Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12

Apeigos

Mirštanti bitė įskrido
pro langą.

Ant nugaros ritinėjosi
lyg dūkdama.

Trūkčiojančios kojelės,
jų nareliai, nageliai,
plaukeliai virpčiojo.

Siuntė visus įmanomus
signalus mano širdžiai
su prašymu
sutrumpinti kančias.

Stovėjau ir žiūrėjau.
Nesiryžau.

Jaučiau jos skausmą
vis stipriau.
Bet nesiryžau.

Galiausiai paėmiau
į rankas
sunkią knygą.

Nespėjau.
Ji liovėsi spurdėjusi.

Švelnia kalte
į mane dvelktelėjo
praskriejanti josios vėlė.

Paguldžiau kūno kevalėlį
į bijūno sostą.
Iki vėjas atvyks
atsisveikinti.

 

 

Po liūties

Po liūties
klaidžiojau pažliugusiu mišku.

Lašai krituoliai
nuo virpančių lapų laimino.

Paukščiai raibuoliai po giesmę
įsegė į ausis.

Vabalai ir vikšrai
paklusnumo maldelių mokė,

tačiau visgi keletą jų netyčiom
užmyniau, sutraiškiau.

Grįžusi išsišukavau prikritusias šakeles
ir liepų žiedų diademą.

Plaudama purvą nuo sportbačių
klausausi jo ilgesio,

juodomis upėmis
tekančio kriauklės porcelianu.

Atrodė, lyg ir stengiausi nieko
neimti, neskriausti.

Atėjau ir išėjau tuščiomis,
o štai – parsinešiau jį iš girios su savimi.

Tik tam, kad papasakočiau šią istoriją.

 

Užuomarša

Kadaise buvome dvi greta
augusios smilgos.
Pro šalį ėjusi mergaitė
tave pasirinko žemuogėm suvert.

Ir kas galėtų įtarti
tokį stingdantį
vėjyje siūruojančios
žolelės ilgesį.

Pabudusi dar kartą
gavau miklias kojas,
kad pasivyčiau tave.

Rankas – kad galėčiau
stipriai apglėbti
galiausiai sutikusi.

Išmokau žmonių kalbą,
kad apsakyt gebėčiau,
kaip anuomet trūko tavęs.

Persirgau visomis įmanomomis
vaikiškomis ligomis,
kad visa, kas netyra, iš manęs
prakaito upe ištekėtų.
Tarsi pasiduodama paryčiais
klusniai leidausi pervelkama
švariais naktiniais marškiniais.

Baltais baltais.
Lyg visa užklojęs sniegas
ryte dar nespėjus nė vienai katei
ar kiemsargiui jo pripėduoti.

Tai užmaršties veidą
regėjau tąryt pro langą.

Nukritus karščiui,
visiškai pasveikusi
tenorėjau žaisti.

Tiesiau rankas į turimas lėles,
norėjau dar daugiau
ir vis naujų.

Iki pat šios dienos
nebeprisiminiau nė karto
sapno apie smilgas.

 

Klajokliai

Saulė jau leidosi,
o mes dar nebuvom
suradę vietos nakvynei.

– Pažvelk, – tariau, –
šiandien debesys neprimena
nei drakono snukio, nei avies.

Tad gali tapti mums viskuo –
plastilino gniutulėlis patikliai
įrieda vaizduotės šešėlin.

Minkiau jį mintimis
iki įgaus trokštamą
rūmų pavidalą.

Išsyk aptikome stumbro griaučius,
uždangstėme juos vešliomis šakomis.

Užmigome su šypsena lūpose.
Pabudome su šypsena lūpose.

 

 

Kūnelis

Pameni, anuomet klausiau:
ar gali šiame gyvenime
numirti ir likti gyvas?

Taip, kad vos vos
patyliukais kvėpuotum,
apgaudamas visus,
įskaitant ir patį save.

Taip, kad galėtum apsimesti:
vykti į darbą, atrašyti laiškus,
sudaryti pirkinių sąrašus,
serviruoti stalą svečiams,
planuoti atsotogas…

Kol kartą, pervažiavus sustingusį
kauburėlį autostradoje,
panirtum į graudesį –
lyg būtumei tą padarėlį pažinojęs:
kadaise glaudęs, šėręs, prausęs,

nors čia, kitam mieste,
nebuvo nė menkiausios
progos prasilenkti.

Lyg aštri šukė ant asfalto,
apakindama atspindėtų ir pervertų padangą.
Tektų sustoti, įjungus avarines šviesas
ilgai laukti šalikelėje ir stebėti:

mašinoms dar ir dar kartą
per jį riedant
nė nekiaukteli, nekrusteli.
Juk nebeskauda.

Klausiu dabar:
kiek kartų šiame gyvenime
gali numirti ir likti gyvas?

Taip, kad vos vos
patyliukais kvėpuotum,
apgaudamas visus,
įskaitant ir patį save.

 

Ikonos

Po mano keliais –
lediniai per amžius kitų kelių
nugludinti akmenys.

Po mano keliais –
X amžiaus cerkvės rūsiai,
kuriuose dūla šventųjų kūnų trūnėsiai.

Ikonų žvilgsniai smalsiai
susminga po oda.

Prie populiariausių atvaizdų,
už paveikslų rėmų –
vos telpa monetos ir banknotai.

Lyg šokėjoms bare
būtų siūlomi pinigai.

Tas pats amžinas
geismas prisiliesti
prie sielos ar bent
jau kūno grožio.

Ilgesys patirti.
Tikėtis ir tikėti
įperkamu, įkandamu
šio pasaulio tobulumu.

– – – – – – – – – – – –

Tik kai naktimis užmiegame,
jie galiausiai pailsi nuo mūsų maldavimų.

Tamsoje išnyra iš paveikslų,
suskaičiuoja suneštus pinigus,
dailiai susišukuoja, persirengia
ir išsiruošia prašmatnios
vakarienės miestan.

Po kelių taurių vyno
šoka, šoka, šoka…