literatūros žurnalas

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 

Prie Kalvarijų turgavietės tvoros stovi kriaušė. Pati vasario pabaiga. Todėl kriaušė dar be lapų, be žiedų. Bet kitokia nei viduržiemį. Visa pritilusi, laukianti pražydėjimo, savo paukščių ir bičių. Savo valandos.

Pro kriaušę praeina Jonas Strielkūnas. Irgi tylėdamas, tarsi klausydamasis, kaip į nuogas jos šakas atsimuša be garso tekanti laiko srovė. O gal tik vėjas. O gal tik iš toli atplaukiančio debesio šešėlis. Jonas, rodos, irgi kažko laukia – žodžio išsipildymo, eilėraščio ar tos kriaušės pražydėjimo. Negražu klausti…

Netoliese stoviniuoja moteris su kačiukų puokštelėmis. Pirmosiomis. Vadinasi, metų ratas apsisuko dar kartą, žmogaus gyvenimas pasislinko artėliau jam nulemtos ribos.

Medžio kamiene apie šerdį atsirado dar viena rievė. Jo nenupjovęs tos rievės nė nepamatysi. O kas per tuos metus, kurie praėjo, įsirėžė žmogaus sielon? Gal viena iš skaisčiausiai žėravusių džiaugsmo kibirkščių pavirto plėnimis? Nesulauktas ir neužrašytas žodis gal irgi tik pelenai, tik niekas, tyla, plėnys? O gal tyla daugiau negu žodis? Juk tiek daug mums neleista suprasti. Gal kad lengviau būtų gyventi ir lengviau užmiršti savo netektis ar paklydimus. Noras iki galo viską žinoti gali būti tik nelabojo gundymas.

Kartais pasaulis yra toks nesikeičiantis, nejudantis, toks tobulai pilnas savęs, kad niekam daugiau jame nėra vietos. Nė menkiausiam šapeliui. O eilėraštis įsiterpia. Kaip saulės spindulys pro pravertą langą. Kaip lietaus lašas į plyšelį akmenyje. Jei pasaulis jį priėmė, matyt, eilėraštis buvo kažkieno laukiamas. Taip viliesi, nes kas yra gyvenimas, jei ne viltis. Ir kas yra poezija, jei ne jinai, didžioji rašančiojo viltis.

Visada prieš tavo akis – žodis. Nesutramdytas, neprijaukintas, pasišiaušęs lyg dygliuotas laukinis augalas ar grėsmingai žibančiomis akimis dar niekam nepriklausantis žvėrelis. Su kuo susitinki, tą žodį-žvėrelį įvaręs į eilėraščio narvą, anot poeto? Su dievais, tyla, nebūtįm? Spindėjo tas žodis visomis vaivorykštės spalvomis. O užrašytas pasidarė pilkas pilkas. Kaip žvirblis. Pasijunti toks svetimos šalia jo. Kaip perkrikštas tarp savųjų.

Bet kartais… Kartais žodis tvyksteli tokia dangiška šviesa, kad visa diena iš karto pasidaro gražesnė, spalvingesnė, erdvesnė. Laikas, rodos, stabteli, kad atsigręžtų ir pasižiūrėtų į tą eilėraštin atėjusį žodį. Reikia laukti. Nes eilėraštis yra laukimas.

Sėdžiu po pilnu pumpurų miesto medžiu ir žiūriu į pro šalį einančius žmones, į besiartinančio pavasario saulės spinduliuose žiburiuojančias laiko kibirkštis.

Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks. Vieni jį tempia lyg užsispyrusį gyvulėlį už pavadžio, kiti tarsi stumia kaip žvyro prikrautą karutį. Tai sunkus ir turbūt nieko nebežadantis viltį praradusiųjų laikas. Jo šviesa krenta po kojomis ir čia pat užgęsta. Nespėdama nieko apšviesti. Nieko, kas dar bus. Nieko, kas buvo skirta vieną vienintelį kartą. Ir tik tau vienam. Eilėraštis – irgi laikas, laiko krislelis priešais baltą popieriaus lapą sėdinčiojo akyje.

Kitų žmonių žingsniai – greiti, skubūs. Jie tarsi skriste skrenda paskui laiką. Jei tokius paliestum, iš kiekvienos vėjo plaikstomos drabužių klostės, rodos, taip ir pasipiltų entuziazmo ir gyvastingumo žiežirbos. Tai jauni. Jie skuba. Jiems visas gyvenimas, visas jo džiaugsmas ir gražumas – tik priekyje, tik už mįslingos ir apgaulingos ateities horizonto linijos. Jauni pasensta, o horizonto linija lieka tokia pat mįslinga. Kas už jos, kas ten tave taip traukia? Nokstantis pažinimo vaisius, kaip vandens lelijos žiedas atsivėrusi likimo paslaptis? Ar amžinybės daigelis, kuris sulapos tik tau atėjus? Eilėraštis – amžinybės geismas. Nebausk, Visagali, nebausk.

Vienas senovės filosofas yra pasakęs, kad gyvenimas esąs panašus į žaidynes: vieni į jį ateina rungtis, kiti – prekiauti, o tretieji – žiūrėti. Taigi, būdama po tuo medžiu, nei lenktyniauju su kuo nors, nei prekiauju. Tik žvalgausi.

Žvalgausi ir užmatau tolimą, seniai praėjusią Žemaitijos vasaros dieną. Štai per pievą teka siauras siauras upeliukas. Negilu, vanduo skaidrus, dugne smėlis net švyti. Žalias laumžirgio sparnas visas perregimas, trapus, o atrodo, kad tas laumės arkliukas amžinai skraidys po vasaros dieną, nes tokia ramybė. Tykus, susikaupęs kažką galvoja juodalksnis. Dar ramesnis netoliese snūduriuoja akmuo. Lyg seniai įminęs šio pasaulio paslaptis.

Juodalksnis, akmuo, laumžirgis, upeliukas – visi jie slėpiningai gyvena, niekam neatskleisdami to, ką žino. O gal reikia į juos ilgai ilgai žiūrėti, visus juos mylėti, kad suvoktum tą būtį, pajustum jos ritmą, suteiktum jį eilėraščiui.

Eilėraštis – sapnas ir realiausia tikrovė, erezija ir didžiausia teisybė, nes…

„Eilėraščio metaforose ir prozos vaizduose koduojami slapčiausi ir galbūt grėsmingiausi žmogaus patyrimai“, – prieš ketvertą metų yra pasakęs Valdas Kukulas. Kas ryžtųsi paneigti šiuos poeto žodžius?

Eilėraštis sukuria visatą, kurioje atsiduria ir pats rašantysis, jo dvasia nei paukštis plasnoja viršum eilutėse susiglaudusių žodžių ir meta ant Jų savo šešėlį. Sunkų ar lengvą?

Dangus ir žemė – pastoviausi dalykai, sukaupę savyje didžiausią jėgą ir slėpiningiausią gelmę. Tarp dangaus ir žemės nematomas sklando kūrybos angelas.

Pro kieno langą jis šią naktį pažiūrės, už kurio nugaros atsistos laimindamas žodį kaip medžio pumpurą, kaip šalpusnio žiedą? Kad išsiskleistų.

Dar neparašytas eilėraštis – kartybės taurė. Bet nedvejodamas keli ją prie lūpų. O gal šį kartą ten dieviškas nektaras? Todėl niekieno nemaldauji: atitolink nuo manęs šią taurę.

O štai poetas ir dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius su grakščia ironija sako, kad eilėraštis – tai autoriaus kalbėjimasis su pačiu savimi. Ne su dievais ir ne su šio pasaulio mažutėliais: akmeniu, laumžirgiu, juodalksniu ar ant jo šakos nutūpusia kuosa. Didelė visų teisybė…

Grožis, gėris, harmonija – ne žmoguje, o toli nuo jo, kitoje būtyje. Bet visada prieš žmogaus akis. Pilnatvės troškimai, ieškojimai, ilgėjimasis – irgi yra eilėraštis. Rašantysis – žodžio lyg piktosios dvasios apsėstasis. Eilėraštis visada kažkur yra, tik ne visada jį sugausi, nutversi. Tik matysi – lyg žaltvykslę. Bėgsi, lėksi tos pelkių ugnelės link, dažnai grįždamas tuščiomis rankomis ir dar tuštesne širdimi. Ir vis tiek kitą kartą taip pat karštligiškai tos žaltvykslės ieškosi. Taip visą gyvenimą.

Pirmiausia – meilė, paskui pažinimas, kartėlio, nykumos ir prarasties pažinimas, pirmiausia – ugnis, paskui rankų apsideginimas, skausmas. Pirma – tylėjimas, tik tada žodis. Tylėjimas, sunkesnis už žodį.

O gal eilėraštis – šventvagystė, piktdžiugiškas noras apgauti likimą, save patį, nors menką valandėlę pasijusti tauriam, kilniam, doresniam, negu esi, savo rankoje kaip iki raudonumo įkaitintą geležį suspausti kūrybos geluonį. Paskui tegu skauda, paskui nesvarbu.

Prie Kalvarijų turgavietės tvoros tebestovi kriaušė, laukdama savo pražydėjimo ar iš „Literatūros ir meno“ redakcijos grįžtančio Jono Strielkūno. Su eilėraščiu, parašytu ar dar ne, bet su eilėraščiu. Viršum varpinės bokšto – jau ne baltas, o raudonas saulėlydžio debesis. Vadinasi, laikas nebuvo sustojęs.

Eina žmogus savo keliu. Prieina linksmybių upę, liūdesių kalną, paklydimų girią. O tiesą, tą vienintelę visiems, ar prieis?

Jonas Strielkūnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 5-6 / Šiemet poetui Jonui Strielkūnui (1939–2010) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Jo artimųjų dėka redakciją pasiekė dar neskelbtų eilėraščių pluoštelis. Džiugu, kad galime eiles publikuoti įsibėgėjant „Poezijos pavasario“ festivaliui…

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,