ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė
2018 m. Nr. 12
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas
Svarstydamas apie 1918-ųjų Respubliką, vis prisimenu Algirdo Juliaus Greimo mintis iš esė „Būti lietuviu“ (1970). Anot jo, tuo metu tauta išlaikė savo brandos egzaminą. Būta demokratijos ir autoritarizmo, vienybės ir nelygybės, vieniems valdžia davė žemės daugiau, kitiems – mažiau. Bet svarbiausia buvo kas kita: „Lietuviui pasidarė savaime aišku, kad jis ne lenkas ir ne gudas, o lietuvis. Jam tapo savaime aišku, kad jis turi teisę, kaip ir kiti, savarankiškai tvarkytis ir gyventi. Kitaip sakant: būti lietuviu jam pasidarė natūralus, normalus, kasdienis jo gyvenimo būdas.“ Tokią savivoką, anot A. J. Greimo, paskatino didžiulis civilizacinis šuolis: per labai trumpą laiką buvo nueita nuo tradicinės žemdirbiškos gyvensenos iki moderniausių europietiško visuomenės gyvenimo, kultūros, technologijos formų. Todėl, kad ir kur dabar būtų lietuvis, jis yra „toks, o ne kitoks dėl to, kad tarp 1918 ir 1940 metų tauta nešiojo – gražiau ar prasčiau pasiūtą – bet savą valstybinį rūbą“.
Manau, kad per šimtmetį ši lietuvių civilizacinė branda aiškiai patvirtinta dar dviem atvejais. Antrasis istorinis egzaminas – tai pusę amžiaus trukusi atkakli rezistencija totalitarizmui. Man į šią sąvoką telpa visos pasipriešinimo formos: ir ginkluota kova prieš sovietinę okupaciją, ir išeivijos veikla Vakaruose, ir laipsniškas laisvėjimas sovietinėje Lietuvoje, ir žydų gelbėjimas Holokausto metais. Bandymai menkinti kurios nors kovos reikšmę ar tarp jų kurti priešpriešas yra labai šališki: pavyzdžiui, kai tikra rezistencija laikoma tik ginkluota partizanų kova, arba priešingai – kai ji juodinama; kai nubraukiama kantraus kultūrinio priešinimosi sovietmečiu reikšmė. Tikiuosi, kad iš laiko distancijos vis labiau matysis esmė: per okupaciją lietuviai neprarado savo gyvenimo būdo, bet atlaikė ir galiausiai įveikė XX a. totalitarizmą. Tam reikėjo kruvinų aukų, asmeninės drąsos, kartais – iki absurdo stipraus tikėjimo, kartais – kompromisų ir gudrumo. Būta moralinių klaidų, apakimų, išdavysčių ir savų nusikaltimų. Tačiau geležinę uždangą suaižė daugybė rezistencijos daigų. Nors ir labai skirtingi, jie pusę amžiaus stiebėsi viena kryptimi. Manyčiau, tai ne kas kita, kaip suvereni tautos valia – Jea-no Jacques’o Rousseau apibrėžtas fenomenas.
Ir trečiasis šimtmečio išbandymas – tai demokratiškos respublikos atsikūrimas, žlugus sovietų imperijai. Didysis stebuklas – ne pati revoliucinė Sąjūdžio euforija, ne ekstatiška maišto vienybė (kokios Europos tautos jos neišgyveno?), bet tai, kad ši revoliucija buvo taiki, dainuojanti, „gandiška“; tai, kad ji neatvedė į naują agresiją, į brutalų kitaminčių persekiojimą ar nacionalistines žudynes, kokios pratrūko Balkanuose. Įvairių pavojų, naujo autoritarizmo pagundų, chaoso kurstymo, oligarchijos įtakų būta – bet didžiausių grėsmių pavyko išvengti. Respublikos pagrindu vis dėlto tapo taikus, vakarietiškas demokratizmas. Visuomenė ėmė iš naujo, kad ir sunkiai, mokytis jo abėcėlės. Todėl šiandien akivaizdus mūsų gyvenimo skirtumas, palyginus su kaimyninėmis tautomis, kurios šio išbandymo XX a. gale, deja, neatlaikė – Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova…
Tad mūsų šimtmečio kultūra ir literatūra, kurią vis geriau pažįstame, atstatydami anksčiau uždraustas, iškraipytas ar nepripažintas jos dalis – tai atviras lobynas, iš kurio galime laisvai rinktis tai, kas atrodo svarbu šiandien ar rytoj. Tarkim, iš prieškario respublikos aš asmeniškai, kaip sau svarbius pradmenis, renkuosi Vaižganto vitalizmą ir Kazio Binkio avangardą. Iš karo laikų – Vytauto Mačernio bei Broniaus Krivicko egzistencinę rimtį ir Onos Šimaitės altruizmą. Iš išeivijos – Marijos Gimbutienės mitus, Vytauto Kavolio liberalizmą, Algimanto Mackaus ir Antano Škėmos įtampas. Iš sovietmečio – Justino Marcinkevičiaus magiją, Tomo Venclovos kriticizmą ir Sigito Gedos vaizduotę. Iš Atgimimo – Meilės Lukšienės humanizmą ir Ričardo Gavelio chirurgiją. Neišsiverčiu be Česlavo Milošo atminties ir Abraomo Suckeverio optikos. Tai – tik mažojo asmeninio kanono dalis. Kiekvieno jis savitas. Visas klausimas – kaip šiuos paveldėtus šimtmečio genus pavyks jungti toliau, ką naujo iš jų sukursim.
Kaip visada, dabarties situaciją analizuoti nelengva: trūksta distancijos, daug nežinomųjų. Tenka bent šiek tiek kliautis intuicija, atmosferos pagava. Kai pradėjau galvoti apie dabartį, mintyse iškilo klasikinio lietuviško kino kadrai – 1987 m. sukurto Algimanto Puipos ir Rimanto Šavelio filmo „Amžinoji šviesa“ pradžia, jos peizažas. Pamario kaimai, Rusnės apylinkės, užlietos potvynio. Žmonės brenda vandeniu, plaukia valtimis su daiktais, ieškodami aukštesnių vietų, kur prisiglausti. Visi susispiečia vienoje dar neužlietoje sodyboje. Kalbasi, kad tuoj visai paskęs. Tačiau vanduo iš lėto pradeda slūgti. Vėl išnyra ir ima jungtis tarpusavyje žemės plotai, salos, pažliugę keliai.
Dabartinėje Lietuvoje dažnai apima pojūtis, kad vis dar brendame. Per iki galo neatslūgusius seno tvano vandenis: nepagarbą žmogui ir jo nevertinimą, jėgos diktatą, tylų konformistinį paklusnumą, asmeninės atsakomybės vengimą, bendruomenės ryšių silpnumą, tarpusavio įtarinėjimą. Sovietinio tvano šlynas užsiliko kur kas ilgiau, negu to buvo galima tikėtis, – ne tiek tikrovėje, kiek mentalitete. Atrodo, kad prieš šimtmetį iš imperinio palikimo Lietuva išsivadavo kur kas greičiau ir ryžtingiau.
Tačiau kartu tenka bristi ir per naujai atplūdusias vandens mases: kapitalistinį pragmatizmą, trumpalaikės komercinės naudos vaikymąsi, manipuliavimą viešąja erdve, nepagarbą savai kultūrai ir jos tradicijoms, bešaknį egoizmą ir kartu susimenkinimą prieš didįjį Kitą – Vakarus. Posovietinėje erd-vėje šios mentalinės būklės jungiasi: nauji vandenys dažnai pakelia senąjį dumblą. Profesorius Leonidas Donskis yra įžvalgiai rašęs apie tai, kaip vėlyvojo sovietmečio, Brežnevo laikų cinizmas Lietuvoje transformavosi į naują, neva „vakarietišką“, merkantilinį cinizmą, kaip abu kartu jie atsigręžia prieš tikrąsias europietiškas vertybes ir bendruomenės tapatumą.
