Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis
2018 m. Nr. 11
Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.
Iš mokyklos laikų įstrigo frazė, kad Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas profesionalas. Galvojau – kaip nuostabu: lietuvių literatūra anuomet pagaliau sulaukė autoriaus, kuris užsiims tik kūryba, visas savo jėgas skirs grožinei literatūrai, – koks laimingas žmogus jis bus, kokią puikią literatūrą kurs! Ir kūrė. Nežinau, ar J. Biliūnas pragyveno iš rašymo (tada rinkos, galima sakyti, nebuvo), bet literatūrą jis kūrė gerą. Nežinau, ar Sigitas Parulskis pragyvena iš literatūros. Rodos, kad taip. Ir gyvena, be abejo, šimtą ar du šimtus kartų geriau už J. Biliūną. Ir lenkia jį savo amžiumi dvigubai. Bet S. Parulskio man gaila labiau nei J. Biliūno.
Paauglystėje miegodavau balkone ir girdėdavau žmonių pokalbius prie laiptinės. Gyveno pirmame aukšte mergina ir traukė į save jaunikius su buteliais – išėję parūkyti, jie garsiai kalbėdavosi, dalindavosi prisiminimais, iš kurių ryškiausi buvo susiję su tarnavimu sovietinėje armijoje. Ta svetimųjų armija, kurioje man neteko pabuvoti, be jokios abejonės, buvo vos ne kiekvieno lietuvio didžiausias dvasinis sukrėtimas, sunkiai nustelbiamas vėlesniame gyvenime.
Daug lietuvių praėjo Golgotos kelius carinėje ir sovietinėje armijose, bet iš grožinių ar memuarinių kūrinių atsimenu tik Šatrijos Raganos apsakymą „Sulaukė“, perteikiantį ne kario, bet jo laukiančios motinos išgyvenimus, ir Stasio Raštikio atsiminimų fragmentą. Lietuvių valstiečių ir carinės armijos buitis per daug nesiskyrė, su rusų kalba buvo susitaikyta kaip su valstybine – tai amortizavo psichologinį diskomfortą. Sovietmečiu viešai kritikuoti armijos buvo neįmanoma, vis dėlto svarbiausia sąlyga stipriam grožiniam kūriniui – armijos bukinimo mašinoje turėjo atsiduri intelektualus jaunuolis. Tokioje sandūroje gimė „prarastosios kartos“ literatūra – į 1914–1918 metų karą pirmą kartą žmonijos istorijoje eiliniais išėjo tūkstančiai intelektualų, pirmą kartą armijų kontingentas buvo toks sąmoningas, pajėgus reflektuoti muštro, propagandinio patriotizmo, karo mėsmalės absurdą – žodžiu, išvydo karą kaip totalią nesąmonę.
S. Parulskiui nepasisekė – jis gimė šiek tiek per vėlai: Afganistane kariaujantiems sovietams ėmė trūkti karių, buvo pakeistas įstatymas, aukštasis mokslas nebegelbėjo nuo šauktinio duonos. Literatūra apsvaigęs vaikinas, baigęs pirmą filologijos kursą, didžiausiam jo apmaudui buvo išgabentas „bendrąja tvarka“. Tiesa, žodis „nepasisekė“ reliatyvus – išties pasisekė ir lietuvių literatūrai, ir S. Parulskiui – armija, jos muštras, ten patirtas pažeminimas ir skausmas, pinamas kartu su vaikystės reminiscencijomis sovietiniame kaime, militaristinių, ateistinių ir katalikiškų įvaizdžių jungtys tapo jo kūrybos lobiu, kopinėjamu jau daugybę metų. „Trys sekundės dangaus“ lieka reikšmingiausiu S. Parulskio prozos darbu – jame perteikta ne vieno žmogaus, bet kelių kartų patirtis, romanas tapo kolektyvinės atminties balsu, kalbančiu daugeliui. Ir kalbėjo reikiama – įtūžusio ir pasipiktinusio jaunuolio – kalba. Taip kalbėti norėjo daugelis, bet sugebėjo tik S. Parulskis.
Kas žino, kelias dešimtis romanų parašė Danielius Defoe? Jis laikomas vienos knygos autoriumi. Ir ne jis vienas. Francis Scottas Fitzgeraldas apie vieną iš savo romano personažų yra pasakęs sparnuota virtusią frazę, tinkančią ir jam pačiam, ir daugeliui panašaus likimo „brolių“: „Vienas iš tų jaunuolių, kurie, būdami dvidešimt vienerių metų, pasiekia kokią nors aukščiausią viršūnę, o paskui viskas atrodo kaip atomazga“1.
S. Parulskis man tebėra vienos knygos autorius. Nors „Trys sekundės dangaus“ ne be trūkumų, tačiau tai buvo bomba savo tematika ir žavi įtūžiu, keliančiu asociacijų su „Beat“ generacijos ar „įpykusių jaunuolių“ stilistika. Švarus, nesumeluotas agresyvumas kerėjo energija, autoritetų nepaisymu ir jaunuolio teisių – gyventi be melo, be primestų reglamentų – reikalavimu. Bet S. Parulskis „Tris sekundes“ parašė seniai. Šauniai viską „išdėjus“, dvasiškai išsivalius, širsti tarytum neliko priežasties. Tačiau jo tulžis liejasi ir toliau – aiškėja, kad nieko kito S. Parulskis nemoka, nebeišmoko, nebesistengė išmokti. Įtūžis nesibaigia – tai patvirtina naujausia knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ (2018). Galima sakyti, jog po vienu viršeliu čia sudėtos trys knygos: „Stingdančios laiko kasyklos“, „Tarp kūno ir sielos“, „Suskaldyta Europos kaukolė“. Pirmoji turi romano bruožų, dvi kitos tarp savęs nesiskiria – čia sukrautos galbūt jau anksčiau publikuotos esė – pasisakymai įvairiausiomis daugmaž aktualiomis temomis: „Laikas užtarti girtuoklį“, „Pabėgėliai – išbandymas mūsų kultūrai“, „Ką daryti su gėdos jausmu?“, „Apie džiaugsmą ir bezdalus“, „Valstietis – sąmonę nuodijanti klišė“, „Ar man gėda sovietinės praeities?“, „Kodėl man įdomi Šarūno Saukos tapyba?“ ir panašūs.
Kas yra skaitę ankstesnes S. Parulskio esė knygas ar publikacijas periodikoje, čia nieko naujo neras arba ras, ko ir tikėjosi ir ką galbūt mėgsta, – nepasitenkinimo intonacijas, įsiūtį, aroganciją visokių tautinių ar religinių reiškinių atžvilgiu, pasikartojančias literatūrines asociacijas, paįvairinamas iš piršto laužtais siužetėliais, žodžiu, autorius toliau suka savo girnų akmenį, toliau vaizduoja įpykusį jaunuolį, bando kalbėti efektingai, tačiau, mano nuomone, jam sekasi vis sunkiau, vis dažniau jis, anot Jono Strielkūno, kartoja „vieną pasibaigusį save“. Vis daugiau tai panašu ne į jaunuolio, bet į pagyvenusio rekrūto bambėjimą, kuriame girdisi sovietinio mentaliteto, nepriimančio nieko nauja, agresija ir noras bet kuriam prisiartinusiam uždrožti beisbolo lazda.
Tiesa, sakydamas „neturi ant ko širsti“, esu neteisus – jo neapykantos adresatas yra ta pati, nors kiek ir pasikeitusi, visuomenė. S. Parulskis siekia būti mitų – religinių, tautinių, istorinių, kultūrinių („su savo neūžauga Vytautu Didžiuoju ir su kitais durniais did-vyriais ir apipuvusiais klasikais“, p. 125) – griovėju. Tūžta S. Parulskis, beje, ir ant savęs paties. Kodėl? Todėl, kad be tos nekenčiamos visuomenės negali apsieiti, negali be jos malonės gyventi, yra nuo jos priklausomas ir tokiu būdu yra, bent savo akyse, žeminamas. Šio egzistencinio paradokso išgyvenimas ir nemaloni frustracija yra svarbiausias S. Parulskio kūrybos variklis, matomas kiekviename jo tekste ar pasisakyme. Štai vienas iš jų: „<…> gyvenu iš literatūros ir man tenka užsiimti šita pornografija: duoti interviu, fotografuotis, dalyvauti mugėse“2. Šioje knygoje tai konstatuoja pirmos dalies personažas Edvardas: „Praradau tikėjimą rašymu, vieną dieną supranta Edvardas, ir jo gyvenimas ima byrėti. <…> Rašymas šiuo atveju daugiau nei pramoga. Tai darbas. Tai identitetas. Tai gyvenimas. Lygiai taip pat Edvardas galėtų pasakyti: praradau tikėjimą gyvenimu, gyvenimo prasme, praradau darbą, praradau norą suktis socialiniame katile ir panašiai. Vadinasi, tai kur kas didesnė drama, tai žmogiškoji tragedija, velniai griebtų. <…> Ir rašymas nėra vien tik pasitenkinimas, nes jis visada su mazochizmo prieskoniu“ (p. 29).
Rašytojui reikia rašyti sąžiningai, tik apie tai, ką gerai išmano. S. Parulskis žino šią tiesą, ankstesnėje knygoje cituoja Alfonsą Nyka-Niliūną, kuris į klausimą, „ką reiktų daryti, kad būtum geras poetas, atsakė labai paprastai: būti savimi“3. Menininko intuicija jį apsaugo nuo temų ir stilių, kuriems nėra gimęs. Tačiau intuiciją galima turėti, galima ją prarasti arba jos neklausyti, ją parduoti. Ne iš blogos valios, bet dėl pasirinkimo neturėjimo: reikia pinigų. Į šią išankstiniu pralaimėjimu dvelkiančią dvikovą su savo pilvu stojo daugybė talentų. Tik vienetai sugebėjo rašyti daug ir gerai, dauguma kiekybės vardan brido į diletantizmo pievas, arba, kaip vaizdžiai rašo Giedra Radvilavičiūtė: „Kai rašantieji pasiilgsta didesnės auditorijos, iščiuožia į šimtatūkstantinius publicistikos stadionus, sulig kiekvienu pasirodymu prarasdami balus – ir už techniką, ir už meninį lygį“4.
S. Parulskis patenka į šių nelaimėlių gretas, jį valdo ne noras dalintis įžvalgomis, bet noras išsibarti ir parduoti kuo daugiau teksto. Gerai išmanydamas literatūros žaidimo taisykles, jis kalba kategoriškai, siekdamas Viktoro Šklovskio nurodyto sukeistinimo efekto, bet užsitęsęs irzlumas ir nepasitenkinimas darosi nuobodus, ir rašymas vis mažiau prašoka turgaus bobelių kriticizmo lygį. Vis daugiau jo tvirtinimų yra abejotini arba nelogiški. Keletas pavyzdžių: „Totalinis lizingas sušiko visą malonumą“ (p. 21). Bet gal „totalinis lizingas“ kaip tik įgalino malonumą? „Nėra tokio dalyko kaip meilė visam gyvenimui“ (p. 48). O gal yra? „Beprasmiška gyventi savo traumų žemėje, ji bevaisė“ (p. 185). Gal atvirkščiai? „Svajojome tapti Šiaurės Atėnais, o tapome Šiaurės Korėja“ (p. 177). Čia – be komentarų. Kitur piktinasi: „Užknisa, kai nuolat kas nors tvirtinama mano vardu“ (p. 175). Tačiau pats ištisai kalba kitų vardu ir už visus. 206–207 ir 216 puslapiuose (dviejose skirtingų pavadinimų esė) dešimt eilučių sutampa žodis žodin – rašant spaudai, gal ir galima savo mintis patiražuoti copy-paste principu, tačiau vienoje knygoje tai bado akis.
Pavadinime „Amžinybė manęs nejaudina“ – irgi kategoriška deklaracija (beje, Romaino Gary romano „Moters šviesa“ personažas Mišelis sako: „Nebūtis manęs nedomina“5, nežinau, gal tai atsitiktinis panašumas). Tačiau vis dėlto jaudina – tai akivaizdu ir publicistiniuose skyriuose, ir pirmajame, grožiniame. Publicistiką palikę ramybėje, pasižiūrėsime, kaip amžinybės ir atminties klausimas svarbus S. Parulskiui, kaip jis apskritai konstruoja grožinį tekstą.
Dviejose esė („Gatvė be pavadinimo“, „Ar man gėda sovietinės praeities“) kalba apie savo romaną „Tamsa ir partneriai“, kuriuo, nors ir sulaukęs kritiškų recenzijų, didžiuojasi, nenori būti vienos knygos autoriumi, vis dar priskirdamas sau drąsą kalbėti tema, kuri lietuviams neva buvusi tabu (p. 206). Šio romano pirmieji puslapiai iliustruoja, kaip S. Parulskis meistravoja siužetą, prisodrintą literatūrinės, bet ne gyvenimiškosios patirties, t. y. su jo personažais visada nutinka tai, kas jau yra kam nors nutikę literatūroje, bet mažai tikėtina, kad įvyktų realiame gyvenime: pagrindinis veikėjas Vincentas pokario dipukų stovykloje stebi sceną: trys anglų ar amerikiečių kariai, trys sekso išsiilgusios vokietaitės – netrukus prasideda orgija; besimylintys kūnai žydų šaudymus fotografavusiam Vincentui sukelia tokį moralinį šoką, kad jam „akimirką atrodė, kad neteko sąmonės“6, o kai „prisivertė atsimerkti“ – aplink matė ir girdėjo kiaules, tada puolė su pagaliu, išgąsdindamas žmones-kiaules, kurios „šoko iš aukštos žolės ir visas būrys, dunksėdamas kanopomis ir keldamas dulkes, nulėkė vandens pusėn, metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse“7. Netrukus jį patį trišakiu prismeigia alkanas vokietis, ir jis jaučiasi esąs vabalas, negalįs pajudėti. Gydomas mąsto, jog gimė tris kartus.
Įdomiausias yra pirmasis gimimas: buvo balius, jo motina vis šoko su caro generolu, tėvas susinervino, grįždamas nesuvaldė automobilio, įlėkė į upę, žvejai ištraukė nėščią žmoną, kuri čia pat pagimdė – kūdikis išslydo į valtį – tarp žuvų ir sliekų. Nedidelėje romano atkarpoje nesunku pamatyti bent keletą literatūrinių aliuzijų: žmonių, už kūniškas nuodėmes paverčiamų kiaulėmis, motyvas žinomas graikų, hetitų, indėnų mitologijose; Homero „Iliadoje“, pavyzdžiui, Ajaksas, kuriam Atėnė aptemdo protą, išžudo achajų vadus, palaikęs juos gyvuliais; negalinčiu pajudėti vabalu vieną rytą nubunda Franzo Kafkos Gregoras Zamza (šioje knygoje tas pats F. Kafkos motyvas išlenda p. 77); tarp žuvų tik ką gimęs atsiduria Žanas Batistas Grenujis – Patricko Süskindo romano „Kvepalai“ protagonistas.
S. Parulskio rašymas yra tikras kontrastas pradžioje minėtam J. Biliūnui, kurio minimalistiniuose tekstuose kiekvienas skaitytojas atpažįsta dalį savo išgyvenimų, pajunta sielos ryšius su personažu ir autoriumi. Skaitančiam S. Parulskį tai negresia – čia vyrauja psichologizmo nebuvimas, monologiškumas, dirbtinis suliteratūrinimas (beveik nėra puslapio be tikrinių vardų – Kristus, Lozorius, Sizifas, Leninas, Stalinas, Cesaris Vallejo, D. J. Salingeris, Mozė, Platonas, Platonovas, Gombrowiczius ir t. t., ir pan.). Į S. Parulskio prozą negalima įsijausti, galima nebent papildyti savo žinias ir sužinoti autoriaus nuomonę kokiu nors jo paties išsikeltu klausimu. Jis siekia teksto intensyvumo, to negali paneigti, bet visai kitomis priemonėmis – prifarširuodamas literatūrinių ir kultūrinių aliuzijų, jo protagonistas kalba ir mąsto taip, kaip savo esė mąsto ir kalba pats S. Parulskis. Nėra jokios individualizacijos, antraeiliai personažai, geriausiu atveju, yra keistuoliai, tačiau mažai įtikinami. Nors S. Parulskis apsiskaitęs, literatūrinių asociacijų ratas yra apibrėžtas, tas pats repertuaras keliauja iš kūrinio į kūrinį. Daug aliuzijų darosi nuspėjamos, lauktinos arba yra nereikalingos, abejotinos. Pavyzdžiui, p. 15–16 apie Florencijos meno galeriją: „Uficių galerija, kurioje metalo detektoriai, patikrinimas prie įėjimo, pareigūnai, – visa tai primena tam tikrus archetipus – įeidamas čionai prarask viltį. Tarsi tai būtų Hadas, o gal tiesiog koncentracijos stovykla, kalėjimas?“ Vėliau šios frazės žodis žodin pakartojamos p. 87. Girtas ir rėkiantis tėvas viename puslapyje pavadinamas ir Makbetu, ir Kronu, ir Hadu – tokiomis etiketėmis S. Parulskis pridengia savo negebėjimą kurti žmogišką paveikslą, o išpažintiniu aspektu, kuris dominuoja šioje knygoje, prisipažįsta nepajėgęs savo tėvo suprasti.
Kitas epizodas: „Prausdamasis duše įsižiūrėjau į nuogas pėdas ir staiga pasijutau toks nuogas, kad panorau kuo nors prisidengti šį baisų savo kojų nuogumą, ir tada iš karto į galvą atėjo batai, prisiminiau Van Gogho batus, stovinčius ant… kur tie prakeikti batai stovi, kampe ant grindų?“ (p. 19). Toks minties šuolis į kultūrines asociacijas atrodo dirbtinis. Tiesa, šį epizodą apie nuogas pėdas gelbsti autentiškas prisiminimas apie batus sovietinėje armijoje (nors kareiviški batai, pritrintos pūslės ir pan. jau ir taip virtę leitmotyvu S. Parulskio poezijoje).
Kad amžinybė vis dėlto jaudina, patvirtina knygos autobiografiškumas: pirmąją dalį sudaro personažo/ų (kalbama „aš“ ir Edvardo vardu: „Kai pats sau nusibostu, rašau apie Edvardą“, p. 18) mintys apie rašymą (tokį svarbų autoriaus gyvenime) ir romano apmatų turinti asmeninės atgailos istorija. Carlas Gustavas Jungas straipsnyje „Siela ir mirtis“ (1934) mini žmogaus pasąmonėje įvykstantį lūžį – ateina momentas, kai žmogus nustoja projektuoti save ateityje ir ima gyventi prisiminimais. „Pastaruoju metu daugiau gyvenu praeityje nei dabartyje“ (p. 36), – sako S. Parulskio protagonistas. Anot C. G. Jungo, tai reiškia, kad siela ima ruoštis mirčiai, t. y. amžinybei. S. Parulskio romano idėja kyla iš Johno Maxwello Coetzee’s eseistikoje pateiktos Orfėjo ir Euridikės mito (bandymo susigrąžinti mylimąją) interpretacijos – minties apie vienišystę mirtyje (apie tai p. 9 ir p. 166). Ten pat, knygos pradžioje, ir būsima pirmosios (siužetinės) dalies užsklanda – epizodai su motociklu, įrėminantys pasakojimą.
Tiesa, pasakojimas fragmentiškas, pertraukiamas ilgiausių samprotavimų, bet siužeto branduolį suvokti įmanoma: nusižudžius žmonai Jutai, herojus, sąžinės graužiamas, aplanko kartu matytas vietas, išbarsto jos pelenus nuo Santa Maria del Fiore katedros Florencijoje kupolo ir finale, kaip minėta, pakartodami vaikystėje matyto kaimo kvailelio beprotybę, motociklais šoka (kartu su Edvardu) per nebūties upę, t. y. į aną pasaulį, – susigrąžinti žmonos iš mirties karalijos.
Visa tai būtų gražu (nebūtinai originalu) ir gerai sukalta, jeigu ne vienas „bet“. Gal net ne vienas. Mat visiškai neaišku, kodėl žmona nusižudė. Tarsi galimas paaiškinimas – tai konfliktas, tiksliau, teologinis ginčas, įvykęs vyrui išleidus skandalingą knygą (už ją „Edvardą po septynių dienų ir naktų atskyrė nuo bažnyčios“, p. 55). „Po velnių, juk tu parašei, kad Švč. Mergelė Marija oraliniu būdu tenkina savo sūnų Jėzų!“ – šaukia pasipiktinusi Juta (p. 51).
Sunku patikėti, kad dėl to žmonės žudytųsi, bet kitų priežasčių autorius nepasiūlo. Ir kitas, dar svarbesnis dalykas, dėl ko pranešimas apie žmonos mirtį, atgaila, efektingas finalas nė kiek nesukrečia, net nesujaudina, yra S. Parulskio nesugebėjimas vaizduoti meilę – taip, kad ja patikėtum. Jei nėra meilės, jos praradimo skausmas ar tragizmo išgyvenimas neįmanomas. Nė viename S. Parulskio romane nėra gyvo moters portreto, nėra meilės. Visur meilė yra tik deklaracija, sekso sinonimas, o moteris – tik daugiau ar mažiau gašlios vaizduotės objektas. Knyga prismaigstyta klausimų: „Bet ar įmanoma atskirti jausmus nuo seksualinio potraukio?“ (p. 47); „Saulėlydis trunka keletą akimirkų <…>. Orgazmas irgi“ (p. 48); „Ar būna žmogiška sueitis? Tvartas, arklidės, šienas, dulkinimasis prakartėlėje…“ (p. 55). „Tamsos ir partnerių“ personažas Vincentas kalba, kad po geros nuotraukos arba „pasimylėjęs“ jis užsirūko cigaretę (p. 74). Pasimylėjęs, t. y. išsituštinęs, jis jaučiasi gerai.
„Mano krūtinėje – šuns širdis“ – skelbia S. Parulskis (p. 97), ir panašu, jog tai ne tik drąsi provokacija, bet ir tiesa – savo sovietinės tapatybės konstatavimas. Užaugęs kaime, tačiau ne idiliškoje sodyboje, bet sovietiniame valdiškame dviaukščiame mūrinuke be jokių patogumų (vandentiekio, centralizuoto šildymo), su šalia išmūryta kelių durų bendra išviete (vienos durys skirtos dviem butams), su girtuokliu tėvu – sunku įsivaizduoti didesnę sovietinės tikrovės koncentraciją. S. Parulskis autobiografiniuose epizoduose (pagal juos įmanoma rekonstruoti paties autoriaus gyvenimo siužetą) prisipažįsta, kad tautinės šventės jo nejaudina, jis nejaučiąs ryšio nei su Lietuvos praeitimi, nei su dabartimi.
Vedybinio gyvenimo atkarpa perteikta taip: „<…> mes bučiavomės iki sąmonės užtemimo <…> paskui atėjo pavasaris, mane paėmė į sovietų kariuomenę ir viskas baigėsi, prasidėjo tikrasis sąmonės užtemimas, / kai atsipeikėjau, jau buvau išsiskyręs dviejų vaikų tėvas neįtikėtinai sušiktame bendrabutyje, pilname girtų tarakonų ir mirties laukiančių senelių“ (p. 21–22).
Tikros meilės nebūta autoriaus gyvenime – tik sąmonės užtemimas. Neišgyventas ir tėvystės jausmas. Žmogų, kuriam trūksta kokio nors fizinio organo, vadiname neįgaliu. Bet neįgalus ir tas, kuris neturi dvasinio organo pamilti, mylėti – moterį, savo vaiką, savo tėvą ir motiną, – suprasti kitą žmogų, savo tautą, jausti istorijos pulsą.
Romaninėje knygos dalyje protagonistas sudvejintas, ir tas Edvardas pasakojančiajam „aš“, matyt, reikalingas tik tam, kad pasakytų žodžius ar atliktų veiksmus, kuriems nesiryžta autobiografiškasis „aš“. Kulminacinis ir simbolinis veiksmas nutapytas p. 85: „Edvardas Florencijoje aplankė visas idiotams turistams šventas vietas, paskui užlipo ant Santa Maria del Fiore katedros kupolo ir pasielgė taip, kad vos nusileidęs ant žemės buvo suimtas ir uždarytas į areštinę.“
Galbūt nereikia iš S. Parulskio tikėtis biliūniško jautrumo ar XIX a. prozos meistrų visapusiškumo, juolab, kad jis aiškiai orientuojasi į tokius autorius, kaip Henry’is Milleris, Louisas-Ferdinandas Céline’as, Peteris Sloterdijkas ir pan., žodžiu, save regi ramaus vandens trikdytojų gretose. Tačiau pasirinkta žiūros strategija dar negarantuoja stipraus teksto. Platus akiratis ir rašymo taisyklių išmanymas nepajėgus atstoti tikrosios patirties – jei skaitytojas negali pajusti pakankamai daug minties kontaktų, emocinių ir gyvenimiškųjų patirčių susilietimų, tekstas lieka negyvas. Tiesa, vis labiau gręžiodamasis atgal į asmeninę praeitį, S. Parulskis lavina savyje atgailos ir sąžinės jausmą, tik nežinia, kiek ilgai ir ar našiai šiuo keliu bus einama. Kol kas, perskaičius visą knygą ir apie ją mąstant, iš biografinių dalelių iškyla daugmaž tas pats (galbūt simbolinis) paties autoriaus portretas: mediumas lauko tupykloje – tarp dangaus ir žemės – džiaugiasi mintimi apie būsimą cigaretę, pro išpjautą duryse širdelę mato melsvą dangų, kuriame kelias akimirkas buvo laimingas, o apačioje, po kojomis, išmatų pliurzėje, žino kunkuliuojant smulkių kirmėlyčių gyvenimą, kurį pagal gamtiškojo pašaukimo ritmą su pasitenkinimu ir palengvėjimu atakuoja daugiau ar mažiau tirštomis salvėmis.
Ernestas Hemingway’us yra parašęs apsakymą „Trumpa Frencio Makomberio laimė“ – ten mylima žmona Afrikos safaryje nušauna savo vyrą, jos nevertą. Sigitą Parulskį šioje knygoje ištinka panašus likimas: jį nušauna jo mylimoji – literatūra.
1 Fitzgerald F. S. Didysis Getsbis / Vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 19.
2 S. Parulskis neišsižada jaunystės maišto // Lietuvos žinios. – 2007 12 08.
3 Parulskis S. Mano tikėjimo iltys. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 75.
4 Siužetą siūlau nušauti. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 87.
5 Gary R. Moters šviesa. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – P. 88.
6 Parulskis S. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – P. 11.
7 Ten pat. – P. 12.