literatūros žurnalas

Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą

1996 m. Nr. 2

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Kadaise esė knygoje „Komentarai“ rašiau: „Nors kartą gyvenime žmogus privalo šį tą padaryti iki galo.“

Ir jaučiausi teisus.

Po kiek laiko perskaičiau E. Canetti mintį: „Niekada neverta brautis iki galo. Kiek daug pakeliui įdomaus!“

Ir jis, esu tikras, buvo lygiai taip pat teisus.

Mes abu pažymėjom tuometines savo buvimo ribas. Konkretaus laiko, sielos peizažo, kelio lanksto, medžioklės, savo provincijos ribas. Šitai mėgsta daryti bemaž kiekvienas rašytojas.

O ir apskritai visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai. Vienos pažymi nujaučiamo proceso pradžią, kitos – savo galimybes ir energiją jau išeikvojusio vyksmo baigtį; nuo vos įžvelgiamų dvasios įbrėžų prasideda lemtingieji apsisprendimai ir košmariški nuosmukiai, jos atskiria daiktą nuo jo atspindžio ar šešėlio, alsavimą nuo gargimo, gašlų stenėjimą nuo meilės aimanos, įkvėpimą nuo mirties atodūsio. Ištrūkti iš šio ribų voratinklio (o gal iš kibaus vėjatinklio, Kornelijau?) – tai arba susitraukti iki garstyčios grūdo, virsti mažąja begalybe, arba priešingai – tapti tuo, be ko apskritai nieko nėra, didžiąja begalybe, kuri tartum kokia juodoji skylė viską be atrankos susiurbia savin. Tai išties panašu į tobulą Nieką, o jis, anot kai kurių filosofų, yra metafizinio siaubo esmė. Tačiau be šio Nieko akimirkų, be transcendentinio judesio, be meditacijos „stereovaizdo“ mes ir liksime užverti, vienaplokščiai, pakliūsime į lėkšto gyvenimo pinkles, imsime irzliai spurdėti, zyzti dulkėtame kasdienybės voratinklyje, o netrukus pajusime – štai tikrasis siaubas! – į mūsų ląsteles besismelkiančius voro čiulptuvėlius, voro, kurio vardas…

Beje, koks to voro vardas?

Senovės Kinijoje buvo paplitęs toks dvasinio tobulėjimo vaizdinys: tamsiam, apatiškam, primityviam žmogui kalnas yra tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Jie skirtingi, neturi nė vieno bendro taškelio, tarsi iš įvairių pasaulių. Ėmęs gilintis į save ir aplinką, pradėjęs pamažu artėti didžiosios begalybės link, žmogus netikėtai pastebi, kad kalnas yra visai ne kalnas, vanduo ne vanduo, vėjas ne vėjas. Juos skyrusios ribos susilieja, išvystama, kad visi daiktai suverti ant vieno siūlo, ir tik tas siūlas atrodo esąs visų svarbiausias, pati sąrangos esmė! Tačiau tai tik pusiaukelė. Einant dar toliau, dar kantriau gilinantis į būties paslaptis, pagaliau pamatoma, kad kalnas vėl tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Be abejo, juos vienijantis (ne niveliuojantis) principas išlieka, tačiau lyg iš naujo atsiveria kiekvieno daikto unikalumas: kaip nuostabiai, kaip pradmeniškai, kaip fenomenaliai jie skiriasi!

Taip priartėjama prie esminių (paprasčiausių?) pasaulio sąrangos elementų, prie nujaučiamo pamato, prie dvasinės aprėpties būsenų, kurias nuo iškraipymų saugo ir jų slaptumą užtikrina tai, kad jos nepriklauso nei erdvėlaikiui, nei nuo erdvėlaikio. Tai tylos, didžių pajautų, kosminės energetikos zona. Tačiau žmogus – nekantri būtybė, todėl anksčiau ar vėliau visa tai išduoda: pabando apsakyti tą patirtį žodžiais, išreikšti kalba, kuri gyva tik todėl, kad kaip privalomą sąlygą priėmė erdvės ir laiko dimensijas, dėsnius ir, kas be ko, iltis. Be šios sąlygos jokia kalba nei kiti mūsų riboženkliai yra paprasčiausiai neįmanomi. Todėl veik visados, kalbėdami apie didžiąsias būties paslaptis, patenkame aklavietėn: vieną iš realybės aspektų stengiamės įžiūrėti tomis akimis, kurios yra absoliučiai nepritaikytos įžvelgti tą aspektą, jos yra aklos jo spalvoms ir pavidalams, jo šviesai. Kurmių pastangos. Šioms pastangoms tiktų ir kitas palyginimas. Tarkim, mums pasisekė, akimoju išvydome pasaulių Valdovo veidą – ir čia pat puolėme kalti jo atvaizdą ore. Netruko atsirasti ir ekstaziškai šūkaliojančių, jog jie iš tikrųjų regi tą neegzistuojančią skulptūrą! O juk šalimais darbuojasi ir tie, kurie tvirčiausiam granite kala Valdovo profilį, nors jo net akies krašteliu nė karto nėra regėję! Bet šie „skulptoriai“ visiškai nerizikuoja, mat tarp jų nėra mačiusiojo, kuris patvirtintų kūrinio autentiškumą. O jeigu netyčia atsiranda matęs ir protestuojąs, jis tuoj nutildomas gudragalvišku klausimu: kaip atrodo to veido bruožai? Papasakok! Ir vargas kiekvienam užkibusiam ant šio sukto kabliuko. Nes labai nesunku gelmeniškąją, erdvėlaikiui nepriklausančią sąmonės patirtį apversti aukštyn kojom, o patį pasakotoją paversti trečiuoju broliu, tuo, anot Jono Strielkūno, amžinai nesavu tarp savų, pajuokos vertu buvėjėliu. Paskui jau galima užsodinti jį atbulą ant biblinio asilaičio ir linksmai sušerti delnu per gyvulio pasturgalį – keliauk sveikas! Ir jeigu nekeliauja – tokį ne nuodėmė jau ir „pagydyti“ artimiausiame beprotnamyje.