Taigi pojūtis toks, kad tvirtos žemės, sausų kelių po kojomis Lietuvoje daugėja, bet pamažu; kartais juos pasiglemžia naujas potvynis ir vėl tenka keltis į aukštesnes vietas. Nuo anos, 1918-ųjų metų Respublikos visuomenės gerokai skiriamės savijauta. Greitą anuometinę pažangą, civilizacinį šuolį labai lėmė optimizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, modernumu – be abejo, kartais naivus ir turėjęs savų pavojų. Dabartinę būklę – gana lėtą, painią, stabčiojančią kaitą – turbūt ne mažiau lemia skepsis, abejojimas savimi ir tvirta žeme po savo kojomis. Akivaizdu, kad su šia vidine būsena, ne tik su ekonominėmis priežastimis, yra susijusi ir emigracijos – neadekvačiai gausios tokiai mažai tautai – problema.
Vis dėlto dabarties peizaže labai svarbus yra ir vėjas – laisvės, įvairovės, europietiškų akiračių, brandžios kultūros, kūrybingos saviraiškos, socialinio teisingumo kryptis. Šis vėjas stiprus, kaip niekad persmelkęs ir literatūrą, ir jaunąją studijuojančią kartą. Tad ir komplikuotos dabarties paveikslą norisi baigti prieškario dvasia, vaižgantiškai ar binkiškai: tokiam vėjui pučiant, žemė džius.
Kaip sako žydiška patarlė, visų ateities spėjimų lemtis vienoda: a mentsh trakht, un Got lacht (žmogus galvoja, o Dievas kvatoja). Bet jeigu Jis per ateinantį amžių šiai žemės vietai, kur gyvename, šypsotųsi palankiai, tai norėtųsi, kad lietuvių literatūroje vėl iškiltų didelio talento rašytoja ar rašytojas, kuris įeitų į pasaulinės literatūros kanoną. Taip, kaip Baroko laikais pasaulinę reikšmę pasiekė Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XVIII amžiuje – Kristijonas Donelaitis, XIX šimtmetyje – Adomas Mickevičius, o XX-ajame – Česlavas Milošas. Tikiu, kad tokį vardą turėsime ir šiame amžiuje (gal jau moters?).
Antra, viliuosi, kad lietuvių literatūra išliks ir stiprės kaip žodžio menas, o ne laikina pramoga ar propaganda, ir kad bus pakankamai žmonių, kuriems šio lietuviško žodžio meno reikės.
Trečias noras – dar nekuklesnis. Būtų gerai, kad lietuvių literatūra prisidėtų prie to, jog pasaulio kultūra išbristų iš dabartinių vertybinių, ekologinių aklaviečių ir pereitų į naują, darnesnę būklę.
Ryžtuosi lažintis: 2118-aisiais lietuviškos knygos tebeis.
Rašytoja Renata Šerelytė
Atsakant į šį klausimą turbūt geriausia remtis gyvenamuoju laiku, šiek tiek praplečiant jo ribas ir siejant ne tik su savo gyvenimo datomis, bet ir su įvykiais, asmenybėmis, kurios tarsi išeina už asmeninio gyvenimo ribų. Todėl man labai svarbus atrodo partizaninis pasipriešinimas – jo pradžia, jo eiga, jame dalyvavę žmonės, jų palikti liudijimai. Partizaninis karas glaudžiai susijęs su visa tolesne laisvės kova – su paskutiniuoju partizanu Antanu Kraujeliu, kuris žuvo 1965 metais, su Helsinkio grupės įkūrimu, su Romo Kalantos susideginimu, su Lietuvos laisvės lygos veikla, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimu ir dvasininkų priešinimusi sovietinių okupantų vykdomai politikai. Ne veltui popiežius Pranciškus, atvykęs vizito į mūsų šalį, Lietuvos Bažnyčią pavadino kankinių bažnyčia. Tai liudytų Mečislovo Reinio, palaimintojo Teofiliaus Matulionio, Juozo Zdebskio, Broniaus Laurinavičiaus ir daugelio kitų kunigų pavardės.
Manyčiau, kad jeigu nebūtų buvę partizanų, kurie įkvėpė, anot Adolfo Ramanausko-Vanago, „sveikąjį tautos kamieną“ toliau priešintis ir nepasiduoti dvasinei mirčiai, nebūtų buvę nė Sąjūdžio, kuris tiesiog išsprogdino visą tą nuolatinio melo ir paniekos žmogui kupiną sovietmečio tvarką. Prisimenu, kaip mane 1988 m. krėtė šiurpuliai nuo mitinge ištartų žodžių – „Lietuvos valstybė“. Būtent – valstybė. Tai atrodė kertinis žodis, kuriame koncentravosi viskas – nuo praradimo kartėlio iki širdį gniaužiančio pasididžiavimo. Šiandien kai kurie visuomenės veikėjai ir politikai galbūt norėtų, kad liktų tik „Lietuva“. Bet jeigu liks tik „Lietuva“, o išnyks „valstybė“, nieko gero iš to nebus.
Todėl visi darbai, nesvarbu, ar juos dirbtų politikas, ar verslininkas, ar inteligentas, – jeigu jie skirti Lietuvos valstybei, darnios ateities viltis neblėsta. Jeigu viršų ima siauraprotiškas nacionalizmas ir Lietuvos kaip uždaro tautinio geto įsivaizdavimas – tokiu getu ir liksime.
Įvykiai, kurie šiuos metus padarė nepamirštamus, buvo du. Tai popiežiaus Pranciškaus vizitas, kuris suteikė nepaprastą stiprybės ir vienybės jausmą, nepatirtą jau seniai, ir A. Ramanausko-Vanago palaikų radimas, identifikavimas ir iškilmingas perlaidojimas.
Tiesa, kaip nepaminėti MO muziejaus atidarymo. Tiksliau, privačios iniciatyvos, nukreiptos į meną. Manyčiau, kad tokio atvejo šiuolaikinėje mūsų kultūroje dar nebuvo. Ir tai teikia vilčių, kad ir toliau bus tikros mecenatystės atvejų. O ne dirbtinės ir išpūstos, kai menai ir kultūra finansuojami iš valstybės lėšų ar nesumokėtų tai pačiai valstybei mokesčių.
Na, laisvės rašyti niekas nevaržo, asmeninės drąsos kūrėjams irgi netrūksta, galimybių prasimušti, susilaukti populiarumo ir realizuoti save – taip pat. Nors tokiai mažai rinkai kaip mūsų toks baisus antplūdis rašytojų atrodo lyg ir neproporcingas – rašo juk visi. Kulinarai, sportininkai, mitybos specialistai, bioenergetikai, žurnalistai, kelionių organizatoriai, vedybų ir laidotuvių planuotojai, verslininkai, mokslininkai ir t. t. Na, čia nebūtų didelės bėdos; kaip sakoma – jeigu žmogus nori, tegu rašo, bet skaityti, ką jis parašė, nebūtina. Skaitytojas atsirenka tai, kas jam įdomu. O skaitytojų grupės labai įvairios – nuo profesionalų iki marginalų. Bet šiaip jau mėgėjiškos literatūros – o ir kultūros – dominavimas akivaizdus. Bet juk gyvename demokratiškoje šalyje, taigi ko nors kito tikėtis sunku. Kultūra taikosi prie vartotojo, o menininkas, kuris prie vartotojo neprisitaiko, rizikuoja tapti vienišu genijumi, kurio likimas nenuspėjamas.
