literatūros žurnalas

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)

2018 m. Nr. 11

Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos, dailės, meninio paveldo vertybes, taip ir šį tenka pradėti nuo literatūrologės ir dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės vardo ir pavardės.

Tai buvo asmenybė, kuri ne tik itin skausmingai išgyveno visos krašto kultūros žlugdymą, bet ir nebijojo tam priešintis, kai dauguma žmonių jau buvo įpratinti visas skriaudas gramzdinti savyje, nieko nematyti, negirdėti ir laukti – gal kada nors bus geriau. Nedaug galimybių priešintis turėjo ta trapi smulkutė moteris, tik begalinę energiją, ryžtą veikti, eiklias kojas ir, žinoma, plunksną. Kaip tik apie tai kažkas pajuokavo: jeigu kada nors bus leidžiami Irenos raštai, tai vieną jų tomą turės sudaryti autorės protestai ir kaltinamieji aktai sovietų valdžiai dėl Lietuvos kultūros griovimo…

Tąkart, kažkurią 1977-ųjų rudens dieną, Irena lėkte užlėkė į vieną anuometės Muziejaus gatvės namo penktojo aukšto butą, kur mudu su Marcelijumi Martinaičiu krapštėmės prie savo kasdienių darbelių, ir užgriuvo su priekaištais: jūs čia sau sėdit ir nežinot, kas pas jus kieme dedasi – buldozeriai rausia ir daužo Vilniaus požemius!

Mes ne kartą praėjom pro tą sparčiai gilėjančią duobę kieme, kaip vaikščiojom ir tada, kai gal kokiais 1969-aisiais buvo kiaurai atverta pati buvusioji Vokiečių gatvė, sovietmečiu pervadinta į Muziejaus, griaunami ir maišomi su žemėmis didžiuliai skliautuoti statiniai. Neprisimenu, ar ir mes, bet daugelis senamiesčio gyventojų tai jau tikrai džiaugėsi – bus nutiestos požeminės komunikacijos, tekės karštas vanduo, dujos, tad gyventi, pasak „tautų tėvo“ Stalino, bus geriau ir linksmiau…

O dabar – duobė kieme… Na, bilda, bet tolėliau nuo mūsų langų. Kaušu į savivarčius pila aptrupėjusius plytgalius ir išveža. Dirba neįprastai tvarkingai ir kažkaip ypač sparčiai… Sako, čia būsią požeminiai garažai. Na ir kas, nei mudu turim automobilį, nei pinigų jam pirkti, nei „blato“ jį „gauti“…

Bet Irena tuoj ramybę sudrumstė: žmonės, atsitokėkit, juk tai istorinis Vilnius! Reikia ko nors imtis!..

Ar tą pačią ar rytojaus dieną Irena tais siaurais ir statokais mūsų laiptais atsivedė architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, vis dar tokį pat tiesų ir liekną, bet jau senyvą. O jis papasakojo: vyresniosios kartos architektai, istorikai, archeologai gerai žino, kad po storu laiko sąnašų (profesionalų kalba – kultūrinio sluoksnio) klodu slypi seniausiasis Vilnius. Ne vien rūsiai, kaip, spręsdami pagal savo gyvenamojo meto realybę, galvoja ir dabartiniai sostinės gyventojai. Iš tikrųjų tai Vokiečių gatvės (vienos seniausių Vilniuje) namų pirmieji aukštai su juose buvusiomis prekių sankrovomis, parduotuvėmis, gyvenamaisiais būstais. Pašalinus karo griuvėsius, sužalotų pastatų liekanas (beje, ne vieną jų, taip pat ir Didžiąją Sinagogą, buvo galima atstatyti) ir planuojant jų vietoje kažką kita, šiam senamiesčio architektūriniam paveldui iškilo rimta grėsmė. Tad imtasi svarstyti jo išsaugojimo galimybę. V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo tai, kas ne tik nekeltų pavojaus paveldui, bet jį ir saugotų, o pats sumanymas būtų netgi „idėjiškai motyvuotas“, t. y. įrodantis „begalinį sovietų valdžios rūpestį mažaisiais tarybiniais piliečiais…“ Geriausiai tai turėtų įrodyti žaidimų aikštelė (kaip tik šalia, viename iš sovietmečiu statytų namų yra vaikų darželis) su lengvomis medinėmis šliaužyklėmis, lipynėmis, sūpuoklėmis ir smėlio dėžėmis vaikučiams. Tie įrenginiai stovės paviršiuje, o mūriniai stilingi skliautai galės ramiai tūnoti po žeme, tikėdamiesi sulaukti geresnių paveldui laikų.

Žinoma, įžymaus architekto V. Landsbergio-Žemkalnio autoritetas buvo toks, kad mudu metėm šalin savo darbus ir tuoj pat visi kartu sėdom svarstyti, ko imtis, kad būtų sustabdytas barbariškas ir protu sunkiai suvokiamas naikinimas.

Dabar, kai rašau, jau suaugę mūsų anūkai ir jų bendraamžiai gūžčioja pečiais: taigi reikėjo kreiptis į tų naikintojų viršininkus, rašyti į laikraščius, rengti piketus… Deja, jų siūlymai, ko gero, net ir dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje, neretai būtų naivūs ir beviltiški – pamėgink kaip nors paprotinti tūlą Vilniaus valdininką, net jei ir prasiveržtum į jo kabinetą pro tvirtą „vieno langelio“ barikadą!

O anuomet? Anuomet bet koks, net menkiausias tavo nepasitenkinimas kokio nors kad ir ne ideologinio fronto veikėjo, bet ir paprasčiausio administracinio aparato pareigūno veiksmais būdavo traktuojamas kaip ideologinė diversija, priešinimasis pačiai sovietų sistemai, todėl atitinkamai ir „įvertinamas“. Tiesa, pas baltas meškas aštuntojo dešimt-mečio pabaigoje jau nebevežė. Bet kai ką mielai pakviesdavo „pokalbiui“ į tuomet visiems žinomus rūmus šalia dabartinės Muzikos ir teatro akademijos…

Netrūko ir kitų priemonių, kurios pilietį vertė tylėti ir tūnoti kaip pelei po šluota. Pavyzdžiui: būsi įsidėmėtas ir įtrauktas į tokius niekur neskelbiamus, bet visų atitinkamų įstaigų žinomus juoduosius sąrašus. O tada, jei esi, pavyzdžiui, dailininkas, tai kad ir kokį meno šedevrą būtum sukūręs, jis nepateks į parodą arba bus pašalintas iš jos ekspozicijos, neperkamas muziejaus arba Dailės fondo. Tu pats nė nesvajok apie galimybę gauti leidimą surengti asmeninę parodą, dar baisiau – apie butą ar pusrūsį kūrybinei dirbtuvei. Jei esi rašytojas – visų laikraščių redaktoriai žinos – nespausdinti! Recenzijose neminėti pavardės!

Ir dar rikiavosi virtinė visokių negalimybių. Sakykime, pamatyti kad ir tokį menką užsienį kaip Lenkija, gauti vardą – „nusipelnęs“, „profesorius“, dar ką nors, nuo ko priklauso tavo padėtis ir algos dydis… Jei esi ne menininkas, o šiaip žmogus, tai itin uolus vadovas lengvai gali rasti pretekstą tau parodyti darbovietės duris! Pavyzdžiui, „už aplaidumą darbe“… Ir tu niekam o niekam nepasiskųsi, nes net nesužinosi, kieno valia buvai nuskriaustas.

Tai, ką čia išvardijau ir kita tiek nutylėjau, buvo visiems žinoma, stipriai įsėdę kiekvieno atmintin, net tapę tikra autocenzūra. Ir grėsė nemalonumai ne vien tokio protesto iniciatoriams, bet ir tiems, kurie išdrįs pasirašyti po tais raštais.

Vis dėlto nutarėme veikti.

Nusprendėme: pirmiausia aplankysime paminklosaugos įstaigėles, kad sužinotume jų nuomonę ir dedamas (arba ne) pastangas sustabdyti senamiesčio naikinimui. Bet, kaip žinia, tos įstaigėlės neturėjo jokios sprendžiamosios galios, tad teks imti jautį už ragų. Tai yra: pamėginti suburti kuo daugiau garsių respublikos kultūros, meno ir mokslo veikėjų, kurie kreiptųsi į pačias aukščiausias partines institucijas ir jų vadovus, reikalaudami nutraukti istorinio paveldo griovimus. Asmeninė akistata su tomis partinėmis viršūnėmis niekaip neįmanoma; vadinasi, tai reikia padaryti raštais, kuriuos pasirašytų respublikos įžymybės (beje, tais laikais niekam nė į galvą nebūtų šovusi mintis įžymybėmis laikyti dabar TV ekranuose ir didžiosiose arenose besivaipančių „žvaigždžių“…).

Antrieji tokių raštų egzemplioriai, mūsų nuomone, turėtų keliauti į žemesnio rango institucijas, pavyzdžiui, Kultūros, Švietimo ministerijas, laikraščių redakcijas. Vylėmės iš „didžiųjų“ skundų gavėjų atimti galimybę mums atsakyti anuomet (sako, kad ir dabar) įprasta tokiais atvejais rezoliucija: „Siūlome kreiptis į atitinkamas žinybines tos srities institucijas“ – tai yra į niekur.

Nėra ko slėpti, planuodami savo priešinimąsi, visai rimtai spėliojome: ar daug garsiųjų kultūros ir meno veikėjų išdrįs pasirašyti protestus? Kuo ir kiek gali tekti „susimokėti“ už parašą, juolab už visos akcijos organizavimą? Na, mėtyti iš tarnybų gal neišdrįs – mūsų numatomi pasirašinėtojai pernelyg žinomi žmonės, tad ką užsienis pasakys? Sovietinius papročius puikiai perpratęs bebaimis disidentas Viktoras Petkus, dar būdamas laisvėje, mus vis tikindavo: esą, tos užsienio nuomonės sovietai ima paisyti kaskart labiau, nes nori gražiai atrodyti ir tęsti pradėtus „žaidimus“ su užsienio lietuviais, tad reikia tuo naudotis. Dar, sakydavo Viktoras, visur būtina apeliuoti į sovietinius įstatymus. Tie įstatymai esą ne tokie prasti, tik reikia jais pasidomėti ir nuolat priminti valdininkams, kurie jų gal nė neperskaito.

Susiradome, pasidomėjome, pasidarėme išrašus.

Buvo aišku, kad įžymieji respublikos žmonės, į kuriuos bus kreipiamasi parašų, patys tikrai nesiims kurpti tų skundų. Gal net neišmanys, kaip jie rašomi. Skundus jiems reikia pateikti jau gatavus, be to, nesikartojančius, lyg atsiradusius spontaniškai.

Ėmėme planuoti, koks turėtų būti jų turinys. Vėl svarstėm Viktoro pamokas: norim ar nenorim, bet rašinius būtų pravartu pradėti nuo reveransų kiekvienam tų partinių veikėjų, nuo pagyrimų dėl jų pastangų saugoti kultūros vertybes (prisimenu, kaip dėl to šiaušėsi didaktinių polinkių turinti I. Kostkevičiūtė: jos manymu, kaip tik reikia gėdinti tuos veikėjus, kad daugiau taip nesielgtų! Nežinau ar nebeatsimenu: gal savo rašytuose skunduose ji taip ir darė?). Po pagyrimų būtina kuo įtikinamiau išdėstyti seniausiųjų Vilniaus senamiesčio skliautų svarbą, vertę ir tai, kad jie yra ne „išnaudotojų“, o liaudies darbo vaisius… Neįkainojamas informacijos apie architektūrinę, meninę jų vertę šaltinis mums buvo V. Landsbergio-Žemkalnio aiškinamasis raštas, aktualumo nepraradęs, ir gal net daugiau jo įgavęs ir dabar. Kiekvienas skundas būtinai turėjo sutilpti į vieną popieriaus lakštą (arba geriau tik į pusę); kažkuris iš mūsų jau buvo girdėjęs, kad ilgesnių „traktatų“ funkcionieriai tiesiog neskaito…

Tik pragyvenę pusšimtį metų sovietinėje sistemoje gali įsivaizduoti ir suprasti visą šio sumanymo akiplėšiškumą. Manau, kaip tik dėl to jis galų gale ir pasisekė: pareigūnai apstulbo, pirmą kartą susidūrę su šitokiu įžūlumu. Jie dar nebuvo įgavę patirties, kaip reikia tvarkytis su protestuotojais ir įveikti savo baimes. O jų, sako, vietos valdžia turėdavo ir nemenkų: bijota viską akylai prižiūrinčių ir baudžiančių Maskvos pareigūnų, nuolatinio jos „rezidento“ Lietuvoje Valerijaus Charazovo, bijota užsienio nuomonės, galop – ir vienas kito… Tačiau turėčiau ir dar vieną, nedrąsią, spėlionę – galgi tų sovietinių funkcionierių viduje, nepaisant visko, tada dar slypėjo grūdelis patriotizmo (tiesa, neretai gana primityvaus), meilės savo kraštui, jo istoriniam paveldui?

Kai kam, jaunam ir atitinkamai indoktrinuotam, šiandien gali nejaukiai ir parsidavėliškai atrodyti ano laiko kultūros žmonių reveransai partinei valdžiai, kaip, beje, ir menininkų interviu laikraščiuose su vis įterpiamomis „vadų“ veikalų citatomis… Tačiau kaip dabar beįrodysi, jog tai tebūdavo arba savavališki laikraštininkų prierašai, arba jų pačių pasistatyti „perkūnsargiai“ – nedrąsūs, bet kai kada išties neišvengiami mėginimai apsisaugoti nuo galimų kaltinimų, desperatiški norai apginti tai, ko sieki, vedamas pačių tauriausių ketinimų…

Tad – prasidėjo rašymai. Buvo žiūrima, kad bent kiek įvairuotų skundų turinys: mat norėta sukurti iliuziją, kad jų autoriai ir „signatarai“ nėra susimokę tarpusavyje. Adresatais numatyti „patys pačiausieji“: Lietuvos kompartijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (tiesą sakant, buvo puikiai žinoma, kad lemiamas žodis yra visai ne jo, o V. Charazovo), po jo – Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pirmininkai, kultūros ministras, galiausiai – laikraščių redaktoriai.

Pagrindiniai „rašytojai“ buvo I. Kostkevičiūtė ir M. Martinaitis, o visus „konsultantus“ ir „patarėjus“ sunku būtų ir išvardyti: Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Vanda Zaborskaitė, Ingė Lukšaitė, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Romana Dambrauskaitė-Brogienė, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai…

Prieš renkant parašus tie raštai turėjo būti perspausdinti rašomąja mašinėle. Ir čia iškilo dar kelios kliūtys. Šių dienų jauniems žmonėms jos gali atrodyti keistos, nesuprantamos, ko gero, nelabai ir įtikinamos, tad kaip tik todėl jas čia ryžtuosi nuobodžiai aprašinėti.

Pavyzdžiui, kaip didžiausiu galvosūkiu ir kliūtimi tinkamai profesinei veiklai galėjo tapti neturėjimas, net neįmanomybė įsigyti patį paprasčiausią fotoaparatą, diktofoną, rašomąją mašinėlę? Visuotinio deficito laikais parduotuvėse jų tiesiog nebuvo, o kad kokia meno, architektūros tyrimo įstaiga tarnybos reikalams juos galėtų įsigyti, reikėdavo arba galingo „blato“, arba specialių paskyrų (dažniausiai abiejų). Be to, net kai kurio rašytojo ar mokslininko noras turėti rašomąją mašinėlę buvo šiek tiek ir įtartinas, jam pačiam net pavojingas. „Speciáliosios tarnybos“, pirmiausia, žinoma, visagalis saugumas, įtarinėjo, kad tam turėtojui gali kilti pagunda atsispausdinti ir ką nors nelegalaus. Ir patsai „rašto žmogus“, kuriam tą prietaisą vargais negalais pavykdavo „gauti“ (tai yra nusipirkti, dažniausiai seną, komise), turėjo žiūrėti, kad prie jo neprieitų koks neatsakingas vaikutis ar svečias ir ko nors neleistino neatsispausdintų. Buvo žinoma, kad privačių mašinėlių šriftai yra saugumo fiksuojami, tad atitinkamai „įregistruojami“ ir savininkai. Vadinasi – dar viena galimybė būgštauti.

Dabar pagalvoju – juk šios rūšies deficitas režimui iš tikrųjų buvo savaip naudingas. Viena vertus, nespausdintų, ranka surašytų, atseit neįskaitomų skundų valdininkai galėdavo tiesiog nepaisyti. Ateistinio fronto aktyvistai – džiūgauti: daugybė provincijoje stovinčių ornamentuotųjų mūsų kryžių ir stogastulpių likdavo specialistų neapžiūrėti, neaprašyti, neužfiksuoti, aplūžusieji nesutaisyti, nes menotyrininkams, muziejininkams tiesiog nebūdavo kuo prie jų prisikasti, išskyrus nebent eiklias ir – jeigu vasara – basas savo kojas. O žiemą? Vargais negalais iš kieno nors išprašomo sunkvežimio kėbule? Kiek, neturint fototechnikos, tų vertybių nenufotografuota, tad ir nėra! Kiek liko neužrašytų žmonių autentiškų pasakojimų, nepersirašyta arba nenusirašyta archyvinių dokumentų pavargusia ranka, skubant, todėl neretai su klaidomis, netiksliai…

Nebepamenu, kaip ir kur mudu su Marcelijumi buvome išpaišę tokią leisgyvę mašinėlę, kuria per naktis persirašinėdavome deficitines ir šiaip nelabai legalias poezijos (ir ne vien jos!) knygas, straipsnius. Vieną nuorašo egzempliorių pasilikdavom, kitą atiduodavom patikimam bičiuliui ir bendraminčiui, neretai mainais už kitą panašaus turinio atspaudą (tokių – persispausdintų ir tvarkingai paties Marcelijaus įrištų knygelių mūsų namuose tebėra išlikę). Ta mūsiškė rašomoji buvo jau neberyškiu, nudilusiu šriftu ir nesparti: viena jos raidelė kaskart stryktelėdavo, palikdama tuščią tarpą. Užtat vis reikėdavo atstumti volelį atgal, pasprukusią raidelę mėginti įsprausti į tą šverplę, gaišti laiką, bet čia jau nieko nepadarysi.

Ėmėmės darbo. Nė nepajutom, kaip mūsiškis „opozi-

cionierių“ būrelis ėmė didėti, plėstis, į mūsų butą, kaip į kokį štabą, kasdien kopė vis daugiau žmonių. Kai kas pasirašyti, dažniau – pasikeisti informacija, įspūdžiais, patarimais. Tai buvo žmonės, kuriems rūpėjo platesni Lietuvos kultūros reikalai, nebe vien sparčiai platėjanti, gilėjanti duobė kieme.

Čia būtinai noriu įterpti dar vieną anuometę „realiją“. Toks jaunas istorikas sakėsi nesuprantąs ir niekaip negalįs išsiaiškinti, kaip „anais laikais“ mes gebėdavome susisiekti ir sužinoti, kur kas vyksta, jeigu daugelis gyvenome be telefonų (turiu galvoje vadinamuosius „laidinius“, nes mobiliuosius buvome matę nebent kino filmuose). Apibendrindama drįsiu teigti: kultūros žmones siejo šiek tiek kitokie nei dabar tarpusavio santykiai ir interesai. Sužinojus ką svarbaus, buvo jaučiama pareiga, net būtinybė, apie tai informuoti ir tuos, kuriems tai irgi svarbu. Žinoma, ir renginių anuomet vykdavo kur kas mažiau. Tačiau nebuvo nei sunku, nei tingu pėstute ar vadinamuoju visuomeniniu transportu nulėkti pas bendraminčius ir pranešti, paraginti. Taip iš lūpų į lūpas būdavo perdavinėjamos žinios apie dėmesio vertus renginius, literatūros, muzikos, teatro naujienas, bičiulio dailininko dirbtuvėje rengiamą jo naujų darbų rodymą, gautą svarbų leidinį… Telefonų savininkai vargdavo bėgiodami iš buto į butą, kad pakviestų prie aparato „betelefonį“ kaimyną arba persakytų jam ką tik gautą žinią. Įsisiūbavus „garažo akcijai“, tokių rūpesčių padaugėjo mūsų laiptinės kaimynams: žinomam teatrologui doc. Dovydui Judelevičiui, profesorei Aldonai Vaitiekūnienei, dailininkui Stasiui Krasauskui, kitiems mūsų žygių aktyvistams. Beje, penkioliktasis anuometės Muziejaus gatvės numeris, vadintas „rašytojų namu“, ir buvo pats aktyviausias visoje „garažo istorijoje“. Šiaip ar taip, tame 1963 metais pastatytame daugiabutyje įvairiu metu ir įvairų laiką yra gyvenę net vienuolika rašytojų, bent trejetas literatūros tyrinėtojų ir vertėjų, trys ar keturi dailininkai. Tik dėl jų šis architektūriniu požiūriu visai neįdomus pastatas buvo gavęs ir ligšiol tebeturi kultūros paminklo statusą. Tačiau, dabartinių Vilniaus šeimininkų žiniai, tik vienintelis Teofilis Tilvytis tėra pagerbtas atminimo lenta; antroji su puikiu portretiniu S. Krasausko atvaizdu kažkur prašapo…

Toji „betelefonė“ ir vis dėlto labai veiksminga, soviet-mečiu radusis, tiesioginė žmogaus žmogui „žinių transliacija“ tapo nelyginti pasirengimu po dešimties metų įsižiebsiančiam Sąjūdžio pirmeivių susižinojimui.

Bet ir vėl prie garažo.

Prasidėjo parašų po protesto raštais rinkimas. Nutarėme, jog kreipsimės į asmenis, kurie, mūsų manymu, vardais ir titulais turėtų daryti įspūdį snobiškiems funkcionieriams. Todėl prašėme nurodyti, jog tai „profesorius“, „liaudies dailininkas“, „nusipelnęs meno veikėjas“, „tokios ir tokios premijos laureatas“… Bet dauguma tų „signatarų“ drovėjosi, purtėsi tokios prikišamos savigyros, manydami, kad pareigūnai ir taip bus girdėję jų pavardes bei nuopelnus. Piktoka abejonė – o dabartiniai funkcionieriai ar yra girdėję šiandienos rašytojų, mokslininkų, menininkų pavardes? Nebent Justiną Marcinkevičių, ir tai tikriausiai vien dėl šaršalo žiniasklaidoje…

Pasiskirstyta: kas pas ką eis prašyti parašo. Buvo abejonių, netikrumo. Ar pasirašys, pavyzdžiui, Gediminas Jokūbonis, Konstantinas Bogdanas, Jonas Kuzminskis – mūsų nuomone – privilegijuočiausios dailininkų bendrijos viršūnės? O Rašytojų sąjungos, kompozitorių elitas? Mokslininkai, dėstytojai?

Tačiau kaip dažnai mėgstame žmonėms sagstyti etiketes, nežinodami, nenorėdami ar net patingėdami išsiaiškinti tikrąsias jų veiksmų sąlygas bei aplinkybes!.. Dabar neretai reikėtų gėdytis dėl tokio ne visuomet pamatuoto kai kurių žmonių smerkimo, jų laikymo retrogradais ir, kaip nesyk mėgstama sakyti, – kolaborantais. Juk štai nė žodžio nepasakęs prieš, tik žvilgsniu permetęs I. Kostkevičiūtės jam ištiestą raštą, po juo plačiai pasirašė – ne juokas! – pats Lenino premijos laureatas ir to „vado“ figūrų autorius G. Jokūbonis. Nesudvejojo nė Dailininkų sąjungos pirmininkas J. Kuzminskis. Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, pas kurį gerokai neramia širdimi ėjau, įdėmiai perskaitė, kas parašyta, ir atsiduso, maždaug: „Na, aš už tai atsiimsiu, bet kad reikia…“ Kaip paaiškėjo, jis dar anksčiau buvo drąsiai priešinęsis senamiesčio, ir ne tik jo, niokojimams. Dailininkų, ypač jaunesniųjų, P. Gudynas buvo laikomas baisiausiai „raudonu“, nežinant, gal ir nenorint žinoti, kad jo vadovaujamame Dailės muziejuje knibždėjo grįžusiųjų iš Sibiro tremties, lagerių ir kalėjimų, o slaptuose podėliuose tūnojo vertybės, kurios turėjo būti sunaikintos arba išgabentos į „didžiąją tėvynę“…

O su kitais įžymiais dailininkais – jokių rūpesčių. Sofija Veiverytė iš kažkur sužinojo apie rengiamą protestą ir pati susirado Ireną – kuo galinti padėti? Šioji, grįžusi iš to ar kito profesoriaus, muziko ar dailininko (jų pažinojo aibę), klodavo ant stalo jų pasirašytus skundus. Profesorių Česlovą Kudabą mudvi pasigavome tiesiog gatvėje, VU bibliotekos direktorių dr. Jurgį Tornau – universitete, kompozitorių Julių Juzeliūną konservatorijos tarpduryje. Kitų rašymosi aplinkybių jau ir nebeprisimenu. Kažkas vyko į dailininkų „kolonijas“ Jeruzalėje, Pavilnyje, dar kažkur, iš ten parsivežė parašus ir sėkmės palinkėjimus…

Minėtina ir kita lygiagreti tuometės mūsų veiklos atšaka. Prisimintas meno žmonių išbandytas būdas mėginti nuosekliai „protinti“, „auklėti“ visuomenę, tiksliau – vadinamuosius ideologinio fronto darbuotojus publikacijomis apie meną ir jo suvokimą. Tokių pastangų buvo dedama ir anksčiau, bet „garažo akcijos“ metu jų itin padaugėjo. Kai tik rasdavosi nors kokia galimybė, į spaudą tuojau pat būdavo prakišamas rašinys apie, pavyzdžiui, primityviąją (t. y. lietuvių liaudies) skulptūrą – „dievukus“. Aiškinta, jog iš tikrųjų tai – išnaudojamųjų liaudies žmonių atvaizdai, tik pridengti religine atributika. Metaliniai kryžiai esą jokie ne kryžiai, o „saulutės“ – tai yra taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.

Taip per ne vienus metus, vis įterpiant į spaudą straips-nelį po straipsnelio, pagaliau atsivėrė galimybė atgaivinti liaudiškų memorialinių paminklų statybos tradiciją. Radosi, pamažu daugėjo paminklosauginės tematikos rašinių, at-sargių ir ne itin tekstų apie senąsias kultūros, vaizduojamosios dailės, architektūros vertybes. Prisimenu, kai pasirodydavo ir per cenzūros sietą prasprūsdavo tokia publikacija, „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“ ar „Pergalės“ (dabar „Metai“) darbuotojai laukdavo suskliaudę ausis: užklius ji kokiam pogrindininkui, „tėvynės karo“ dalyviui, šiaip budriam akty-vistui ar ne? Jei neužkliuvo, praslydo – parengsim daugiau panašių rašinių.

Tęsinys

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

20201 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Gražina Marija Martinaitienė. Iš atsiminimų

2020 m. Nr. 4 / Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus.

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro.