literatūros žurnalas

Istoriko tekstas – ir jo asmenybės atspindys

Edgaro Kurausko nuotrauka

Kas ir kokia – sužinota, išmokta, atrasta, papasakota ir pasakojama – yra istorija? Šis klausimas paskatino menotyrininkę Elviną Baužaitę pasikalbėti su kultūros istoriku, publicistu, 2018 m. Metų knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ autoriumi doc. dr. Aurimu Švedu.

Gerbiamas Aurimai, kas ir kokia Jums yra istorija – kaip sąvoka, konceptas, reiškinys ir kaip mokslas?

– Britų istorikas, archeologas ir filosofas Robinas George’as Collingwoodas yra pasakęs, kad istorija yra išskirtinė humanitarinė disciplina, kurios tyrimo objektas – praeitis – neegzistuoja, todėl istorikai privalo išlavinti specifinius gebėjimus. Vienas jų, itin svarbų vaidmenį atliekantis – istorinė vaizduotė, – padeda mokslininkui formuluoti originalius klausimus šaltiniams ir leidžia iš jų pateikiamos fragmentiškos informacijos įžvelgti visumos vaizdą.

Istorikas, profesorius Egidijus Aleksandravičius yra teigęs, kad istorija yra pasakojimasi. Kaip manote, ar iš tiesų istorija esti daugiau mažiau subjektyvus, individualus pasakojimas, nulemtas pasakotojo asmenybės, jo vertybių skalės, prioritetų, žinių ir (iš)manymo, patyrimo, o gal vis tik esama objektyvios istorijos – vienos ir vienintelės? Jeigu taip, kur, kaip ji (at)randama?

– Tyrinėdami neegzistuojančią praeitį, o tiksliau – jos ženklus ir pėdsakus dabartyje, – istorikai dirba naudodami tam tikrus mokslininkų bendruomenės visuotinai pripažįstamus metodus bei teorijas, o savo darbo tyrimo rezultatus susistemina ir aprašo, pasitelkdami tokį informacijos dėstymo būdą, kuris leidžia tiek tyrinėtojų kolegoms, tiek ir visuomenei patikrinti, kokį kelią nuo problemos suformulavimo iki jos išsprendimo nuėjo konkretus mokslininkas. Visa tai leidžia teigti, jog praeities tyrinėtojai apie praeities įvykius gali formuluoti mažesniu arba didesniu laipsniu tikslius teiginius. Išvadų tikslumo laipsnis, priklausomai nuo problemos sudėtingumo ir objektyvių jos ištyrimo galimybių, kinta, tačiau visiškai akivaizdu, kad mes niekada nepasieksime absoliutaus praeities pažinimo. Todėl objektyvi istorija yra lyg miražas. Ji tolsta nuo mūsų, kai einame jos link. Tačiau atkakliai, žingsnis po žingsnio judėdami nuo mūsų tolstančio tikslo link, šioje niekada nesibaigsiančioje kelionėje įgyjame galimybę formuluoti vis tikslesnius teiginius apie praeitį.

Praeities tyrime paprastai atsiskleidžia ne tik tai, kaip konkretus mokslininkas išmano vidines mūzos Klėjos bendradarbių taisykles (darbo su šaltiniais amatą, rafinuotas teorijas etc.). Istoriko tekstas – visada ir jo asmenybės atspindys, nes istorija yra ne tik mokslinis tyrimas, bet ir pasakojimas, su savo metaforų tinklu, dramaturginiais sprendimais, emocinėmis intonacijomis. Todėl man visiškai suprantamas ir priimtinas profesoriaus E. Aleksandravičiaus požiūris, kad praeities tyrinėtojų pasakojimai atspindi jų individualybę. Beje, kartais istorikai nenori prisipažinti, kad jų rašomi tekstai gimsta einant lynu, ištemptu virš nebūties bedugnės, ir tuo pat metu bandant išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo ir meno įtampos polių. Aš esu linkęs manyti, kad toks gebėjimas būti keliose plotmėse iš karto yra ne mūsų cecho prakeiksmas, o didžioji galimybė, kuria reikėtų pasinaudoti.

Kokia, Jūsų manymu, yra istoriko esatis? Kas ji(s)?

– Tikiu, kad vienas svarbiausių istoriko uždavinių yra ieškoti atsakymų į egzistenciškai svarbius klausimus. Vienas iš jų – ką reiškia būti žmogumi? Ne mažiau svarbus ir kitas – kokia mūsų buvimo istorijoje prasmė? Žinoma, tai tik keletas didžiųjų klausimų, kuriuos skausmingai sprendžia ne tik praeities tyrinėtojai, bet ir kiekvienas iš mūsų.

