Giedrė Kazlauskaitė: „Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12

Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė

Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ – susibūrime, panašiame į giminių balių. Vietoje smalsių tetučių, skardžiabalsių dėdžių, nykių pusseserių ir įkaušusių žentų ten susirinko kitokios giminystės kraujo saistomi veikėjai. Nors susitikimai su giminėmis retai kada būna malonūs, pasak G. Kazlauskaitės, „gimines myli net ir tada, kai jų nekenti“. Porą metų rašytoje jos knygoje narpliojami įvairūs giminystės rezginiai. Ta proga ir kalbamės apie tai, kuo čia dėtas geltonas mineralas ir dingęs Gintaro kambarys.

– Tavo knyga pradedama eilėraščiu „Gintaro kambarys“ ir baigiama „Kardiologijos klinika“. Skaitant tiek pirmąjį, tiek paskutinį, nukrėtė lengvas šiurpas. Ar gali plačiau papasakoti apie šių tekstų ryšį bei atsiradimo aplinkybes?

G. K. Taip, paskutiniajame eilėraštyje netyčia „numarinu“ sa-vo tėvą, nors to daryti nenorėjau, tai viso labo apie infarktą, po kurio jis liko gyvas. Pirmasis tekstas irgi apie jį, nes jo vardas Gintaras. Tėvas yra nelengvas žmogus, mudviejų santykis – nuolatinė kovinė parengtis. Ir visada taip buvo, bet mes gyvenome daugmaž atskirai, be didelės trinties. Ryšį suintensyvino kardiologijos klinika. Nesutampa mudviejų pažiūros, man nuolatos tenka maištauti prieš jo įsitikinimus, kartais ir visu gyvenimu. Tik tiek, kad turiu, deja, ir jo savybių. Mus sieja kraujas. Myliu jį, kiek galiu, – bet ne daugiau.

– Tėtis skaito poeziją? Kaip, pavyzdžiui, reaguoja į taviškę?

G. K. Perskaitęs jau išleistą „Gintaro kambarį“, jis bandė redaguoti istorines detales – įrodinėjo, kad kronikoje parašyta Gaidine, o ne Gaydine. Nemanau, kad rimtai žiūri į šiuolaikinę poeziją, bet po kiekvienos knygos pagiria – esą kažkur veržiuosi, kažko siekiu. Jo knygų lentynoje esu mačiusi Rainerį Mariją Rilke’ę, gal dar kokį Oskarą Milašių. Bet nepasakyčiau, kad visai nesidomi literatūra, neseniai klausė, apie ką naujoji Herkaus Kunčiaus knyga.

– O kaip į rašytoją Giedrę Kazlauskaitę reaguoja giminės – gal skaito ir dalija savotiškus literatūrinius patarimus? Arba komentuoja ir šifruoja asmeninę informaciją? Apsimeta, kad nerūpi?

G. K. Daug metų ir sistemingai dirbau, kad tapčiau neįdomi ne tik savo giminėms, bet ir šiaip nepažįstamiems žmonėms. Jaučiuosi šio to šioje srityje pasiekusi.

– Rašai, jog žmonės neturėtų savintis protėvių nuopelnų, manipuliuoti šeimos traumomis. Kodėl manai, kad traumų negalima paveldėti? Ar represijos bei okupacija tikrai nėra truputėlį kaltos dėl „blausių mūsų gyvenimų“?

G. K. Dabar visi išmokyti, kad traumos paveldimos, ypač daug jų likę nuo karų, Holokausto, pokario, sovietmečio. Man nepatinka šiuo metu madingas užsiciklinimas prie „Ką jie mums padarė“ (nors ši Danutės Gailienės studija ir reikšminga, toji frazė virto visų pasiteisinimų karikatūra, nes sociumas itin greitai pasigavo paviršines reikšmes). Medijose stebiu įvairius teisuolius, kurie arogantiškai moralizuoja ir itin drąsiai moko kitus, kaip gyventi. Negaliu suvokti, iš kur toks pasitikėjimas savimi (ypač viešai skelbiant kokią nors emocingą nesąmonę)? Atradau dėsningumą – neretai jie būna iš garsių ar bent respektabilių šeimų, juos stiprina šeimos istorija, tėvų ar senelių pasiekimai. Tai nėra taisyklė, bet šiokių tokių sutapimų esama. Man nepriimtina, kad dėl istorinių klaidų ar, pavyzdžiui, protėvių kankinystės kai kurie žmonės automatiškai jaučiasi menkesni ar pranašesni už kitus. Tai nesąžininga. Manęs neįkvepia ir kai kurių žmonių noras puikuotis „aristokratiška“ kilme, nors jų protėviai susiję su socialiniu ir ekonominiu išnaudojimu.

Apie traumas galima kalbėti, kai jomis nemanipuliuojama. Deja, dabar kiekvienas greitas išsitraukti kokią nors psichologinę „traumą“, nors jos nepalyginsi nei su karais, nei su trėmimais, nei su represijomis, nei su prievartavimais.

– Tuomet ką manai apie traumų afišavimą kūryboje? Kaip reaguoji į, pavyzdžiui, Linos Buividavičiūtės ar Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės intymiąją poeziją?

G. K. Mano požiūriu, Lina poezijoje pernelyg teoretizuoja (jeigu konkrečiai – psichologizuoja), bet tikrai ne mano galioje nurodinėti jai, kaip rašyti. Vertinu jos savotišką netaisyklingumą – rašo, nes nerašyti negali, nejaučia saiko, painiojasi žanruose. Vitalijos tekstus esu priėmusi be jokio vidinio pasipriešinimo, tačiau kita jos asmenybės raiška (paskaitos motinystės-tėvystės temomis, radikalaus atvirumo programa) sukelia įtarumo, taip. Bet ne tokio, kad visai tą atmesčiau. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pagaliau rašytojos moterys yra išsilaisvinusios iš rašytojų vyrų lūkesčių, kokios jos turėtų būti.

– Domėjaisi Tiškevičių giminės archyvu. Kokie jų gyvenimo faktai padarė įspūdį, kad netgi paskyrei jiems visą eilėraščių ciklą?

G. K. Labiausiai domėjausi Tiškevičių moterimis, jų personalijos man paliko didžiausią įspūdį. Pradėjau nuo labai gražių, išraiškingų nuotraukų – Biarritz kurorte, Palangos dvare, Kretingos žiemos sode. Ypač sudomino Marijos Tiškevičiūtės biografija, jos visuomeniškumas, likimo tragizmas, ryšys su šeimos guvernante. Vaiva Grainytė yra minėjusi, kad Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos, kalbėdamos apie tą atvejį, įvardija ir homoseksualumą. Nepasakyčiau, kad nuodugniai ištyrinėjau archyvą, nesu istorikė; man labiau rūpėjo įspūdis ir atsitraukimas nuo savęs pačios. Panašus įvaizdis gaubia ir Tiškevičių šeimos fotografę, gyvenusią Palangoje, Pauliną Mongirdaitę. Tarpukariu kilmingos moterys gana sparčiai emancipavosi, radikaliai keitėsi jų požiūris į aprangą, funkcijas visuomenėje, todėl net ne romantiniai ryšiai galėjo konstruoti jų queerišką^1* (kvyrišką) mitą.

– Koks Tavo ryšys su Lietuvos dvarais dabar? Turi savo mėgstamiausią dvarą?

G. K. Ne, esu bjauri valstietiškosios kultūros apologetė, labiau mėgstu baudžiauninkų lūšnynus ir komunalinius daugiabučius. Dvarais dabar domimasi dažniausiai komerciniais tikslais, siekiant ten įrengti restoraną / viešbutį ir tokiu būdu pastatą konservuoti, o tai man atgrasu.

– Tai gal turi labiausiai patinkantį daugiabučių rajoną?

G. K. Naujoji Vilnia.

– Kuo jis ypatingas?

G. K. Jame aš gyvenu.

– Mat kaip.

G. K. Naujojoje Vilnioje užkonservuotas 1980–1993 metų laikotarpis, mano vaikystė. Moralinis brežnevizmas, nuolatinė fizinė perestroika ir šiek tiek gariūnmečio. Ten žmonės gyvena labai tirštai, bet nėra landūs, glaudžiai bendraujama tik tarp rusakalbių. Paradoksalu, bet juntama socialinė lygybė – visi gyvena daugmaž panašiai, nespindi prabanga.

– Koks Tavo, kaip restauratoriaus dukters, santykis su antikvariniais daiktais? Ar saugai perduodamų iš kartos į kartą relikvijų?

G. K. Atsainus. Nesu sentimentali, bėgu nuo relikvijų. Negarbinu materijos, ir be antikvaro galima gyventi. Bet kai kuriuos daiktus, suprantama, saugau. Vis dėlto mano daiktynas, palyginus su tėvo, skurdus.

– Turi mėgstamiausią skulptūrą Vilniuje? Tau jos apskritai svarbios?

G. K. Turbūt ne. Į skulptūras žiūriu funkcionaliai – jos turi bū-

ti tinkamos žaisti vaikams, sėdėti paaugliams, važinėti ried-lentininkams ir ne visai bjaurios, kad nežalotų aplinkos. Prie Naujosios Vilnios ligoninės stovi gana daili Vaclovo Krutinio skulptūra, ten eidavome pasislapstyti.

– Tavo nuomone, reikia versti Petro Cvirkos paminklą? Kaip siūlytum vertinti raudonajai santvarkai tarnavusius menininkus?

G. K. Man gana svetimos kolektyvinės, bendruomeninės problemos – pavyzdžiui, miesto aikščių, paminklų likimas, viešųjų erdvių priežiūra. Ten reikia bendruomeninio mąstymo, o aš nemoku būti komandoje. Net keista, Žaliojo tilto istorija nesukėlė man jokių emocijų, tik erzino eskalacijų vulgarumas, todėl stengiausi laikytis nuošalėje, nedauginti įkyraus triukšmo. Ne, Cvirkos neversčiau, nesu barbarė. Konservavimas atrodo ir taupesnis, ir ekologiškesnis. Bet apskritai norėčiau, kad ateityje būtų investuojama į žmones, ne į paminklus.

– Esi verlibrinės poezijos kūrėja, bet štai rinkinyje atsirado ir rimuotas eilėraštis „Vaikų maratonas“. Kodėl?

G. K. Yra ir dar vienas – „Lajų takas“. Tuo noriu parodyti akustinės poezijos mylėtojams, kad dar ne visai degradavau. Prie formos norėčiau triūsti ilgiau, bet man neduota. Čia kaip piešinyje – arba tvirtom linijom, arba užzulinta. Lietuvių poezijoje jau nelengva rimuoti originaliai, be išnaudotų resursų, nebent esi apdovanota išskirtiniu muzikalumu ir gebi komponuoti simfoniškai (ko aš, deja, neturiu).

– Klausaisi dainuojamosios poezijos?

G. K. Ne, bet paauglystėje mėgau Vytautą Kernagį ir „Aktorių trio“. Studijų metais nuėjau į kažkokį festivalį ir supratau, kad mane tai erzina. Nežinau, kas tiksliai, gal pretenzija į atraktyvumą.

– Žinau, kad mėgsti klausytis radijo. O kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose?

G. K. Muzika skamba itin retai, aš esu informacijos narkoma-

nė – klausausi įvairių laidų. Paskutinį kartą visos kartu klausėmės Mozarto; bet tą sugalvojau ne aš ir tai buvo seniai, vasarą. Jaučiausi kalta, kad man, tokiai šmikei, leista girdėti Mozartą. Manau, absoliuti dauguma populiacijos yra neverta jo muzikos.

– Kuo daugiau tekstų tenka perskaityti, tuo mažiau jie pradeda stebinti, o juo labiau priblokšti. Koks tekstas pastaruoju metu sukėlė daugiausia emocijų?

G. K. Man gal labiau emocijų kelia nebe patys tekstai, o autorių pastangos juos pardavinėti – neskoningai režisuoti, montuoti su fotografijomis, statyti videoklipus, iliustruoti, reklamuoti ir panašiai. Bet tai mano ribotumas, šia prasme esu konservatorė, pripažįstu tik klasikinę tradiciją – tekstas arba yra, arba jo nėra. Vis dar apsvaigstu nuo gerų knygų, bet nebūtinai grožinių – pavyzdžiui, nuo kultūrinių biografijų. Neseniai susidomėjau Anna Freud, jauniausia ir mylimiausia Sigmundo Freudo dukterimi. Ji dirbo su Holokaustą išgyvenusiais vaikais, paliko teorinių veikalų apie gynybinius mechanizmus, bandau juos skaityti.

– Iš savo kol kas dar trumpos patirties galiu pastebėti, kad atsiradus vaikui pradedu vėl prisiminti brangiausius vaikystės skaitinius. O tu skaitai dukrai pačios mėgtas knygeles?

G. K. Mano duktė nekenčia knygų, įkalbėti ją ką nors skaityti labai sunku. Be to, retai skaitau jai savo vaikystės knygas – dažniau įsigudrinu rinktis tas, kurių pati neperskaičiau vaikystėje. Neseniai skaitėme „Merę Popins“ – 1970 m. leidimas, vertė Auksė Mardosaitė. Perskaičiau visai kitaip negu mokykliniais metais – krito į akis, kad auklė emociškai šalta, gruboka, rigoristė, nelinkusi į dialogą, nedemokratiška, kelia tiems vargšams vaikams pagarbią baimę. Vaikai ją myli tiesiog už paranormalumą. Ir kiti veikėjai simpatijų sukelia vien paranormalumu, ne kokiomis nors etinėmis savybėmis. Beje, ėjome ir į šią Ramintos Šerkšnytės operą vaikams. Aš, savanaudė, ėjau netgi labiau dėl savęs, dėl galimybės pasimėgauti muzika.

– Nekyla noras imtis šio žanro pačiai?

G. K. Ne, nemoku, neturiu. Vienu metu labai norėjau rašyti paaugliams, net pradėjau. Užstrigau, kažko neturiu, netikiu, nemoku kalbos, slengo. Vaikų knygai reikia klausos.

– Viename interviu esi minėjusi, kad vis labiau suvoki rašytojus tarsi šeimą. Kaip atrodo toji šeima?

G. K. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ pasijuntu kaip kokiame giminės baliuje – užstalės šnekos, blevyzgos, konfliktai, glėbiasčiavimasis. Kaip kiekvienas giminės balius, palieka ir euforijos, ir nuosėdų. Tačiau gimines myli net ir tada, kai jų nekenti. Išmoksti toleruoti net jų kraujomaišą.

– Ar kitų rašytojų stebėjimas, bendravimas su jais feisbuke keičia požiūrį ir į jų kūrybą?

G. K. Iš feisbuko labai nemažai išlošėme – anksčiau tais rašytojais aš nei domėjausi, nei jų pažinojau. Dabar kiekvienas apie save pateikia nemažai informacijos, o kaip aš ją suvirškinu, čia jau tik mano reikalas. Žinoma, pirmiausia jie man yra žmonės, turintys panašių silpnybių. Jei kas nors ir neturi paskyros socialiniuose tinkluose, percepciją formuoja vieši pasisakymai.

– Kaip pakito Tavo santykis su kultūrine spauda nuo pirmųjų publikacijų iki dabar, kai sukiesi šioje virtuvėje jau nemažai metų?

G. K. Nebelaikau jos tokia svarbia kaip kadaise. Kritiškai žvelgiu į mokytojus. Trankau liniuote per pirštus jaunikliams ir darau tą iš meilės. Priešingai negu pačioje pradžioje, esu despotė, autoritarė. Ramiau žiūriu į turinčiuosius viešumo sutrikimą (kai painiojami vieši ir privatūs interesai). Esu atlaidesnė negabiesiems. Gerbiu jaunus entuziastus, jie visada atsiranda iš niekur ir pribloškia kažkuo, ką vadinu „kraujo grupe“. Suprantama, tai ne apie kilmę.

– Kokius tikslus keli sau kaip vyriausiajai „Šiaurės Atėnų“ redaktorei?

G. K. Tai skamba taip išdidžiai… Atsakysiu kaip nors linksmiau: mano tikslas yra užmerkti šiam leidiniui akis, jeigu kartais pusė mėnulio užkristų ant Lietuvos.

– Ar kultūrinei spaudai dar gali ateiti geresni laikai?

G. K. Ne. Geriausieji laikai yra tie, kuriuose gyvename.

– Ilgus metus dirbote Mėsinių gatvėje. Išsikrausčius jau turbūt galima pradėti į vietą žiūrėti su lengva nostalgija. Kokie ryškiausi, netikėčiausi prisiminimai iš ten?

G. K. Ta vieta turėjo mistinės geto dvasios, toje vietoje anksčiau buvo košerinė mėsinė, o dar prieš tai – sinagoga. Iš po grindyse esančių rūsių sklido keistokas kvapas. Neseniai Mėsinių gatvę aplankė pats popiežius Pranciškus, padėjo gėlių prie Holokausto aukų atminimo paminklo. Manau, pats laikas išsikraustyti, nes daugiau ten jau nieko reikšmingesnio neįvyks. Kartą, per Užgavėnes, į redakciją atėjo moteris su raganos kauke, atsisėdo ir sėdi. Bandėme kalbinti, bet ji nieko nesakė, visą laiką tylėjo. Priėmėme tą kaip ženklą.

Beje, kai jau išsikraustėme, parceliuojant paskutinius daiktus, abiejose redakcijose po grindimis sprogo vamzdis. Darbininkai prasigręžė, ieškodami avarijos židinio, ir rado kaulų (buvusiame „Litmenio“ koridoriuje). Manau, čia tik pradžia, ten dar ne to esama.

 

---

1 Nuo žodžio „queer“ (angl.), reiškiančio sąvoka, kylančią iš to, kas sunkiai apibrėžiama, nežinoma, keista, tai nenoras tapatintis su jau esamomis normomis, su tuo, kam nesijauti artimas, tai ir savęs ieškojimas, galimybės būti laisvam.