Tačiau labai nesinorėtų, kad rašytojas taptų tik rinkos dalimi, besivaikančia literatūrinių madų. Arba – išlaikytiniu, elgeta, prašytoju, kurį reikia remti, šelpti, guosti, kuris verkšlena ar net rauda. Rašytojo profesionalo darbas toks pat svarbus ir vertingas, kaip ir kitų, toks pat atsakingas ir sunkus. Todėl rašytojas turėtų būti visavertis ne tik kultūros lauko, bet ir rinkos bei ekonomikos dalyvis. Ir kad jis pats tai suprastų.
O šiaip jau labai nesinorėtų, kad rašytojai – ir apskritai inteligentai – būtų inertiška visuomenės dalis, kuriai menas ir kūryba svarbiau už Tėvynę. Už visa tai, kas joje vyksta – gero ir negero. Kad jaustųsi aukštesni ir geresni už kitus. Kad sakytų, jog politika – ne man, nes ji „nešvari“, o aš tai toks gerutis, nenoriu išsipurvinti.
Kai mes nenorime išsipurvinti, į valdžią ateina žmonės, kurie paskui nesibodi versti purvo ne tik ant kultūrininkų, bet ir ant visų žmonių. Svarbu, kad inteligentai būtų karšti arba šalti – bet tik ne drungni, kuriuos belieka išspjauti.
Na, didaktika niekur nedingo, ypač mėgėjiškoje literatūroje. Jos formos gal šiek tiek modernesnės, bet esmė ta pati. Vaikų literatūros specialistai, kurie perskaito bene visą šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybą, skirtą vaikams, tarp jų – ir mėgėjų, galėtų paliudyti, kad neretai netgi forma (kirčiavimas, sintaksė ir kt.) stulbinamai primena XIX a. kūrinėlius. Taigi šiuolaikinėje literatūroje veikiausiai galima rasti ir daugiau tokių žavių senienų.
Įsivaizduoti, kokia literatūra bus, nesiimsiu, nes, pasak Simone᾿os Weil, vaizduotė – šėtono įrankis. Maištingų jaunųjų, griaunančių visus autoritetus, buvo ir visada bus, kaip ir tradicinio pasakojimo romanų ir kitų kūrinių. Išliks poezija – gurmanams ir snobams (dainų tekstų, mėgėjiškų kūrinių ir eiliakalių popso poezijai nepriskiriu). Prie jos nedrąsiai šliesis novelė – tokia pat snobiška, nes ji neįdomi rinkai taip pat, kaip ir eilėraštis. Romanai turėtų plonėti ir koncentruotis, nes, ko gero, uždusim nuo žodžių, kurie mažai ką bereiškia.
Šiaip nesitikiu nieko naujo, bet viliuosi, kad, rašytojams išliejus kūrybinį įtūžį ir patenkinus narciziškumą, galbūt reprezentatyviu pagaliau taps detektyvo žanras, toks, koks jis turi būti: paslaptingas, bet paprastas, be specialiųjų efektų ir teatrališkumo, žvelgiantis į žmogaus sielą. Ir kad nepritrūks gerų kūrinių jaunimui ir vaikams, nes jiems tokių knygų labiausiai reikia.
Rašytoja Birutė Jonuškaitė
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga įsivaizduoju, kad yra sukurta vaikiška dėlionė, atitinkanti šalies geografinius kontūrus, susidedanti iš mažų, skirtingų detalių, vaizduojančių žymiausius, labiausiai kraštui nusipelniusius žmones. Detalės turėtų nepriekaištingai tarpusavyje jungtis ne tik fizine, bet ir turinio prasme, tarkim, centre, kaip ir dera patriarchui, sėdėtų Jonas Basanavičius, iš vienos jo pusės galėtų įsitaisyti Jonas Jablonskis su „Lietuvių kalbos gramatika“ po pažastim, o kitoje susikaupęs Maironis eitų pasivaikščioti su jo minčių besiklausančiu Juozu Naujaliu. Netoliese įsikurtų visą gyvenimą tautą žadinęs Vaižgantas ir Vincas Krėvė-Mickevičius su savo Dainavos šalies žmonėmis, – man abu vienodai brangūs, minėtini ir visai be reikalo gerokai primiršti. Labai mielai glaustųsi viena prie kitos Dvi Moteri: „feministė“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vyriausia Steigiamojo Seimo narė, ryškiausia to meto moterų judėjimo dalyvė. Visai neblogai būtų Algirdą Julių Greimą ir Kazį Jankauską, karo metais Šiauliuose įkūrusius literatūrinį almanachą „Varpai“, sujungti į plotelį, kuriame atsirastų ir Antanas Škėma. Dalia Grinkevičiūtė, nesulaukusi antrosios Nepriklausomybės, galėtų įsikibti į parankę Vladui Kalvaičiui, kurio, deja, rugsėjo pradžioje netekome.
Kiek turėtų būti tokių detalių? Jeigu šimtmetis – tai tradiciškai šimtas? Banalūs tie šimtukai, jie realybės neatspindi. O ir kas bus toks drąsus ir nuspręs, kurie buvo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje? Vienų atmintyje iškiltų Sigitas Geda, kitų – Justinas Marcinkevičius, treti pasigautų Bernardą Brazdžionį ir imtų vėl šaukti tautą jau visai kitokiems tikslams. Kaip pasverti visų jų nuopelnus?
Manau, kad kiekvienas dėlionės kūrėjas sudarytų skirtingą sąrašą. Ir kiekvienas būtų savaip teisus. Ir tų detalių prisirinktų tiek, kad dėlionė nuolatos didėtų, plėstųsi mūsų šalis. Žinoma, tai nebūtų vientisa mozaika, liktų nemažai ir gėdingų tuščių vietų. Jų neįmanoma būtų užpildyti net ir guodžiantis, kad vokiečių okupacijos metais šalia žmogžudžių egzistavo ir tylusis žydus gelbėjusių teisuolių būrys.
Taigi labai greitai suprastume, kad ne vien žymios asmenybės stiprino „tautos politinę valią, kėlė pilietinį visuomenės sąmoningumą“. Vien tas faktas, kad galingą armiją ir tobulą prievartos mechanizmą turinti valstybė daugiau kaip dešimt metų neįstengė sunaikinti partizanų (pagal Marių Ivaškevičių – paskutiniais pasipriešinimo metais telikusių saujelės „kaimo bernų, mažai tenutuokiančių apie garbę ir žmoniškumą“1, pagal kitus – Stasio Šalkauskio dvasia išugdytų sąmoningų visuomenės narių, veikliausių valstybės piliečių) judėjimo, byloja ne tik apie jų neįtikėtiną stiprybę, sumanumą ir ištikimybę savo idealams, bet ir apie visos tautos
nesunaikinamą laisvės troškimo geną. Pagarbos vertos ne vien tokios iškilios asmenybės kaip generolas Jonas Žemaitis ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, visiems laikams palikę ryškų įrašą mūsų šalies istorijoje, bet ir daugybė „tylos vaikų“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Prisiminkime Vytauto Kubiliaus parengtą antologiją „Anapus rudens“ (1995): Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas), Vytenis Imbrasas, Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, tragiško likimo partizanė Diana Glemžaitė, mums palikusi poezijos rinkinį „Mes mokėsim numirt“ (1994). Partizanai be eilinių juos maitinusių, slėpusių, šelpusių, jų mintis spausdinusių ir platinusių, savo ir savo šeimų gyvybėmis rizikavusių žmonių nebūtų taip ilgai išsilaikę. Kad ir kaip būtų keista, bet šiame totalios priežiūros rezervate žmonės sugebėjo kovoti, kurti, rašyti, atrasti sau artimus pašnekovus, dalyvauti Lietuvos Helsinkio grupės veikloje.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad per visą okupacijos laikotarpį dažniausiai į KGB kalėjimus ir į tremtį ėjo žmonės, drąsiai kovoję už bažnyčios ir tikinčiųjų teises, tikėjimo laisvę, leidę „Katalikų bažnyčios kroniką“, tokie kaip kun. Juozas Zdebskis, vienuolė, disidentė Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kun. Julius Sasnauskas ir daugybė kitų, jiems talkinusių žmonių, apie kurių egzistavimą ir jų veiklą ilgą laiką daugelis Lietuvos piliečių nieko nežinojo. Juk ne visi bandė klausytis „Amerikos balso“, per kurį, tarkim, Tomas Venclova pranešdavo apie šiuos ir kitus Lietuvoje persekiojamus tautiečius. Daugelis ir apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, visą gyvenimą kovojusį prieš sovietų, o karo metais – ir vokiečių okupacinę valdžią, išgirdo tik pernai, kai 2017-ieji buvo paskelbti jo metais ir ant bažnyčių atsirado plakatų su jo atvaizdu. Panašiai mažai kam žinomas ir pogrindžio spaustuvę savo sodyboje, po namu iškastame požemyje įsirengęs, š. m. kovo 16 dieną anapilin iškeliavęs Vytautas Andziulis, sovietinės okupacijos metais išspausdinęs ir kartu su Juozu Bacevičiumi išplatinęs dvidešimt trijų pavadinimų draudžiamus leidinius, kurių bendras tiražas – šimtas trisdešimt aštuoni tūkstančiai egzempliorių. Spaustuvė-leidykla nesusekta veikė dešimt metų (1980–1990). Be tokių šventai savo veiklos prasme tikinčių žmonių, be jų užsidegimo kažin ar būtume ėję į Sąjūdžio mitingus, o tuo labiau – ginti Televizijos bokšto ir parlamento.
Turbūt teisus buvo Gintaras Beresnevičius, sakydamas, kad „esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje – žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa šviesa“2. Manau, kad be to atviro iš visų pusių horizonto ir šviesos – ne tik tiesiogine prasme – lietuvis, kaip ir kiekvienas žmogus, negali gyventi. Jis visada stengiasi išsiveržti iš narvo. Klausimas, kaip tą daro. Mane žavi mūsų tautos vidinė stiprybė, retai sutinkamas susitelkimas, pasitikėjimo kultūra: juk ne smurtu, ne tūkstančių kraują praliejant buvo paskelbta 1918 metų Nepriklausomybė, ne ginklais, o Dainuojančia revoliucija išsikovojome laisvę ir antrą kartą – 1990-aisiais. Taip gali elgtis tik nepaprastai daug kuriančios, o ne griaunančios potencijos turinti tauta. Man regis, mes tuo ir skiriamės nuo savo didžiojo kaimyno, kuris su nuožmia agresija puola viską beatodairiškai naikinti, net nesusimąstydamas, ar įstengs vėliau ką nors ant griuvėsių suręsti. Išskirtinį lietuvių kūrybingumą įžvelgiu net ir tokiuose dalykuose kaip apranga. Atsimenu, kaip studijų metais grožėjausi merginų išradingumu: parduotuvės tuščios, o kas antra studentė ant podiumo galėjo demonstruoti niekur neregėtas madas, nes kiekviena buvo šį tą nusimezgusi, pasisiuvusi, sugalvojusi savą stiliuką. Net ir tuose kepuraičių ar megztinių raštuose buvo daug maištingos poezijos, protesto prieš sovietinę niveliaciją. Lygiai kaip ir ilgaplaukių, džinsuotų vaikinų tylų protestą išreiškianti laikysena.
Aišku, galima sakyti, kad mums pavyko, nes taip susiklostė įvairios istorinės ir politinės aplinkybės, kad 1990 m. mums „leido“ išsivaduoti. Mums pavyko, nes visi judėjimai, iniciatyvos, darbai skatino bendraminčius burtis, mums pavyko, nes kuo daugiau šalį engė sovietinis, prieš žmogaus orią prigimtį nukreiptas rėžimas, tuo didesnės vertės įgavo eilinių žmonių namuose saugomas ir puoselėjamas padorumas, tiesa, sąžinė, o podraug ir lietuvių kalbos žodžiai, dargi neretai – gimtosios tarmės. Tai buvo ta terpė, kurios net ir ši okupacija negalėjo įveikti. Juk mes jau buvom užgrūdinti spaudos draudimo metų, jau išsaugoję savo brangiausią turtą naktimis per rubežius gabendami knygas drobiniuose maišeliuose, jau įrodę sau ir kitiems, kad nei kazokai, nei saugumas neįstengs mūsų užčiaupti. Kasdienė šneka, lietuviškai skaitomos knygos, dainuojamos liaudies dainos, puoselėjamos tradicijos be garsių protesto šūkių deklaravo laisvės troškimą. Nors būta, žinoma, ir jų: dėlionės detalės turėtų atspindėti ir to meto hipių, andergroundo judėjimus, drąsias Kazio Sajos dramas, Beno kelionę į Nidą, Rašytojų sąjungos kavinėje diskutuojančius Ričardą Gavelį ir Saulių Tomą Kondrotą.
Ar tikrai išlaisvėjome? Mes dabar esame kaip atomai, gyvenantys greičiau šalia nei vienas su kitu. „Suapvalėjome“ visomis prasmėmis, – neliko įdubų ir išgaubimų, kurie leido mums susiglausti. Pasikeitė ir dėlionės detalių dydis – vienos labai išsipūtė, kitos – sumažėjo, susitraukė į varganos senutės kumštuką. Tačiau pasaulis niekada nebuvo, nėra ir nebus tobulas. Visais laikais jame virė kovos dėl vietos po saule. Visais laikais kas nors norėjo laimėti kitų sąskaita. Taip nutiko ir Lietuvoje. Puikiai žinome, kiek per pastaruosius dešimtmečius buvo padaryta savanaudiškų sprendimų, kaip, prisidengus demokratijos kūrimo lozungais, buvo didinama socialinė atskirtis. Šiuolaikinis socialinis elitas nedaug kuo skiriasi nuo buvusios sovietinės nomenklatūros, nebent tuo, kad jam būdingas dar didesnis įžūlumas, savivalė ir arogancija. Tarp dabartinių jų atstovų vargu ar rastum tokį (kaip, pavyzdžiui, signataras Saliamonas Banaitis, savo lėšomis išspausdinęs ir išleidęs per milijoną egzempliorių knygų), kuris susirūpintų savo tauta, jos kultūra, jaustų atsakomybę už šalia esantį, už skurstančius. Jungtinių Tautų tyrimai skelbia, kad pagal dosnumą lietuviai yra priešpaskutinėje vietoje, kad esame mažiausiai atjaučiantys, mažiausiai empatijos pasaulyje turintys žmonės. Godumas ir egoizmas, padorumo ir pilietinės atsakomybės stoka, puikiai suvešėję sovietmečiu, rado idealią terpę atgimstančioje Lietuvoje: „iškiliųjų“ sovietmečio veikėjų armija tik pakeitė kryptį – atkapstę savyje naują „patriotizmo“ rūšį, triukšmingai nusisuko nuo Rytų ir puolė su dideliais samčiais į Vakarus… Jiems iš paskos, žinoma, patraukė puikiai nomenklatūrininkų amatą išmanantys jų vaikai ir vaikaičiai, sugebantys labai mikliai įsisavinti Lietuvai skirtus ES milijonus. Šių dienų politologai tvirtina, kad didžiausia mūsų problema yra „neįvykusi valstybė“, kad Lietuvoje nėra kritinės masės žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų gyventi pagal priimtas taisykles – Konstituciją. Nemažėja nepasitikėjimas valstybės ir savivaldybių institucijomis: korumpuočiausiomis ekspertai įvardija sveikatos apsaugos įstaigas, teismus, policiją, Seimą ir vyriausybę. O valstybė be teisingumo, anot jų, – tik plėšikų gauja.
Anuomet poetas klausė: Lietuva, kur tu eini? Šiandien pakraupę nuo valdininkų ir politikų korumpuotumo tyliai arba garsiai klausiame: kur skrieji aukštomis estakadomis? Mat vienu iškalbingiausių simbolių, bylojančių, į kur per pastaruosius trisdešimt metų lėkė Lietuva, galėtų būti trisdešimt penkis milijonus eurų kainavusi naujoji Vilniaus estakada iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę. Tuometinis miesto meras Artūras Zuokas 2012 metų birželį „įkasant simbolinę kapsulę neslėpęs, kad jeigu miestas galėtų rinktis, šiai estakadai skirtas lėšas panaudotų kitoms reikmėms – viadukas neatrodė būtinas“3. Tai kas gi vis dėlto privertė merą imtis nebūtinos statybos? Anų dienų aiškinimas, kad didelis transporto priemonių srautas, plūstantis Geležinio Vilko gatve nuo Savanorių prospekto pusės, negali patekti į biurų bei administracinių patalpų kompleksų zoną, vadinamą Verslo trikampiu (A. Goštauto, J. Jasinskio ir Geležinio Vilko gatvių ribojamas plotas), šiandien skamba juokingai. Dabar jau kiekvienam kvailiui aišku, kad jeigu tame trikampyje nebūtų įsikūrusi „MG Baltic“ būstinė, nebūtų buvę ir to viaduko… „kai mieste dar nepastatytas aplinkkelis, kuris galėtų didelę dalį transporto nukreipti nuo Geležinio Vilko gatvės. <…> Tuo tarpu ten, kur išties labai sudėtingas eismas, pavyzdžiui, Kalvarijų–Žalgirio, arba Kalvarijų–Ozo gatvių sankryžose, nieko nedaroma. Deja, tokių vietų Vilniuje ne viena ir ne dvi, ir jų tik daugėja“4.
Vietų Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime, kuriose „sudėtingas eismas“, diena iš dienos daugėja. Bet jų nemato aukštomis estakadomis skriejantys tautos išrinktieji. Nesistebiu, tokiame aukštyje, tokiu greičiu lėkdamas ką gali pastebėti? Turbūt baisiai juokinga būtų priminti jiems apokaliptinį perspėjimą: „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17). Kas lieka tūlam po brangiomis estakadomis bandančiam iš minimumo išgyventi piliečiui? Ką daryti tiems šešiems šimtams tūkstančių žmogelių, kurie seniai egzistuoja žemiau skurdo ribos? Turbūt paklausyti Josifo Brodskio patarimo, kad „šioje šviesoje – ar, veikiau, patamsyje – jūs turite suktis kaip namų virtuvėje, t. y. valdyti pasaulį patys. Vis dėlto net savo pačių rankom užmaišę tešlą pyragui, turite būti pasiruošę tam, jog, labai tikėtina, teks ragauti po lygiai ir dėkingumo, ir nusivylimo“5.
Nusivylusi visuomenė puola kaltinti, keikti oligarchus, taip pati sau užkirsdama kelią ką nors pakeisti. Apie penkiasdešimt procentų Lietuvos piliečių neina į rinkimus, o paskui būna labai nepatenkinti, kad kažkokie ne tie tvarko jų gyvenimą. Kiti, dar nepraradę klajoklių geno, tiesiog susikrauna lagaminus ir išvyksta svetur.
O kaipgi su dėkingumu? Gilbertas Keithas Chestertonas yra pasakęs: „Visokios laimės matas yra dėkingumas.“ Taigi turėtume būti dėkingi už Lietuvą tiems, kurie ją tarpukariu kūrė, kurie sovietmečiu stengėsi išsaugoti. Dėkingi idealistams, dėkingi kovojusiems, žuvusiems ir tiems, kurie priėmė teisingus sprendimus, ėjo į tremtį, kalėjimus, aukojosi, dirbo neprarasdami vilties būsimų kartų, vadinasi, – mūsų – labui. Žinoma, nesitikiu, kad kada nors apie tai prabils žiniasklaida, nes jos „kultūrą“ atspindi visai kitos temos, štai „Lietuvos ryto“ pirmojo puslapio penkiasdešimt tris procentus informacijos (lenkų dienraštyje „Rzeczpospolita“ – tik pustrečio procento) sudaro su nusikaltimais, smurtu, katastrofomis susijusios aktualijos, kuriomis uoliai nuolatos maitinama tauta. O juk gerai pagalvojus, teisi yra viena žymiausių Vokietijos psichoterapeučių Christa Meves, tvirtinanti, kad „kiekviena kultūra prasideda nuo dėkingumo. Tik dėkingam pažįstamas įsipareigojimas perteikti toliau tai, ką gauna“.
Gavome nemažai, ir ką padarėme? Užuot, pagal senolių posakį, kad metęs į priekį – visada rasi, investavę į kultūrą, švietimą, meną, į jauną žmogų, mes metam tik į savas kišenes ir auginame nusivylusių, emigruojančių, depresuojančių tautiečių gretas. Vieni nedorai lobsta, kiti juos kritikuoja ir smaginasi skandalais. Tačiau demonstratyvų cinizmą ar panieką savo tautai ir valstybei deklaruoti – ne itin išmintingas ir tik trumpalaikio populiarumo sulaukiantis užsiėmimas. Ne veltui sakoma, kad ne apie naujo triukšmo, o apie naujos vertybės išradėjus sukasi pasaulis, kad valstybei turėtume tarnauti asmeniniu pavyzdžiu, o ne kalbomis. Kur kas daugiau pastangų reikia norint ką nors prasmingo ir nesavanaudiško nuveikti, stengiantis, atsikračius savo išpampusio ego, nepakantumo kitaip mąstantiems, pamatyti šalia esantį ir drauge kurti saugią ateitį.
Neseniai teko lankytis Šalčininkų rajone ir pasižvalgyti po legendinę 1769 metais didiko, kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio įkurtą trijų tūkstančių hektarų ploto Paulavos respubliką, kurioje gyveno apie tūkstantį žmonių. Ši neilgai gyvavusi (iki lemtingų 1795-ųjų) vienintelė to meto Europos miniatiūrinė valstybė turėjo savo įstatymus, kariuomenę, nuosavą herbą, vėliavą ir pinigus, ir, kas svarbiausia – joje nebuvo korupcijos. Prieš beveik pustrečio šimto metų P. K. Bžostovskis suprato, kad reikia leisti valstiečiams laisvai tvarkyti savo turtą (kai tuo tarpu likusioje Lietuvos, kuri tuomet jau priklausė carinei Rusijai, teritorijoje baudžiava panaikinta tik 1861-aisiais…), įsteigęs mokyklą skatino juos šviestis, vertė jiems knygas. Kiekvienas Paulavos respublikos gyventojas privalėjo mokėti skaityti ir skaičiuoti. Karinei tarnybai tinkami vyrai buvo mokomi ne tik karinių paslapčių, bet ir šokti. Nykštukinę, bet savo demokratija ir narsa išgarsėjusią Paulavos respubliką buvo pripažinęs ir pats Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
O ką mes darom su savo laisva Respublika? Kažkam labai rūpi jos destrukcija, smarkiai spartėjantis grimzdimas į neaiškų pasaulinį darinį, populiariu pavadinimu „Globali Lietuva“. Užsienio reikalų ministerija informuoja: „Globali Lietuva“ – tai Lietuvoje ir užsienyje gyvenanti Lietuvos tauta, jungiama bendros lietuviškosios tapatybės ir istorinės atminties, kuri naudodama kūrybinį savo potencialą aktyviai įsitraukia į Lietuvos pilietinį, politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir prisideda prie modernios Lietuvos kūrimo.“ Viskas skamba lyg ir labai gražiai, bet toliau aiškinama: „Ši idėja įtvirtinta „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011–2019 m. programoje.“ Tai programai vykdyti, žinoma, skiriami milijonai eurų. Argi ne „saliamoniški“ procesai vyksta: pirmiausia lietuviai išstumiami iš savos šalies, o paskui kuriamos brangios programos, stengiantis juos įtraukti į valstybės gyvenimą.
Dėlionės, kuri atspindėtų „modernią“ Lietuvą, niekaip neįsivaizduoju, nežinau, kaip ir kokią ją reikėtų sulipdyti. Sako, kur bus lietuvis, ten bus ir Lietuva: mirgės vėliavėlės pavidalu ant beisbolo kepurėlės, švies tautinėmis puskojinėmis Anglijos golfo laukuose, blykstelės trimis kryžiais ant alaus bokalo Airijos pabe. Tai kam, po galais, apskritai mums reikalinga ta Lietuvos valstybė?
Keista, kad kritinis mąstymas vis rečiau pastebimas ir tarp kultūros žmonių, kad daugeliui labai patogu plaukti pa-sroviui, nesigilinant į tam tikrų procesų esmę, į viską žiūrint nihilistiškai, mėgaujantis cinizmu, abejingumu, arba stengiantis įtikti tiems, kurie šiandien „daug gali“, turi „tobulą“ skonį visose, ne tik meno, srityse. Tokios nekvestionuojamą nuomonę turinčios personos neklystančių teisiųjų veidais sprendžia, kas kultūros lauke yra gerai, kas blogai, kieno kokius projektus remti, o kurias profesionalų bendruomenes kuo greičiau numarinti, kad išmintingi, intelektualūs žmonės nekeltų balso ir nesugalvotų vėl budinti tautos. Liūdniausia, kad šios personos turi būrius apologetų, kuriems kiekvienas jų žodis yra neginčijama tiesa. Tačiau nedidelis nuopelnas ploti rankelėmis „elitui“, kuris pastaraisiais metais labai aiškiai stiprina procedūrinės, imitacinės demokratijos kultūrą, neva kuria „pažangią“, „vakarietišką“, „eurointegruotą“ Lietuvą, o iš tikrųjų tik įtvirtina autoritarines nuostatas – be jokių skrupulų primeta savo valią, užčiaupia ir baudžia kitaminčius, nepaklusnius, ideologiškai neparankius žmones. Seniai žemiau bambos nuleista gyvenimo, politikos, meno kokybės kartelė kaip tik žymi vietą, kurioje, mūsų „elito“ nuomone, ir turi būti subrendusi, išsivysčiusi, demokratiška minėtos „modernios“ Lietuvos visuomenė.
Nedaug tarp mūsų tvirtinančių, kad įdomus yra tas teatras, kuris mąsto, o ne tik rodo kasdienybę, nedaug sakančių, kad poezija „neturi atspindėti chaotiško pasaulio“, nes ji susijusi su etika, dar mažiau pajėgiančių savo apmąstymuose susieti mokslą, tikėjimą ir vaizduotę. Mažai beliko norinčių skaityti „sunkiu“, savitu stiliumi parašytas knygas, beveik visai nėra apie jas rašančių kritikų. Tačiau turime iki soties kultūrinių „mėsainių“ ir leidėjams siūlomų literatūrinių prekių.
Kita vertus, o ko čia dejuoti dėl creative writing tvano? Dėl literatūros ir apskritai meno kokybės ir visų kitų neišvengiamų procesų? O jeigu teisus buvo Czesławas Miłoszas, rašydamas, jog „žmonija yra tik tam, / kad aprūpintų ir apgyvendintų pragarą, / kurio esmė yra trukmė. / Visa kita, dangus ir prarajos, / besisukąs pasaulis yra tik akimirksniui“6.
Ar lieka vietos vilčiai? Mane, kaip turbūt ir daugelį kitų šiame pasaulio ir Lietuvos chaose bandančių susivokti žmonių, vis dažniau apima egzistencinis nerimas, vis sugrįžtu prie Leszeko Kołakowskio minties, kad „pasaulis, kuriame žmogus pasikliauja vien savo jėgomis ir žino esąs laisvas nuspręsti, kas yra gera ir bloga, kuriame – pagaliau išsilaisvinęs iš Dievo vergijos pančių – įgavo viltį atgauti prarastą orumą, būtent tas pasaulis tapo nesibaigiančios širdgėlos ir kančios vieta“7. Slegia ir išderina šių laikų visuotinė destrukcija – dar labiau – kad ji vertinama kaip aukščiausio meniškumo apraiška. Beje, tokios būsenos aplanko ne tik mane, panašų nerimą „nesunkiai pastebime po plačiai paplitusio abejingumo paviršiumi, abejingumo, kuris šiandien reiškiasi kaip pagrindinė dvasinio gyvenimo forma“8.
Šiaip jau, atrodo, viltingai nusiteikiau dar prieš 1990-uosius ir, kad ir kaip būtų keista, tos vilties vis dar stengiuosi neprarasti: ypač po Sąjūdžio 30-mečio minėjimo. Atsigaunu ne tik klausydamasi jaunų, daug teigiamos energijos turinčių balsų, atsigaunu ir matydama gražiai įvairiausias šventes ir eilinius sekmadienius švenčiančius, melstis, giedoti, dainuoti, džiaugtis dar vis mokančius žmones. Stebiuosi, kokia mes gyvybinga tauta, nors kiekvienas gyvenimą skirtingai (pagal savo sugedimo laipsnį) dalijame į dangų ir pragarą, o iš tik-rųjų, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, turbūt gyvename skaistykloje, – kad atsipeikėtume, apsivalytume, išsigrynintume, kad bent pabandytume atsikratyti savo pernelyg išvešėjusio ego ir vėl atgimę sukiltume šviesos ir tiesos link. Laukiame, kada miręs Išganytojas prisikels, o laukdami paprasčiausiai kiekvienas turėtume dorai ir kuo geriau dirbti savo darbą. Čia ir vėl labai norisi pacituoti J. Brodskį: „Nors ir kokioje prastoje situacijoje būtumėte atsidūrę, stenkitės dėl to nekaltinti išorinių aplinkybių: istorijos, valstybės, viršininkų, rasės, tėvų, mėnulio fazės, vaikystės, netinkamo sodinimo ant naktipuodžio – meniu labai ilgas ir nuobodus. Tą akimirką, kai ką nors apkaltinate, jūs užkertate sau kelią ką nors pakeisti ir plečiate neatsakingumo vakuumą, kurį taip mėgsta pripildyti demonai ir demagogai, nes paralyžiuota valia – jokio džiaugsmo angelams. Ir apskritai stenkitės gerbti gyvenimą ne tik už jo žavesį, bet ir už suteikiamus sunkumus“9.
Taigi stengiuosi gerbti gyvenimą tokį, kokį turiu. Ne visada pavyksta. Nuolatos up and down. Grimzdimo į dugną pojūtį turbūt pažįsta kiekvienas žmogus, bet ne kiekvienas patiki, kad net kraupiausioje tamsoje yra pasiekiamas išganingas stiprybės šiaudas, tereikia jo įsitverti, o tada atsispiri ir iškyli. Regis, taip yra ir su Lietuva.
O dėl įkvėpimo… Labai dažnai rašymas ir yra tas išganingas šiaudas. Rašymas arba bet koks kitas prasmingas darbas – kaip būdas pabėgti nuo destrukcijos, nuo skausmo, nuo visų ir visko, kas gniuždo dvasią.
Kokia ta mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situacija? Kokią susikūrėme, tokia ir yra. Atrodo, visko turime apsčiai. Šiandien, kaip niekada, labai svarbu sugebėti pasirinkti, atsijoti grūdus nuo pelų. Knygų, renginių, spektaklių pasiūla didmiesčiuose tokia didelė, kad žmogus sutrinka nežinodamas, kur ir kam išleisti vadinamajai kultūrai skirtus pinigus. Jis klausosi radijo, žiūri TV, skaito internetinius portalus, ieškodamas tam tikrų nuorodų, atsiliepimų, patarimų, bet dažnai randa tik komercinę reklamą ir… paprastai ant jos užkimba. Taigi taip jau ir būna: gerai išreklamuotas kūrinys, nors gal ne pačios aukščiausios prabos, sulaukia tūkstantinės minios, nereklamuotas, nors ir kokybiškas, – tik saujelės išrankių, savo nuomonę turinčių žiūrovų. Bet… kas ieško – tas randa. Taip buvo, taip ir bus. Aišku, visiškai kita situacija provincijoje, kur žmonės neturi didelio pasirinkimo. Kas jiems atvežama ir pristatoma, tą ir turi. Į Vilnių ar Kauną kultūrintis važiuoja tik entuziastai.
O šiaip jau kultūros ir visuomenės situaciją labai gerai atspindi kad ir Vilniaus savivaldybės pagal „Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gaires 2011–2020“ vykdoma viešųjų bibliotekų tinklo optimizavimo programa. Nuo 2006 metų buvo panaikintos Gedimino, Algirdo Kojelavičiaus, Rygos, Salininkų, Trakų Vokės, Užupio ir Žvėryno bibliotekos, atsirado Britų ir Pilaitės. Taip pat panaikinta Gelvonų vaikų biblioteka. Dėl kai kurių, pavyzdžiui, Žvėryno bibliotekos, panaikinimo visuomenė smarkiai protestavo. Nuo šių metų pavasario – audringas sujudimas Pavilnyje, jo gyventojai siunčia savivaldybei peticiją: „Mes, žemiau pasirašę Vilniaus miesto Pavilnio ir kitų miesto rajonų gyventojai, reikalaujame neuždaryti Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Pavilnio filialo, esančio adresu Garsioji g. 3.“ Skaitytojai siunčiami skolintis knygų į Naująją Vilnią, bet… ten biblioteka irgi uždaryta – remontui.
Pavilnio biblioteką uždarė. Nugriaus „avarinės būklės“ pastatą, nes už jo – puikus šešiasdešimties arų sklypas. Ar gali šitokio turto nepastebėti verslūs žmonės? Tuo labiau – šalyje, kur nepiniginis interesas yra visiškas nesusipratimas.
2002 m. G. Beresnevičius rašė: „Dabar integruojantis į Europą, demokratiniai principai Lietuvoje įsigalios tik valstybės nykimo kaina. <…> Atsilikę esame ekonomiškai, bet tai išsispręs, jei žvelgsime į kelių dešimtmečių perspektyvą, viskas turėtų kad ir sunkiai, bet suktis; svarbu išlaikyti tai, kas mus išskiria. Tai drąsa būti savimi, drąsa eiti prieš milžinus, negalvojant apie pasekmes“10. Man atrodo, kad šiandien didžiausias iššūkis visuomenei, tautai ir valstybei – netapti avinų banda, savanoriškai paklūstančia bet kokiems, net ir patiems kvailiausiems šiuolaikinių piemenų reikalavimams. Kai buvo jėga brukama sovietinė ideologija, daugelis savaime priešinosi svetimam, primestam mąstymui. Atsivėrus vartams į Vakarus, mums atrodo, kad įplaukėme į saugų uostą, kuriame, jei padlaižiausime kaip skanaus kąsnelio laukiantys šunyčiai, būsime metų metais viskuo aprūpinti. Šokame pagal mums kuriamą muziką avansu, net ir neraginami, svarbiausia – kad tai kai kam būtų pelninga. Kas valdžioje – tie visažiniai, sprendimus priiminėja už uždarų durų, dialogą tik imituoja, vykdo „pertvarkas“, „optimizacijas“, „reorganizacijas“, nepaisydami nei kultūros, nei meno atstovų, nei mokslininkų nuomonės. Juk viskas daroma dėl vadinamojo „efektyvumo“, tai kam gali rūpėti nepatenkinti „žmogiškieji ištekliai“? Griaunam universitetus, naikinam institutus, kuriame naujas kultūros, žiniasklaidos tarybas, optimizuojame bibliotekas… Savanoriškai atsisakome visai neblogai veikiančių modelių, išsižadame savitumo, lietuvybės lopšius, bendruomenių veik-los židinius, kaip kokias atgyvenas, suskaldom į šipulius.
Kritinis mūsų mąstymas pasitraukė į pogrindį. Kritinių straipsnių nepriima redakcijos. Tokia yra žodžio laisvė. Jeigu puikiai suvokianti, kas vyksta, šviesuomenė kartais ir prabyla, tai kalba nekeldama tono, inteligentiškai – plačioji liaudis jos negirdi, o iš tų, kurie išgirsta, tuojau pat gauna atkirtį – užsičiaupk, inteligente, neteksi paramos, neremsime tavo projektų, tavo knygos, seminaro ir t. t. Ir baudžiava tęsiasi toliau. Šiandien G. Beresnevičius kažin ar būtų tikras dėl mūsų tautos stuburo: „Mes turime drąsos būti silpni ir nesusisieti su didesnėmis, galingesnėmis jėgomis. Net iš imperijų nasrų išsiplėšusios Vidurio Europos tautos, atrodo, gali likti nesuvirškintos ir ES gelmėse. Nes vis dėlto tai tautos su stuburu. <…> Jeigu ši narsa taps narsa atsilaikyti, kultūrine narsa, mes, ko gero, laimėsime, t. y. įsiterpsime į Europą su savo indėliu“11.
Dieve duok, kad tas stuburas dar nebūtų visiškai išretėjęs. Kad visai neišbarstytume to savo indėlio ar, dar blogiau, savanoriškai neatsisakytume visko, kas „lietuviška“, nes juk tai taip ksenofobiška ir gėdinga… Kad mūsų kalba, toji „subrendusi“, netaptų pernelyg sudėtinga, „senstelėjusi“ ir rašytojams. Nes vis dažniau einama lengviausiu keliu: rašyti kasdiene kalba, „moderniai“, naudojant anglų kalbos sakinio konstrukcijas. Nekalbu apie Didįjį lietuvių kalbos, bet net ir „Sinonimų žodynas“ populiariausiems autoriams šiandien iš principo nereikalingas. Jo nepasigenda ir kai kurie šiuolaikiniai knygų recenzentai. Žinai žodį „eiti“, ir gana: visi, visur, visada tavo personažai tik eina. Eina toks modernus veikėjas ir užeina rytą, kai pelės jau miega savo lovose, į bažnyčios kiemą,
pasimelsti už mirusią katę ir naminį paukštelį, kuris nieko nevalgė, tada staiga nepaprastai stipriai pajunta ir vidinėmis akimis išvysta regėjimą, kad paukštelis vėl dainuoja, ir jam (veikėjui) tenka likti labai patenkintam… Tada sutinka kitus du einančius veikėjus, ir visi nueina į pabą, kur jie buvo pasodinti be eilės, baldai tapo pastumdyti, ir štai stalas trims… Taip rašoma dabar. Kas bus po kelių dešimtmečių? Jeigu niekas nesustabdys traukinio, kuriuo lekiame (kalbu apskritai apie kultūros ir švietimo griovimo politiką), tai žodynas dar labiau susiaurės, išnyks lietuvių kalbai būdingas melodingumas, vis dažniau aaaaam mąstysime angliškai ir aaaaam rašysime pagal naujai įteisintas „supaprastintos“ lietuvių kalbos taisykles – t. y. nesilaikydami jokių taisyklių, jokių kalbos normų, nes niekas nesirūpins lietuvių kalbos raštingumo ugdymu. Aš nežinau, kodėl šiais metais geriausiai brandos egzaminus išlaikę mokiniai iš daugelio dalykų surinko šimtukus, o iš gimtosios kalbos – keturiasdešimt penkis procentus. Atsitiktinumas ar tendencija?
Dabar ant sūrelių pakuočių rašoma, kad sūrelyje gali būti riešutų pėdsakų. Kerta liaudis tuos pėdsakus E621 pavidalu ir sako „skanu“, ir dar nori. Ar tik nenutiks taip, kad ateityje leidyklų pasamdyti kritikai puse lūpų užsimins (arba ne), kad „literatūrinėje prekėje“ gali būti meniškumo pėdsakų, bet šiaip jau kur kas svarbiau bus literatūros skonį pagerinantys „laisvieji glutamatai“, prie kurių pasaulis jau įprato, vadinasi, įprasime ir mes.
Žinant menininkų (o jie dažniausiai – egoistai) mentalitetą, tęsis ta pati tradicija: ateis drąsūs ir galbūt talentingi, o gal tik akiplėšiškai drąsūs ir išstums į paraštes dabartines drąsias „žvaigždes“. Gal bus dar daugiau abejingumo, susvetimėjimo, o gal pagaliau išmoksime vakarietiško mandagumo ir sveikos konkurencijos bet kurioje gyvenimo srityje. Vyks paprastas kultūrinis ir apskritai gyvenimas: kaip ir prieš šimtą metų vingių jonai keiksnodami valdžią tupės apkiautę (arba apgirtę) savo gryčiose ir maigys TV pultelį nedrįsdami arba tingėdami nuvažiuoti net iki Vilniaus (kad ir į kokį mitingą), o kiti emigruos už jūrų marių ir gaudydami sėkmę naršys po visą pasaulį, nauja „Žalgirio“ komanda, kas be ko, laimės auksą, koks nors būsimas mažylis atras kitas pradingusias Lietuvos relikvijas, būsimas vunderkindas šikšnys gaus Nobelio premiją už mokslinius atradimus, o mano kaimyno nuo Kėdainių vaikai ir vaikaičiai, tikriausiai nekeisdami tėvų tradicijų, visą sodo sklypą ir toliau laikys užklotą šiltnamiais ir augins agurkus… Kad tik būtume visi savaip laimingi. Kad tik neprarastume optimizmo: bebrai tik aštriais dantimis darbuodamiesi šitokius namus pasistato, o mes juk turime ir modernių įrankių, ir skvarbų protą, ir išsilavinimą, ir kiek pažangių technologijų – nepražūsime. Kai mūsų „dantys“ sudils (tik bebrams jie atauginėja po 0,8 mm per parą), ateis kitos kartos „aštriadančių“, statys toliau Lietuvą: modernią – „niaukto“ stiklo, o gal ekologišką – molio. Gal naujų imigrantų, o gal sugrįžusių piliečių rankomis.
O šiaip jau, nors visi kartojam „šimtmetis, šimtmetis“, kiek per tą šimtmetį Lietuva buvo laisva? Kada ji galėjo užaugti? Ir kaip jai tobulėti, kaip atsitiesti, jeigu nuolatos ji turi nusirankioti nuo savęs vis naujai įsisiurbusias erkes, kad vėl nesusirgtų sovietiniu encefalitu ar kokia modernia Laimo liga. Kol kas dar tęsiasi sunki jos paauglystė. Bet reikia tikėti, kad galų gale ji pasieks savo ir socialinę, ir dvasinę brandą. Kad žmonės mūsų šalyje įgis daugiau vidinės kultūros, išmoks elementaraus dalyko – pagarbaus bendravimo su bet kokio amžiaus ar socialinio sluoksnio pašnekovu, nediskriminuos silpnesnių už save, nesityčios iš „kitokių“. Ištroškę aukščiausios prabos kultūros, dairomės po Niujorką, Paryžių, Berlyną, skraidom po visą pasaulį, bet… daugelis iš jo grįžta tokie, kokie ir buvo: chamiškumo ir arogancijos skafandrą užsitraukę iki akių. Labai norėčiau, kad iš jo išsinertų bent jau vadinamieji intelektualai. Gal tada pagaliau pasijusime iš tikrųjų laisvi. Gal tada nebus reikalo grįžti prie tokių pasvarstymų kaip šis: „Gyveni su kitais žmonėmis šonas prie šono, ir tau dėl jų nei šilta, nei šalta. O vis dėlto gyveni. Manai, kad gyveni. O kas, jeigu tai joks gyvenimas? Jeigu tai net ne blakės gyvenimas? Aš klausiu: kas tada?“12
1 Ivaškevičius M. Žali. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 7.
2 Beresnevičius G. Nacionalinio charakterio bruožai // Beresnevičius G. Ant laiko ašmenų. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 106–127.
3 https://www.15min.lt/gazas/naujiena/saugukelyje-lt/eismo-pagerinimas-ar-nereikalinga-investicija-vilniaus-vairuotojams-atidaryta-nauja-estakada-787-468693.
4 Ten pat.
5 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-13-sesi-josifo-brodskio-patarimai-kuriuos-deretu-isgirsti-kiekvienam/120717.
6 Gorczyńska R. Nuodėmės idėja Czesławo Miłoszo poezijoje // Šiaurės Atėnai. – 2013. – Spalio 11.
7 Kołakowski L. Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje // Šiaurės Atėnai. – 2018. – Sausio 19.
8 Ten pat.
9 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-13-sesi-josifo-brodskio-patarimai-kuriuos-deretu-isgirsti-kiekvienam/120717.
10 Beresnevičius G. Nacionalinio charakterio bruožai. – P. 106–127.
11 Ten pat.
12 Tammsaare A. H. Tiesa ir teisingumas / Vertė Danutė Sirijos Giraitė. – D. 3. – Vilnius: Krantai, 2017. – P. 34.