literatūros žurnalas

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12

* * *

Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų.
Jei gyvenimas – sapnas,
Miegokit: sapnais nupleveno…
Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano.
Jei gyvenimas – sapnas.

2018

 

* * *

Iš skausmo didelio aš sau,
Kaip žvaigždės krisdamos sau varva,
Ir daineles mažas rašau,
Lyg jų žaibavimą ir spalvą.

Praėję, Viešpatie, laikai…
O aš buvau visų kaimynas,
Ir vieną gyvą palikai
Mane su jų atsiminimais.

Pro skaistų gailestį, žinia
Ar nežinia, ką dienos rašė,
Ir sukasi apie mane,
Kaip sūkuriai aplinkui ašį.

Atmint nenori, negali
Užmiršti ir – ištvert kaip vertę
Ir sužaibuoju iš toli
Aš sau dainelėmis, ištverti.

2018

 

 

* * *

Nesibijok, nors kalnas kalno būklę
Pajudintų gilybėn jūrų – vis
Kaip angelu, išlikusio stebukle,
Dieve atlaikius santaikos šaknis.

Pro vargo suverstas krūvas po žodį
Lyg sakė ji nepaprasta kilme
Ir į pasaulį lūpų nepražiodė,
Jei tik neištylėta likime.

Šviesoj rudens naktų geltonų liejas
Vanduo į tolį iš akių tuose,
Kur, matančiam, istorija skaudėjus
Aplink didžiųjų upių krantuose.

Akim nuleidi ir akis nuleidi:
Aplink dejuoja žemė, prisiglaus,
Pravirks šalia vienintelis nueiti
Atstumas – nuo žmogaus ligi žmogaus.

Ir vėl į naują žemę iškeliauju
Gailestingumo einančiam: naujau
Ir vėl nueit žeme – ir vėl iš naujo
Ir žemę kaip naujieną nuėjau.

2018

 

* * *

Ėjo žmonės ir ruduo artėjo. –
Lorka rašė, tartum visos vertė
Kalbos: žodžiai tartum sutartieji
Su visa žeme dar. A lo verde…

Ne primerkta viena, o atmerkta
Akimi kita nuo žalio vėjo,
Dar abiem akim liūdėta, verkta.
Ėjo žmonės ir ruduo artėjo.

Ir todėl atsisakau nuo rausvo…
Dar per viską žalią prasivėrė
Nuojauta kaip žemė bendro skausmo:
Ir ruduo artėjo. Me muera…

Varpas vis garsesnis, apie bokštą
Vis didesnės, geltonesnės žvaigždės.
Dreba laikas bėgdamas ir sprogsta
Rankoj, keičiant, pinigas lyg žaibas.

Nulėkė nuo vėjo pilno lizdo
Paukščiai, ratiluotos bangos šnera.
Per žalių dar sėklų karalystę
Ėjo žmonės. Korason de sera…

2017

 

* * *

Pasislink… Jei saulė silpsta
Ir dangaus vien vandenai
Žiūrint, kaip kur vaisiai sirpsta
Lyjant nusiskandinai?

Laukiau, laukiau – lauksi, lauksi
Ir – sveika ir – ir sudie.
Tu mergaite, vardas – auksė,
Sidabraitė – pavardė.

Žalią, mėlyną praeiti
Šiandien, šiandien, o rytoj,
Laukus, aukse sidabraite,
Lauk žiemoj, baltoj, baltoj.

Kai naktis pabudins vieną
Žemėj, miegančioj aplink,
Vieną tarsi mėnesieną,
Prie jos miego pasislink.

2015

 

* * *

Aplink akiračiai praslinko:
Dairaus į tolumas atgal nuo
Viršūnės savo metų kalno,
Kaip žiūris į gelmes palinkę.

Yra gyvenime malonės
Stebuklas, veidui pilna veido,
Nes rankos rankų nepaleido:
Veidais prieš veidą žmonės, žmonės…

Siūbuot iš praeities pabudus,
Lyg ašaros aplinkui miegą,
Ir valandos varpų išbėga,
Lyg miego tamsoje pabūtos.

Tiek horizontų atsisukus,
Kai galvą dar prie kryžiaus kojų
Pasidedu, visiems dėkoju.
Yra gyvenimo stebuklas.

Visiems su mūsų žemės sauja
Sulaukt palikdavusiems vieną
Šią šimto, šimto metų dieną
Širdis ir protas atnašauja!

2018 m. vasario 16 d.

 

* * *

Dienų, išeinančių iš dienų
Išeinančių, niūriai,
Išeidamas neišeinu…
Dangus per prieblandą žiūri.

Praeinant pro šalį tyliu
Per prieblandą gilią,
Lyg skaitant iš kapo gėlių,
Ką dulkėmis kalbas numirę.

Juodi išsiskėtę ražai
Žaliuoja, rodyti ėmę,
Kaip einančiam po kojom grįžai
Iš numirusių, žeme.

Aplink didumu baugus,
Taip toli nuo plakimo
Per prieblandą žiūri dangus:
Lyg ant širdies parimo.

Gyvenimo savo klausau
Tartum nakties sprogimo
Nuo šūvio – kovoję laisvą sau
Mane užsiaugino.

2018

 

* * *

Šiaurės sapnas, spalvose atanka.
Per bangavimą rugiuos mama
Prisiartina, į baltą ranką
Susipintą kasą nešdama.

Iš toli drabužis tartum varpas
Supas tako tamsume laukais.
Jau rugiai išplaukę, liečia varpas
Spinduliai su blizgančiais plaukais.

Eina rūpesčiais neapsiniaukus,
Jaunos dienos, motina basa.
Patyliukais į palaidus plaukus
Pasileidžia laikoma kasa.

Saulės ratas ratilio ratuto
Atgalios, ridrito atgalios.
Delnu plaukus supdama motutė
Sielos spinduliu suspinduliuos.

Ir tik sengalvėlei prisiglaudus
Iš aplinkui gaudesiu silpnu
Žemė suksis kaip kantičkų raudos:
Neužmirškite tautos sapnų.

2018

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5-6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…