literatūros žurnalas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?



Vertėjas, eseistas
Laimantas Jonušys

Per pastarąjį šimtmetį lietuvių literatūra pasiekė nepaprastai daug. Manau, galima sakyti, kad iki 1918 metų mūsų tautos literatūros, kaip nuolatinio kūrybinio proceso, net ir nebuvo, – tik tam tikri autoriai, tam tikri kūriniai. Nepriklausomoje valstybėje suverptą literatūros giją stalininis režimas beveik nutraukė, bet ji nenutrūko, nes po Antrojo pasaulinio karo dešimt ar penkiolika metų lietuvių literatūros tradicija buvo sėkmingai tęsiama ir atnaujinama išeivijoje.

Būta ir sudėtingų asmeninių dramų bei netekčių. Kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, didžiosios XX a. vidurio tautų tragedijos sugniuždė arba anksti nukirto nemažai talentingų asmenybių, kartais lemtis veikė aklai. Juk, tarkime, Alfonsas Nyka-Niliūnas galėjo atsitiktinai žūti karo sūkury, kaip žuvo Vytautas Mačernis, galbūt turėjęs perspektyvą tapti vienu iš pačių reikšmingiausių mūsų visų laikų poetų.

Ankstesnių laikų literatūrinėje dykroje privalėjome puoselėti kiekvieną ryškesnę apraišką vos ne kaip šedevrą ir kartais ėmėme įžvelgti literatūrinę vertę ten, kur tėra istorinė kultūrinė. Mano nuomone, geriausia lietuvių literatūra kuriama labai apytikriai nuo XX a. vidurio. „Altorių šešėly“ yra geras romanas, bet europiniame kontekste po Franzo Kafkos, Jameso Joyce’o, Marcelio Prousto ir Virginios Woolf jis neatrodo reikšmingas. O štai „Balta drobulė“ jau gali lygintis su to meto iškiliais pasaulio romanais, ką ir patvirtino, nors pavėluota, ypatinga sėkmė pernai Vokietijoje.

Štai todėl, prisimindami sudėtingą mūsų kultūros is-toriją, turime džiaugtis, kad gana daug rašytojų baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. Jų buvimas ir galėjimas kurti laisvėje itin reikšmingai praturtino mūsų literatūrą, beje, tai pasakytina ir apie kai kurias kitas kultūros sritis, bet ypač apie literatūrą. Tas pats A. Nyka-Niliūnas sovietinėmis sąlygomis niekaip nebūtų galėjęs tapti tokiu originaliu rašytoju, taip anksti poezijoje įtvirtinusiu verlibrą, parašiusiu tokį literatūriškai įspūdingą dienoraštį. Nes reikia turėti omeny ir tai, kad išeivijos rašytojai nebuvo atkirsti nuo savo meto pasaulio literatūros. Nebūtume turėję ir Jono Meko – nei kaip savito kino kūrėjo, nei kaip jautraus poeto (beje, pastarasis man imponuoja labiau). Kai kas dabar aiškina, kad tie rašytojai pabėgo ir išvengė tos sunkios kovos už lietuvių kultūrą, kuri vyko čia. Bet, užuot pavydėję asmenybėms, verčiau susitelkime į tai, ką iš to gavo lietuvių literatūra. Būtume neturėję nei Algimanto Mackaus, nei Mariaus Katiliškio, nei Kazio Bradūno, nei Birutės Pūkelevičiūtės, nei Henriko Nagio, nei juolab A. Nykos-Niliūno ar Antano Škėmos, o dar ir reikšmingos dalies vyresnio amžiaus rašytojų kūrybos. Galbūt kas sakys, kad ir čia pasilikę jie anksčiau ar vėliau būtų ką nors sukūrę, – juk sukūrė tie, kurie liko. Bet kai kūrybingiausiame tapsmo amžiuje rašytojo galimybė laisvai kurti yra visiškai sugniuždyta, neįmanoma tikėtis, kad šie autoriai būtų pasiekę tokį lygį, kokį pasiekė laisvėje.

Postalininiu laikotarpiu lietuvių literatūra po truputį atsigavo, ėmė rastis vertingų kūrinių. Juozas Girnius, ne tik iškilus išeivijos filosofas, bet ir įdėmus literatūros vertintojas, 1968 m. pripažino, kad išeivijos kūrybinis pakilimas negali be galo tęstis ir kad „tik namuose, tėvų žemėje, gali laikytis ir tautinė, ir kūrybinė gyvybė“, o svarbiausia – jis numatė gerėjančią literatūrinės kūrybos perspektyvą Lietuvoje, nors ir pabrėždamas, kad tikros kūrybinės laisvės tėvynėje nėra.

Manau, tai buvo įžvalgu, nes geriausia sovietinio lai-kotarpio literatūra buvo sukurta per paskutiniuosius du okupacijos dešimtmečius. Prozoje vyraujantis buitinis rea-lizmas ir kaimiškoji tematika įgavo daugiau įvairovės ir sub-tilumo, be to, ėmė rastis visai kitokios, įspūdinga vaizduote grindžiamos kūrybos.

Paskutinių dviejų sovietmečio dešimtmečių cenzūra veikė savotiškai: sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti išleisti tokie romanai kaip Icchoko Mero „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ arba Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“; o ypač tais laikais suklestėjo itin subtili, išgryninta, nesociali poezija, iš esmės niekaip nesusijusi su oficialiai propaguotu „socialistiniu realizmu“.

Sovietmečio laikų kūryba ir rašytojų laikysena tebėra ir dar turbūt ilgai bus kontroversiška tema. Gana jautriai tai apibūdino Kornelijus Platelis įdomiame pokalbyje, publikuotame „Metų“ 8–9 numeryje: „<…> kiekvienas valdžios aprobuotas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ką nori.“ Pripažinęs, kad „ir kompromiso paženklinta meninė kūryba palaikė visuomenės dvasią“, vis dėlto teigia, kad „kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta“.

Pažvelgę iš šalies matome kultūros klestėjimą: kiek parodų, koncertų, festivalių, įvairiausių meno renginių, kiek išleidžiama knygų, – visko daug daugiau negu buvo sovietmečiu. Vis dėlto kai kas yra trapu. Nors pastaruoju metu ekonomika kyla, valstybės biudžetas auga, bet kultūrinės periodikos finansavimas ėmė menkti; svarbių bėdų turi ir kitos kultūros sritys.

Tai praktiniai dalykai. O naujasis literatūros laikotarpis prasidėjo 1989 m., kai iš esmės jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Tais metais pasirodė abu geriausi Ričardo Gavelio romanai – „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ (pastarąjį enciklopedijos datuoja 1991 m., bet tai netikslu: 1989 m. jis publikuotas „Pergalėje“). Ir tai reikšmingai nužymėjo naujo lietuvių prozos suklestėjimo pradžią.

Manau, kad nuo tada rašytojus labiausiai įkvepia paprasta, dabar jau lyg ir savaime aiški aplinkybė – kūrybos laisvė. Iš to radosi anksčiau niekada lietuvių literatūroje neregėta itin marga įvairovė. Bene ryškiausi paskutinio XX a. dešimtmečio prozininkai buvo jau minėtasis R. Gavelis, taip pat Jurga Ivanauskaitė ir Jurgis Kunčinas. Jie labai skirtingi, bet naujuoju nepriklausomybės laikotarpiu atsirado dar įvairesnių ir keistesnių kūrinių, tokių kaip Justino Sajausko „Suvalkijos geografija“ arba Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“. Šie per savitą prizmę kalbėjo apie sunkiausius mūsų tautos išgyvenimus pokario laikotarpiu, istorijos tragedijas savaip nušvietė ir Sigitas Parulskis romanuose „Murmanti siena“ bei „Tamsa ir partneriai“. Bet kaip saviti, nepakartojami talentai reiškėsi ir kiti rašytojai: Leonardas Gutauskas, Herkus Kunčius, Andrius Jakučiūnas, Marius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Ramūnas Kasparavičius, vėliau Jaroslavas Melnikas, Undinė Radzevičiūtė, Tomas Vaiseta – čia dar galima vardinti toliau, bet reikia kur nors sustoti, nors neišeina nepaminėti itin reikšmingo beletristinės eseistikos suklestėjimo ir įdomių istorinių romanų atsiradimo. Ši nepaprasta įvairovė kartu buvo ir ypatingo kūrybingumo proveržis, todėl nesutikčiau su paplitusiu požiūriu, kad iki šiol lietuvių proza nusileidžia poezijai.

Dabartiniai iššūkiai visuomenei, tautai ir valstybei itin plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, ypač publicistikoje, literatūra veikiau gyvena savo gyvenimą, bet nesakyčiau, kad tai blogai, nes būtent šią laisvę jai suteikė naujoji epocha. Užmojis literatūroje nušviesti visuomenės aktualijas yra rizikingas dalykas, nes lengva nuslysti į publicistinį lygmenį, į tai, kas siaura bei laikina, ir sunku išvengti iliustratyvumo.

Visada skeptiškai žiūriu į ateities prognozes, nes daž-niausiai tai tebūna abejotinos pranašystės. Pagrįstai įmanoma tik aptarti dabar vykstančius procesus ir naujas tendencijas, manant, kad jos plėtosis toliau, bet niekada nevertėtų atmesti, kad kai kas bus visai kitaip, negu dabar įsivaizduojame.

Tik sąlyginai galima kalbėti apie naujosios bangos emigrantų literatūrą. Kai kurie specifinę emigrantų patirtį aprašantys kūriniai nebuvo sėkmingi. O štai Valdas Papievis ir Dalia Staponkutė visai netipiški pavyzdžiai – jie nėra didžiosios naujos emigrantų bangos atstovai. Kristinos Sabaliauskaitės ciklo „Silva rerum“ niekaip neišeina vadinti emigracinės literatūros būdingu pavyzdžiu, ir čia tiesiog nesvarbu, kur gyvendama rašytoja kuria. Tad tiksliau būtų kalbėti apie naujo atvirumo pasauliui literatūrą, nes kai kurie rašytojai (ypač rašytojos) tiesiog keliauja po pasaulį, ir pasaulinio masinių komunikacijų kaimo sąlygomis nubrėžti ribą tarp „čia“ ir „ten“ nelabai prasminga.

Ir tai nelabai svarbu. Ko gero, pirmas patirtimi grįstas kosmopolitinis lietuviškas romanas buvo J. Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“. Dabar tokių yra jau daugiau. Ne tik jie, bet ir kai kurie kiti jaunų autorių kūriniai pasižymi skurdoka kalba, tiesmuku pasakojimu ir menka literatūrine išmone – o būtent tai nebuvo būdinga nė vienam šiuose atsakymuose mano paminėtam rašytojui. Štai, tarkime, plačiai aptartas naujas romanas, kuriame daug dialogų, bet jie tarsi tik registruojami, niekur nepaminint, kokiu tonu, mina ar nuotaika kas nors buvo ištarta, o ir apskritai visa kalba be niuansų, šiurkštokai tašyta. Ir tai nėra sąmoningai pasirinktas minimalistinis stilius.

Čia dar grįžčiau prie minėtojo A. Jakučiūno ir jo romano „Lalagė“ – nors su tokiu kūriniu negalima tikėtis didelio skaitytojų dėmesio, jis reikšmingas mūsų literatūrai kaip aukšta išradingo stilistinio virtuoziškumo pakopa. Nedrįsčiau atmesti galimybės, kad ko nors panašaus bus ir ateityje.

Per šimtą metų patirtas kokybinis šuolis yra akivaizdus, ir netikiu, kad jis virs nuosmukiu.

 



Rašytoja
Daina Opolskaitė

Išties šimtmetis, apie kurį kalbame, yra ypatingas. Ir labai svarbu nepamiršti stabtelėti bent akimirkai, kad suvoktume, aprėptume, pabandytume įsisąmoninti jo reikšmingumą. Įvairios pervartos, kurias patyrėme, skaudūs istorijos smūgiai neabejotinai leidžia įsitikinti, kad esame stiprūs savo dvasia, stiprūs dvasioje, kad apskritai tokia mūsų, lietuvių, dvasia egzistuoja. Manyčiau, tai kyla iš labai svarbaus geno mūsų kraujyje, įgludusio per ištisus šimtmečius, kuris ir šiandien liudija, kad esame gyvybingi, ir kritiškiausiais momentais mumyse ta gyvastis prabyla stipriau už viską.

Vis dėlto esu įsitikinusi (nes esu su tuo susidūrusi!), kad skirtingų kartų žmonės šį šimtmetį regėtų ne taip pat, išryškintų savomis patirtimis matomus vaizdus ir žmones. Save priskirčiau vis dar jaunajai kartai, nors esama jau ir kur kas už mane jaunesnės. Džiaugiuosi, kad teko augti ir bręsti jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kad man mokantis penktoje klasėje vidury mokslo metų buvo surinkti seni tarybiniai istorijos vadovėliai ir padalinti nauji – ką tik iš spaustuvės, skurdžiai išleisti, be jokios, net menkiausios iliustracijos, bet juose jau buvo visa Gediminaičių istorija, tikroji Lietuvos istorija. Galbūt dėl to, kai svarstau, nuo ko prasideda mūsų įspūdingasis šimtmetis, negaliu jo pradžios suvokti be Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Ir šiandien mąstau apie juos bandydama perprasti tų asmenybių didumą savajame laike. Galvoju apie juos, gimusius mano gimtojoje Suvalkijos žemėje, kaip jie čia augo, tvirtėjo, augino savo dvasią ir mintis, kad iš tylios Suvalkijos išeitų į visą Lietuvą. Nesunku ir šiandien įsitikinti, kad ir Ožkabaliai, ir Paežeriai turi šį tą ypatingo, aplankius tas vietas negalima nejusti susikaupusios jose magiškai stiprios energijos švytėjimo. Nelengva įsivaizduoti, kokio nusiteikimo apimtas vieną dieną V. Kudirka sudėliojo „Tautiškos giesmės“ žodžius, kokius tų žodžių atrankos kriterijus savo mintyse taikė, kad taip aiškiai ir nekintamai pateiktų tikrą visos mūsų tautos vertybių kodeksą. Apskritai, XIX amžiaus pabaigoje susiformavusį ir tokia neįvardijamai stipria jėga visus lietuvius veikusį tautinį atgimimą laikyčiau visišku unikumu, vienu įstabiausių reiškinių, postūmiu mūsų istorijai ir kultūrai, kuriam savo įstabumu gal prilygtų tik beveik po šimto metų nusidriekęs Baltijos kelias. Norėčiau pabrėžti – istorijai ir kultūrai sykiu, vienu metu – kas rodo, kad mūsų tautinė dvasia reiškėsi ne vienu pavidalu, o keliais, ko gero, visais įmanomais. Nuostabu, kaip istorija papildė literatūrą, o literatūra kvėpavo kartu su istorija. Ir tai buvo ne dirbtinis, o natūralus procesas.

Asmenybių reikia visais laikais. Tauta gali būti labai stipri ir gyvybinga, bet jos gyvastis reiškiasi būtent per asmenybes, kurios susemia ir vėliau išsprogdina iš savęs susikoncentravusią visuotinę mentaliteto jėgą ir patirtis. Vienu iš tokių būdų tai padaryti tampa literatūra ir kultūra. Čia man labai norisi prisiminti išeivijos literatūrą ir išeivius sunkiais okupacijos metais. Lietuvių kalba jie sukūrė galingą paminklą mūsų žodžiui, savo gyvenimu ir kūryba demonstravo didžiulį tikslą – būti savimi. Ne taip seniai perskaičiau ir išstudijavau Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtus ir išleistus gražius Kazio Bradūno ir Antano Vaičiulaičio archyvų albumus, iš kurių juste junti užplūstantį to didžiulio noro būti savimi jausmą. Man įstabu tai, kad žmonių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusių Vašingtone, Baltimorėje, Čikagoje, Romoje, Vatikane prie Popiežiaus Sosto, kūryboje teatrasi šieno pradalges, vidurnaktį prie Šeimenos, Alvito atlaidus, Kybartų geležinkelio stotį ar mažą čypsintį žvirbliuką. Vadinasi, ištisus dešimtmečius prisiminimuose tematyti gimtojo krašto vaizdai veikė stipriau ir buvo kur kas ryškesni už svetur regėtą tikrovę. Kūriniuose išsaugotas netgi savas žodynas – tarmybės, retos žodžių formos, ištiktukų žaismė. Tiesiog stebina, kaip tai pavyko padaryti gyvenant visiškai kitakalbėje aplinkoje. Tai ir yra dvasios, savos prigimties stiprybė, kurių mums nepavyko nei nutildyti, nei išsižadėti.

Sakoma, kad sunkios patirtys sustiprina ir užgrūdina. Tik patekęs į kritišką situaciją žmogus tarsi atbunda, pakyla ir suranda savy dar neregėtų galių. Praėjęs šimtmetis kupinas kaip niekad skaudžių patirčių, išbandymų mums kaip tautai, bet čia pat negalime nepastebėti, ir kokios stiprybės jis suteikė mums, kaip našiai ir sparčiai brandino patriotizmą, tylų pasipriešinimą ir tikrąjį mentalitetą. Bene didžiausios dvasinės ištvermės iš mūsų pareikalavo sovietmetis. Kai žvelgiu į tų metų literatūrą, negaliu nepastebėti kantrios Juozo Apučio prozos, jo novelistikos, taip, būtent kantrios, savyje išlaikiusios esmines žmogiškumo šaknis. Vien ko verta apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, taip išdidžiai ir kantriai stalčiuje laukusi savojo pasirodymo laiko… Laukė aštuoniolika metų – taigi pats kūrinys tarsi užaugo, subrendo kaip jaunas žmogus, kaip tikras aštuoniolikmetis, jau savarankiškas ir galintis žengti tvirtą žingsnį.

Pagaliau šio ypatingo šimtmečio apibrėžimo pabaigoje man brangūs yra mamos prisiminimai apie senelį, mano prosenelį, išėjusį į kovas dėl Lietuvos laisvės, taip pat jos pasakojimas apie 1972 metais dar studijuojant Kauno dramos teatre pamatytą Jono Jurašo premjerą – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“ su Rūta Staliliūnaite.

Kaip nors trumpai ir aiškiai apibūdinti tos situacijos neišeina. Ir neturėtų būti dėl to nuostabu, nes dar nėra nė tris-dešimties metų nuo mūsų patirto ir išgyvento kultūrinio perversmo. Perversmo, kuris įvyko mūsų literatūroje, kultūroje, tarsi elektros srovė perėjo per visą mąstančią visuomenę.

Šiandien man vis dar atrodo, kad esame besirenkantieji, tam tikra prasme dar besiformuojantys, nes pasirinkimo laukas labai platus. Tas būvis atsispindi ir mūsų kultūroje, ir literatūros gyvenime. Mūsų literatūrai labai svarbi galimybė pagaliau atsiverti, pasirodyti Europai, dalintis savo patirtimis, tapti jos literatūros dalimi. Tokios europietiškai plačios minties asmenybe, kartu atspindinčia ir mūsų lietuviškumą, netgi mūsų epochą, šiandien laikyčiau poetą, vertėją Tomą Venclovą. Taip pat asmeniškai man labai svarbus ir įdomus buvo Baltijos šalių, tarp jų ir mūsų, savęs reprezentavimas dar šiais metais Londone įvykusioje knygų mugėje, kur Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ apie tremties patirtis Sibire tapo nepaprastai įdomiu atradimu britams.

Negalima nepastebėti, kaip plečiasi mūsų regėjimo laukas, formuojasi įdomūs ir artimi ryšiai su kitų šalių literatūromis, nuolatinis bendravimas. Tokiu būdu daugėja svarbių vertimų ir patys atrandame galimybę būti skaitomi kitomis kalbomis. Patiko vienos užsienio vertėjos pasisakymas, kuriame ji mūsų poetę mini kaip savo minčių įkvėpėją, savo gyvenimo mūzą, graužiasi, kad negali tobulai perteikti jos eilių vertimu. Nuostabu, kad mūsų poezija gali daryti tokį poveikį ir įtaką kitos kultūros žmogui, kad galime būti ir esame įdomūs. Ne mažiau svarbus ir atvirkštinis procesas. Jau vien tai, kad mūsų vertėjų dėka pagaliau mus pasiekia kūriniai, kurie seniai kitų žinomi ir daugybę metų skaitomi, yra svarbus postūmis. Dalyvavimas įvairiose knygų mugėse ir tai, kad ir patys sugebame kasmet tokią surengti, taip pat laimėjimas.

Deja, akivaizdu ir tai, kas liūdina. Liūdina tam tikrų valstybės institucijų požiūris į knygų leidybą, kultūrinės spaudos būtinybę, kultūros gyvenimą Lietuvoje apskritai. Knyga neretai tampa prabangos preke. Dalyvavau susitikime su skaitytojais, kur viena moteris atvirai prisipažino iš uždarbio negalinti sau leisti nusipirkti… knygos. Liūdina bibliotekų padėtis, ypač atokiuose Lietuvos kampeliuose, mokyklose, gimnazijose, kur vaiko noras gauti naujai išleistą, Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią knygą yra neįgyvendinamas. Neseniai teko stebėti labai gražią iniciatyvą, kai vienos gimnazijos abiturientai kaip palikimą nuo savęs augančioms kartoms už surinktą pinigų sumą atvilko į aktų salę kupetą pačių naujausių, ką tik išleistų knygų… Tokios akimirkos teigia labai svarbius dalykus. Akivaizdu, kad aukštuose postuose esama nesugebančių įvertinti pamatinių visuomenės poreikių ir suprasti, kaip sakoma, ant ko laikosi pasaulis.

Kai mokykloje dėstau literatūrą vyresniųjų klasių mo-kiniams, visuomet išlenda tas pastebėjimas, kad štai mes turėjome labai sparčiai judėti į priekį, formuotis, keistis, susemti naujas patirtis, kai tuo tarpu kitos Europos literatūros tai darė nuosekliai ir pamažu. Jau XX amžiaus antrasis penkiasdešimtmetis rodo, koks neproporcingai didelis minties ir raiškos mastu šuolis įvyksta. Čia turime ir Justiną Marcinkevičių, ir Romualdą Granauską, bet greta jų – ir Marių Ivaškevičių, ir Jurgą Ivanauskaitę. O XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių literatūroje jau galime surasti viso ko naujausio, neįprasto, nematyto. Ir man atrodo, kad tas pro-veržis dar tebevyksta ir jo sparta yra tokia pat didelė. Pagreitis nemažėja.

Galvojant apie ateities perspektyvas akivaizdu, kad laisvėjame, kad bandome žvalgytis į kitų tautų literatūras, ir tai yra gerai, kad suvoktume, pamatytume save bendrame lauke. Iš tikrųjų mums labai to reikia. Tik svarbu suprasti, kad vis tiek turime kurti savo literatūrą, kalbėti savo balsu, surasti tą balsą iš naujo suskambantį naujose formose. Tikiu, kad laikas, kuriame gyvename ir gyvensime, padiktuos naują žvilgsnį, kad netrūks autorių, kurie sukoncentruos savyje naujas patirtis ir formas, ir mes sulauksime brandžios ir kokybiškos menine prasme naujosios lietuvių literatūros. Įsivaizduoju, kad ji bus įvairi ir gyvybinga, bet labai nutolusi nuo aiškių žanrinių formų, todėl neišvengiamai rinksis savo skaitytoją. Greičiausiai vieni atradimai pasiteisins, o kiti ne. Natūralu, kad pasijus ir „lengvosios“, „greito maisto“ literatūros posko-nis, nes kuo toliau, tuo labiau jis juntamas. Tačiau kad ir kiek bus literatūros, tikiu, kad išsigrynins ir tikru pavidalu taps tik toji jos dalis, kurioje bus sukaupta svarbi patirtis ir bus sugebėta ją paversti menine tikrove.

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, man regis, į akis krinta ir dar vienas dalykas. Ko gero, lietuvių literatūrinė kalba subrendo, meniškumo reikalavimai išaugo, mes tarsi bandome vytis prarastą laiką ir procesus, bandome atsigriebti, bet paradoksas šiandien yra tas, kad naujų rašančiųjų kalba prastėja, silpsta, menksta, netenka galios… Ir tai tikrai nėra vien demonstratyvus padejavimas mokyklose ar spaudoje. Tokia bejėgyste savo akimis tenka įsitikinti skaitant greitai parašytas knygas, kurios tarsi ir turi ambicijų reikštis mūsų naujosios literatūros pavidalais, tačiau jose stiliaus grynumo – nė ženklo. Vadinasi, vyksta lyg ir koks atvirkštinis procesas: turime subrandintą kalbą, bet nesugebame ja naudotis. Daugybė naujų, jaunų autorių neišsikelia sau kalbos instrumento valdymo kaip pirmos būtinybės ženklo ir ambicijos. Kur kas labiau veikia neišbandytos formos, drąsiai ryžtamasi literatūrinėms avantiūroms, bet tokie kūriniai nuskamba kaip vienadieniai, nepalikdami jokio reikšmingesnio ženklo. Ir tai jau būtų netektis. Man regis, be stipraus kalbos instrumento niekada neturėsime ir tikrosios savos literatūros.

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

Laimantas Jonušys. Banalybės trauka ir jos įveikimas

2005 m. Nr. 12 / Banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas.

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Jau dešimt metų Aleksandras Papyras siuvėjo pono Kufielo Sprungino gatavų drabužių įmonės buhalterinėje knygoje aštuonias valandas per dieną dailiai kaip Hamurapio laikų kaligrafas rašė penkių,

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8-9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ fragmentas / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5-6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Daina Opolskaitė. Karūnos. Apsakymas

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…