literatūros žurnalas

Dalia Staponkutė. Rašytojas it „nepritapėlė“ Graikija

2018 m. Nr. 12

Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie šiuolaikinių rašytojų padėtį visuomenėje, komedijos bruožai irgi tiktų… Taip sutapo, kad rašau šias eilutes persmelkta didelės netekties – Lietuvos atsisveikinimo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi dieną. Ši netektis išryškina egzistencinį liūdesį – nuolatinį rašytojo bendrakeleivį. Esu esmingai susijusi su Lietuvos, vietos, kur nėra mano fizinio kūno, nuotaikomis ir įvykiais, esu įsitvėrusi į jos kalbinę erdvę visais savo jutiminiais čiuptuvais. Netgi tada, kai visai nebėra jėgų laikytis ant tvirto kaip plienas gimtosios vietos „skersinio“, nepaleidžiu jo, nors tai kainuoja „žemę po kojomis“, jos praradimą, brangų gyvenimo laiką ir netgi nostalgijos sukeltą kūnišką skausmą. Didžiojo režisieriaus kelionė į pomirtinį pasaulį paliečia mane per vietos, kuri svarbi mums abiem, jausmą. Ji akimirkai paverčia bereikšmiu buitinį kasdienybės šurmulį, šventes, politines sandūras ir siūlo susimąstyti apie rėžiantį ir neretai klaidinantį „čia ir dabar“ akimirkos riksmą: „Visa, ką norisi pasakyti, reikia sakyti šiandien, nes žmogaus pasaulis pernelyg trapus.“ Yra tik dabartis. Reikia rašyti greitai, įspūdingai, naudojant įvairias medijas, pasitelkiant įvairiausias meno sritis, kad literatūra aprėptų kuo daugiau socialinių sluoksnių ir pritrauktų kuo platesnį visuomenės dėmesį, kad ji suskambėtų ypatinga gaida meno rinkos kakofonijoje. Rašymas turi būti „demokratiškas“ ir politiškai teisingas. Kasdien vis naujas. Madingas. Globalus ir sykiu aktualus tam tikram kraštui, šaliai… Vis dėlto didis E. Nekrošiaus palikimas byloja ką kita: rašymas turi būti lėtas, ilgainiui susiliejantis į didelį kūrinį, į spindintį įvykį, apglėbusį klasikų patirtį, išvertusį savo kultūros istoriją į menišką tekstą, nepaliekant istorijoje tuščių vietų, tinkantį skaitymui ne tik atostogų valandą, bet pirmiausia verčiantį mąstyti kritiškai ir keičiantį tą, kuris prie šio kūrinio prisiliečia. Tik dosniu kūrybiniu gestu autorius duoda atsaką ir pasipriešina tuštybei, žanrų „smulkėjimui“, kultūros išsiskaidymui, lengvam pelnui ir malonumui, pražūtingam pasityčiojimui iš tam tikrų savos istorijos tarpsnių. Visa tai verčia autorių būti nepriklausomą ir neieškantį visuomenėje kitokio vaidmens kaip tik rašytojo, tačiau koks tai rašytojas, jei jis nepabrėžia savo tautybės, neišpažįsta bendruomeniškos gyvenimo filosofijos, neišryškina savo politinės „linijos“? Ar jis gali būti įdomus be šių vaidmenų? Panašūs klausimai globalizacijos laikais atveria rašytojo dramą, susijusią su jo kūrybos vieta ir erdve, neretai sukuria „nepritapėlio“ tragediją. Viena vertus, šiuolaikinis pasaulis kviečia mąstyti globaliai ir laisvai skrieti erdvėlaikyje, kita vertus – neišsibarstyti po visas šalis ir telktis ties „savo“ savastimi, kuri per kalbą prašo ištikimybės tam tikrai vietai, kraštui, šaliai. Sulig ištikimybe atsiveria ir tikroji politika, ir diplomatija, ir, kaip sakė Friedrichas Nietzsche „Istorijos silpnybėse“, derybos dėl tikrojo identiteto – „teatro kaukių eitynės“, o Giannis Vattimoʼas dar pridūrė, kad visi mes ieškome bent mažo plyšelio įsiterpti tarp daugybės globalizacijos veikalo puslapių. Anot G. Vattimo, globalizacija, pasitelkusi į pagalbą vietos politiką, veda mus link „supanašėjimo“, tačiau kiekvieno kelias į supanašėjimą yra savitas, skirtingas, o kartais – kaip antai šių dienų Graikijoje – sukeliantis didelę pasipriešinimo bangą.

Jei būtų galima rašytojo vaidmenį visuomenėje gretinti su kokios nors šalies simboliu, tai sakyčiau, kad šiandienos kūrėjui labiausiai tiktų Graikijos charakteris: šiuolaikinis rašytojas – nelyg Graikija – priešinasi globalizacijai, apmėtydamas ją „Molotovo kokteiliais“, ir sykiu yra neatsiejama jos dalis. Siekdamas likti globalizacijos vandenyse, jis plaukia bangų ritmu, tačiau vengdamas stiprios bangos, bloškiančios į negyvenamąją salą, drįsta kirsti bangas. Tai pavojinga, kaip ir plaukti prieš srovę, bet kitos išeities nėra, jei nori apginti savitumą. Rašytojui, regis, kito pasirinkimo niekados ir nebuvo. Globalizacijos sąlygomis rašytojo kūrybos vietą pakeitė nuolatinis tranzitas ir atsirado daugybė naujų iššūkių: institutai, projektai, premijos, medijos, mugės, centrai, stipendijos, paramos. Šiandien manęs visai nestebina visiems žinomas faktas, kad Jeanas Paule’is Sartre’as nevažiavo atsiimti Nobelio premijos. Pirmiausia, jis nepanoro tapatintis su savo pasauliniu pripažinimu, tarsi po šito jam grėstų patekti į uždarą erdvę, kur užšautos visos durys. Rašytojas, kaip teigė jis, turi būti nepriklausomas nuo „institucijos“, juolab nuo jos politikos.

Tikroji autoriaus politika – kurti už politikos ribų, ir ne dėl to, kad ji agresyviai braunasi į kasdienybę, o todėl, kad kūrybinio ir politinio laiko jausmas – du nesusisiekiantys indai. Jie – kaip du traukinio bėgiai, kurie būtini, kad galėtų riedėti vagonai, tačiau sąstato pusiausvyrą ir saugų judėjimą pirmyn palaiko tik tiksliai pamatuotas atstumas tarp lygiagrečių bėgių. Autorius, tarsi vedamas kelrodžio Ariadnės siūlo, seka paskui įgimtą kodų sistemą – kalbą – kuria praneša kalbos „nešėjams“ savo pasaulio viziją, nukreiptą į ateitį. Politinis autoriaus vaidmuo – sukurti ateitį savo balsui, o tarnaujančiojo politikai balsas neišvengiamai dairosi į praeities natas, užpildžiusias jo darbo penklinę. Rašytojo ir politiko laiko sampratos išsiskiria kaip lėktuvo takai danguje. Jos gali sutapti tik politinio lūžio metu, retą istorinio atokvėpio valandą, kurios būta Lietuvoje, nors kol kas dar niekas išsamiau neiliustravo jos priežasties ir nuotaikos romane. Gal dėl to, kad po atokvėpio atsirado naujos sienos, nes norėta atsiriboti nuo susvetimėjimo su savimi pačiais? Tiesa, atsiribojimas nuo tik ką praėjusio istorijos etapo literatūroje ir mene, veikiančiuose tarsi suverta iš daugybės teorijų ir mokyklų „mikrosistema“, gali sukurti tuštumą ir net pakirsti genijų šaknį. Dėl šito nuogąstavo visos naujai besikuriančios arba atkurtos valstybės. Pavyzdžiui, Izraelio, šiandien „populiaraus“ Lietuvoje, polisisteminė teorija (polysystem theory) kvietė netrinti iš literatūros ir kultūros „repertuaro“ svarbių dalių, be kurių pavojingai išsiderintų visa „sistema“. Ji siūlė versti, modernizuoti, interpretuoti praeityje parašytus kūrinius taip, kad jie nuolat skambėtų šiuolaikiškai. Kitaip tariant, kultūrai, taip pat literatūrai, būdinga perduoti tai, kas paveldėta iš netolimos praeities, o jeigu šito neįvyksta, tai „mikrosistemą“ keičia kita – universalesnė ir tvirtesnė, ir nebūtinai „sava“.

Šiandien Lietuvos kultūrinė erdvė, iš šalies žvelgiant, atrodo susiskaidžiusi tarsi mozaika vaikiškame stiklo žiūrone – į daugybę „salių“, „kambarių“ ir „užkulisių“. Juose vykstantys reiškiniai atrodo kiek groteskiškai, tarsi scenoje, kur aktoriai kalba pakeltu tonu, nes pavojai, baimės, traumos, vidinės problemos yra aštrios ir didelės. Jos sunkiai telpa į mūsų mažą erdvę, kur „importas“ jau grumdosi su „vietos produkcija“, o šioji, susigrūdusi į vieną lentyną, nebeskiria savo „dešinės“ nuo „kairės“ ir kenčia traumas. Traumos literatūra… Virtusi politine, ji nebūna nei „gydanti“, nei ko nors pamokanti. Kalbėjimas apie traumą dažniausiai ja ir apsiriboja. Trauma įtraukia ir „sutraukia“, ji galynėjasi su kitomis traumomis ir platesnis istorinis kontekstas lieka paraštėse arba, kaip kadaise, „tarp eilučių“. Visuotinis jausmas, kad buvai nemylimas, slegia ir vargina, tačiau dar sunkiau, kai jis ilgainiui iššaukia nepagrįstą euforiją, norą kurti vien „pozityvą“, rašyti „rožinę“ literatūrą ar „muilo operas“. Žinoma, tai anaiptol ne aiškios lietuvių literatūros tendencijos, o veikiau – nuogąstavimas, panašus į izraeliečių…

Nors kalbu apie tai, kaip įvairiapusiai globalizacijos procesai veikia literatūrą ir rašytoją, pati nesu globalizacijos šalininkė. Esu kaip „kertantis bangas“ Graikijos simbolis. Vadinu save lietuvių rašytoja. Kai kas mane priskiria „emigracijos“ rašytojams, tačiau emigracija jau tapo mūsų kasdiena, liudijančia apie vietos ir laiko dramą, išsiliejančią „emigranto“ vidiniame pasaulyje kaip „nepritapėlio“ tragedija. Rašytojui – tai „dviguba“ tragedija, nes rašantis žmogus yra esmingai „nepritapęs“, net jeigu niekur neišvykta. Rašytojas yra rečiausios, savo vidinės, kalbos vertėjas į retesnę kalbą, kuri vos tik sulaukusi savo vertėjų į kitas retas kalbas – juk visos kalbos yra „retos dovanos“ pasauliui – įsilieja į kalbinę planetos mantrą. Tad iš tikrųjų nesvarbu, ar rašau literatūrą reta, „mažąja“ kalba (egzistuoja toks „projektinis“ terminas), o ne milijonams prieinama „esperanto“. Tai nesumažina literatūros vertės ir jos skaitytojų skaičiaus, nes žavintis vaizdinių kaleidoskopas, kuris meniškai atsiskleidžia per kalbos simbolius ir jos skambesį, visados sulauks savo vertėjų, o su jais ir naujų skaitytojų. Svarbiausia, tai kalbos įvykis. Toks, kaip E. Nekrošiaus režisuotas spektaklis, kuris užburia, kelia klausimų, suerzina, įtraukia, kviečia pasinerti, prikausto dėmesį ir trukdydamas veistis abejonėms leidžia versti įvykį „į save“, plečia kalbos ribas, lavina klausą. Literatūra kaip įvykis atliepia tam tikros kartos išgyvenimus ir jausenas, talpina savyje senus ir naujus, netgi prieštaraujančius vienas kitam pasaulius, klasiką ir jos suteiktas pamokas. E. Nekrošiaus spektakliai yra geras pavyzdys to, ką savo kartai gali pranešti autorius, kuriantis skirtingų kultūrų erdvėse, nebūtinai sutampančiose su jo įgimta kodų sistema. Tada jis neišvengiamai „kerta bangas“, pažadina savyje vertėją, būdrauja versdamas ir visa tai padeda sušvelninti „nepritapėlio“ dramą, galvoti apie literatūrą kaip apie laimingą įvykį, ypač mūsų vadinamaisiais „žodžio laisvės“ ir „demokratijos“ laikais, kai galima viskas, tačiau su didelėmis išlygomis. Jaunas švedų rašytojas Gunnaras Ardelius kartą pasakė, kad šiandien rašydami pernelyg „save cenzūruojame, nes bijome suklysti ir pasirodyti politiškai nekorektiški“. Netekti pripažinimo… Premijų ir apdovanojimų įvairovė, be kurių „esi niekas“, – tai jausmas, neretai pažeidžiantis rašytojus, ir sykiu tai viena dviprasmiškiausių iš visų ir visais laikais sugalvotų politinių priemonių, veikiančių kūrybos procesą. Apdovanojimas turi ateiti, praeiti ir nedaryti įtakos literatūrai, nepaversti rašytojo biografijos „laurų archyvu“, taip tinkančiu institutams ir projektams. Pamenu, kadaise pražuvę laiškai, kurie man buvo brangūs, gerokai pamokė, kad šiais globalizacijos laikais nieko neverta saugoti ir kaupti tose vietose, kur seniai nebegyveni. Mano jaunystės istoriją, užsigulėjusią meilės laiškuose vienuose iš lietuviškų namų, matyt, netyčia supleškino kuris nors šeimos narių. Jis turbūt nė nepagalvojo, kad tie seni laiškai dar gali būti reikalingi ir aš panorėsiu iš naujo „sukurti meilę“ knygoje. Pelenais virtę meilės liudininkai dovanojo man neapsakomą palengvėjimą. Neliko nieko, net netekties jausmo, tik tabula rasa.

Dirbk toliau, nedvejok, Orfėjau, nebeieškok akimis mylimos Euridikės, visam emigravusios pas Hadą, neberūstink išmintingų požemio dievybių, geriau už mus žinančių, ką mes iš tikrųjų mylime.

Eva Stamou. Žemėlapis

2019 m. Nr. 5-6 / Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,