literatūros žurnalas

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1

 

Šunelė

 

Šunelės upelis liejasi
lieja vaikas saujelėmis –
žemė geria

upelio velenas
maino:
mane – iš mažutės į didelę
eglelę – į eglę aukštuolę
ežero grimzdų paviršių –
į laikantį
krantus jungiantį
ledą
iš ledo ir vėl vandenin
iš vandenio – vėl į žemę

kur vaikas duobutę kasė
ir laidojo savo šunelę.

 

Azaras

Saulė nusisuka rytu į vakarą
ežerai žemės akiduobėse
taip gražiai atitinka
bevardžius
dangaus debesis

taip gražiai
juos išsklaido

taip gražiai
Zaraso vardu
kažkada įmintas

azaras.

 

Nikaja

viena upė –
treji vardai
ištakos
santakos
žiotys

tas
kas nuodija
tas ir išgydo

o
kas gydo
tas ir užnuodija.

 

Švitriešis

Benui J.

pavasarinis švitriešis
Kreivajam (Šventaragio) slėnyje
išduoda
buvus pelkę

Šlapieji vartai
veriasi

nardo ir geria
dievo žirgai ir jauteliai

lygiadienis šitam mieste
vis kasa
kasa
kasa
sielos sniegą.

 

Kiaunelė. Gudų g.

1.

Keistos kiaurymės kiemuos
keistas ir
dar nepatirtas
kvapas pirmos šilumos
liejasi rausvas šilkas
iš kaminų kvėpavimo
prislopinto

namuos
su pečiais pasislėpusiais
už apdailos metaforų
pagaliau prisipažįstu
kad
laisvės bijojau
daug daug labiau
negu nelaisvės

ir kasnakt ant aukšto
sudunksi
kiaunelės širdis

rausvas šilkas.

2.

Pirmą sapną dar neima miegas
pirmą miegą dar neima sapnas
iš tavęs į mane srovena
mintys meilė ilgesio šilkas

pro langus –
garažai
bažnyčios
ir kalno sutramdytas aukštis
iš kur mano kūnas tiek semia
tėkmės
bėgančio ilgesio
tyro pasąmonės
sąmonės srauto

ir vėjas
dangaus skaras nuplėšia
ir debesis tavo pusėn sutraukia.

 

Sniegas sniegti, lietus lyja

 

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki –
štai nubudus jau sninga
vaizdais
arba nuojautom

į veidą
į vidų.

 

* * *

Mūsų mintys kaip gijos
kaip garas
iš galvojimo kaitros kylantis
iš ilgesio karščio

mūsų kūnai tėra laidininkai
ir gyvenimai šie –
tikrosios būties epigrafai.

 

* * *

Taku taku talalaku
kelias tamsoj nušviestas
pakelės kiškių akelėm –

tamsios kelio uodegos
traukias ryto link

 – Kur tu buvai, kiškel mano?

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…