Tim Falconer. Žavios netektys
2018 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Rašytojo, žurnalisto Timo Falconerio straipsnis skirtas Leonardui Cohenui (1934–2016) – kanadiečių poetui, dainų autoriui, dainininkui, muzikantui ir rašytojui. Jo kūryba, analizuojanti religiją, atskirtį, seksualumą ir tarpusavio santykius, vis dar kelia ir, matyt, ilgai kels susižavėjimą jo talento gerbėjams, o kūrybinio paveldo tyrinėtojams – daug klausimų ir kritinių požiūrių įvairovę. Monrealyje gimęs lietuviškų šaknų iš motinos pusės turėjęs L. Cohenas labiau pažįstamas kaip dainininkas ir dainų autorius, tačiau kūrybinio kelio pradžioje svajojo tapti rašytoju – išleido keletą poezijos rinkinių bei du romanus „Mėgstamiausias žaidimas“ (1963) ir „Žavūs nevykėliai“ (1966).
Kaip 2006 m., pristatant „Žavių nevykėlių“ vertimą į lietuvių kalbą, teigė literatūrologė Rūta Šlapkauskaitė, L. Cohenas šiuo romanu aplenkė savo laiką, nes tik vėliau, devintajame dešimtmetyje, kūrinys buvo pavadintas pirmąja postmodernizmo literatūros kregžde. Tuo metu, kai knyga pasirodė, dar nebuvo susiformavęs postmodernus kritinis diskursas, todėl atsiliepimų būta įvairių – vieni kritikai jį vadino por-nografiniais ekshibicionisto paistalais, kiti įvertino kaip „juodojo romantiko“ šedevrą. Romanas tapo Kanados literatūros klasika, tačiau dar ir dabar skaitomas kaip iki galo nesuprantamas eksperimentas1.
Žavios netektys
Kai vėlyvajame aštuntajame ir ankstyvajame devintajame dešimtmetyje gyvenau Monrealyje, Leonardas Cohenas rodydavosi mieste taip dažnai, kaip to nedarė netgi Pierre’as Elliotas Trudeau ar Rene Levesqueʼas ar kuris nors iš habsų2 ar exposų3. Mano draugas tvirtino, kad matė jį dviejų moterų draugijoje šalia „Vol de Nuit“, vietos, kuri tuomet atrodė pernelyg prašmatni, brangi ir išskirtinė koledžo vaikiams. Kai tik eidavau pro ją, nuolat spėliodavau, ar jis galėtų būti viduje, tačiau niekad taip ir neišdrįsau įžengti.
Tuo metu man ir mano draugams Cohenas buvo didis poetas ir romanistas, paviršutiniškai įsisukęs į muziką. Nors mes visi žinojome dainas „Suzanne“, „So Long, Marianne“ ir „Bird on a Wire“ iš septintojo dešimtmečio – dainuodavome jas prie laužų, bet, tiesą sakant, klausėmės „The Clash“ ir Elvio Costello bei, kalbant apie poetus, Patti Smith. Tuo tarpu net pats Cohenas išsižadėjo Philo Spectoro prodiusuoto 1977 m. savo albumo „Death of a Ladies Man“. Tačiau, nors jo įrašai nebuvo tiek kieti, toks buvo jis pats ir jo knygos.
Pirmiausia, laisvai pasirenkamo kanadiečių literatūros kurso metu, kol vis dar buvau kasybos inžinerijos pirmakursis, perskaičiau „Mėgstamiausią žaidimą“. Mėgavausi ta knyga, nors turėjau stengtis išspręsti sudėtingiausius mechanikos uždavinius ir sukti galvą dėl kompiuterio programavimo perforacinėse kortelėse. Nors tai nebuvo knyga, pastūmėjusi mane į anglų literatūrą, – tai nutiko metais vėliau, kai pamatęs filmą su Jamesu Deanu perskaičiau Johno Steinbecko „Į rytus nuo rojaus“, – bet Coheno romanas suvaidino reikšmingą vaidmenį tame šventame virsme.
Net kai ėmiau specializuotis anglų literatūroje, neskai-čiau itin daug poezijos, tačiau man labai patiko jo „Rinktiniai eilėraščiai 1956–1968“ kietais viršeliais, kurią radau geriausiame Monrealio skaitytų knygų knygyne. Atsistodavau ant kėdės savo bičiulės Amy bute ir deklamuodavau jai tuos eilėraščius balsu. Taip pat troškau perskaityti romaną „Žavūs nevykėliai“, kuris anuomet buvo tuose dvidešimt penkių geriausių kanadiečių romanų sąrašuose. Deja, pasiekęs septyniasdešimt penktą puslapį pareiškiau, kad knyga yra nepaskaitoma, ir sviedžiau ją šalin.
Buvau toks neprityręs, kad ginčydavausi, jog kritikai yra kvailiai, šį romaną vertindami labiau nei „Mėgstamiausią žaidimą“, nors giliai viduje nujaučiau, kad dar nesu pasiruošęs „Žaviems nevykėliams“. Gal nebuvau pakankamai sumanus, o gal man ko nors trūko. Poetiškas rašymo stilius buvo painus ir sunkiai skaitomas, o mano (žinoma, ribotos) seksualinės patirtys labai skyrėsi nuo aprašomų knygoje. Be to, priešingai nei pirmajame romane, šiame neradau personažų, su kuriais būčiau galėjęs tapatintis. Tačiau, nepaisydamas savo meilės „Mėgstamiausiam žaidimui“ ir kritikų meilės „Žaviems nevykėliams“, taip ir neperskaičiau knygos, nenorėdamas galu-tinai nusivilti.
Maniau, kad vieną dieną pabandysiu dar kartą. Tačiau labai ilgai to nepadariau. Pusketvirto dešimtmečio tampiausi tą knygą su savimi iš miesto į miestą, iš vienų namų į kitus. Ir nors jo muzikos įrašų turėjau vis daugiau, „Žavieji nevykėliai“ tūnojo lentynoje neliečiami.
Kai 2016 m. lapkritį Cohenas mirė, paskutinieji jo įrašai jau nuolat skambėjo mano namuose. Kurį laiką klausiausi senesnių albumų ir mažiau žinomų dainų, kurių jau ilgokai nebuvau girdėjęs, o tada nusprendžiau grįžti prie jo prozos. Pasukęs kitu keliu ir tapęs dainininku bei dainų autoriumi, Cohenas vis dar išleisdavo proginių poezijos knygų, tačiau niekad – romano. Jo sprendimas užsiimti muzikine karjera iš tiesų pasiteisino – jam ir mums, – tačiau man vis dar buvo smalsu, ko mes netekome, jam nustojus rašyti grožinę literatūrą.
Kai 1963 m. pasirodė „Mėgstamiausias žaidimas“, Cohenas jau buvo kritikų įvertintas poetas. Po jo debiutinės poezijos knygos „Palyginkime mitologijas“ (1956) 1961-aisiais išleista ir antroji – „Žemės prieskonių dėžutė“. Tačiau po 1966 m. išėjusios knygos „Žavūs nevykėliai“ jis pasuko į muziką, išleisdamas albumą „Songs of Leonard Cohen“ 1967 m. Šiame posūkyje bent jau buvo galimybė užsidirbti pinigų.
Galbūt sąmoningai apie šį žingsnį jis užsiminė savo pirmajame romane, kur autoriaus protagonistas Lorensas Bryvmanas sako: „Šioje šalyje televizija rašytojus kalbina tik dėl vienos priežasties: kad likusiai liaudžiai suteiktų gardaus juoko.“ Žinoma, poetai labai ilgai buvo nepakankamai ver-tinami, ir nors Kanadoje atsirado keletas didžių romanistų, tuo metu, kai Cohenas rašė romanus, kanadiečių literatūra kaip reiškinys buvo dar labai ankstyvoje stadijoje. Įspūdingoje knygoje „Gimimas: Kanados literatūros istorija“ („Arrival: The Story of CanLit“, 2017) Nickas Mountas pateikia nacionalinės literatūros gimimo istoriją iš tiesų įdomiai. Vadinamasis Kanados literatūros bumas truko ketvirtį amžiaus, nuo 1959 iki 1974 m., ir, Mounto nuomone, tam didelę reikšmę turėjo šoktelėjusi ekonominė gerovė. „Kanados literatūros bumas ne įvyko dėl finansinės gerovės: dėl šios gerovės jis tapo būtinas – kaip visuomenės gydytojas ir bendrakeleivis“, – rašo jis. „Literatūra negalėjo būti vaistu nuo to, kas visuomenę susargdino, tačiau galėjo pasakyti jai, kad ji ne viena.“
Žinoma, buvo ir kitų veiksnių. Vieni jų – 1951 m. Masseyʼaus protokolas (Massey Report; oficialiai – Royal Commission on National Development in Arts, Letters and Sciences); naujoji Kanados Taryba (kurią Mountas sumenkina iki mažesnio vaidmens bumui); demografija; didėjantis kultūrinis nacionalizmas. Ir nors tame dalyvavo daugybė žmonių, svarbiausi iš jų buvo du. CBC radijo laidos „Antologija“ prodiuseris ir „The Tamarack Review“ literatūrinio žurnalo redaktorius Robertas Weaveris daugeliui rašytojui suteikė galimybę debiutuoti ir kartais vien tam, kad rašytojai toliau rašytų, mokėjo už kūrinius, kurie niekada nenuskambėjo eteryje ir nebuvo publikuoti (taip jis gavo neoficialų titulą „Kanadiečių literatūros krikštatėvis“). Tuo tarpu leidyklos „McClelland & Stewart“ prezidentas Jackas McClellandas tikėjo spausdinamais autoriais, ne knygomis, ir naudojosi savo nepaprastais reklaminiais įgūdžiais, kad padėtų kai kuriems iš savo autorių sąrašo gerai parduoti kūrinius (vėliau Cohenas pavadino jį „tikruoju Kanados ministru pirmininku“).
Kai 1972 m. Margaret Atwood išleido savo kontroversiškąją knygą „Išlikimas: tematinis gidas po kanadiečių literatūrą“ („Survival: A Thematic Guide to Canadian Literature“), šioje šalyje rašytojai jau galėjo užsidirbti pragyvenimui. O aš vidurinėje mokykloje jau galėjau skaityti Alice Munro, tuomet universitete pasirinkti kursą, skirtą vien mūsų šalies literatūrai. Tačiau į kanadietiškas mokyklas kanadiečių literatūra atėjo per vėlai Cohenui. Jis jau buvo ėmęsis muzikos. Jo indėlį į grožinę literatūrą sudarė du ne tokie jau populiarūs romanai.
Po Coheno mirties išsitraukiau iš lentynos pirmąjį „Mėgstamiausio žaidimo“ britiškąjį leidimą (be dulkių sluoksnio). Radau jį senų knygų knygyne už dvidešimt dolerių prieš keturis dešimtmečius, kažkada po pirmojo karto, kai skaičiau šį romaną. Pirkdamas nesupratau, kad tai yra tikrasis pirmasis leidimas. Nors „M&S“ išleido „Žemės prieskonių dėžutę“, McClellandas iš pradžių nesiėmė „Mėgstamiausio žaidimo“. Tačiau jį sutiko išleisti Londono leidykla „Secker & Warburg“. 1964 m. „Viking“ perleido jį Jungtinėse Valstijose. Į šiaurę nuo sienos, savas leidimas iš „M&S“ pagaliau pasirodė 1970 m., kaip „Naujosios Kanados bibliotekos“ serijos minkštais viršeliais dalis.
Ši kinematografinė knyga, su vinjetėmis ar scenomis, vaizduojančiomis Bryvmaną ir jo draugelį Krantzą nuo vaikystės iki suaugusiųjų gyvenimo, yra poetiškas, erotiškas ir komiškas bildungsromanas. Tai buvo terminas, kurio tada, būdamas studentu ir pirmąkart skaitydamas knygą, nežinojau, tačiau jaučiau potraukį kūriniams apie brendimą nuo pat tada, kai ankstyvoje paauglystėje perskaičiau „Rugiuose prie bedugnės“. Coheno pasakojimas vyksta Monrealyje ir aplink jį, vietose ir gatvėse, kurias aš žinojau. Bryvmanas įstoja į Makgilio universitetą; aš studijavau Makgilyje. Bryvmanas apsigyvena kambaryje Stanley gatvėje; aš gyvenau Stanley gatvėje. Bryvmanas turi daug meilužių; aš norėjau turėti daug meilužių.
Skaitant antrą kartą, knyga man nebepatiko taip, kaip pirmąjį, – kas, manau, buvo neišvengiama – tačiau keletas scenų vis dar aidėjo mano galvoje, o tai visuomet yra didis komplimentas rašytojui.
Vėliau iš knygų lentynos išsitraukiau „Žavius nevykėlius“. Turiu leidyklos „Bantman“ leidimą minkštais viršeliais (septintasis leidimas, 1970) su kaina – 95 centai. Virš Coheno vardo ir knygos pavadinimo didelėmis juodomis raidėmis užrašyta: „Pats drąsiausias naujas šiandienos romanistas!“ Nors ant pirmųjų aštuoniasdešimties ar panašiai puslapių yra vandens paliktų žymių, norėjau skaityti kaip tik šį leidimą, nes jis yra būtent tas, kurio vis nepabaigdavau prieš tuos daugybę metų.
Kai pirmąkart skaičiau „Mėgstamiausią žaidimą“, romano erotizmas jau atrodė prisijaukintas. Tačiau „Žavūs nevykėliai“ vis dar yra nepadori knyga; negaliu prisiminti jokio kito romano, kurį būčiau skaitęs ir kuriame moters vagina būtų taip dažnai vadinama pize. Sylvie Simmons parašytoje Coheno biografijoje „Iʼm Your Man“ teigiama: „1965 m. gegužę pirmą kartą perskaičius Leonardo rankraštį, McClellandui jis pasirodė „pasibaisėtinas, šokiruojantis, maištingas, liguistas“, tačiau taip pat „pašėlęs ir neįtikėtinas, ir nuostabiai gerai parašytas“. „Nesiruošiu apsimetinėti, kad jį įkertu, nes taip nėra, – rašė jis Leonardui. – Esu tikras, kad jis atsidurs teismuose, tačiau verta pabandyti. Esi šaunus bičas, Leonardai, ir miela tave pažinoti. Dabar man tereikia nuspręsti, ar myliu tave pakankamai, kad dėl tavęs likusias dienas praleisčiau kalėjime.“
McClellandui sėdėti kalėjime nereikėjo; tiesą pasakius, nors kai kurie prekybininkai atsisakė pardavinėti šią knygą, „Žavūs nevykėliai“ nesusilaukė jokios cenzūros ar teisinių problemų. Tačiau romanas išties išprovokavo aršias reakcijas. Laikraštis „Globe and Mail“ pavadino jį „verbaline masturbacija“ ir rašė: „Sunku įsivaizduoti nors vieną priežastį leisti tokiai knygai, su tokiomis beviltiškomis ir neoriginaliomis idėjomis ir tokiu chaotišku stiliumi.“ Tuo tarpu Robertas Fulfordas savo apžvalgoje „Toronto Daily Star“ teigė: „Be kitų dalykų, ši knyga yra maištingiausia iš kada nors parašytų Kanadoje.“ Tačiau jis taip pat pavadino ją „svarbia nesėkme“ ir priėjo prie išvados, kad ji yra „tikriausiai įdomiausia kanadietiška metų knyga“. Vis dėlto polemika pardavimams nepadėjo; šie, kaip ir kritikų pagyros, išaugo tik Cohenui tapus žymiu muzikantu.
„Žavūs nevykėliai“, parašyti Graikijai priklausančioje Hidros saloje, vartojant amfetaminą (kartu su hašišu ir LSD) bei nuolat patefone sukantis Ray’aus Charleso plokštelei „The Genius Sings the Blues“, yra svaiginanti vaizdų ir simbolizmo tirštynė. Joje randami visi sekso būdai (hetero, homo, auto ir mechaniškas); jėzuitų vykdomas vietinių gyventojų atvertimas; seksualinis žaidimas „Telefono šokis“; dvasiniai ir religiniai apmąstymai bei tirados; menas; raumenų auginimo reklamos komiksuose; narkotikai, sekso žaisliukas „Daniškasis vibratorius“; kvebekiečių nepriklausomybės judėjimas; paranormali veikla Monrealio kino teatre; ir dar daugiau.
Keturi veikėjai yra bevardis senas folkloristas namelyje medyje; jo mokytojas ir meilužis, miręs parlamentaras ir separatistas F.; folkloristo žmona ir F. meilužė Edita, nusižudžiusi sėdėdama ir laukdama lifto šachtoje; ir Katerina Tekakvita, reali septynioliktojo amžiaus mohaukų genties moteris, kuri, būdama devyniolikos, atsivertė į katalikybę, davė nekaltybės įžadus ir dvidešimt ketverių mirė jėzuitų misijoje dėl pasninkavimo ir savęs kankinimo (vėliau bažnyčia ją kanonizavo). Pirmoji romano eilutė yra: „Kas tu esi, Katerina Tekakvita?“4
Tačiau bandymas apibendrinti knygos elementus nelabai tepadeda ir tikriausiai prašauna pro esmę. Net baigęs skaityti mažai tesupratau, apie ką šitas kūrinys. Kaip teigia Simmons, „Žavūs nevykėliai“ yra malda vienybei ir tuštumai tuo pat metu, seksualinės bei dvasinės pilnatvės paieškos. Tai gyvenimo septintajame dešimtmetyje satyra. Okei, be abejo.
Savo ruožtu Mountas sako: „Tai knyga apie norą išdulkinti šventąjį…“ Jis knygai duoda tris žvaigždutes iš penkių, kas jo „Gimimo…“ vertinimo sistemoje reiškia „labai gerai“ („Mėgstamiausias žaidimas“ gauna tik dvi žvaigždutes, reiškiančias „retkarčiais įdomu“). „Kaip ir Jackas McClellandas, nė velnio nežinau, ar „Žavūs nevykėliai“ yra gera knyga, ar ne, – rašo jis. – Žinau, kad tai puiki (nors moraliai sudėtinga) knyga pamokymui, tačiau man sunku įsivaizduoti ką nors, išskyrus labai jauną, labai apsvaigusį ar labai persimokslinusį žmogų, kuris iš tiesų ja mėgautųsi, o aš vis dar naiviai manau, kad mėgavimasis yra meno dalis.“
Kreipimesi į skaitytojus 2000 m. kiniškame leidime Co-henas pripažįsta: „Tai sudėtinga knyga, net ir skaitant anglų kalba, jei priimama pernelyg rimtai. Gal galiu pasiūlyti praleisti jums nepatinkančias vietas? Pasinerkite į ją šen bei ten. Galbūt joje bus ištrauka, o gal net puslapis, kurie atlieps jūsų smalsumą… Bet kokiu atveju, dėkoju jums už susidomėjimą šiuo neįprastu džiazo rifų, poparto juokelių, religinio kičo ir šnabždamos maldos rinkiniu… Tai, ką laikote savo rankose, yra labiau saulės smūgis nei knyga.“
„Žavūs nevykėliai“ išties yra sudėtingas kūrinys, ir ne-
galiu sakyti, kad jis man patiko ar kad rekomenduočiau jį draugams. Galbūt priėmiau pernelyg rimtai. Ir vis dėlto McClellandas buvo teisus – jis nuostabiai gerai parašytas. Ir po jo aš troškau, kad būtų daugiau Coheno romanų, kuriuos galėčiau skaityti. Nors 2018 m. planuojama išleisti Coheno knygą „The Flame“, tai bus eilėraščių, lyrikos, užrašų knygelių ištraukų, iliustracijų ir, matyt, prozos rinkinys. Tačiau mano viltis perskaityti kitą Coheno romaną lieka neišpildyta.
Šis troškimas veda mane prie spekuliavimo laiku, kuriame Leonardas Cohenas netapo profesionaliu muzikantu. Įsivaiz-
duoju, kad per penkiasdešimt metų nuo „Žavių nevykėlių“ pasirodymo iki savo mirties jis vis dar būtų rašęs poeziją. Tai jam būtų pelnę pripažinimą, tačiau net ir dideli poetai nepragyvena iš savo meno. Tad tam, kad išgyventų finansiškai, jis būtų susitelkęs į prozą. Galbūt jis būtų pabandęs parašyti dar vieną ar porą eksperimentinių romanų, tačiau tuomet būtų apsistojęs prie suprantamesnių, nors vis dar erotinių, knygų. Vis dėlto tai nebūtų buvęs didelis iššūkis, turint omenyje, kokia turtinga ir nuostabi yra jo muzika. Ir didžioji jos dalis vis dar populiari, ypač ankstyvosios folko dainos ir keli jo albumai, pradedant 1988-ųjų „Iʼm Your Man“. Tiesą pasakius, net įkopęs į aštuntąją gyvenimo dešimtį jis pripildydavo le-do ritulio arenas (kai mačiau jį Toronto „Air Canada Centre“
arenoje 2012 m., stiprus ir gyvybingas jo pasirodymas nė kiek nepanėšėjo į tuos kvailus atsikūrimo turus, rengiamus seniai nebeįdomių kadaise buvusių kultinių grupių.)
Aštuntajame dešimtmetyje, kai žmonės ėmė priimti kanadietišką literatūrą kaip savaimę suprantamą dalyką, esu įsitikinęs, kad Cohenas būtų klestėjęs. Visi mokykloje skaitytume ne tokias erotiškas jo knygas. Ir mums jos iš tiesų patiktų. Jis negamintų romanų – žinome, kaip ilgai jis triūsdavo prie savo dainų, – tačiau kiekvienas naujas romanas būtų įvykis ir pritrauktų jaunesnių gerbėjų, nes jo kietumas, rodos, buvo atvirkščiai proporcingas jo amžiui. Kalbėtume apie jį taip, kaip kalbame apie Munro, Atwood ir Margaret Laurence. Jis būtų ne toks tiesmukas kaip Atwood ar Mordecai Richleris, kartais netgi uždaras, tačiau, jam duodant interviu ar kalbant viešai, visi atkreiptų dėmesį ir vertintų jo įžvalgumą, dvasinę išmintį ir išdaigų sąmojį. Žmonės, kuriems svarbūs apdovanojimai, būtų pasipiktinę, kai Nobelio literatūros premiją gautų Bobas Dylanas, o ne Cohenas.
Visiems mums būtų siaubingai liūdna, kai jis mirtų.
1 https://www.rasyk.lt/ivykiai/leonardas-cohenas-lietuviskai.html.
2 Ledo ritulio komanda „Montreal Canadiens“, sutrumpintai vadinama „Habs“ (nuo prancūziškojo neoficialaus komandos pavadinimo „Les Habitants“).
3 Buvusi kanadiečių ledo ritulio komanda „Montreal Expos“.
4 Cohen L. Žavūs nevykėliai / Vertė Aistė Ptakauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2005.