literatūros žurnalas

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga, išleista 1990 m. pavadinimu „Kaip aš suprantu filosofiją“ („Как я понимаю философию“), kurią daugiausia sudaro filosofo straipsniai ir interviu, publikuoti laisvėjančios spaudos aplinkybėmis „perestrojkos“ metais įvairiausiuose žurnaluose (straipsnis „Trečioji“ būsena“ – žurnale „Киносценарии“, 1989, Nr. 3). M. Mamardašviliui labiausiai rūpėjo sąmonės fenomenas, žmogaus gebėjimas suvokti, kas yra iš tikrųjų, be kurio jis – kaip ir ištisos tautos – pasmerktas gyventi „šešėlių“ ir beprasmių pasikartojimų pasaulyje. 



Norėčiau pradėti apibūdindamas mūsų socialinį mąstymą, turėdamas omenyje ne profesionalių socialinių mokslų departamentų veiklą, o žmonių socialinį mąstymą kasdieniame gyvenime. Kitaip tariant, pilietinio raštingumo būseną. Trumpai ir tiesiai pasakysiu, kad ši būsena šiandien siaubinga. Tačiau kitokia ji, matyt, ir negalėtų būti. Tauta, iššokusi iš istorijos ir iš gyvenimo (kalbu apie visas Rusijos erdvėje gyvenančias tautas), galiausiai negalėjo nesusirgti. Serga patys žmonės. Tai liudija jų reakcijos į įvykius, į save pačius, į valdžią, į aplinkinį pasaulį. Akivaizdu, kad susiduriame su dezorganizuota, paklydusia, sulaukėjusia sąmone, kokią galima įsivaizduoti tik fantasmagoriškais vaizdais, pavyzdžiui, tarsi plaukai ant žmogaus galvos augtų ne išorėn, o vidun. Įsivaizduokite tuos laukinius brūzgynus, kuriuose viskas susipainiojo, kur viena minties pusė niekada neranda kitos, negali sudaryti vientisos, užbaigtos, dėsningai atsiradusios minties… Žmonės tebetrokšta kraujo, visur tebemato kenkėjus, o tai iš tikrųjų reiškia kritinę būsena, kai bet kokia mutacija, bet koks postūmis gali blokšti juos į tą kristalą, kurį vadiname trisdešimt septintaisiais metais. Ir, matyt, tokios sąmonės neįstengsime apvalyti arba neleisime jai pasveikti, jei kaip profesionalai ir toliau vartosime tuos griozdiškus atgrasius žodžius – „klaida“, „nukrypimai“, „nepagrįstos represijos“ (tarsi būna pagrįstų?), „melagingas šmeižtas“, „perlenkimai“ ir t. t. Tai beprasmis žodžių rinkinys, bet jis lemtingas, nes reiškia, kad visos tos maldingos, geranoriškos būsenos, kai vartojami panašūs žodžiai, neleidžia kartą visiems laikams išgauti prasmės iš to, kas mums nutiko, ką patys patyrėme. Todėl anapus šių žodžių glūdinčios kančios, įžeistas jautrumas tęsis amžinai. Ir kaskart vertindami kokius nors įvykius vis iš naujo kartosime, kad tai prievarta, savivalė ir t. t. Dar Saltykovas-Ščedrinas kadaise sakė, kad rusų žmonės (jei norite, Rusijos žmonės) pasirengę amžinai kentėti, tartum manytų, kad čia, Rusijoje, gera, nes čia daugiau kenčiama. Tačiau metafizine prasme, ta prasme, kaip sudarytas pasaulis, nebūna kančios daugiskaita, kaip nebūna mirties daugiskaita. Jei kenčiama iš tikrųjų, tai daroma vieną kartą, vienu egzemplioriumi. Tai vienintelis kelias, kuriuo gali išgauti nors kokią prasmę iš to, ką išgyvenai. Išgauti kartą visiems laikams, kad tai, kas jau patirta, įeitų į istorinę egzistenciją. Kenčiantysis daugybę sykių nuolat grįžta į šešėlių pasaulį, pasmerkia save sūkuriui, kuriame mūsų gyvenimo ir sąmonės srautas amžinai neša neatliktą veiksmą, nesukramtytą tiesos gabalą.

