literatūros žurnalas

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

 

Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta. Sovietų Sąjungoje įvykiai būdavo iškraipomi, ideologinės falsifikacijos pateikiamos kaip faktai, bet ir šiandien kartais kyla nuojauta, kad esame masinami klaidinančiomis leidinių bei internetinių portalų antraštėmis, kurios ne visada teisingai nušviečia įvykius. Šiuolaikinis skaitytojas jau žino, kad privalo būti ganėtinai kritiškas, nes kasdieniame informacijos sraute yra daug netikrų ir apgaulingų dalykų. Suprantame, kad faktais galima žaisti, spragas tarp jų užpildyti spėjimais, apkalbomis ir nuogirdomis. Kaip tik tokie fakto ir tiesos santykio klausimai šauna į galvą perskaičius naują Herkaus Kunčiaus knygą „Lietuviškos apybraižos“.

Tai septyni pasakojimai apie istorines asmenybes, apsilankiusias Lietuvoje; knygos veiksmas pradedamas su caro Petro I atvykimu į Lietuvą XVIII a. ir baigiamas XX a. pabaigoje įvykusiu Monako princesės vizitu. Kiti herojai – Napoleonas, vaikų namuose augantis Hanibalas Lekteris, Vilniuje iš traukinio išlaipintas Leninas, žinoma, Hitleris ir Michailas Gorbačiovas. Kiekviena apybraiža pradedama įvadu, jame apžvelgiami istoriniai įvykiai, politinės nuotaikos, aptariamas dešimtmečių kontekstas. Tuomet laikas sulėtinamas ir pradedamas pagrindinis pasakojimas – tos kelios dienos, kai vienas ar kitas personažas lankosi Lietuvoje. Pabaigoje laikas vėl įsibėgėja, užsimenama apie tolesnius įvykius herojui palikus šalį. Bendra knygos tema, jungianti visus siužetus, – Lietuva, per ją susiejami žmonės iš skirtingų laikų. Jie visi Lietuvoje patiria lūžį, kuris pakreipia jų gyvenimus tam tikra linkme.

Vis dėlto H. Kunčius nesilaiko apybraižos rašymo taisyklių, laisvai jas interpretuoja. Paprastai šio žanro kūriniuose paisoma faktų, dokumentiškai tiksliai aprašomi įvykiai, minimos tikros pavardės. Iš čia ir kyla su fakto supratimu susijusi problema. Šioje knygoje autorius žaidžia faktais ir veikiau tik apsimeta rašąs apybraižas (labiau reikėtų kreipti dėmesį į paantraštę viršelyje – „istorijų romanas“). Kai kurie vaizduojami įvykiai – istoriniai faktai, prie kiekvienos tikros pavardės rašomos gimimo ir mirties datos, tačiau po pirmųjų puslapių aiškėja, kad į šį tariamai dokumentinį pasakojimą įpinami gandai ar nebūtos istorijos, išradingos fikcijos. H. Kunčius kuria pasakojimą iš tikrų ir neįtikėtinų įvykių, paskalų, nuogirdų. Absurdiški veikėjų nuotykiai neatrodo ir turbūt nėra panašūs į tiesą: caras Petras I dalyvauja orgijoje pirtyje, Hitlerį Nidoje „iškerta“ Tomas Manas, o Monako princesė prekiauja Gariūnuose. Smulkiai aprašomas Napoleono ir kiškio susidūrimas, per kurį imperatorius ne tik nukrenta nuo žirgo, bet šis įvykis išauga į keliuose puslapiuose vystomą kiškio / partizano paralelę, jo tardymą. Leninas Vilniuje lankosi Felikso Dzeržinskio tetos namuose ir užmezga romaną su jos pašluoste, o Hitleris, plaukdamas į Klaipėdą, maldauja bocmano paskolinti pinigų, kad galėtų atsilošti.

Kodėl dėstomos šios keistos (ne)tiesos istorijos? Kodėl žaidžiama faktais (o gal jais net ir užsižaidžiama)? Tokį pasakojimo toną, kai faktai ironiškai maišomi su gandais ir nebūtais dalykais, galima būtų pavadinti pseudodokumentiniu (Mariaus Buroko apibūdinimas). Savo istorijomis H. Kunčius siekia išmušti skaitytoją iš vėžių, jį šokiruoti ir, svarbiausia, diskredituoti vaizduojamus asmenis bei sukelti skaitytojui abejonę dėl realių jų gyvenimo faktų bei sukurto įvaizdžio. Skaitytojai (tikėkimės) nepriims kaip tiesos pasakojimo apie Petro I orgijas, bet ir ne tai svarbiausia… Svarbu, kad noromis ar nenoromis į skaitytojų sąmonę įsibrauna abejonė dėl kitų įvykių ir žinomų faktų – Lenino romano su pašluoste veikiausiai nebuvo, o vis dėlto… kas buvo? Ar tikrai žinome viską?

Knygos autorius yra pagarsėjęs sarkazmu, ironišku pasakojimo tonu, ypatingu gebėjimu groteskiškai nušviesti realius įvykius, apversti tradicines vertes. „Lietuviškose apybraižose“ jis atlieka jam būdingą ironiškojo apvertimo „pratimą“: tai, kas paprastai būna aukštinama, jis sumenkina, o tai, kas yra menka, – išaukština. Toks verčių sukeitimas turėtų ir nustebinti Lietuvos auditoriją autoriaus vaizduotės drąsa, ir galbūt ugdyti kritišką, savarankiškai mąstantį skaitytoją. Be abejonės, nesinorėtų tikėti, kad autorius trokšta vien tik sensacijos ir skandalo, manykime, kad jo intencija ir provokuoti mus į visiems žinomus dalykus pažiūrėti visiškai naujai, nestandartiškai.

Knygoje ypač nusitaikoma į Lietuvos bei kitų šalių istorinių asmenybių įvaizdžius, jie smarkiai deromantizuojami, nuvainikuojami. Petras I, Gorbačiovas, Leninas, Monako princesė ir kiti personažai čia visai ne tokie, kokius mes pratę įsivaizduoti, – jiems autorius priskiria negirdėtų savybių. Antai Petras I – užsispyręs kaip penkiametis, reikalaujantis visko tuoj pat ir dabar; Monako princesė – naivi ir tuščiagarbė, neseniai Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prie vaišių stalo rėžia kalbą apie madą ir manieras; Hitleris vaikiškai reikalauja kramtomosios gumos ir skausmingai laukia, kol dailininkai Nidoje pagirs jį už jo paveikslą. Jie visi beveik sugyvulėję dėl savo aistrų ar dėl skausmo, kaip tai įprasta H. Kunčiaus herojams, ir šioje knygoje jie tokie vaizduojami tikslingai bei nuosekliai. Jie tarsi prižeminami ir sužmoginami, yra valdomi aistrų, įžeidūs, pavydūs, lengvai pasiduodantys pagundoms.

H. Kunčius neturi numylėtinių – kritikos ir kandžios ironijos tenka visiems. Kol vieni skaitytojai smagiai juokiasi iš istorijų apie užsienyje aukštinamas asmenybes ir jų nerangumą, bukumą, „sužmogėjimą“, pati Lietuva ir lietuviai taip pat neišvengia pašaipų. Knygos pradžioje neatsitiktinai cituojamas Czesławas Miłoszas, kuris Lietuvą apibūdina kaip „mitų ir poezijos“ žemę. Bet pradėjus skaityti istorijas iš karto tampa aišku, kad ši citata skamba ironiškai. Supratus tai ir visas tekstas nušvinta kita šviesa, nes knygoje Lietuva apibūdinama kaip kas tik nori, bet tikrai ne kaip „mitų ir poezijos“ žemė. Šalies įvaizdis tekste konstruojamas per joje besilankančių personažų įspūdžius, jų girdėtus gandus. Visų užsieniečių (išskyrus Hanibalą Lekterį, tariamai gimusį Lietuvoje) pirmas įspūdis apie Lietuvą – prastas. Pavyzdžiui, Napoleonas nesižavi Kaunu: „Apšnerkštose pakampėse būriavosi įtartini trumpai apsikirpę tipai. Jie buvo nedorų akių, apsiginklavę kastetais“ (p. 57). Kai kurie šių veikėjų dar prieš atvykdami buvo prisiklausę gandų ir Lietuvą vertino įtariai. Pavyzdžiui, Michailui Gorbačiovui Suslovas „buvo pripasakojęs baisiausių dalykų apie miškuose iki šiol siautėjančius buržuazinius nacionalistus, sužvėrėjusius bažnyčiose kunigus bei genetinę lietuvių neapykantą rusams“ (p. 186). Petras I jaučia atbudusį lietuvišką geną, kuris „dabar jį šaukte šaukė kažką padaryti pikta kaimynui. Nesvarbu, ar savo, ar svetimo“ (p. 41).

Net jei ant viršelio nebūtų nurodytas autorius, manau, dauguma jį atspėtų. H. Kunčiaus pasakojimo stilius lengvai atpažįstamas iš ironijos ir šmaikštumo, jo istorijos dėstomos aiškiai ir įdomiai. Rašytojas išsiskiria iš šiandieninių Lietuvos prozininkų ir dėl savito žanro, sulipdyto iš farso, grotesko, parodijos elementų. Visi jo veikėjai ir jų gyvenimai sukasi pakvaišusiame karnavale, kuris primena belgų dailininko Jameso Ensoro paveikslus, vaizduojančius deformuotus kūnus, keistų grimasų iškreiptas kaukes, skeletus, ištvirkusią ir degradavusią visuomenę. H. Kunčiaus karnavale ypač vertinamas mirties makabriškumas, į siautulį įsitraukę veikėjai nusimeta padorumo kaukes, išsilaisvinę iš bet kokių moralės normų nekontroliuojamai tenkina aistras, įgeidžius.

Šioje fantasmagorijoje pasirodo ir H. Kunčiaus mėgstamas personažas – budelis, tapęs beveik dvasiniu guru, esantis tarp mirties ir gyvenimo, nepastebimas, bet svarbiausias miesto gyventojas, mirties atstovas, prieš kurį, kaip ir prieš mirtį, visi darosi lygūs. Prasiautus šiam karnavalui, kurio metu tai, kas buvo išaukštinta, sutrypiama, ir atvirkščiai, veikėjai tampa švaresni, apsivalo ir lengviau renkasi savo gyvenimo kryptį. Leninas, netyčia pabuvojęs Vilniuje, grįžęs perskaito svarbią ataskaitą, pirmieji žudikiški Hanibalo Lekterio jausmai prabunda būtent Lietuvoje, čia, viešint Gorbačiovui, subręsta ir perestroikos planas. Taigi, Lietuva nėra sumenkinama, kaip galėtų pasirodyti. Sumenkinami kai kurie Lietuvos ypatumai, bet jos svarba ir įtaka – nenuginčijama, net ir žymiems istoriniams veikėjams ar veikiau jų versijoms knygoje.

Autoriaus pasakojimo būdas – įdomus, žavi „bėgantis“ teksto tonas – viskas liete liejasi. Turbūt šios recenzijos skaitytojai ir nesitikėjo, kad bus kritikuojamas H. Kunčiaus rašymo būdas, jis jums – ne jauniklis, o žinomas ir patyręs rašytojas su apdovanojimų užnugariu. Tad labiausiai norėtųsi kritikuoti ne tai, kaip pasakojama, o kas pasakojama. Kai kurie istorijų epizodai – juokingi, bet didžioji jų dalis – gerokai sutirštinta ir nesmagi skaityti. Autorius dažnai nejaučia saiko – užsižaidęs groteskiškų scenų aprašymu jis tarsi ima rašyti pats sau, nenutuokdamas, kad skaitytojui darosi nuobodu ar net atgrasu. Pavyzdžiui, nežinia kodėl taip smulkiai aprašoma Petro I orgija pirtyje, arba keistas ir detalus pasakojimas apie tai, kaip Gorbačiovas dalyvauja pagoniškose apeigose ir stebi ritualą: žmogui neva perrėžiamas pilvas, žarnos prikalamos prie stulpo, o Gorbačiovas kartu su kitais veikėjais veja žmogų aplink tą stulpą. Juk jei scenoje yra pistoletas, jis turi iššauti? Atrodo, kad rašytojas svaiginasi istorijomis, ypač vulgariomis, tarsi tenkintų ir išgyventų savo fantazijas jas rašydamas, o skaitytojas, nenorėdamas praleisti ko nors svarbaus ir laukdamas šūvio, yra priverstas visa tai perskaityti ir kaip kempinė sugerti teksto negatyvą.

Klausiantiems, kaip suprasti šią knygą, būtų sunku atsakyti. Galbūt šios istorijos turėjo sukelti kaip tik tokį efektą – nesmagumą, retkarčiais juoką ir, žinoma, abejonę. Galbūt ir reikia kreipti dėmesį į tai, kaip pasakojama, o ne kas. Galbūt svarbiausia – efektas skaitytojo sąmonėje. Jei mes suabejosime mums primestais pasaulio vaizdiniais – tai jau šis tas, nes abejonė – vertinga. Abejojantis, kritiškas skaitytojas yra mąstantis žmogus. Bet ar verta užsižaisti istorijomis, kurių „šūvis“ – tik skaitytojo abejonė už knygos ribų? Šiaip ar taip, atrodo, kad efektas pasiektas – plačiai žinomais faktais ėmė abejoti ir recenzijos autorė. Svarbu nepamesti saiko, nes ji jau pradėjo įtarti, kad Hitleris – gyvas ir vis dar slapstosi Brazilijoje, o ir Žemė galbūt visai ne apvali…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8-9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijaus Cibulsko poezijos knyga „Nutrinami“ pasirodė dar 2012 metais, kai laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą. Praėjus ketveriems metams sulaukėme ir antrosios poeto knygos – „Archeologija“. Matyti, kad poetas jaučiasi tvirčiau ir rimčiau

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku (S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“)

2016 m. Nr. 8-9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Erika Urbelevič. Knyga, kuri neturėjo būti parašyta

2016 m. Nr. 2 / Violeta Palčinskaitė. ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.