literatūros žurnalas

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12

Pabaiga. Pradžia 2018, Nr. 11

 

Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro. Dėl „nacionalistinių“ publikacijų, prie kurių buvo priskirtas ir visai nekaltas straipsnelis apie Vilniaus senamiestį, žurnalas „Kultūros barai“ buvo piktai svarstytas pačiame kompartijos Centro Komitete, vyriausiasis redaktorius Aleksas Baltrūnas „apdovanotas“ dar vienu papeikimu, o neilgai trukus vis už tą patį nacionalizmą ir visai išvarytas iš tarnybos.

Vargais negalais vis dėlto buvo išspausdintas vienas kitas mūsiškių autorių rašinys, fotoreportažas, bet pačių protestų – nė vienas. Tik po to, kai „garažo byla“ buvo laimėta, o jos aktyvistai suskato rengti naujas kovas dėl senamiesčio, šis tas ėmė rodytis spaudoje. Tačiau persvėrė tai visaip mėginančių diskredituoti žurnalistų rašiniai.

Pagaliau visi kreipimaisi sukurpti, atspausdinti, pasirašyti. Kiek jų buvo – nebegalėčiau suskaičiuoti, nes ne visų kopijas pavyko surinkti ir išsaugoti. Be to, mūsų pavyzdžio paskatinti, savarankiškai raštu skundėsi ir kiti vilniečiai, ypač senamiesčio gyventojai.

Mums – vėl galvosūkis: kaip, per ką perduoti, kad skundai patektų tiesiai į rankas adresatams? Jau buvo patirta, kad bet koks privataus asmens rašinys, pasiųstas paštu arba įteiktas „piliečius aptarnaujančiai kanceliarijai“, jei nenukeliauja kitu, gana pavojingu adresu, tai geriausiu atveju taip ir lieka gulėti kokio mažutėlio pareigūno stalčiuje. Pirmieji mūsų skundai, pasiųsti „teisėtu keliu“, nesulaukė jokios reakcijos. Jei ir buvo užregistruoti gaunamų raštų knygoje, tai kalendorinių metų pabaigoje neabejotinai nukeliavo į Grigiškių fabriko pjaustykles kaip tualetinio popieriaus žaliava.

Kažkaip nesuprantamai prašapo keli mūsų skundai, vieno mūsų bendraminčio įduoti jo pažįstamai kompartijos Centro Komiteto darbuotojai. Kad adresatui nepateko, supratom iš to, jog pasirašiusiųjų neištiko jokie nemalonumai. O jie greitai pasipylė, kai visai netikėtai radosi kitas mūsų popierių perdavėjas – tada buvęs kažkelintas kompartijos Centro Komiteto sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas! Gal kokius tris ar keturis mūsų opusus jis tiesiai į rankas įdavė pirmajam CK sekretoriui P. Griškevičiui.

Kaipgi radosi toks įtakingas pagalbininkas?

Aišku – visos bėdos tėvus ištinka per jų vaikus. Taip ir šįkart. Kreipėmės pagalbos į vieną iš Brazauskaičių – Laimą – profesionalią dailėtyrininkę, beje, pagirtinai darbščią, pareigingą ir draugišką. Reikia prisipažinti, kad mes, jos kolegės, gerokai piktnaudžiaudavome Laimos galimybėmis dailėtyrininkų grupelei užsakyti, pavyzdžiui, šiaip sunkiai įmanomą pigią nakvynę Maskvoje, bilietus į čia vykstančią svarbią dailės parodą, kurios irgi be „blato“ niekaip nepamatysi. Arba dar geriau – gauti paskyrą profesionaliam tarnybiniam fotoaparatui ar „valdiškam“ automobiliui, kurio verkiant reikėjo dailės paveldo inventorizavimo ekspedicijoms…

Ir šį kartą Laima padėjo. Žinoma, įtakingasis jos tėtis paprašė nuodugniai išsiaiškinti, ar iš tikrųjų ir kuo yra svarbūs tie senamiesčio mūrai, jeigu jie taip aršiai ginami? Išaiškinome iš pradžių Laimai, o ji savo ruožtu – tėčiui.

Kad mūsų skundai šiuokart jau pakliuvo adresatui, iškart supratome iš keistų incidentų, kurie užgriuvo pirmiausia architektą V. Landsbergį-Žemkalnį. Jis vis kopdavo pas mus į penktąjį aukštą, klausdavo, kaip sekasi, pranešdavo naujienas, kaip ir mes jam. Bet kartą prie jo kieme staiga pasuko savivartis ir skaudžiai prispaudė prie namo sienos. Gerai, kad architektas ėmė garsiai šauktis pagalbos ir kad pro šalį ėjo žmonės. Kitus kartus buvo kažkokių bernų apstotas, apstumdytas ir iškeiktas. Kilo įtarimas, kad yra sekamas. Atsitiktinumas? Vargu. Keistų incidentų patyrė broliai Nasvyčiai, irgi „mūsiškiai“. O kai „garažo akcija“ ėmė plėstis, virsti vis aktyvesniu vilniečių rūpesčiu dėl sparčiai prastėjančios viso sostinės senamiesčio būklės ir apie tai imta kalbėti kitose Vilniaus vietose, pavyzdžiui, „Žinijos“ draugijoje, čia staiga būdavo surengiamos kažkokios visai neplanuotos paskaitos, susirinkimai, remontai, dar kas. Toks tąsymasis ir visokeriopi mėginimai užgniaužti paminklosaugines akcijas bei visuomenės pasipriešinimą ypač išryškėjo, kai pagaliau valdžia nutarė visus opozicionierius surinkti į „daiktą“ ir kaip reikiant „paprotinti“.

Tačiau prieš tai įvyko dar šis tas, kas, kaip atrodo, galutinai išvedė iš kantrybės partinius ir administracinius bonzas.

Sužinojome, kad Filharmonijos salėje netrukus įvyks sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje planuojama svarstyti paveldo reikalus. Mums kilo jau visai akiplėšiškas sumanymas – parengti išsamų raštą tuo klausimu ir kaip nors, visiems matant, įduoti P. Griškevičiui! Žinant sovietinę tvarką, aišku, jog tai – precedento neturintis įžūlus veiksmas. Sesijos išvakarėse Marcelijus, pasiklojęs prieš save turėtus sovietinius paminklosaugos įstatymus bei kompartijos nutarimus, surašė tą raštą. Rytdienos pavakare mes, trys „aktyvistės“ – balerina Aliodija Ruzgaitė, restauratorė Teresė Dambrauskaitė ir aš, leidomės per Stiklių ir Muziejaus gatvių gyventojus parašų.

Netikėtumai po netikėtumų: mūsų gatvės devintajame ar dešimtajame name paskambinus atsiveria durys. Jų angoje – stambus vyriškis atlapota uniforma su dvigubais raudonais lampasais išilgai kelnių (vėliau mūsų vyrija išaiškino, jog tai esanti KGB, kitaip tariant – saugumo – generolo apranga). Aiškinu, ko atėjusi, kišu jam popierių. Jis atsako rusiškai maždaug: „Vy už izvinite, graždanka, ne podpišu, ja sam zdies stroju garaž…“ („Jūs jau man atleiskit, piliete, nepasirašysiu, aš pats čia statau garažą…“).

Kitame tarpduryje – panašus, irgi rusakalbis veikėjas, kurio tarnybą galima numanyti iš kariškio laikysenos, šiurkščios atsisakymo rašytis formos. Ir taip visame daugiabutyje. Matyt, mūsų gatvėje, pačiame sostinės centre, ir pagal ano meto standartus sąlyginai geruose butuose buvo įsikūręs ne vienas tos institucijos pareigūnas. Nepasakyčiau, kad buvo labai smagu atsidurti priešais juos. Po raštu jie, žinoma, nesirašė, bet ir nepasiuntė trijų raidžių link. Tačiau… Giliai viduje sukrebždėjo klausimėlis: prieš kokį dvidešimtmetį, gal ir mažiau, kažin ar mes, parašų rinkėjos, nebūtume buvusios pakviestos „ten, kur reikia“? Beje, kad būtumėt matę P. Griškevičiui skirtąjį popierių: visas išmargintas riebalų dėmėmis, kurias paliko blynus ar bulves tą vakarą kepusios ir savo parašus raičiusios Muziejaus bei Stiklių gatvių šeimininkės…

Šio rašto tolesnio kelio „pas adresatą“ epizodas į garažo istoriją įpina dar vieną žinomą asmenį – poetą Eduardą Mieželaitį. Turbūt pirmą ir vienintelį kartą gyvenime Marcelijus ryžosi tiesiai jam skambinti, iškilus skundo perdavimo galvosūkiui. Buvo aišku – A. M. Brazauskas šiuokart nesiryš ir vargu ar beturės tam galimybių: Laima prasitarė, kad atsikvošėjusio P. Griškevičiaus už skundų perdavinėjimą jis buvęs aprėktas ir kamantinėtas, iš kur juos gaunąs? „Budintis milicininkas davė.“ – „Kuris?“ – „Neatpažinsiu, jie visi vienodi“, – apytikriai taip išsisukęs A. M. B.

E. Mieželaitis jau žinojo apie mūsų „veiklą“, regis, pats buvo tarp pasirašytojų. Todėl Marcelijui atsakė trumpai: gerai, atnešk tą savo raštą, aš išbėgsiu ir paimsiu.

Prie Filharmonijos, kad būtų smagiau, ėjome abu, nešini tuo taukuotu popieriumi. Pasiankstinome, ilgokai teko žingsniuoti pirmyn ir atgal, o buvo žvarbu, smelkėsi šaltis. Bet tas lūkuriavimas tapo vienu iš savaip atmintinų „garažo istorijos“ epizodų, kuris visai prieš mano valią šiandien vis dažniau ima dvejintis, šlietis prie aukštųjų ano meto pareigūnų ir dabartinio „elito“ būvio ir elgsenos vaizdų, net tapatintis su jais…

…Privažiuoja automobiliai – sovietinės volgos, zilai ar zimai, bet naujutėliai, tviskantys. Iš jų išsirita civiliai gerais šiltais paltais ir uniformuotieji su lampasais. Sveikinasi, papliaukšėdami kits kitam per pečius, skambiai juokiasi. Girdėti klausimai ir atsakymai apie medžioklę, susitikimus, lankymusis šen bei ten, dar apie kažkokią nemūsišką tikrovę. Jėzau Marija, ir kur čia pakliuvom mes, tokie visiški svetimkūniai su vėjo kiaurai košiamais palteliais… Išbėgo E. Mieželaitis, paėmė mūsų raštą. Matė, kokie esame sustipę, todėl pabarė, kam laukėme ne fojė, o lauke. Ar galėjom paaiškinti, kad mudviem ne tiktai tie iš limuzinų, bet ir jais tądien užpildyta Filharmonijos fojė atrodė visai svetima, ne mūsų, todėl pasibjaurėtina ir atstumianti erdvė…

Vakare Marcelijui paskambino jau E. Mieželaitis, kad papasakotų: raštą įduoti buvę nesunku, nes jis sėdėjęs prezidiume visai netoli kompartijos pirmojo. Sakėsi matęs, kaip pasikeitė veidas V. Charazovo, P. Griškevičiaus rankose išvydusio neaiškų dokumentą, kurį iš jo perimti nebuvę kaip… Ne mažiau, esą, sunerimę ir salėje sėdintys kai kurių paveldo apsauga turėjusių rūpintis įstaigų atstovai. Juk ne vieno jų parašas buvo suraitytas po leidimais naikinti tą ar kitą istorinį statinį, neabejotinai ir tuos gotikinius senamiesčio skliautus. Vieną tokį „signatarą“ už nežinia kokius nuopelnus save jau pasidariusį profesoriumi, susitinku ir šiandien, bet kas iš to?..

Po tos Aukščiausiosios Tarybos sesijos iš mūsų kiemo dingo čia darbavęsi vyrai. Nutilo savivarčiai, į jų kėbulus nebekrito senųjų plytų duženos. Didžiulėje duobėje liko styroti sužalotų skliautų liekanos ir ekskavatorius. Jis nebejuda, bet ir nesitraukia, laukia… O mus pasiekia žinia – liepta surengti „inteligentijos pašnekesį su vyriausybės ir partijos vadovais“. Aišku – tikriausiai bus joks ne pašnekesys, o įprastas tokiais atvejais gąsdinimas, liepimas liautis skundusis, nes visa, kas daroma, yra teisėta ir tarnauja „tik darbo žmonių labui“.

