literatūros žurnalas

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Prieš aptardama Stasės Lygutaitės-Bucevičienės rinktinę „Laikas nekaltas yra“, noriu trumpai pristatyti autorę. Iš Žemaitijos kilusi garbaus amžiaus poetė (g. 1936) šiandieniniame literatūros lauke nėra ryški figūra, nors eilėraščiai gana dažnai publikuojami kultūrinėje spaudoje, „Poezijos pavasario“ almanachuose. Be to, per pastarąjį dešimt-metį pasirodė net dvi jos poezijos rinktinės: aptariamoji „Laikas nekaltas yra“ ir „Seniai, bet dabar“ (2010) – abi išleido „Homo liber“. Sakyčiau, gana tipiškas atvejis, kai ne tik poetinis pasaulėvaizdis, bet ir autoriaus ar autorės gyvenamoji vieta, nuošalesnė laikysena lemia recepcijos ypatumus. Stabilaus klasiko statuso neįgijusieji, didžiuosiuose miestuose negyvenantys, o jei ir gyvenantys, bet skaitymuose, įvairiuose literatūriniuose renginiuose nuolat nešmėžuojantys kūrėjai gana lengvai prasprūsta pro kritikos bei skaitytojų žvilgsnius.

Naujausioji S. Lygutaitės-Bucevičienės rinktinė poetės matomumą vargu ar padidins. Rinktinė funkciškai turėtų pristatyti autoriaus viso gyvenimo ar paskiro periodo kūrybos visumą. Todėl esminis jos elementas – vientisumas. Jis gali būti pasiekiamas išryškinus unikalų poetinį pasaulėvaizdį, o tam būtina kruopščiai atrinkti tekstus atmetant tuos, kurie, nepaisant meninės vertės, nuo šio pasaulėvaizdžio nutolsta. Kitas vientisumą formuojantis aspektas – chronologinis, t. y. kūrybinio kelio fiksavimas. Tokiu pagrindu sudarytos rinktinės svarbiausias tikslas – parodyti, kaip autoriaus kūryba kito. Chronologinė struktūra paprastai pasirenkama, kai rinktinė sudarinėjama iš viso gyvenimo kūrybos, tekstai paprastai grupuojami pagal priklausymą rinkiniams arba pagal sukūrimo datą. Dar vienas, mano manymu, būtinas rinktinės elementas (ypač tuomet, kai autorius nėra gyvasis klasikas, o jo asmenybė dar netapusi kultūros artefaktu) – rašytojo biografiją ir kūrybos ypatumus aptariantis pristatomasis straipsnis ar bent jau išsami anotacija, kurioje būtų nurodyti svarbiausi rinkiniai, poetikos ypatumai ir pan. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, „Laikas nekaltas yra“ – gana neišbaigta rinktinė.

Visų pirma, nėra aišku, kas rinktinę sudarė – pati poetė ar knygos redaktorė (Teresė Gužauskienė). Nėra įvadinio straipsnio, o anotacija abstrakti ir neišsami. Pavyzdžiui, nors paminimos poetei skirtos premijos (Salomėjos Nėries, Jono Aisčio) ir informuojama, kad ji išleido penkiolika rinkinių, knygų pavadinimus tenka susirasti pačiam skaitytojui. Taip pat nėra nurodoma, kuriems rinkiniams priklauso paskiri rinktinę sudarantys eilėraščiai, – tiesiog užsimenama, kad tai kūriniai iš ankstesnių knygų, arba kad nauji. Tačiau nuspėti, kurie yra kurie, neįmanoma, nes po eilėraščiais nėra datų. Taigi kūrybos chronologijos ši rinktinė nepateikia, rašytojos kūrybinio kelio nepristato.

Tačiau teigti, kad knyga neturi jokios aiškesnės struktūros, tikrai negalima – eilėraščiai dėliojami į skyrius (viso – devynis) pagal tematiką. Taigi, „Laikas nekaltas yra“ pristato poetės kūrybą kaip vieningą visumą, o skyrių išsidėstymas leidžia atpažinti tam tikrą naratyvą. Pradiniuose skyriuose („Vanduo plaukia neatsigręždamas“, „Šermukšnis žydi tykiai“) apsibrėžiamos esminės laiko ir erdvės sampratos, kurias pasitelkus toliau pasakojama savotiška lyrinio subjekto istorija. Kadangi žmogus poetės eilėraščiuose neatsiejamas nuo pasaulio, ta istorija perteikiama pasitelkiant metų ciklų kaitos simbolizmą: po siautulingos vasaros („Per vasaros žolynus“) eina ruduo („Šaltos lapkričio žvaigždės“) ir žiema („Viduržiemio medis“). Gamtos ištuštėjimas ir sustingimas leidžia apmąstyti tai, kas gyvenant pasaulyje nutiko („Tą dangų, tą žemę, tą kelia“, „Paparčiams žydint“), išsigryninti pasaulėžiūros dominantes, prisijaukinti mirties artumą („Tykiai juodvarnis praskrido“, „Viskas dabar yra mano“).

Pagrindiniu rinktinės trūkumu laikau griežtesnės tekstų atrankos stoką – „Laikas nekaltas yra“ sudaro du šimtai keturiasdešimt šeši eilėraščiai, dauguma – vidutinės ar kiek didesnės nei vidutinė apimties. Palyginkime: Tomo Venclovos kūrybos rinktinę „Visi eilėraščiai“ (sudarė poetas, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) sudaro šimtas devyniasdešimt keturi tekstai, Janinos Degutytės rinktinę „Raudonoji upė“ (sudarė Viktorija Daujotytė, išleido „Alma littera“) sudaro šimtas trisdešimt keturi eilėraščiai, Liūnės Sutemos rinktinę „Sugrįžau“ (sudarė poetė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – šimtas septyniasdešimt aštuoni tekstai. Pirmoji S. Lygutaitės-Bucevičienės rinktinė „Seniai, bet dabar“ pasirodė prieš aštuonerius metus, taigi dalis eilėraščių jau buvo susisteminta ir išsaugota vienoje knygoje. Todėl optimali „Laikas nekaltas yra“ apimtis galėjo būti šimtas–šimtas penkiasdešimt tekstų. Dėl atrankos stokos tarp meniškai brandžių, vertingų kūrinių liko ir tokių, kurie artimesni ne eilėraščio, o tosto, atminimo knygos įrašo žanrui – daugiau tokių skyriuose „Tą dangų, tą žemę, tą kelią“ ir „Tykiai juodvarniai praskrido“. Be to, nemažai eilėraščių – tos pačios temos variacijos, sukuriančios naujų prasmių neatveriančio pasikartojimo įspūdį. Tai ne tik apsunkina skaitymą, bet ir uždengia, paslepia stipriuosius tekstus – dėl to rinktinė meninės vertės požiūriu darosi menkesnė, nei galėjo būti.

Prasminio lauko nepraturtina ir knygos dizainas, skyrius ženklinančios gamtovaizdžių nuotraukos pernelyg iliustratyvios (nuotraukų autorius – Vilius Gužauskas). Be abejo, turinys svarbesnis už viršelį, tačiau pastaruoju metu lietuviškų knygų meninis apipavidalinimas tapo svariu prasmes praplečiančiu elementu, todėl sunku į tai neatsižvelgti. Žinoma, „Laikas nekaltas yra“ išleistas be Kultūros tarybos finansavimo, o maža leidykla negali į poezijos knygą investuoti tiek, kad užtikrintų aukščiausią dizaino, popieriaus ir kt. kokybę. Tokiais atvejais iliustracijos, nuotraukos – visuomet rizikingas pasirinkimas. „Laikas nekaltas yra“ atveju tokia rizika, deja, nepasiteisino.

Vis tik kontekstiniai veiksniai lieka kontekstiniais – geri eilėraščiai savo vertę išlaiko ir ne itin vykusiuose apdaruose. Minėjau, kad rinktinės struktūra sudaro savotišką pasakojimą, buvimo pasaulyje patirčių istoriją, kurią tiksliai nusako epigrafas – ispanų rašytojo Francesco Miralleso frazė „Atėjome iš nebūties ir judame į niekur“. Ši istorija vyksta abstrakčioje, bet kartu ir konkrečioje erdvėje. S. Lygutaitės-Bucevičienės poetiniame pasaulėvaizdyje persipina gamtos lyrikos topai, tautosakinės (sakmės, pasakos) struktūros ir vadinamosios daiktiškosios poetikos elementai. Pavyzdžiui, minimi konkretūs vietovardžiai (dažniausiai – gimtasis Skuodas), išskiriamas paskiras metų laikas (dažnai minimas birželis – poetės gimimo mėnuo), tačiau mėgstamos ir abstrakčios simbolinės situacijos, personažai (žirgai, avinėlis, išminčius vaikelis, gyvybės medis, dangaus lelija, milžinė moteris-pramotė). Dalyje tekstų (beveik visuomet – nerimuotų) vyrauja realistiniai vaizdai, tikslūs objektų aprašymai – gruodžio sniego spindėjimas, varnalėšos, ugniažolės žiedai, gimtoji sodyba su visais jos garsais ir kvapais, tuščia troleibusų stotelė, virtuvės spintelės. Taigi galima atpažinti tiek vaičiūnaitiškas, strielkūniškas, tiek ir miliauskaitiškas intonacijas, nors tai jokiu būdu neleidžia kalbėti apie imitacijas – S. Lygutaitė-Bucevičienė turi savo autentišką poetinį pasaulėvaizdį. Jo epicentras, tuo pat metu ir problemiškas klausimas, ir atsakymas – paradoksali nesuderinamų elementų (praeinamybės ir amžinybės, kartotės ir pa-skirumo) dermė, kylanti iš buvimo pasaulyje patirčių.

Kritika pabrėžia S. Lygutaitės-Bucevičienės poezijos pasakiškumą, lyriškumą, tačiau man asmeniškai svarbiausi pasirodė būtent tie tekstai, kuriuose pasitelkiamas realistinis registras. Šių tekstų korpusą priskirčiau „sustabdytų akimirkų“ žanrui: eilėraščiai primena savotiškas jusliškas nuotraukas, gyvenimo fragmentus, kurie, nepaisant pripažįstamo ir savotiškai net išpažįstamo visa ko laikinumo, suteikia amžinybės pojūtį. Tomis akimirkomis „Mūsų visų / Gyvenimai kilo aukštyn / Tik šešėlį / Palikę ant žemės“ (p. 182). Svarbu, kad šios akimirkos neveda link kokios nors aukštesnės būties pažinimo – tai greičiau gelminės jausenos, potyriai, tampantys neatsiejama subjekto savasties dalimi. Dažniausiai tokios akimirkos patiriamos vadinamojoje prigimtinėje erdvėje – sodyboje, namuose, juos supančiuose laukuose stebint augalus, vabzdžius (eil. „Tvenkiny atsispindi pasaulis“, p. 134; „Nieko daugiau“, p. 161; „Tamsoje nieko tikro“, p. 195; „Žiemą vaikystėj“, p. 224, ir pan.). Vienas gražiausių šio tipo tekstų man – „Tykus buvo vanduo šuliny, kai serbentų krūmas kerojo“:

Kiemas tas pats, šulinys,
Juodųjų serbentų krūmas išsikerojęs.
Vilkšunis tempia sunkią grandinę
Sukeldamas dulkes,
Uosdamas aitrų jų kvapą.
Viskas ten pat tebėra,

<…>

Nes tu tame kieme tebestovi.
Džiaustai ant virvės skalbinius,
Iš lėto eini prie šulinio.
Vilkšunis seka tave akimis,
Paskui ramiai užsimerkia,
Tartum žinotų:
Vėjyje džius skalbiniai,
Tylės vanduo šuliny,
Žaliuos ir keros
Juodųjų serbentų krūmas.
Tu būsi ir būsi.

(p. 122)

Tokios akimirkos suteikia buvimo pasaulyje pilnatvę, savotišką išsipildymą ir amžiną įsišaknijimą konkrečiame erdvėlaikyje. S. Lygutaitės-Bucevičienės poezijoje laikinumo, atminties tema tampa aktuali tuomet, kai ko nors stokojama, kai juntama vienatvė, atotrūkis. Tuo tarpu laimingieji (dažniau gyvūnai, augalai, vabzdžiai, o ne žmonės) laiko tėkmės nejaučia ir šiuo požiūriu jie yra amžini: „Vėjui papūtus / Laikas byra / Ant driežo galvos / Lygiai kaip smėlis. // Bet driežas / Nieko nejunta, / Nes driežas laimingas“ (p. 59). Būtent dėl to ne anapusybė, antgamtė, o buvimas pasaulyje ir jo teikiama pilnatvė tampa siekiamybe.

Kitas svarbus tekstų korpusas – metriniai eilėraščiai, kuriuose, derinant tautosakinius motyvus, tradicinius lyrinius topus ir realistinius įvaizdžius, kasdienės situacijos pamatomos tarsi iš pasakiškos perspektyvos, įgyja kosminius matmenis („Marių berniukas“, p. 31; „Bobutė kepa ragaišį“, p. 33; „It angelėliai – su sparnais“, p. 34; „Laiko žemę ant pečių“, p. 61; „Ėreliu lakstant po pievą“, p. 63; „Medaus diena“, p. 64; „Vaikelis, nuo visų pasislėpęs“, p. 288). Šiems tekstams būdinga beveik vaikiška nuostaba, kurią palaiko ir pakartojimai, rimai. Dėl šių ypatybių tokie eilėraščiai gali būti publikuojami ir vaikams skirtuose poezijos rinkiniuose.

Naivumo, sietino ne su išsakomų patirčių paviršutiniškumu, o su savotiška drąsa artikuliuoti nesidangstant metaforomis, sudėtinga simbolika, įspūdis būdingas ir nerimuotiems tekstams, kurių probleminiu klausimu tampa pasaulį patiriančio, jame įsišaknijusio subjekto ir paties pasaulio laikinumas. Atsakymų ieškoma ne spekuliatyviame mąstyme, metafizikoje, o tame pačiame pasaulyje, sąveikose su kitais. Artimo buvimo mokytojais neretai tampa augalai, vabzdžiai, gyvūnai:

Turėjau Mosėdį,
Trobą,
Šunį ir katiną.
Niekam nematant
Nukirpau jam ūsus.

<…>

Buvo pikta, kad negaliu suprasti:
Laikas yra begalinis,
O senelė jau mirusi.

<…>

Mano baimę pajutęs
Tyliai prislinkdavo katinas,
Tas, su nukarpytais ūsais,
Glaustydavos aplink kojas,
Pažvelgdavo į mane
Žaliomis akimis
Ir nuramindavo.

(p. 284)

Savaime suprantamas faktas, prieš kurį nekyla nė menkiausio noro maištauti, – mirtis yra neatsiejama pasaulio ir paties gyvenimo dalis (mirties temai skirtas skyrius „Viskas dabar yra mano“). Mirtis visuomet yra ta, „kuri šalia stovėjo / Ir tylėjo“ (p. 278). Kitaip tariant, santykis su mirtimi apvalytas nuo dramatizmo, romantinio patoso. Mirties (ir skausmo, netekties, užmaršties) egzistavimas lemia ne ištuštėjimo, beprasmybės, o pilnatvės pojūtį. Tai susiję su faktu, kad subjektas ir jo patirtys nėra eilėraščio (ir viso pasaulio) epicentras: „Ta gruodžio diena / Buvo pripildyta visko <…> // Tad mano prapuolusios sielos / Niekas nepasigedo <…> // Nes ledas blizgėjo, / Nes pusnynai buvo balti, / Nes visko buvo daugybė“ (p. 296). Panašiai ir meilės eilėraščiuose (skyrius „Paparčiams žydint“) kito kūnas patiriamas kaip paties pasaulio, jo stichijų, augalų ir gyvių konsteliacija: „Vos pirštų galais / Paliesdavau tavo odą / Tarp menčių, / Susidrumsdavo / Ežero gelmės, / Vandens lelijų stiebai / Išpampdavo / Kaip gyslos / Ant tavo kaklo“ (p. 247).

Manau, geriausiai Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poetinį pasaulio modelį nusako jos eilėraščio frazė: „nes apsėsta pasaulio esu“ (p. 197). Reprezentatyvios ir eilėraščio „Sekmadienis su lietumi“ eilutės: „Mano mirusieji / Seniai su manimi nebesikalba, / Nebeduoda jokių ženklų. // Per ilgai be jų gyvenau, / Kad jie dar rodytų kelią. <…> // Tie, / Kurie mirę, / Tyli“ (p. 148). Lietuvių poezijos kontekste, kuriame poezijos kaip pranašystės, kalbėjimosi su mirusiais (poetiniais tėvais ar mitiniais herojais), klajojimo po anapusybę samprata tik pastaraisiais metais šiek tiek užleido pozicijas traumų, ribinių patirčių išpažinčiai, eilėraštis, savo objektu pasirenkantis buvimo pasaulyje pilnatvę, gali būti laikomas išskirtiniu, net – alternatyviu.

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Ramutė Dragenytė. Liudijantis poetas

2016 m. Nr. 5-6 / Gvidas Latakas. Lokenos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 104 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5-6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2 / Birutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.