Taip buvo ir taip bus. Nes viskas iš meilės.

*

Neseniai kilo noras, jaučiant R. Barthes’o siūlomą teksto malonumą, aristokratiškai neskubriai skaityti knygą, kuri vadintųsi „Ribos“. RIBOS. Apie potyrius, mintis, būsenas ir klausimus žmogaus, kuris nusileido iš menamų aukštybių, intelekto abstrakcijų, nes staiga visa savo sąmone suvokė, kad braunasi, lipa, ropoja kaip tik šiuo, iš nesuskaičiuojamų ribų nuaustu gyvenimo voratinkliu, kuris, pasirodo, ir yra mūsų namai. Apie patį brovimąsi, amžiną pareigą (virtusią graudžiu vitaliniu instinktu) Judėti, kol dar įmanoma. Judėti, kol nesi pavytas besočio voro.

Tik nežinau tokios knygos. Arba kone visos knygos vien apie tai. Bet… anaiptol ne apie tai. Nors reta iš jų turi neabejotiną vertikalę. O šiuo atveju nepaprastai svarbu, kad tokia knyga būtų parašyta šventai, tiesiog vaikiškai naiviai tikint amžinybe, beribiškumu, vientisos sielos misija, turint dar neišblėsusią ar vėlei įgytą patirtį, kuri neleidžia abejoti, jog kai kuriuos amžinųjų dydžių kontūrus, vibracijas, „stereovaizdus“ įmanoma išvysti dar šiapus mirties vartų. O pavadinimas RIBOS būtų knygos raktas, jos įžeminimas, išmintingas žaibolaidis, kad dėl „dvasingumo“ pertekliaus nepradėtų tekėti žalsva seilė. Ir žingsnis paklusimo, nusižeminimo, kasdienio šerpetoto buvimo link, kur galima tvirtai ir ramiai ištarti: „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save“ (Axsel Munthe). Taigi – kol jis turi pats save, kol šneka savo balsu. O žmogus žmogaus balsu geba šnekėti vien apie ribas.

Todėl nusižeminti, paklusti (dažnas, deja, tai priima kaip bejėgystę) – vadinas, grįžti iš abstrakčių konstrukcijų, iš fragmentų, sutapti su konkrečiu gyvenimu, kuriame mirga marga tavo akimirkos, tavo žmonės, daiktai, tavo bėdos ir šventės, irzlios minutės ir mielos smulkmenos. Trumpai tariant, suvokti, kad kalnas vėl yra kalnas. Kalnas iš naujo – ir niekas kitas.

Todėl ir RIBOS.

Mat tiktai ankstyvoje jaunystėje arba puikybės bacila užsikrėtęs žmogus ima įsivaizduoti, kad jo sąmonė (iš tikrųjų – vienas jos kraštelis, vadinamas intelektu) jau pasiekė beribiškumą, pasaulį be linijų, be rėžių, įskilų, be tvorų, t.y. neaptvertą = nesutvertą. Bet, norėdamas juo pasigirti, tasai tuštuliukas vėl griebiasi linijų, rėžių, tvorų, iš jų dėlioja „beribį anapusių gamtovaizdį…“ Mat pamiršta (ir tai žmogiška), kad visa, kas išreikšta žodžiu, kitu simboliu ar sutartiniu ženklu, tėra ribų žaismas, mirgesys, plastesys, gal ir gražus, netgi didingas, bet vis dėlto šiapusių varpo gausmas. Suvokti šitai – vadinas, peržengti dar vieną itin svarbią sąmonės atverties ribą, pakilti/nusileisti į dar vieną jos lygmenį, kuriame jau įmanomas nusižeminimas, pirmoji sutapties pastanga, grynoji egzistencinė patirtis ir tikroji galybė, įgyjama tik tada, kai iš tiesų nebijoma pralaimėti, pasijusti dulke, atsukti skriaudėjui kitą skruostą. O tai, matyt, ir yra pirminė paskata būti – t. y. eiti šiuo atsivėrusiu dvasios gamtovaizdžiu iki galo, tuo pat metu kas mirksnį suvokiant, kiek daug pakeliui įdomaus!

Šit – rašinio pradžioje minėtos dvi mintys, dvi idėjos, vilkėjusios tezės ir antitezės drabužėliais, šioje penkių mašinraščių kelionėje lyg ir susitaikė, susigiminiavo, neišsprendžiamų prieštarų tarp jų nebeliko. Arba jos pakely pavirto europiečio protu suvokiama hėgeliškąja sinteze. Tebus taip. Teisus Canetti, skersai išilgai išvaikščiojęs „žmogaus provinciją“. Teisus, regis, ir šių komentarų autorius, nes dviejų buvėjų pokalbyje, gal netgi neakivaizdžiam, bet būtinai doram jų ginče dažniausiai susikerta ne dvi priešingos tiesos, o vienos Tiesos dvi žodinės raiškos.

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl. / Senais gerais (blogais?) laikais, pavyzdžiui, kokiame XIX a., turbūt pusė išleidžiamų poezijos knygų ir vadinosi „Poezija“ arba „Eilėraščiai“