Vienas per kitą sužinome svarstymo dieną, valandą ir tai, kad „pašnekesį“ rengia partinė valdžia. Vadinasi, viskas turėtų vykti kompartijos Centro Komiteto rūmuose. Tačiau mums susispietus prie jų durų paaiškėja: budintis pareigūnas nieko nežino ir nėra gavęs jokio vidun įleistinų piliečių sąrašo… Niekas nesiteikia paaiškinti, kada, kur vyks, kas dalyvaus tame „pašnekesyje“, gal susidorojime? Ar bus kas „iš aukščiau“, ar tik kokie trečiaeiliai tarnautojai?

Vargais negalais išsiaiškinta, kad renginys bus kitame – Vilniaus miesto kompartijos komitete. Jis irgi prospekte, bet gerokai toliau, ir renginys prasidės šiek tiek kitu laiku, nei pranešta kažkuriai paminklosaugos įstaigai. Sunku patikėti, kad tokią painiavą sukėlė kieno nors tinginystė ar aplaidumas. Veikiau taip buvo padaryta tam, kad jei ir ne visus, tai bent dalį tų protestuotojų supainiotų, paklaidintų, o paskui apkaltintų nedalyvavimu…

Keisčiausia, kad, nuskuodę į tą įstaigą, jos posėdžių salėje radome tvarkingai susėdusius visus mūsų „priešininkus“, jau besiruošiančius – be mūsų – šnekėti. Vadinasi, jiems buvo deramai praneštas ir svarstymo laikas, ir vieta…

„Priešininkų stovykloje“ – kompartijos miesto komiteto, vykdomojo komiteto atstovai, kai kurių architektūrą bei statybą anuomet prižiūrėjusių padalinių vadovai ar jų pavaduotojai. Kaip ir tikėjomės – dauguma jų neturi sprendimo galios. Nepaisant painiavos, „mūsiškių“ vis dėlto suskubo atbėgti visai nemažai. Svarbiausia, kad akivaizdžiai buvo juntama ne tik kiekybinė jų persvara, bet ir išankstinė nuostata nepasiduoti!

Išliko to renginio protokolas, kurį susiprotėjau rašyti, kai tik valdininkai pradėjo savo tikriausiai iš anksto suderintas šnekas. Protokolą vėliau pasirašė daugelis kalbėjusiųjų, todėl jis laikytinas patikimu ir gana svarbiu dokumentu, kuris paliudija atvirą ir bekompromisį inteligentijos pasipriešinimą sovietų pareigūnams, per tai – ir pačiai tautos paveldo niekinimo bei naikinimo sistemai. Ar nebus tai vienas pirmųjų dokumentų ilgoje tokio pobūdžio ir problematikos rašinių virtinėje, kuri tęsis toliau, kol natūraliai įsiterps į Sąjūdžio spaudą? Truputį patrumpintas, šis protokolas buvo išspausdintas1, todėl čia skelbti verta tik tai, kas svarbiausia.

Jau žinojome, kad sovietmečio renginiai įprastai prasideda demagogija, aršiu ir staigiu kitaip manančiųjų puolimu, kaltinant juos nekompetencija ir ypač idėjiniais paklydimais. Taip atsitiko ir tąkart. Būtų nemalonu išsamiai cituoti biurokratizuotą ir lietuvių kalbos požiūriu ne itin valyvą partijos miesto komiteto kažin kurio skyriaus vedėjo Masalskio2, Vilniaus paminklų inspekcijos viršininko Stasiulaičio, miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Kačono, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo ir respublikos Architektų sąjungos pirmininko Anatolijaus Rasteikos, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto skyriaus vedėjo Girčio retoriką, todėl trumpai pacituosiu tik tai, kaip buvo siekta iškart ir staigiai diskredituoti skundų autorius. Pirmasis priekaištas: „Atvykot ne visi.“ Taip pat – „Kodėl niekas nekėlė tokių klausimų anksčiau, kai buvo dar ir ne tokių pažeidimų?“ Antrasis: „Pareiškimuose klaidos ir netikslumai, rodantys jų autorių nekompetenciją“ (pavyzdžiui, „neteisingai nurodytas vieno konstitucijos straipsnio numeris“, „pareiškimuose padaryta klaida dėl kvartalo autoriaus“…). Trečiasis: „Argumentų kartojimasis liudija, kad visų skundų šaltinis yra vienas ir tas pats“ (suprask – architektas V. Landsbergis-

Žemkalnis). Reziumė: „Skrupulingai išnagrinėjus, susidaro išvada, kad tie pareiškimai nėra plačiųjų visuomenės sluoksnių nuomonė“…

Žinoma, daugiausia laiko ir vietos tose valdininkų šnekose užėmė savigyra, kaip „kruopščiai ir atsakingai visos kompetentingos institucijos nagrinėjo gautus skundus“, kaip sudarinėjant Vilniaus statybų planus buvo „atidžiai laikomasi įstatymų ir visų statybų klausimus reguliuojančių normatyvų“ (?!)… Esą, „daryti ir išankstiniai tyrimai“ (?!), parodę, kad „garažo statybos vietoje vertingų liekanų nerasta, <…> nei pamatų, nei rūsių, kurie būtų tokios vertės, kaip, pavyzdžiui, išgriautieji Muziejaus gatvėje (!!!) <…> Išvadoj – buvo duotas leidimas kasti. <…> Pareiškimuose buvo minėtas drastiškas kasimo atlikimas. Taip galėjo tik pasirodyti, nes kasama buvo ekskavatoriumi, bet šis kasimas turėjo tikslą atlikti tyrimus“ (?!)…

Tačiau prelegentai tikrai nesitikėjo tokios aštrios ir drąsios reakcijos, kokios iš auditorijos susilaukė jų šnekos. Jie turbūt nė nenutuokė, kad daugelis susirinkusiųjų yra gerai informuoti ir puikiai žino: nebuvo nei jokių archeologinių būsimojo garažo vietos kasinėjimų, nei kvalifikuoto senamiesčio statinių projektavimo, juo labiau – elementarios pagarbos senamiesčiui ir jo vertybėms…

„Su draugu, kuris teikia tokio lygio argumentus, nėra ko ir kalbėti“, – taip įvertinta Girčio kompetencija. O Kultūros ministerijos paminklų apsaugos valdybos viršininko Jono Glemžos apskritai nenorėta klausytis: „Glemža kaip tik yra ne vieną kartą susikompromitavęs, duodamas neteisėtus ar neapgalvotus leidimus!“ Profesorius B. Genzelis rėžė tiesiai: „Į Girčį, Glemžą žiūriu kaip į nusikaltėlius kultūrai. Glemža neturi pilietinės atsakomybės jausmo ir jo požiūris į kultūros paminklų apsaugą mums aiškus. Jis nori dezinformuoti ne tik visuomenę, bet ir atitinkamas įstaigas.“

Ši susirinkusiųjų reakcija, jei ir nesugėdino, neįkrėtė tiems valdininkams proto, tai bent sutrikdė juos taip, kad patys to net nesuvokdami atskleidė visišką savo profesinį neįgalumą, ką jau kalbėti apie tokias „aukštas materijas“ kaip pilietinė sąmonė, atsakomybė savo kraštui ir tautai… Protokole užfiksuotas provokuojantis klausimas, užduotas A. Rasteikai, beje, diplomuotam architektui, gan aukštam pareigūnui ir Architektų sąjungos pirmininkui: „Kaip draugas Rasteika galvoja, ar, pasirėmus čia išdėstytais paminklų apsaugos darbuotojų, statybininkų, atsakingų asmenų argumentais, būtų galima pastatyti garažą po Katedra?“ A. Rasteika: „Po Katedra – gal ir ne, nes rūsių įleidimas ten gana didelis, visoj teritorijoj yra seni pamatai, rūsių liekanos…“ (salėje juokas).

Vis dėlto verta kai ką pacituoti iš kalbų, kurias tada buvo priversti išgirsti „ideologinio fronto veikėjai“.

Mokslų akademijos Istorijos instituto skyriaus vadovas dr. Vytautas Merkys: „Noriu pasakyti, kodėl pasirašiau [protesto] raštą. Tai buvo bene vienintelė galimybė pareikšti savo poziciją šiuo konkrečiu Vilniaus Senamiesčio apsaugos klausimu. Senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, savotišku draustiniu. Bet dalis ūkio darbuotojų ir, man rodos, net dalis atsakingų Kultūros ministerijos darbuotojų dar neįsisąmonino, kad tai diktuoja naujas ūkinės veiklos sąlygas. Senamiestyje, kur eismo sąlygos ir taip nelengvos, garažų statyba nepageidautina.“

Architektas V. Nasvytis: „Mano giliu įsitikinimu, vienas garažas automobilizmo problemos Senamiestyje neišspręs. Reikia prisilaikyti generalinio Vilniaus regeneracijos plano ir naudotis šalia Senamiesčio numatomais garažais. O šio garažo Muziejaus gatvės kieme statyba iškart suteikia plačią galimybę kitiems analogiškiems reiškiniams. <…> Ar yra prasmė įsileisti tokią ląstelę į Senamiestį, kas ne spręs problemą, o ją tik paaštrins? Ateity būtų galima siekti, kaip tai daroma užsieny, išvis reglamentuoti Senamiesčio transportą, nustatyti įvažiavimo į Senamiestį laiką.“

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius: „Senoviniais paminklais – istoriniais ansambliais mus pasiekusi istorija – tai mūsų protėvių krauju pašventinta patirtis, gyvenimo išmintis, kartų estafetė, kurios nevalia versti pramoga. Nevalia moraline prasme. <…> Kas gi daroma pas mus? Deja, čia paminklai aukojami privatininkų patogumui. Rausti garažus ant prosenių kaulų, ant gotikos ir renesanso statinių, sprausti juos didelėmis valstybės lėšomis atstatytų ir restauruotų

paminklų pašonėje – tai drastiškas nesiskaitymas su visuomene. Tai veiksmas, kuriuo galime pelnyti barbarų tautos vardą. <…> Leiskite paklausti, gal šis garažas su rūkstančiais automobilių dujų kaminėliais numatomas kaip paminklas tai vietai, kuri buvo paženklinta dramatiška geto istorija? Jeigu taip, tai toks originalus sprendimas gali mums suteikti iš tikro neblankstančią tarptautinę šlovę.“

Dailininkas Algirdas Steponavičius: „Čia, kalbant apie 30-ties asmeninių garažų statybą Senamiesčio centre, aiškiai išryškėjo dvi priešiškos nuomonės. Viena – siaurai praktiška, utilitari, vartotojiška, kita pagrįsta moralinių vertybių kriterijais, laikanti Vilniaus Senamiestį unikaliu mūsų kultūros paminklu, reikalaujančiu ypatingos globos <…>. Ir tai, kad reikia ginti tiesas, kurios turėtų būti savaime suprantamos, liūdnai byloja apie tam tikrą mūsų kultūros lygį.“

Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius dr. J. Tornau: „Vilnius turi senas kultūros paminklų griovimo tradicijas: griovė jo vertingiausius paminklus įvairūs veikėjai praėjusiais amžiais, tebegriaunamas jis ir po karo. Prisiminkime architektūriniu požiūriu vertingos XVI amžiaus sinagogos sienų nugriovimą. Ar žinote, kodėl pačiame Senamiestyje tokia plati trumpa Muziejaus gatvė? Tai liekanos „genialaus“ projekto, pagal kurį turėjo būti per patį centrą pravesta plačiausia magistralė, nugriaunant Aušros vartus, buvusią Rotušę, Šv. Kotrynos bažnyčią ir t. t. Laimė, projektas nebuvo įvykdytas. Bet tokie projektai ir toliau kuriami, čia pasmerkiant Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, čia ištisus kvartalus, čia atskirus vertingus pastatus. Ko verta vien garsioji estakada, kurios neatsisakyta iki šiol. Garažo statyba tik viena griovimo tendencijų dalis. Po to seks magistralė Liejyklos gatve ir kt. Žalojamas ne vien Senamiestis, bet ir kiti Vilniaus rajonai. Retas miestas turi tokias gražias apylinkes ir dar retesnis miestas, kurio grožis būtų taip žalojamas. Tai mūsų kultūros išsaugojimo klausimas, dėl kurio mes negalime būti abejingi ir kuris turi rūpėti visiems.“

Šiuos garbingų ir daug Lietuvai nusipelniusių asmenybių žodžius, ištartus prieš keturias dešimtis metų tiesiai į veidus okupacinės valdžios pareigūnams, cituoju tam, kad juos galbūt perskaitys jau dabartinių, nepriklausomos Lietuvos įstaigų atsakingi valdininkai. Labai reikėtų! Ir būtina, nes kaip tik jiems gresia puiki perspektyva pratęsti sovietines Vilniaus griovimo tradicijas ir metodus…

„Keista mūsų pareiškimų svarstymo tvarka“, – anuomet užbaigė savo kalbą dr. J. Tornau. „Mes kreipėmės į respublikos vadovybę kaip į aukščiausiąją instanciją, o klausimas perduotas tiems, dėl kurių veiksmų buvo skundžiamasi. Ar bereikia stebėtis atsakymu, kurį dabar išgirdome ir kuris iš esmės yra toks: rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį: į kultūros reikalus mums nusispjauti“…

Knietėtų papasakoti, kaip po viskam mums dar niekaip nesinorėjo išsivaikščioti kas sau. Tad suvirtome į didžiąją „Neringos“ kavinės salę klausdami kits kito: „O kas toliau? Ar tuo viską ir užbaigsim?“

Neužbaigėm. Galima sakyti, tik pradėjom. Juo labiau kad neilgai trukus maža žinute laikraščio kampelyje buvo paskelbta, jog senamiestyje požeminis garažas nebebus statomas… Prisimenu, susispaudę ankštame „Neringos“ bokse žadėjomės niekaip nebepaleisti iš akių senamiesčio, reaguoti į kiekvieną jam gresiančio pavojaus signalą, būti lyg kokiais jo globėjais ir gynėjais…

Sunku būtų suminėti daugybę smulkių, lyg ir mažareikšmių, mūsų paminklosauginių „akcijų“. Kaip mes, keli „Kultūros barų“ žurnalo bendradarbiai, landžiojome po senamiestį, kruopščiai sudarinėdami kuo nors svarbių jo pastatų ir čia gyvenusių žymių asmenų sąrašus. Tikėjomės, gal pavyks išsikovoti galimybę juos įamžinti atminimo ženklais.

Arba, kai sužinojome, kad bus griaunamas XVIII a. statinys Didžiosios gildijos kieme, svilinant speigui, atsistojome po ekskavatoriaus kaušu – V. Merkys, Adolfas Tautavičius, rodos, ir Antanas Tyla, dar kažkuris iš žymiųjų istorikų… Ekskavatorius buvo priverstas trauktis, o mes leidomės po paminklosaugos įstaigas ieškoti teisybės. Aptikom ten vykstančius kažkokius posėdžius, juose – vis tą patį, čia ne itin gražiai paminėtą, pareigūną…

Tarp vėlesniųjų „garažistų“ žygių labiau įsidėmėtinos Literatūros instituto archyvo ir saugyklos statybos peripetijos. Statinys labai svarbus ir reikalingas, tačiau buvo suprojektuotas taip ir tokioje vietoje, kad užstotų ir visiškai paslėptų Šv. Petro ir Povilo bažnyčią! Pasidomėjus, kodėl saugykla nestatoma žemai, tuščiame Neries krantinės sklype, išlindo slaptasis sumanymas: šioje patogioje ir itin gražioje vietoje buvo numatytas… gyvenamasis namas Ministrų Tarybos pareigūnų vaikams. Tad ir nutarta: saugykla lai „kopia“ viršun, šliejasi prie pat Vileišių rūmų šono ir savo gabaritais „kovoja su religinių prietarų židiniu“! Inteligentija sujudo.

Šiuokart kovai su paminklosaugos aktyvistais jau buvo panaudota spauda ir senasis, patikrintasis demaskuojamosios sovietinės publicistikos metodas. Ar žinomam ano meto žurnalistui Sigitui Krivickui straipsnis minėtos statybos reikalu buvo užsakytas „iš aukščiau“, ar jis nežinojo visų tos statybos užkulisių, kad švento pasipiktinimo vedamas šoko smerkti „kai kurių mokslininkų, kultūros veikėjų“, užsimojusių prieš pačios saugyklos statymą? Kas dabar beatsakys? Tačiau pati publikacijos antraštė „Prieš ką užsimota?“ rodo, jog autorius pasitelkė seną, puikų (beje, ir dabar naudojamą) poveikio skaitytojams būdą: sukeisk akcentus! Atrink tai, ko reikia tavo tikslui, ir nutylėk svarbiausia!

Ir ši mūsų „akcija“ baigėsi pergale. Gyvenamasis namas Ministrų Tarybai niekur nedingo, bet buvo „pastūmėtas“. Saugykla prigludo krantinės sklype, o įžymioji bažnyčia tebėra matoma ir iš tolimų perspektyvų.

Ar ilgam?

Deja, jau esame liudininkai, kaip tyliai, slaptai ir netikėtai dygsta… ką jau ten tokie „menkniekiai“ kaip mansardiniai aukštai ir sostinės senamiesčiui nebūdingi stoglangiai!.. Dygsta ir dauginasi siaubingi „novotelių“ bunkeriai, „stiklainiai“ ir jų sangrūdos… Tačiau taip, kaip aniems praėjusio šimtmečio aštunto dešimtmečio uniformuotiesiems su raudonais lampasais, taip ir šiandienos piniguočiams mažiausiai rūpi, jog tai vis labiau darko Vilnių, gožia įžymiuosius jo istorinius statinius… Misionierių sodai jau be sodų… Neries krantinėje naujai projektuojami statiniai paslėps Šv. Jokūbą ir Pilypą kur kas sumaniau, nei kadaise buvo ketinama pasielgti su šventaisiais Petru ir Povilu…

Jau 2016-ųjų gegužė. Ką tik po Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva surengto susirinkimo. Žadėta – senamiesčio gyventojai susitiksią su miesto vadais, kad pasitartų šios centrinės sostinės dalies gerovės didinimo klausimais. Nemažai jaunimo, suinteresuoto automobilių stovėjimo aikštelėm. Atėjo būrelis susirūpinusiųjų suskilusiais šaligatviais, smirdinčiais šiukšlių konteineriais, triukšmu, nešvara. Vienaip ar kitaip, bet visi jie sunerimę vėl dėl to paties, kaip ir prieš keturias dešimtis metų – dėl centrinės ir svarbiausios sostinės dalies gerovės ir autentiškumo išsaugojimo. Juk visažinis internetas jau paviešino ir vieno tokio piniguočiaus pavardę ir kuriamus vadinamuosius „miesto tankinimo“ planus. Tarp jų – ketinimą naujais statiniais užkimšti ilgąjį Vokiečių gat-vės kiemą… Tą patį, kurio gelmėse dar turėtų slypėti mūrinių skliautų likučiai.

Nuostabu, bet dabartiniame „pašnekesyje“, iš tikrųjų – jo imitacijoje, kaip ir anuomet, stengtasi kuo mažiau palikti laiko gyventojams, kad jie, saugok Dieve, nepradėtų rimtai kalbėti apie senamiesčio skaudulius, kurių nors vežimu vežk… Tačiau į valandą su puse turintį trukti renginį elegantiškasis ponaitis meras Remigijus Šimašius vėluoja, o atplasnojęs iškart įspėja: turįs vos keliasdešimt minučių laiko! Supraskite – kyšininkavimu susidirbo jo partija, reikia bėgti gelbėti! Ką jau ten kažin koks senamiestis!

Visą kitą „pašnekesiui“ skirtą laiką turintys užpildyti mero atsivesti vargšai savivaldybės darbuotojai ilgai ir kruopščiai vardija senamiestyje planuojamų nutiesti šaligat-vių, transporto stovėjimo aikštelių ir kitų gėrybių skaitmeninius rodiklius… Šiaip taip pristabdytas drg. R. Šimašius prisipažįsta nė girdėt negirdėjęs, kad po senamiesčio kultūriniu sluoksniu slypi seniausiojo Vilniaus likučiai, kad dėl jų buvo aršiai kautasi sovietmečiu ir laimėta. Juo labiau nežino ir jam nė motais, kad būtent per šią „garažo istoriją“ gimęs Vilniaus šviesuomenės sambūris po dešimties metų tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, jo Seimo ir Tarybos sudedamąja dalimi…

„Rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį“, – šią dr. J. Tornau suformuluotą anuomečių valdininkų veiksmų išvadą kaip nelemtą pranašystę kartoju iš naujo, sklaidydama pageltusių dokumentų aplanką su antraštėmis viršelyje. Viena jų „ДЕЛО №….“. Kita, lietuviška, ranka rašyta, jau bemaž nusišėrusi – „GARAŽAS“…

 


1 Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999. – P. 265–278.

2 Šis ir kai kurie kiti renginyje dalyvavę, dabar jau seniai užmarštin nuėję valdininkai, išskyrus A. Rasteiką, nepasisakė vardų, tad ir protokole, ir čia nei jie, nei inicialai nenurodomi (aut. past.).

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)

2018 m. Nr. 11 / Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos…