapdriba pamažu tirpsta; kaip nuodai žolėje; iki vakaro jau ir visai nebelieka. Nelieka ir mano liūdnumo; keista: temsta, o viduje lyg įsišviečia kažkas visai priešinga. Kartais vidus gyvena gamtiškai, kartu su lauku; kartais – ne. Gera grįžti į mažus šiltus namus iš vėjuotos žvarbos. Už lango – vėlyvo rudens kaulai, blaškomi šlapio vėjo, namie – sausa, minkšta ir apvalu, tvinkčioja šiluma. Ir visi gyvi. Įsižiebiu žvakę, atsisėdu trumpam į žaliąjį fotelį. Čia meldžiuosi rytais, kol visi miega, čia skaitau, kai pasiseka pirmai sugrįžti namo. Čia ilsiuosi, supresuoju dvasią iki rutuliuko ir atkišu Viešpačiui – štai, paimk ir paslėpk mane kuo giliau nuo manęs pačios, nes pavargau, neturiu jėgų niekam – net pakrutinti rankos. Dabar žiūriu, kaip Simonas „patarnauja“ triušiui: siūlo kruopų, šieno, tapeto skiautę… Glosto, kalbina, erzina. Akvariumuose vaikosi gupijos, krusteli raudonas Gelminės gaidelis. R. užmigo su Dovilės knygele rankoje. Ruošiasi kalbėti per pristatymą, bet niekaip neperskaito – vis užmiega. Už sienos Radiohedus gieda vyriausias, beveik užaugintas vaikas. Muzikoje kol kas padėjęs save visą. Gyvenimas aplinkui mane verda; jaukus, paprastas, nesklandus. Mama, o kur morkos? Šaldytuve gi. Kur šaldytuve?.. Nematau… Amžinai – nesklandus, užstringantis, reikalaujantis. Turiu keltis ir eiti.

 



Džiaugsmynas

Mūsų penkiametis žmogus šįryt atsinešė iš sapno žodį: džiaugsmynas.

Ištarė dar nepramerkęs akių, švytėdamas tokia jam įprasta laime, kuria skubi nuo jo užsikrėsti ir per dieną nepamesti, tikėdamas, kad visa kita – tik smulkmenos, blankūs dienos rūpestėlių punktyrai; mokaisi nueiti juos taip, lyg gyventum pasaulyje „jame negyvendamas“.

Už lango – minus dvidešimt, balta kaip operacinėje, kiekvienas medžio kaulelis rūpestingai aptvarstytas sniego marliuku, atidarau langą, į kambarį įgriūva šalčio debesis – įkvepiu – gelia – tikra žiemos dezinfekcija. Šiandien ta proga neisim į darbą, neisim į darželį – eisim dezinfekuotis. Džiaugsmynas!..

Kadaise vienas vienuolis labai paprastai apibūdino ekstazę kaip išėjimą iš savęs. Žiemos grožis išveda mane iš savęs per kelias akimirkas. Išsilieju ir pasklindu iki miškingų Belmonto kalvų, nejusdama, kur užsibaigiu aš ir kur prasideda jos. Esminė rokiruotė: tai, kas yra už mano pačios ribų, dabar man yra tikriau už mane pačią. Manyje kažkas silpnai priešinasi, nespėdamas taip greitai išsiplėsti, mėgstu šį maudulį, tai saugios mano skurdo ribos, jos neleidžia sprogti arba išeiti iš proto. Žmogus vis tik tobulai sugalvotas, saugiai ir apdairiai. Jam nebaisios jokios ekstazės, jis niekada nepamiršta, kur grįžti, visi jo pirštai, ačiū Dievui, lenkti į save, ir visi jo keliai į Romą veda per jį patį. Džiaugsmynas!..

Mažylis smagiai rėkdamas čiuožia nuo kalno, įsivaizduodamas esąs lenktynininkas, jis reikalauja, kad atsiliepčiau į jo įsivaizduojamas pergales. Šaukia:

– Valio, aš gavau medalį!

– Valio! – atsakau.

Sugrąžindama dėmesį prie vaiko sugrįžtu ir pati į save. Pailsėjusi, išerd-vinta, dezinfekuota.

Penktadienis, sausio trylikta (stalo kalendorius sako, kad pilnatis). O mūsų namas kažkodėl neiškėlė trispalvės. Ir aplinkui, nors darbo diena, griuvinėja per daug atsipalaidavę tautiečiai, net kraujas tykšta ant balto balto sniego. Paploju lenktynininkui ir trepsėdama apsisuku apie savo ašį. Tokiame šaltyje, kad nepavirstumei ledo boba, turi nuolat judėti. Ogi matau: ant slidaus keliuko klūpo keturpėsčia moterėlė, nagais gremžia sutryptą sniegą, mėgindama atsistoti, bet nepavyksta. Prišoku. Sunkiai, bet keliamės. Jos rankos išpurtusios nuo šalčio ir baisingai nubrozdintos, kraujas kapsi ant sniego.

– Kur jūsų pirštinės? – klausiu beveik supykusi.

Ji žiūri į mane stiklinėm akim, nes yra aiškiai, ir, atrodo, toli išėjusi iš savęs.

– Kur jūs gyvenat? – dabar klausia ji, matyt, norėdama tik pasakyti, kad manęs nepažįsta.

Parodau jai kryptį.

Ji žiūri į mane, stengdamasi ką nors pamatyti, susigaudyti, kas čia vyksta. Mėgina šypsotis, bet jos šypsena išėjusi kartu su ja, toli.

– Ką jums duoti? – pagaliau prataria, šiaip ne taip išversdama kišenes. Iš jų iškrenta pirštinės. Jų man nereikia, turiu savo. Vis tik moterys yra nuostabios būtybės – taip užprogramuotos „duoti“, kad tik pajudink. Sakau jai:

– Užsidėkite kapišoną.

– Su kapišonu negražu.

– Na ir kas, aš irgi va, su kapišonu.

Šitaip ir išsiskiriam, ji nulinguoja, su kapišonu ant galvos, pasilaikydama už kamienų ir kampų, aš, irgi su kapišonu ant galvos, grįžtu prie savo čiuožinėjančio žmogaus.

– Mama, kur tu buvai? – šaukia jis nuo kalnelio.

– Už medžio!

– Aš gavau dar vieną medalį!

– Valio!

Pro šalį pėdina dar vienas atsipalaidavęs, iš pirmo žvilgsnio panašus į žmogų, bet iki žmogaus jam šio to lyg trūksta. Šitas – agresyvus, niekam nieko duoti nesiruošia, tik – pasiimti. Jau iš tolo baubia, visiems pranešdamas apie savo artėjimą, bet aš per savo pūkų prikimštą kapišoną (palaimintos žąsys ir tasai, kuris išrado pūkinę striukę!) prastai girdžiu. Žmogysta, nors ūbauja, visaip stengdamasi atkreipti į save dėmesį, bet mus aplenkdama prityla. Vaikas kaip tik ropščiasi į kalną visas garuodamas iš smagumo, jis mato tik tai, ką dabar įsivaizduoja. O ūbautojas, aplenkęs mus saugiu atstumu, atsistoja žemiau prie autobuso stotelės, atsisega kelnes (lauke – minus septyniolika!) ir tyčia šlapinasi į mus atsigręžęs, demonstruodamas: nusičiurkšt man ant jūsų!.. Ačiū Dievui, šį kartą gaunu trumpą brangią sekundę, ir galiu pasirinkti – supykti arba nusijuokti. Paprastai tokios išretintos sekundės man labai pritrūksta, o tada jau reaguojasi, žinote, kaip reaguojasi… Bet šiandien – stebuklinga malonių diena, sausio trylikta penktadienis pilnatis, didvyrių ir durnių metas. Nusigręžiu nuo to pusiau žmogaus ir jo čiurkšlės, staiga taip aiškiai, nepiktai suvokusi: tai ne jis, tai jo demonas. Ir dar, taip švelniai: Nemaitink jo demono, vaikeli.

Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, kad duodi man lašą Šventos Tylos, kurioje išgirstu Tavo balsą! Kurioje bent sekundei ima ir išryškėja, kas yra kas pasaulyje! Man ir vėl saugu, o ir mano lenktynininkui saugu po mažos mamytės sparneliu, tokiu trapiu kaip laumžirgio odelė; žmogus ir jo demonas traukiasi, taip ir nepasiekę mūsų per nematomą Dievo malonės stiklą.

Džiaugsmynas, ir tiek!..

Paskui trise važiuosime pasivaikščioti, kur daugiau medžių. Nupaveiksluosiu žmogų ir jo Tėvą, susikibusius už rankų, ateinančius žiemos keliu. Šitą padarysim ant popieriaus. Nes jau dabar matau, kaip po daugybės metų mūsų mažas žmogus žiūri į šią nuotrauką kaip į didelį turtą, žiūri į save svetimą, neatpažįstamai mažą, nerasdamas nieko bendra tarp savęs ir to berniuko nuotraukoje. Ir atidžiai, užgniaužęs kvapą, žiūri į savo Tėvą, iš nebylaus jo atvaizdo mėgindamas išvogti, koks jis buvo. Mėgindamas susivokti, kas jis pats yra.

Paskui bus tos keistos, lyg po storiausiu sniegu paslėptos Šv. Mišios, kuriose kelius prasirausia tik visiški mažutėliai, ir kunigas, sunkiai dėliojantis žodžius lietuviškai, kalbos barjero atskirtas nuo savo avelių, bet per Mišias visą laiką norėsis raudoti balsu: nes atrodys, kad jas aukoja paklusnus, be savo Tėvo nieko daugiau nepažįstantis vaikas, kuris labai stengiasi lėtai ir aiškiai tarti Jo Žodį jam svetima kalba. Ir be šito aukojimo daugiau ničnieko pasaulyje neturi…

O kitą dieną mūsų mažasis nubudęs pareikš: Dievo dvasia yra prakąstas obuolys.

Aš taip ir žinojau!..

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Raitelė be galvos. Keturiasdešimt metelių gyvenau be galvos ir neprireikė tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt kokie greiti jie buvo tie mano meteliai kokiais įstabiais turiniais iškimšti

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8-9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.