literatūros žurnalas

Saki. Sredni Vaštar. Novelė

2018 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

Saki slapyvardžiu pasirašinėjo Hectoras Hugh Munro (1870–1916) – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš vieno senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų personažo.

Saki gimė Didžiosios Britanijos kolonijoje Birmoje (dab. Mianmaras). Būdamas dvejų neteko motinos, atsidūrė Anglijoje, buvo patikėtas auginti dviem griežtoms ir ekscentriškoms tetoms. Pirmoji jo knyga buvo studija apie Rusijos imperiją, paskui pasirodė keturi apsakymų rinkiniai, buvo lyginamas su novelės meistrais O. Henryʼiu ir Dorothy Parker. Pasitelkdamas satyrą, groteską ir sąmojį, savo kūriniuose jis pašiepia XX a. pradžios visuomenę, novelėse vyrauja fantastiniai, ironiški, kartais makabriški siužetai.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, Saki įsirašė į eilinius kareivius, atsisakęs karininko laipsnio ir vertėjo darbo štabe. Žuvo Prancūzijoje, apkasuose nuo snaiperio kulkos, mūšyje prie Somos upės.

„Sredni Vaštar“ – žymiausia Saki novelė, patekusi į pasaulio literatūros trumposios prozos lobyną.



Konradinui buvo dešimt, kai daktaras, išreikšdamas savo kaip specialisto nuomonę, pranešė, kad dar penkerių metų berniukas neišgyvens. Daktaras buvo lipšnus ir išsipustęs, ir jo nuomonės mažai kas paisydavo, tačiau jį palaikė ponia De Rop, kurios paisė visi. Ponia De Rop buvo Konradino pusseserė ir globėja, ir jo akyse atstovavo trims pasaulio penktadaliams – neišvengiamiems, nemaloniems ir realiems; likę du penktadaliai, amžinai besipriešinantys pirmiesiems, gyvavo vien jo vaizduotėje. Konradinas numanė, kad vieną dieną jį palauš tas kietas ir varginantis neišvengiamybės – ligos, švelnumo stokos ar begalinio nuobodulio – spaudimas. Be savo vaizduotės, vešančios po vienatvės šakomis, jis būtų palūžęs jau seniai.

Ponia De Rop net pačiomis atviriausiomis akimirkomis nebūtų sau pripažinusi, kad nemėgsta Konradino, tačiau turėjo bent miglotai jausti, jog nė iš tolo nesibodi pareigos viskam užkirsti kelio „jo paties labui“. Konradinas jautė jai beviltiškai nuoširdžią neapykantą, kurią mokėjo tobulai maskuoti. Tie pora jo prasimanytų malonumų įgaudavo papildomo pasigardžiavimo numanant, kokie atstumiantys jie turėtų pasirodyti jo globėjai, ir į savo vaizduotės karaliją jos neįsileisdavo – ji buvo nešvarus, įėjimo nevertas sutvėrimas.

Nykus, rūškanas sodas, į kurį žvelgė begalė langų, galinčių bet kada prasiverti, kad pro juos pasigirstų draudimas daryti tą ar aną arba priminimas gerti vaistus, jį mažai kuo traukė. Keli vaismedžiai buvo pavydžiai atitverti, kad jis negalėtų jų raškyti, lyg būtų buvę reti savo rūšies egzemplioriai, augantys iškepintoje dykynėje; nebūtum radęs nė vieno rimto sodininko, kuris būtų pasiūlęs daugiau nei dešimt šilingų už jų metinį derlių. Tačiau užmirštame užkampyje, beveik visiškai pasislėpusi už suvargusių krūmokšnių, stovėjo padoraus dydžio nebenaudojama įrankių pašiūrė, tarp kurios sienų Konradinas rasdavo prieglobstį, atstojantį jam tiek žaidimų kambarį, tiek katedrą. Joje jis apgyvendino legionus pažįstamų pamėklių, atkurtų iš istorijos nuotrupų ir fantazijų, tačiau pašiūrė taip pat galėjo pasigirti ir dviem gyventojais iš kūno ir kraujo. Viename kampe gyveno Hudano višta pašiurpusiu kuodu, kuriai berniukas negailėjo švelnumo, nes beveik neturėjo su kuo daugiau juo pasidalinti. Giliau, tamsoje, stovėjo didžiulis dviejų skyrių narvas grotuotu priekiu. Tai buvo stambaus šeško buveinė. Jį čia su visu narvu ir kitkuo paslapčiomis atgabeno draugiškas mėsininko sūnus mainais į keletą kantriai ir per vargus sukauptų smulkių sidabrinių monetų. Konradinas siaubingai bijojo vikraus aštriadančio žvėries, tačiau jis buvo ir pats brangiausias jo turtas. Vien jo buvimas įrankių pašiūrėje teikė slaptą ir baugų džiugesį, kurį reikėjo kruopščiai slėpti nuo Moters, kaip kad sau vadindavo pusseserę, žinios. Ir vieną dieną, nežinia iš kur, jis sugalvojo žvėriui nuostabų vardą, ir nuo to laiko šis tapo dievu ir religija. Moteris kartą per savaitę eidavo į mišias netoliese esančioje bažnyčioje, kartu pasiimdama ir Konradiną, tačiau jam tos mišios tebuvo svetimos Rimono šventyklos1* apeigos. Kiekvieną ketvirtadienį priplėkusios pašiūrės prieblandoje ir tyloje jis atlikinėjo mistinius ir įmantrius garbinimo ritualus priešais medinį narvą, kuriame tūnojo Sredni Vaštar – didysis šeškas. Priklausydavo nuo metų laiko, ar prie jo šventyklos buvo klojamos žydinčios raudonos gėlės, ar – purpurinės uogos, taip atnašaujant šio dievo atstovaujamam nuožmiam nekantrumui – absoliučiai priešingam Moters religijai, kuri, kiek Konradinas pastebėjo, buvo jau gerokai nutolusi visiškai kita kryptimi. O didžiųjų švenčių metu priešais jo narvą buvo barstomas tarkuotas muskato riešutas, ir svarbi aukojimo sąlyga buvo ta, kad muskato riešutas turėjo būti nukniauktas. Šios šventės buvo keliamos nereguliariai ir dažniausiai minint kokį nors dabarties įvykį. Vieną kartą, kai ponia De Rop tris dienas kentėjo nuo ūmaus danties skausmo, Konradinas šventė visas tris dienas, ir beveik įtikėjo, kad už danties skausmą buvo asmeniškai atsakingas Sredni Vaštar. Jei negalavimas būtų trukęs bent diena ilgiau, būtų pasibaigusios muskato riešuto atsargos.

Hudano višta nebuvo įsitraukusi į Sredni Vaštar kultą. Konradinas jau seniai nutarė, kad ji yra anabaptistė. Jis neapsimetinėjo, kad bent apytiksliai nuvokia, kas yra anabaptistas, tačiau vylėsi, kad tai kažkas šaunaus ir ne itin padoraus. Ponia De Rop buvo tas pavyzdys, kuriuo rėmėsi jo pasibjaurėjimas padorumu.

Po kurio laiko Konradino pomėgis laiką leisti įrankių pašiūrėje patraukė globėjos dėmesį. „Jam nesveika ten slampinėti visokiu oru“, – staiga nusprendė ir kartą per pusryčius pareiškė, kad anksti ryte Hudano višta buvo parduota ir išvežta. Trumparegėmis akutėmis ji budriai stebėjo Konradiną, laukdama pykčio ir širdgėlos protrūkio, kurį buvo pasiruošusi atremti sklandžiais ir pavyzdiniais pamokymais bei pamąstymais. Tačiau Konradinas nieko neatsakė: nebuvo ką sakyti. Vis dėlto ji kažką tikriausiai pastebėjo jo staiga išbalusiame veide ir nusigando, nes tą popietę pavakariams ant stalo buvo patiekti skrebučiai – skanėstas, kurį paprastai jam drausdavo, sakydama, kad tai jam nesveika, ir dar dėl to, kad jų paruošimas buvo „varginantis“, o tai viduriniosios klasės moters akyse rodėsi kaip mirtinas prasižengimas.

– Maniau, kad tau patinka skrebučiai, – įsižeidusiu tonu pareiškė ji, matydama, kad jis nė nepalietė duonos.

– Kartais, – atsakė Konradinas.

Tą vakarą pašiūrėje narvelio dievo garbinimo rituale atsirado šis tas naujo. Konradinas buvo pratęs giedoti pašlovinimus, tačiau šį kartą jis paprašė malonės.

– Padaryk dėl manęs vieną dalyką, Sredni Vaštar.

Kokį dalyką, nebuvo patikslinta. Būdamas dievu, Sredni Vaštar pats turėjo jį žinoti. Tada, pasižiūrėjęs į ištuštėjusį kampą ir nurijęs besiveržiančias ašaras, Konradinas grįžo į pasaulį, kurio taip nekentė.

Nuo tol kiekvieną naktį, malonioje miegamojo tamsoje, ir kiekvieną vakarą, pašiūrės prieblandoje, pasigirsdavo kartėlio kupina Konradino litanija:

– Padaryk dėl manęs vieną dalyką, Sredni Vaštar.

Ponia De Rop pastebėjo, kad apsilankymai įrankių pašiūrėje nesiliovė, tad vieną dieną ji išsirengė atidesnei apžiūrai.

– Ką laikai tame užrakintame narve? – paklausė. – Manau, kad ten jūrų kiaulytės. Pasirūpinsiu, kad jų nebeliktų.

Konradinas stipriai suspaudė lūpas, tačiau Moteris tol vertė jo miegamąjį, kol surado stropiai paslėptą raktą, ir nedelsdama patraukė į pašiūrę galutinai visko išsiaiškinti. Popietė buvo šalta, ir Konradinui buvo liepta likti namie. Pašiūrės durys pro krūmokšnių šoną šiek tiek matėsi pro tolimiausią valgomojo langą – ten Konradinas ir apsistojo. Jis stebėjo, kaip Moteris įeina, ir tada įsivaizdavo, kaip atidaro šventojo narvo dureles ir spitrėja vidun savo trumparegėmis akutėmis, į tankią šiaudų gūžtą, kur pasislėpęs guli jo dievas. Galbūt su nerangiu nekantrumu ima kuo nors baksnoti šiaudus. Ir Konradinas iš visos širdies paskutinį kartą sukuždėjo savo maldą. Tačiau melsdamasis suprato, kad netiki. Jis žinojo, kad Moteris netrukus išeis su ta kreiva pranašumo šypsena, kurios jis taip nekentė, ir kad po valandos ar dviejų sodininkas išneš jo nuostabų dievą, kuris nebebus dievas, o tik paprastas rudas šeškas narve. Ir jis žinojo, kad Moteris visad triumfuos, kaip kad triumfuoja dabar, ir kad jos kamuojančios, valdingos ir viršesnės išminties apgultyje jis dar labiau pasiligos, kol vieną dieną jam viskas pasidarys tas pats, ir pasirodys, kad daktaras buvo teisus. Varstomas žeminančio pralaimėjimo skausmo, jis ėmė garsiai ir maištingai giedoti himną savo stabui, patekusiam į pavojų:

Sredni Vaštar žengia į priekį,
Jo mintys raudonos, o jo dantys balti.
Jo priešai meldė pasigailėti, tačiau jis nešė jiems mirtį.
Sredni Vaštar Gražusis.

Staiga jis liovėsi giedojęs ir priėjo arčiau lango. Pašiūrės durys tebebuvo atlapos, ir minutės kapsėjo. Jos atrodė vis ilgesnės, tačiau vis tiek kapsėjo, viena po kitos. Jis matė varnėnus, bėginėjančius ir būreliais skraidančius virš vejos; jis vis skaičiavo ir skaičiavo juos, viena akimi stebėdamas duris. Įėjo tarnaitė surūgusia mina padengti stalo pavakariams, bet Konradinas liko stovėti, laukė ir žiūrėjo. Širdyje ėmė pamažu skleistis viltis, ir dabar jo akyse, pratusiose vien prie kantraus ir ilgesingo susitaikymo su pralaimėjimu, suliepsnojo triumfas. Vos girdimai, su slaptu svaiginančio laimėjimo džiaugsmu jis dar kartą pradėjo šlovinamąją pergalės ir naikinimo giesmę. Ir štai sulaukė atlygio: pro duris išniro ilgas, žemas, geltonai rudas žvėris, žibančiomis blėstančioje pavakario šviesoje akimis ir tamsiomis, drėgnomis dėmėmis ant nasrų ir gerklės kailio. Konradinas puolė ant kelių. Didysis šeškas patraukė prie sodo pakraštyje tekančio upeliuko, truputį atsigėrė ir, perbėgęs lentinį lieptelį, prapuolė iš akių, įlindęs į krūmus. Taip išėjo Sredni Vaštar.

– Pavakariai patiekti, – ištarė tarnaitė gižlia mina, – kur šeimininkė?

– Prieš kurį laiką mačiau einančią į pašiūrę, – atsakė Konradinas.

Ir kol tarnaitė nužygiavo kviesti šeimininkės pavakariams, Konradinas sugraibė indaujos stalčiuje skrudinimo šakutę ir ėmė skrudintis duonos riekelę. Skrudindamas ją ir gausiai tepdamas sviestu, o tada lėtai ja mėgaudamasis, Konradinas klausėsi už valgomojo durų vis pasigirstančių bruzdesio protrūkių. Garsus, kvailas tarnaitės klyksmas, daugiabalsiai nuostabos šūksniai nuo virtuvės pusės, skubrūs žingsniai laukan, raginimas bėgti į pagalbą, o tada, po tylos valandėlės, baikštus kūkčiojimas ir kojų brūkšėjimas per grindis, kažką sunkaus į vidų nešant.

– Ir kas gi praneš apie tai vaikui? Nė už ką gyvenime negalėčiau to padaryti! – pasigirdo spigus balsas. Ir kol jie tarpusavyje svarstė šį klausimą, Konradinas pasiskrudino dar vieną riekelę.

 


1 Rimono, Sirų dievo, šventykla, minima Biblijoje (Karalių 2, 5:18). Sirijos kariuomenės vadas, Naamanas, kurį Eliziejus išgydo nuo raupų, taip atversdamas į Izraelio tikėjimą, paprašo pranašo leisti jam nusilenkti atsižadėtojo dievo, Rimono, šventykloje.

Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai

2017 m. Nr. 7 / Vertė Ignas Beitsas / Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą. Kolonijiniame dvare, protėvių valdose…