Neatsitiktinai taip pabrėžiu „žodžius“. Juk sergančios sąmonės problema – tai ir kalbos problema. Gyvename erd-vėje, sukaupusioje siaubingą minties ir kalbos gamybinių atliekų masę. Ši erdvė nepaprastai prišiukšlinta, pilna šalutinių, antrinių normalios intelektinės ir dvasinės veiklos produktų, jų mitologizuotų šukių. Todėl net kai norime mąstyti, kai yra minties paskata, postūmis, mums nieko neišeina. Kažkaip pažeista pati kalba, jos pagrindas.

Tačiau prieš imdamasis aiškintis šios ligos priežastis, norėčiau įspėti skaitytoją dėl šio teksto suvokimo ypatybių. Dalykas tas, kad iš esmės profesionalus filosofinis mąstymas turi operuoti stambesniais laiko ir erdvės vienetais. Jo logika tokia: kad išgautum prasmę iš šiandienos, reikia mąstyti stambiais vienetais, apimančiais ir susiejančiais XX a. ir, pavyzdžiui, XVIII a.; mąstyti ilgai veikiančių, galima sakyti, nenutrūkstamų apskritai istorijos ar Rusijos istorijos jėgų terminais. O tam reikia bent jau atskleisti, nustatyti tikrąjį laiko ir erdvės matmenį, kuriame vyks mūsų (galima) mintis apie šios istorijos įvykius. Tik tokiu atveju įstengsime pamatyti, pavyzdžiui, kad daugybę problemų, apie kurias šiandien tiek kalbame, iš tikrųjų galime laikyti viena – pilietinės visuomenės problema.

Trumpai tariant, jos esmė – atskirti tvirtai suaugusias valstybę ir visuomenę, panaikinti šią sąaugą, ugdyti savarankišką visuomeninį elementą, kuris būtų natūralia valdžios riba, kita vertus, nesiremtų jokiomis valstybės garantijomis ir išlaikytinių nuotaikomis. Tačiau tokia buvo pačios Naujųjų laikų pradžios, ikiburžuazinės visuomenės, būsena. Ir norint įsitikinti, kad tokia ir mūsų šiandieninė būsena, toli gražu nereikia ieškoti ypatingų įrodymų. Pakanka grįžti į kalbos prob-

lemos plokštumą.

Pateiksiu labai paprastą ikipilietiškumo elementą mūsų sąmonėje. Pavyzdžiui, mes sakome „visuomeninis darbas“ ir sykiu bemat žinome skirtumą tarp visuomeninio ir individualaus darbo. Samprotaujame daugmaž taip: pirma reikia padirbėti visuomenei, o paskui jau sau. Tačiau tai ir yra toji sąmonės „sąauga“, tas „besimaivantis žodis“, kuriuo prieš mūsų valią prasimuša visiškai kiti dalykai. Būtent tai, kad mūsų darbas yra lažas, baudžiava, kur mes tik atidirbinėjame. O tai ir yra situacija, iš esmės besiskirianti nuo Naujųjų laikų pradžios, nuo atsiradusios naujosios Europos visuomenės ir kultūros. Apšvieta jau nežino nieko panašaus. Apšvietos būsena atitinka tą žmonijos raidos etapą, kai darbuojasi laisvi gamintojai, kuriuos tarpusavyje ir su darbdaviais sieja sutartiniai santykiai. Ir čia negali būti jokių skirtumų tarp darbo sau ir darbo visuomenei. O jei jie atsiranda, tai atspindi iš tikrųjų egzistuojančią baudžiavinę ekonominės materijos būseną, mūsų laikais suvokiamą kaip visiškas absurdas. Tačiau nevalia pamiršti mūsų istorinio ir kultūrinio aspekto.

Kadaise Puškinas susiginčijo su Čaadajevu, įvedusiu į mūsų filosofinę tradiciją „istorinių“ ir „neistorinių“ darinių opoziciją. Jis turėjo omenyje Rusijos kaip socialinio ir kultūrinio darinio charakteristiką. Mėgindamas ją nusakyti, Čaadajevas susidūrė su gana keistu dalyku, kurį pavadinčiau „neaprašomumu“. Ta prasme, kad yra dalykų, kuriuos gali aprašyti, ir yra tokių, kurių aprašyti neįmanoma. Tokiu mįslingu fenomenu Čaadajevui ir tapo Rusija.

Išties, „apie Rusiją sakoma, kad ji nepriklauso nei Europai, nei Azijai, – rašo Čaadajevas, – kad tai ypatingas pasaulis. Tebūnie taip. Tačiau dar reikia įrodyti, kad be dviejų pusių, apibūdinamų kaip Rytai ir Vakarai, žmonija turi dar ir trečią pusę“, kurios iš tikrųjų nėra. O ir negali būti. Tai labai tiksliai užčiuopia mūsų kalba. Sakome, „iš vienos pusės“ ir „iš kitos pusės“. Niekada nepasakysime „iš trečios pusės“.

Dabar susieję tai su kitais Čaadajevo stebėjimais ir su mūsų pačių patyrimu suprasime, kad iš tikrųjų trečiosios pusės negali būti. Tačiau ji gali būti nerealybėje. Veidrodiniame pasaulyje.

Akivaizdu, kad Čaadajevui Rusija ir buvo tokia neaprašoma „veidrodžių karalystės“ šalis. Neatsitiktinai jis vadino ją „supratimo spraga“. Tai yra kažkuo, ko nėra istoriniame aiškių formų, pagrindų, tradicijų, suprantamos artikuliacijos pasaulyje. Puškinas tam prieštaravo, bet iš tikrųjų savo gyvenimu tik patvirtino, kad ši mintis teisinga. Juk jis vos ne savo rankomis mėgino Rusijoje sukurti Namų, Šeimos tradiciją, pamatus. O nerealiame pasaulyje už tai tenka mokėti gyvybe. Juk sąvokos, kurias ten vartoja žmonės, fantasmagoriškos. Jas pagimdė serganti, sulaukėjusi sąmonė. Beje, vienas pirmųjų tai suprato Gogolis. Kaip tik jis sukūrė tam tikrą tokių anapusybių aprašymo techniką. Šia prasme iš tikrųjų visa rusų literatūra išėjo iš Gogolio „Milinės“. Dar Nabokovas, pats jautrus anapusybių temai, sakė: „<…> na, koks gi Čičikovas sukčius? Jo sukčiavimo objektas nerealus.“ Jis neaprašomas lygiai taip pat, kaip šiuolaikinis Maskvos ar Gruzijos milijonierius. Pamėginkite jį aprašyti meniškai tipologiškai, kaip, pavyzdžiui, Gobseką, Šeiloką ar kurį nors iš Rugonų-Makarų1*. Jums nieko neišeis, nes jo troškimų objektas toks pat nerealus, kaip ir sovietiniai pinigai.

Pačioje XX a. pradžioje į Puškino ir Čaadajevo ginčą įsitraukė Osipas Mandelštamas – vienas iš nedaugelio šiuolaikinės rusų tradicijos poetų su ryškiu istoriosofiniu ir metafiziniu mentalitetu. Daug kur sutikdamas su Čaadajevu, jis sykiu teigė, kad vis dėlto Rusija yra „istorinis darinys“, nes čia esama mažų mažiausiai vienos organinės struktūros, kuri laikosi ant savo kojų, gyvena pagal savo dėsnius, turi savo tradicijas ir normas. Tai rusų kalba.

Tačiau situacijos tragizmas buvo tas, kad Mandelštamas išsakė šią mintį, kai jau prasidėjo būtent kalbos iškritimo iš mūsų istorijos procesas, kai ėmė pildytis Bloko nuojauta, jog įmanoma sunaikinti pačias vidines harmonijos ištakas, o ne vien elgtis barbariškai su jų išoriniais produktais. Mandelštamas tai irgi suprato. Visą jo ginčą su Čaadajevu apjuodina viena keista frazė apie tai, kad jei mes jau ir nuo kalbos atkrisime, tai galutinai dribtelėsime nihilizmo prarajon. Taip ir nutiko. Tačiau įdomus ir kitas dalykas. Kaip tik šiame istoriniame taške, ant prarajos krašto, atsirado žmonės, kurie tęsė jau egzistavusią tradiciją. Pirmiausia turiu omenyje Zoščenką, Zabolockį, Platonovą. Jie pirmieji pradėjo aprašinėti keistus žmones, kalbančius „namų valdytojų kalba“, Bulgakovo apysakoje „Šuns širdis“ išvestos žmogiškos būtybės kalba.

Ši kalba sudaryta iš kažkokių anapusinių nejudrių blokų, tiesiog vėžinių darinių. Iš tikrųjų kaip galima mąstyti, pavyzdžiui, tokiais žodžių junginiais: „šalies daržovių konvejeris“? Anapus šios kalbinės pabaisos iš karto iškyla raumeningų plakatinių šaunuolių prie konvejerio vaizdas. Pamatyti ar pamąstyti, kas tuo metu darosi su daržovėmis, visiškai neįmanoma. Atsiduri tarsi magnetiniame lauke ir leki, veikiamas jo jėgos linijų.

Dabar sąmoningai nukrypstu nuo socialinių problemų. Mane domina mąstymo mechanizmas ir būsena tokios kalbos, kurioje jau yra viskas. Pakanka tik spėti pajausti šią kalbinę esamybę, spėti įrašyti į ją savo jausmus ir mintis. Tokio pobūdžio sąmonė labai primena kambarį, kuriame vietoj langų vien veidrodžiai, ir jūs matote ne išorinį pasaulį, o savo atvaizdą. Ir dar ne tokį, koks esate iš tikrųjų, o tokį, koks turite būti. Bet kokia sąmonės kibirkštėlė, patekusi į šių atvaizdų kapsulę, tegali išprotėti. Ir žmogus su tokia sąmone gali norėti tik vieno – susisprogdinti, t. y. pribaigti save ir sykiu visą pasaulį. Juk žmogaus širdies blogis yra neapykanta tam, kas nepakenčiama jame pačiame. Ir tik paskui ši neapykanta projektuojama į išorinį pasaulį.

Labai panašiai nutiko filosofinei kalbai. Paimkite bet kurį marksistinės filosofijos vadovėlį ir pamatysite, kad jis visas sudarytas iš tokių pat anapusybių. Jų neįmanoma išjudinti. Neįmanoma profesionaliai vartoti. Jos neleidžia niekaip plėtoti minties. Tačiau ši kalba susidėliojo pagal gana paprasto mechanizmo dėsnius.

Įsivaizduokite socialdemokratų būrelį, kuriame „mokytas žmogus“ turi sukišti į klausytojų galvas visą pasaulį, sudėtingiausias jo problemas ir turinį. Ir sukišti taip, kad klausytojo galvai nereikėtų jokių pastangų, jokio triūso, kad nereiktų įsiręžti, galvoti, kankintis. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – visą pasaulio sudėtingumą sutraukiant į paprastas schemas. Pavyzdžiui: „Kodėl yra vargšų? – Vargšų yra, nes yra turtuolių. – Kaip padaryti, kad nebūtų vargšų. – Reikia sunaikinti turtuolius.“

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį ne į patį abejotiną šio teiginio turinį, o į tai, su kuo jis susisieja klausytojo sąmonėje ir ką galiausiai pagimdo. Pirmiausia jis atima žmogui poreikį savarankiškai dirbti. T. y. įteigia jam, kad mintis nereikalauja jokių proto pastangų, kad pakanka tik išgirsti, perskaityti. Antra, egzistuoja žmogaus savigarbos mechanizmas. Be valdingo poreikio būti, realizuotis, kaip sako filosofai, jis dar turi poreikį suprasti. Žmogus iš principo negali gyventi pasaulyje, kuris jam nesuprantamas. Tačiau šio supratimo principas visada suauga su fundamentaliu žmogaus santykiu su pačiu savimi – ir gebėjimo save identifikuoti, ir gebėjimo save gerbti prasme. Tačiau jei savigarbos laipsnis pasiekiamas pasitelkiant supaprastintas schemas, žmogus veikiau užmuš pasikėsinusį šias schemas sugriauti, nei jų atsižadės. Tai turėtų būti suprantama, juk supaprastinta pasaulio samprata jau sukibo su kiekvienam žmogui fundamentaliu gyvenimo ir mirties klausimu.

Dabar įsivaizduokite, kad mėginame išsivaduoti iš šios „filosofinės“ kalbos, norime išmokti mąstyti ir kaip atsvarą Stalinui imame tokius mąstytojus, kaip Plechanovas, Bucharinas, Lunačiarskis ir dar kas nors. Iš to nieko neišeis. Šių mąstytojų lygis niekinis. Juk pirma reikėjo Rusijoje išlyginti humanitarinės minties kalnus, kad atsiradusioje erdvėje tokie žmonės atrodytų filosofinės minties monblanai. Jų tekstai ne tik siaubingai nuobodūs, bet dar ir parašyti visiškai medine, negyva kalba. Jie nuo pat pradžių paneigia gyvą laisvą mintį. Todėl grįždamas prie mūsų temos pasakysiu, kad neišsprendę uždavinio išvalyti kalbinę erdvę apskritai, taip pat ir filosofinę, niekur nepajudėsime. Juk nuolat gyvename aplinkybėmis, kurias labai tiksliai nusakė Platonovas. Vienas jo personažas vietoje „sielos balso“ girdi „sąmonės triukšmą“, sklindantį iš reproduktoriaus. Kiekvienas iš mūsų savo rizika, savo konk-rečiame darbe, savo viduje turime kaip nors atsispirti šitam „triukšmui“. Mat, kaip jau sakiau, žmogus su sulaukėjusia sąmone, supaprastintais socialinės tikrovės ir jos dėsnių vaizdiniais negali gyventi XX amžiuje. Jis darosi pavojingas jau ne tik sau, bet ir visam pasauliui. O mes šiandien kalbame apie tai, kad būtina rūpintis mūsų bendrais Europos namais. Tačiau tam mažų mažiausiai reikia atkurti savo narystę šiuose namuose. Pagrindinis socialinio mąstymo uždavinys, Sovietų Sąjungos piliečių uždavinys – iš naujo susivienyti su savo tėvyne, negrįžtamai priimti europietiškąjį Rusijos likimą. Tiesa, kol kas įgyvendinome tik „trečiąją pusę“, fantasmagoriškąją, todėl „pilietinės visuomenės“ problema ilgam išnyko iš mūsų akiračio.

Anksčiau sakiau, kad „pilietinės visuomenės“ problemos esmė – panaikinti valstybės ir visuomenės sąaugą, ugdyti savarankišką visuomeninį elementą. Nesigilindamas į socialines ir ekonomines teorijas, pamėginsiu šiame kontekste paaiškinti žodžio „privatus“, esminio bet kokioje pilietinėje visuomenėje, prasmę.

Dalykas tas, kad Europos kultūra pirmiausia yra krikščioniškoji kultūra, ir visiškai nepriklauso nuo to, kiek žmonių vaikšto į bažnyčią ir atlieka konfesinį ar bažnytinį ritualą. Krikščionybė persmelkė visas Europos pilietinės visuomenės institucijas ir jau kristalizuota egzistuoja jose.

Pati krikščioniškosios kultūros idėja fundamentali ir paprasta. Ši kultūra priklauso žmonėms, gebantiems įkūnyti begalybę ir dieviškumą savo privačioje veikloje. Sakydamas „privatus“, turiu omenyje batsiuvio, pirklio, darbininko ir t. t. darbą. Priešinga kultūrinė situacija yra toks fenomenas, kurio esmė – fantastiškas žmogaus abejingumas savo darbui. Kodėl tai vyksta? Todėl, kad jokia veikla niekada nesutampa su tam tikru mistiniu absoliučiu ir begaliniu tašku. Pagal šią schemą tai, ką aš darau, neturi jokios reikšmės. Todėl galiu būti niekšas šiandien, o rytoj pasidarysiu nepriekaištingas. Tačiau europietiškajai kultūrai nėra jokio „rytoj“. Tėra tai, kas yra dabar, konkrečiai apipavidalintas, atliktas darbas. Todėl, beje, kai kurie sociologai net mėgina tarsi apversti ekonominę teoriją ir padaryti kertiniu religinės sąmonės faktą. Aš tokio požiūrio nepalaikau, bet vienu pavyzdžiu pailiustruosiu tokią mąstyseną.

Yra žinoma Maxo Weberio teorija, patį kapitalizmo fenomeno atsiradimą siejanti su tuo, ką Weberis vadino „protestantiška etika“. Pasak jo, kad atsirastų kapitalizmas, reikėjo, jog, pavyzdžiui, prekybos, t. y. privataus darbo, aktas įkūnytų kokias nors labai aukštas vertybes. Taip pat ir santykį su Dievu, atsakomybę ir t. t. Weberio manymu, kai tai įvyksta, atsiranda kapitalistų, verslininkų, pirklių klasė. T. y. atsiranda ir tokie žodžiai, kaip „biurgeris“, „privatus asmuo“ ir t. t. Rusų kalboje tam yra atitikmuo – „miesčionis“. Kaip tik šia prasme jį vartojo Puškinas garsiajame eilėraštyje. Tačiau mums žodžiai „biurgeris“, „buržujus“, „miesčionis“ ir t. t. seniai tapo lėkštumo, miesčioniškumo simboliais.

Kartoju, nemanau, kad Weberio teorija teisingai nusako kapitalizmo atsiradimo priežastis. Turiu jai savų priekaištų. Tačiau jo mąstysena šiuo atveju gana tipiška ir daug ką pasako būtent apie tikrąjį Europos krikščioniškosios kultūros pobūdį. O dabar atsigręžę į XX a. pradžios Rusiją pamatysime, kad Evangelija anaiptol nebuvo persmelkusi jos žmonių sąmonės. Dar Rozanovas kadaise atkreipė dėmesį, kad sulig pirmosios revoliucijos banga šalyje paplito „gyvieji Kristūs“ ir „gyvosios Dievo motinos“, o tai visiškai neįmanomas dalykas bent kiek nuovokiai religinei sąmonei. Čia viską judina kitos jėgos. „Kalbant apie Rusiją, – rašė Čaadajevas, – nuolat įsivaizduojama, kad kalbama apie tokią pat valstybę, kaip ir kitos; iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Rusija – tai ištisas pasaulis, paklusnus vieno žmogaus valiai, savivalei, fantazijai, – nesvarbu, ar jo vardas Piotras, ar Ivanas: bet kuriuo atveju vis tas pats savivalės įkūnijimas.“ Kitaip tariant, jei Čaadajevas kaip mąstytojas dalyvautų šiandieninėse diskusijose, jis, ko gero, irgi manytų, kad nebuvo jokio stalinizmo, kad tai pramanas, kurį pasitelkus neįmanoma mąstyti to, ką šiuo žodžiu vadiname. Iš tikrųjų Stalinas – tai milijonų „patvaldysčių“ produktas, tiksliau, sufokusuotas jų atspindys. Beje, jis ir pats tai pripažino sakydamas, kad partija sukūrė jį pagal savo paveikslą. Milijonai „stalinų“ yra socialinė tikrovė, kurioje gyvena masė valdovų. Kaip tik tai Čaadajevas ir vadino „savivalės įkūnijimu“. Mes dabar stengiamės atrasti anais laikais kokią nors intelektinę, partinę ar net dvasinę „opoziciją“. Tačiau iš tikrųjų jos nebuvo. Ir negalėjo būti. Tiesiog tas pats Bucharinas truputį detonavo su tuo vaizdu, kurį milijonai „patvaldysčių“ siejo su savimi. Paaiškėjo, kad jų sąmonei adekvatus buvo Stalinas. Todėl jis ir tapo tuo, kuo tapo.

Tačiau ši istorija dar nesibaigė. Mes taip ir neišmokome išgauti prasmės iš to, ką patyrėme. Antraip nekalbėtume apie Brežnevo kultą, kurio iš tikrųjų irgi nebuvo. Per „Brežnevo kultą“ buvo atliekamas ritualinis šokis ir tam tikra grupė žmonių užsiėmė savigyra. Per jį jie kalbėjo apie save, savo autoritetą, savo galią ir t. t.

Užbaigti norėčiau mums vis dar aktualia Čaadajevo mintimi, pratęsiančia anksčiau pateiktą jo samprotavimą, kad Rusija nėra tiesiog valstybė tarp kitų valstybių. „Priešingai visiems žmogiškojo bendrabūvio dėsniams, – rašo Čaadajevas, – Rusija žengia tik savo pačios ir visų gretimų tautų pavergimo link. Ir todėl ne tik kitų tautų, bet ir jos pačios interesų labui būtų pravartu priversti ją pasukti naujais keliais.“

Kadaise šis uždavinys jau buvo pradėtas spręsti, bet mes nukrypome į šalį ir sulaukėjome. Dabar, jei iš tikrųjų norime gelbėti ar dalyvauti gelbstint Žemės civilizaciją, jei norime grįžti į savo europietiškuosius namus ir turėti teisę kalbėti apie juos kaip gelbėtojai, pirmiausia patys turime pasidaryti civilizuotais – labiau civilizuotais ar tiesiog civilizuotais – žmonėmis, t. y. pasukti kitais, naujais, keliais.


1 Šeima, aprašyta Émile’io Zola dvidešimties romanų cikle „Rugonai-Makarai“.

Versta iš: Мамардашвили М. К. Как я понимаю философию. Москва: Прогресс, 1990

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5-6 / 1924 m. balandžio pradžioje kartu su Žoržu įsikrausčiau į vieną kambarį Praterio gatvės 22 name, pas ponią Zusin. Kambarys buvo tamsus, su langais į kiemą, tolimiausias bute.

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga.

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Aš stoviu aukštame vestibiulyje[2]. Priešais matau žalią uždangą tarp dviejų kolonų. Uždanga tyliai prasiskleidžia. Žvelgiu į neilgą kambarį plikomis sienomis...