Kaip Jūs į(si)vardijate istoriko misiją?

– „Misija“ skamba pretenzingai, todėl mieliau renkuosi kitą žodį – „būtinybė“. Praeities tyrinėtojai jaučia būtinybę puoselėti istorinį mąstymą šiandienos visuomenėje. Bandydamas nusakyti, kas yra istorinis mąstymas, vokiečių istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas pamini keletą dalykų. Iš jų bene svarbiausias yra šis – rūpinimasis visuomenės, kurioje gyvena istorikai, kolektyvinės tapatybės gyvybingumu.

Kokie yra Jums svarbiausi istoriko bruožai?

– Gyvas smalsumas ir atvirumas, gebėjimas patirti nuostabą, intelektualinis sąžiningumas, drąsa kalbėti visuomenei apie istoriją ne tai, ką ji nori girdėti, bet ką privalu žinoti, siekiant adekvačiai suvokti savo praeitį ir jos reikšmę dabarčiai.

Galvojant apie istoriją kaip apie gyvenusių žmonių patirčių visetą – ypatingos vertės mokyklą – klaustina, ar, Jūsų manymu, žvelgiant retrospektyviai, susipažįstant su kitų patyrimais yra mokomasi, išmokstama, kaip gyventi patiems, kaip gyventi dabartyje? Ar iš istorijos galima mokytis kurti savąją?

– Iš istorijos galima ir reikia mokytis. Apie įvairias istorijos pamokas kalba Willas ir Ariel Durantai, Fransas de Waalis, Ianas Morrisas, Timothyʼis Snyderis, Yuvalis Noah Hararis, Tzvetanas Todorovas, Jaredas Diamondas ir kiti. Visi šie mokslininkai (beje, ne visi mano ką tik paminėtieji priklauso istorikų cechui) aptaria vis kitas praeities pamokas dabarčiai. Man asmeniškai bene pačius prasmingiausius žodžius apie istorinės patirties vertę yra pasakiusi Vokietijos Konstanco universiteto profesorė, kultūrinės ir komunikacinės atminties formų tyrinėtoja Aleida Assman: „Apmąstomos baisios, žmogų ir visuomenę traumuojančias patirtys istorijoje primena žiūrėjimą į veidrodį sakant: „Nebuvo galima leisti, kad tai įvyktų!“ Tokioje akistatoje su istorijos tamsa mes įgyjame šansą, kad ateitis nebus tų pačių, praeityje padarytų klaidų kartojimas.“ Apie tai, beje, kalba ir istorijos mokytojas Tomas Krikas puikiame Grahamo Swifto romane „Vandenų žemė“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys, 2009). Štai fragmentas iš vieno Tomo Kriko pokalbio su savo mokiniu Praisu: „Taip jiems sako istorija: ateis diena, kai jūs būsit tokie pat kaip jūsų tėvai. Bet jei panašėdami į tėvus jie stengėsi būti ne tokie kaip jie, jeigu jie pabandė (supranti, Praisai, kodėl mokinys turi priešintis mokytojui, jaunimas turi įtariai žiūrėti į senimą), jeigu jie pabandė ir šitaip sustabdė smukimą. Jeigu neleido pasauliui pablogėti?..“

Knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ prisipažįstate, kad susitikimai, pokalbiai verčia atidžiai žvelgti į savo gyvenimą, jį analizuoti, mąstyti praeities ir ateities perspektyvoseii. Kiek Jūs savo asmeninio gyvenimo istorijoje jaučiatės kūrėjas, galintis rinktis, pats spręsti, kokie ir kas bus reikšminiai Jūsų naratyvo momentai? Gal vis tik labiau jaučiatės esąs atlikėjas, įprasminantis, išpildantis tai, kas numatyta?

– Savo asmeninį gyvenimą esu linkęs vertinti kaip kelionę mažu burlaiviu per audringą vandenyną, kurioje nuo laive sėdinčio žmogaus norų, gebėjimų ir valios kai kas priklauso, bet ne tiek jau daug.

Istorija tiesiogiai susieta su laiko kategorija. Kaip Jūs vaizduojatės laiko tėkmę, tai – ratas, besikartojantys ciklai, spiralė, šokinėjanti kreivė ar…?

– Laikas gali tekėti lyg upė, suktis pasikartojimų ratu, judėti it kardiogramos kreivė, nelygu kokioje gyvenimiškoje situacijoje ir su ja susijusiame laiko režime esame. Tad vieno atsakymo šiuo atveju suformuluoti neįmanoma. Tai, jog žmogus ir visuomenė vienu metu gyvena skirtinguose laiko tėkmės lygmenyse (trumpajame – laikraščių antraščių, vidutinės trukmės, ilgųjų distancijų laike), savo tyrimuose atskleidė prancūzų istorikas Fernandas Braudelis. Šiandien kai kurie kultūros istorikai, antropologai, filosofai labai įdomiai interpretuoja žmogaus ir laiko santykį, kalba apie skirtingus laiko modelius, netapačius laiko tėkmės greičius, pagaliau – identifikuoja skirtingus istoriškumo režimus, kuriuose gyveno ir gyvena žmonija. Kaip antai, prancūzų istorikas François Hartogas, knygos „Istoriškumo režimai: prezentizmas ir laiko patirtys“ (2003; vertimas į anglų kalbą – 2015) autorius, teigia, jog 1989–1990 m. sandūroje pasikeitus istoriškumo režimams mūsų dėmesį visiškai užvaldė jos didenybė dabartis, kuri įsibrovė ir be jokių ceremonijų šeimininkauja būtojo ir būsimojo laiko valdose.

Istorijai taip pat reikšminga geografija. Kokia vieta mieste ar pats miestas, šalis, regionas, žemynas Jums kaip istorikui įdomiausias? Kodėl?

– Esu Vidurio Rytų Europos gyventojas, gimęs Lietuvoje. Natūralu, kad jaučiuosi esąs europietis, todėl mane labiausiai domina geografinė, istorinė, kultūrinė erdvė, nusidriekianti nuo Lisabonoje esančio Švento Jeronimo vienuolyno iki Mariupolio, kur sprendžiasi ne tik Ukrainos, bet tam tikra prasme ir Europos likimas. Jeigu prašytumėte susiaurinti arealą, tai, žinoma, būtų Vidurio Rytų Europa, o rinkdamasis vieną miestą paminėsiu Vilnių, kuris, kaip pasakė viena istorikė, yra didesnis už Lietuvą.

Susiejant abu klausimus, įdomu, į kokį laikotarpį ir kokią aplinką, geografinę vietą nusikelti norėtumėte, ką, su kuo ir kodėl (pa)tirti, išvysti?

– Teorinės fizikos specialistai teigia, kad keliauti laiku įmanoma. Kaip XXI a. žmogus, žinoma, esu gundomas tokios galimybės, tačiau kaip istorikas noriu keliauti padedamas istorinės vaizduotės, o ne laiko mašinos, kadangi nesu tikras, ar tokia kelionė nepakeistų praeities ir neperrašytų istorijos. Apie tai viename savo apsakyme labai įtaigiai yra rašęs Rayʼus Bradburyʼis.

Jau minėtas Jūsų knygoje esantis prisipažinimas, kad susitikimai, pokalbiai su žmonėmis yra itin svarbūs, kviečia klausti, kokie, su kuo ir kodėl susitikimai, pašnekesiai Jums kaip istorikui, kaip žmogui apskritai yra reikšmingi, galbūt net lemtingi, likiminiai?

– Esu parašęs keturias ilgųjų pokalbių ir sakytinės istorijos žanrui priskirtinas knygasiii. Kaip jaunas mokslininkas, vis dar ieškantis savojo kelio ir daug galvojantis apie istoriko amatą, labai daug gavau kalbėdamas su savo profesoriumi Edvardu Gudavičiumi. Mūsų pokalbiai virto knyga „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų“ (2008). Kaip žmogus, besimokantis mylėti, suprasti ir atjausti Kitą, aš itin daug gavau iš naujausios savo knygos herojės Irenos Veisaitės. Mūsų bendravimą laikyčiau labai svarbia, daugeliu atvejų keitusia mano mąstymą patirtimi.

Koks sutiktas žmogus ar įvykis Jums sukėlė didžiausią nuostabą?

– Prieš septynerius metus įvykusi kelionė į Naująjį Orleaną padovanojo galimybę sutikti žmones, kurie gyvena muzika ir savo skleidžiama energija priverčia vibruoti miestą. Susitikimai buvo trumpi, tačiau įelektrinantys. Apie šias patirtis nuolat mąstau ir noriu į šį miestą sugrįžti bei nupiešti jo portretą knygoje.

Viename interviu, kalbėdamas apie XXI a., pasitelkėte prancūzų istoriko Pierreʼo Nora mintis, jog gyvenamasis laikas dramatiškai keičia mūsų santykį su praeitimi. Globalizacijos, socialinės niveliacijos, medializacijos procesai sukuria situaciją, kurioje tarsi nebelieka gairių ir autoritetų.iv Kokie Jūsų kaip istoriko ir svarbiausia, pirmiausia – žmogaus – asmeniniai autoritetai, mokytojai?

– Esu laimingas, nes pasirinkęs istoriko kelią sutikau daug išskirtinių asmenybių, kurios buvo ir autoritetai, ir mokytojai, ir kolegos. Savo kaip istoriko didžiausiais mokytojais laikyčiau tris kolegas iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto – profesorius: Alfredą Bumblauską, Edvardą Gudavičių ir Sigitą Jegelevičių. Ypatinga likimo dovana – pažintis ir bendravimas su Poznanės ir Stanfordo universitetų profesore Ewa Domańska, kurią laikau viena iš pačių įdomiausių, šiuo metu aktyviai dirbančių istorijos teoretikų Vakarų akademijoje.

Gerbiamas Aurimai, kas Jums yra knyga? Ką Jums reiškia skaitymas?

– Knyga skaitytojui visuomet yra galimybė. Skaitymas man visų pirma malonumas, tik paskui – darbas. Tiesa, ši malonumą apkartina egzistuojantys interneto ir išmanieji įrenginiai, darantys lėtąjį skaitymą beveik nebeįmanoma prabanga, be to, man vis sunkiau susikaupti ir išlaikyti dėmesį, visiškai pasinerti į tekstą ir išbūti jame ilgesnį laiką.

Kokios knygos Jums paliko reikšminę žymę, pėdsaką? Ką ir kaip įrašė Jūsų gyvenimo istorijos naratyve?

– Johano Huizingos „Viduramžių ruduo“, Arono Gurevičiaus „Viduramžių kultūros kategorijos“, Marco Blocho „Istoriko amatas“, Edvardo Gudavičiaus trumpų tekstų rinktinė „Lietuvos europėjimo keliais“, Zacharyʼio Sayre Schiffmano „The Birth of the Past“, Haydeno Whiteʼo „Metaistorija“, Ewos Domańskos „Historie niekonwencjonalne“, Grahamo Swifto „Vandenų žemė“, Italo Calvino „Nematomi miestai“, Alano Lightmano „Einšteino sapnai“, Floriano Illieso „1913. Šimtmečio vasara“, Rolando Rastausko „Kitas pasaulis“. Šios knygos padėjo man suvokti savo, kaip kultūros istoriko, kelią, paskatino ieškoti savojo istorijų pasakojimo būdo, ragino visų pirma tirti tai, kas iš tikrųjų įdomu ir kelia nuostabą, mokė atidžiai klausytis Kito.

Ką galėtume palinkėti istorijai, jos ir apie ją mokslui, jo atstovams ir, žinoma, istorijos išpildytojams ar kūrėjams, atradėjams – pasakotojams ir klausytojams?

– Arthuras Rimbaud yra parašęs tokią eilutę: O auštant, apsišarvavę ugninga kantrybe, mes įžengsime į tviskančius miestus.“ Galbūt šis pažadas niekada nebus iki galo išpildytas, bet istorikai, apsišarvavę ugninga kantrybe, eis ir eis link savųjų tviskančių miestų.

—————————————

i Aleksandravičius E. Individualizuota atmintis versus institucionalizuota istorija: Česlovo Milošo atvejis. VDU. 2012. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=6IPuppxIhGw.

ii „<…> labai branginu kiekvieną susitikimo ir pokalbio su žmonėmis, kurie pasakoja savąsias gyvenimo istorijas, akimirkas. Šie pasakojimai padeda man įsivaizduoti, suprasti ir pajausti tuos istorijos epizodus, kurie yra nuolatinių mano tyrimų ir apmąstymų objektai. <…> Buvimas šalia tokių žmonių tiesiog verčia kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, bėgantį laiką ir ateities horizontą, kartu nuolat klausiant: / „Kiek ir kam man dar liko laiko? Kokia mano buvimo čia ir dabar prasmė? Kiek mano mąstymas apie praeitį padeda man pačiam gyventi dabartyje?“, Švedas A. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. Vilnius: Aukso žuvys, 2016, p. 294–295.

iii Švedas A. Piešimas buvo tarsi durys. Vilnius: Aidai, 2013; Kaminskaitė-Jančiorienė L., Švedas A. Epizodai paskutiniam filmui: režisierius Almantas Grikevičius. Vilnius: Vaga, 2013.

iv Gimbutaitė M. Istorikas Aurimas Švedas: apie pramoginę kultūrą, lietuvių santykį su istorija ir šimtmetį. 15min.lt, 2018. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/istorikas-aurimas-svedas-apie-progine-kultura-lietuviu-santyki-su-istorija-ir-simtmeti-285-915758.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Nuo rašytojo prie Jo Didenybės skaitytojo: lietuvių literatūros kritika šiandien

2016 m. Nr. 12 / Su literatūros kritike Elena Baliutyte-Riliškiene kalbasi Elvina Baužaitė / Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę.