Jaan Kaplinski. Ta pati upė
2018 m. Nr. 11
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas.
Debiutavo praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje ir labai greitai pagarsėjo kaip „estiškiausias“ ano meto lyrikas, nors nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų, jam rūpėjo lingvistiniai tyrinėjimai, mitologija, Amerikos indėnų kultūra ir klasikinė kinų filosofija.
J. Kaplinskio kūryba versta į daugelį kalbų, lietuviškai išleistas jo poezijos rinkinys „Vakaras grąžina viską“ (1999, vertė Sigitas Geda) ir eseistikos rinkinys „Šis bei tas“ (2001, vertė D. Sirijos Giraitė).
Rašytojas pelnė Baltijos Asamblėjos literatūros premiją (1997), Europos literatūros prizą (Prix Européen de Littérature, 2016).
Autobiografinis J. Kaplinskio romanas „Ta pati upė“ (2007) – vienas iš labiausiai įvertintų šiuolaikinių estų kūrinių. Veiksmo vieta – praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio Estija. Studentas filologas ieško atsakymų į egzistencinius klausimus, jo pasaulėžiūrą iš esmės pakeičia pažintis su Mokytoju, kurio prototipas yra legendinis estų poetas, religijos filosofas, poliglotas Ukus Mazingas (1909–1985).
1.
Jam dar niekad neteko dalyvauti dvasininko laidotuvėse. Karstas su Mokytoju stovėjo bažnyčioje, tarp laidotuvininkų buvo matyti pora dešimčių pastorių. Po pamokslo jie vienas paskui kitą priėjo prie velionio, peržegnojo jį ir ištarė po citatą iš Biblijos. Tada atsisveikino ir kiti. Jis prisiartino voroje su visais, paskutinį kartą pažvelgė į tą, kuris ten gulėjo, tokio gražaus ir kilnaus veido, koks nebuvo jam esant gyvam. Tačiau nedaug tematė: akys pritvinko ašarų. Sykiu pasidarė sunku ir lengva, skaudu ir ramu. Irina paėmė gėles, jie nuėjo, neatsigręždami į karstą, ant kurio jau dėjo dangtį. Žmonių srautas išstūmė juos iš bažnyčios; jisai tebetramdė ašaras, bet juto palengvėjimą. Prisiminė, kaip kartą – tai nutiko jam grįžus iš Leningrado, kai Estera jį paliko ir jiedu su Mokytoju susitaikė, – jis pasakė Mokytojui, esą geras žmogus būtinai esti juokingas, o blogas – ne. Ir kad Mokytojas, jo manymu, taip pat juokingas. Mokytojas surimtėjo ir nieko neatsakė. Matyt, jam nepatiko būti juokingam. Dabar ten, karste, jis neatrodė juokingas. Mirusieji turbūt nebūna juokingi. Mirusieji taip pat nebūna geri ar blogi. Mirusieji paprasčiausiai yra mirusieji, kuriuos reikia minėti tik geruoju.
Lauke buvo saulėta ir vėjuota. Karstą nunešė į sunkvežimį nuleistais kraštais, laukiantį priešais vartus. Už mašinos kolonoje išsirikiavo pastoriai, po jų velionio artimieji, mokiniai ir visi kiti. Dabar pasijuto esąs mokinys, jisai padėjo rengti laidotuves, porą dienų važinėjo automobiliu po miestą, per pažįstamus sutvarkė kapavietės reikalus, rado vietą gedulingiems pietums. Apie Mokytojo mirtį išgirdo Taline, susirinkime. Nedelsdamas nuėjo į stotį ir pirmuoju pasitaikiusiu autobusu pargrįžo į Tartu, stengėsi pasitarnauti, kol atvyko velionio gerbėjai pastoriai, jie perėmė organizavimą į savo rankas ir su viskuo puikiai susitvarkė. Pastoriai net sovietmečiu buvo geri viešųjų ryšių specialistai, jie žinojo, kur galima greitai atspausdinti giesmių tekstus, kur pasiskolinti stalo indus, kaip serviruoti šermenų stalą, ir kitka.
Jis žingsniavo laidotuvių eisenoje. Vėjas draikė plaukus, kartkartėmis pažerdamas dulkių į akis ir burną. Asfaltuotas buvo tik gatvės vidurys, lai-dotuvininkai tarpais užlipdavo ant seno grindinio palei šaligatvį. Jisai pagalvojo, koks iš tikrųjų keistas apibūdinimas „laidotuvių eisena“; tas įvardijimas dabar priklauso kitai paradigmai, susijusiai su eitynėmis, procesija ir demonstracija, bet ne su laidotuvių apeigomis.
Kapinės buvo netoli. Tarpuvartėje šešetas jaunesnių pastorių užsikėlė karstą ant pečių. Iš pradžių ėjo pagrindine alėja, jau beveik sausa, paskui pasuko į šoninį, siauresnį ir labiau pažliugusį taką, kur laidotuvių eisena sulėtino žingsnį: gretoje vos tilpo ketvertas žmonių. Vienoje kapo pusėje augo didelė tuja, kitoje – klevas. Jis pažvelgė į kapą, į rusvai rudą žemių krūvą šalia ir pagalvojo, kaip kapinių medžiai išgyvena, kai jų šaknys nuolat kapojamos. Gal juos gelbsti tai, kad perkirtus šaknį jie gauna daug maitinamųjų medžiagų, atgaivinančių medį. Klevo pumpurai jau kone sprogo. Tai priminė jam Mokytojo eilėraščio posmelį, kuris skambėjo maždaug taip:
paskutinį žodį saulėlydin neša,
plasta vėlės peteliškė, kai
lyja tarpstančio klevo žiedais.
Tačiau vėlės peteliškės nebuvo, tik tarpais taip užkaitindavo, kad koks nors dilgėlinukas arba citrinukas tikriausiai skraidžiojo kur nors saulėtoje užuovėjoje. Šen bei ten ant kapų žydėjo snieguolės. Laidotuvių apeigas atliko Mokytojo bendramokslis. Jisai praklausė, ką sakė pastorius, bet įsidėmėjo jo gerą šypseną, tokią šiltą ir nuoširdžią, kokią retai išvysdavo liuteronų pastorių veiduose, bet dažnai regėdavo tarp budistų ir stačiatikių vienuolių. Mokytojas niekad taip nesišypsojo, jis buvo melancholikas, o kartais pratrūkdavo juoktis, net ašaros ištrykšdavo. Mėgdavo juoktis. Mirusieji nesijuokia, jie gali tik šypsotis, bet tenai, karste, jis nesišypsojo, atrodė visiškai rimtas.
Prie kapo karsto neatidengė, liuteronai nepratę taip daryti. Mesdamas tris saujas žemės, jisai pajuto, kad ji šlapia ir šalta. Ir rusva it geležis. „Iš geležies kilęs geležimi pavirsi“, – dingtelėjo eretiška mintis. Iš tikrųjų Mokytojas nebuvo kilęs iš Pietų Estijos rusvos žemės, jis buvo nuo Lenemos klintakmenio, nuo ten, kur žydi didelės miškinės plukės ir klumpaitės.
Mokytojui rado kapavietę senose vokiečių kapinėse, kurios po karo sulaukėjo, jų antkapiai, kryžiai ir koplytėlės apgriuvo ar buvo suniokota. Dalis kapų išliko, dalį sutvarkė universiteto žmonės, kai kur vietoje sudaužyto pastatė net naują akmenį. Čia, senose vokiečių kapinėse, tarp vokiečių kaulų, apie kuriuos rašė viename piktame jaunystės eilėraštyje, dabar atgulė ir Mokytojas.
Jis nekentė vokiečių, pareiškė tat atvirai, kai sykį abu sėdėjo pas Mokytoją priešais besikūrenančią krosnį. Tačiau nejuto pykčio ir jų nepajuokė.
Kalbėtojų netrūko, žodį tarė rašytojas, archyvaras, bažnyčios atstovas, darbuotojai įstaigų, kuriose Mokytojas dirbo ar turėjo gerbėjų. Pasisakė ir Juris Targama, kurį vis sutikdavo einantį arba grįžtantį iš kieno nors laidotuvių. Atsidūrė šalia Jurio ir autobuse, vežančiame į gedulingus pietus. Jurio nosis buvo raudona, nuo jo nešė konjaku. Jie, aišku, kalbėjo apie Mokytoją ir, žinoma, Juris negalėjo nepriminti, kaip ateidavo pas Mokytoją su buteliu konjako, nes Mokytojas jį mėgo. Jisai pats liūdnokai pagalvojo, kad jam niekad net nešovė mintis išgerti su Mokytoju konjako. Nebūtų išdrįsęs pas jį pasirodyti su buteliu ir pats niekada nesulaukė iš jo pasiūlymo išgerti. Dažniausiai ir kavos nesiūlė, tik cigarečių. Mokytojas visą gyvenimą buvo prisiekęs rūkalius.
Per pietus sakė kalbas. Jisai irgi turėjo kalbėti, bet ne itin pavyko, – nepajėgė nuslopinti ar deramai surikiuoti sumišusių jausmų. Du jauni Mo-kytojo sekėjai sudainavo porą dainų, sukurtų pagal jo eilėraščius. Vienas jam seniai žinomas eilėraštis kalbėjo apie tai, kaip debesys nukloja savo maldų baltą kilimą jo paskutiniams žingsniams. Jo paskutiniuosius neištartus žodžius mėlynas kregždės skrydis rašo žydrame danguje tarp baltų debesų, tokių pat, kaip vaikystėje.
Eidamas į WC, kampiniame kambaryje pamatė Jurį Targamą, nedidelėje draugijoje siurbčiojantį konjaką. Juris pamojo jam, pripylė švarų stiklą, o jisai ir vėl nesugebėjo pasakyti „ne“, nors iš tikrųjų niekad nemėgo konjako, gal tik kartais žiemą, kai būdavo labai peršalęs, arba kai užkimdavo. Grįždamas prie stalo aiškiai prisiminė vieną viduržiemio vakarą pas Mokytoją. Šį vėl buvo ištikusi sunki depresija, kažkas labai pakyrėjo ar uždavė širdį. Jis koneveikė savo sekėjus, sakė, girdi, estų tautai esąs nereikalingas, o kai Elena mėgino prieštarauti, tarė jai: „Žinai, kai sykį numirsiu, ištirpink mano kūną kokioje stiprioje rūgštyje, ir kai jie ateis manęs girti, pasemk samtį ir užpilk jiems.“ Kažkaip panašiai. Tačiau taip nenutiko, nes Mokytoją palaidojo padoriai, pagal liuteronų evangelikų papročius, vokiečių kapinėse, šermenyse jį minėjo kaip dera minėti mirusįjį, niekas neprisiminė jo desperatiškiausių pasisakymų ir minčių. Jis buvo miręs, o po mirties žmonės pasikeičia greičiau, nei būdami gyvi. Jie virsta legendomis, tautosakos didvyriais, tokiais, kokius juos norima matyti, nes patys jau nebegali sustabdyti tų pokyčių, nebepajėgia pasipriešinti jį giriantiems ir peikiantiems.
Gedulingi pietūs baigėsi anksti. Elena su visais atsisveikino, apkabino juodu su Irina ir tarė kelis malonius žodžius. Jisai susigraudino: pasijuto tarsi priimtas į Mokytojo artimųjų tarpą, į jo uždarą ratą. Tačiau ir išgirdo viduje aliarmo varpelį. Lygiai kaip Mokytojas, gyvas ir juolab miręs, nebuvo priimamas toks, koks buvo iš tikrųjų, su visomis savo keistybėmis, nuotaikomis ir fantazijomis, taip ir jisai nebuvo įsileistas į uždarą ratą toks, koksai buvo. Jam atsivėrė po Mokytojo mirties apaštalu tapusio Pauliaus kelias. Tačiau jis žinojo, kad nenori ir negali būti apaštalu. Šis kelias jam nepriimtinas. Juk nusišalino dar nuo gyvo Mokytojo; dabar galėjo priartėti prie mirusio, kartu su jo sekėjais degioti žvakeles priešais Mokytojo ikoną. Bet šito nebenorėjo. Galbūt dabar net lengviau priartėti prie tokio Mokytojo, kokį pažinojo gyvą, – liesą trumparegį žmogų, kuris neįmanė, kur pasidėti rankas, kiurksodavo draugijoje nerangiai susikūprinęs ir išsitiesdavo tik tuomet, kai užsidegęs kalbėdavo apie tai, ką iš tiesų gerai išmanė ir laikė svarbiu. Kad ir apie indėnų mitus, bhakti mistikų himnus arba Tomą Miuncerį.
Kai po gedulingų pietų jiedu išėjo, lauke lynojo. Stipriai kvepėjo žemė, sode šalia namo sprogo klevas, visai kaip tas, kapinėse. „Dar savaitė – pamanė jisai, – ir žiedlapiai ims kristi ant Mokytojo kapo akmens, kuriame iškaltas tik kryžius ir gimimo bei mirties datos.“
Irina jį vedė. Grįžus namo buvo metas guldyti vaikus. Ela pataisė jiems valgyt: bute atsidavė keptais svogūnais. Artas su Ryna atbėgo jų pasitikti šaukdami: „Mama, tėti, ko parnešėt?“ Jie netgi šio to parnešė – truputį „krendelio“, likusio nuo laidotuvininkų ir įdėto lauktuvių vaikams.
Prieš atsiguldamas jis išėjo į verandą. Lietus liovėsi. Čia irgi kvepėjo žemė, bet kitaip: kaimynai atvežė daržan mėšlo. Toliau tarp karklynų kažkas spindėjo – potvynis, kiekvieną pavasarį užliejantis lanką. Tamsoje sukreksėjo antys. Viršum kaimyninio namo tuopų švietė mėnulio pjautuvas. Jisai svarstė, ar vanduo dar kils ir pasieks žemutines daržo lysves, ar veikiai nuslūgs. Kasmet laukdavo tikro didelio potvynio, koks buvo vaikystėje po karo, tačiau nesulaukdavo. Marijos gatvėje tarp žemutinių namų daugiau neplaukioja valtys ir prie tiltų niekas nesprogdina ledo. O dabar ir Mokytojas pasimirė, gimtasis miestas dar mažiau panėšėjo į buvusį, tapo dar svetimesnis ir tolimesnis.
Lakštingalų kol kas nesigirdėjo, iki joms parskrendant liko pora savaičių.
2.
Apie Mokytoją jam papasakojo tas pats Juris Targama. Jiedu susipažino viename jaunųjų autorių vakare, kai jisai perskaitė vieną kitą Rembo eilėraščio vertimą. Juris nudžiugo, jog kažkas galų gale verčia Rembo, ir jį su keliais kitais jaunaisiais pasikvietė pas save. Buvo išsiskyręs su žmona ir gyveno pas vėžiu sergančią motiną, sename priemiesčio namelyje. Jie gėrė vyną ir ligi paryčių kalbėjo apie prancūzų poeziją, vokiečių kariuomenę ir heteras. Staiga kitame kambaryje ėmė dejuoti motina; Juris nuėjo suleisti jai morfijaus, motina netrukus liovėsi dejavusi ir jie kalbėjo toliau. Kitą kartą po literatūros vakaro jie užsuko į restoraną, valgė „rosolje“1*, gėrė degtinę ir šoko. Juris buvo atsivedęs jauną gražią seserį, ją porąsyk pakvietė šokti karo lakūnas nuo gretimo staliuko. Lūbergų Aleksas, irgi atėjęs kartu, greitai nusigėrė ir ėmė kabinėtis prie karininko. Kiti mėgino jį sulaikyti, bet nepavyko: Aleksas pagrasino lakūnui „išmalti snukį“. Žinoma, jis perlenkė lazdą, nes buvo liesas ir lakūnas būtų jį prikūlęs, jei iš tikrųjų būtų prasidėjusios muštynės. Jiems neliko nieko kito, tik apmokėti sąskaitą, pasiimti Aleksą ir išeiti. Patraukė per kalną, Juris su Aleksu kažkodėl ilgai postringavo apie žirgus; Jurio sesė prilaikė jį už parankės, jiedu kalbėjosi apie operą ir baletą. Jį pykino, bet nedrįso to pasakyti, narsiai laukdamas, kol jie prieis Jurio namus. Tačiau vyrukai nuo žirgų peršoko prie kalbų išmanymo ir prisiminė Mokytoją, kurį abu pažinojo. Jie paklausė, ar jisai pažįsta Mokytoją, ir kai išgirdo, kad yra tiktai skaitęs jo Estijos laikų eilėraščius, Juris pasisiūlė kitą dieną nuvesti pas jį. Esą Mokytojas mokantis dešimtis kalbų, taip pat Azijos ir Afrikos. Jam reikėjo į kitą pusę, taigi dabar vienas per parką patraukė namo, užlindo už krūmo, įsikišo pirštus į gerklę ir pamėgino išsivemti. Tiesa, nepavyko, bet nuo žiaukčiojimo kiek palengvėjo. Parėjus namo taip nebepykino, ir tik degtinės smarvė išdavė motinai su teta, kad jis lankėsi smuklėje. Kai atsigulęs užsimerkė, jam pasirodė, kad lova su kambariu sukasi ratu kaip karuselė. Pamanė, kad iš tiesų restoranas, „rosolje“ ir degtinė buvo šlykštūs, kaip ir viskas, ką darė kitų paragintas. Net Jurio ir Alekso pokalbis apie kultūrą buvo bjaurus. Tik Jurio sesė nebuvo bjauri, ji jam patiko, tačiau atrodė kur kas vyresnė ir jisai nemokėjo prie jos prieiti. Tik sapne jie susitiko kažkokioje senoje rąstinėje troboje, Jurio sesė vilkėjo juodą apatinuką, nusišypsojusi jį kilstelėjo, o jisai išvydo, kad po apatiniu nieko nėra. Jis priėjo prie moters, prispaudė ją prie savęs, panūdo ir pats nusirengti, bet ištryškus sėklai nubudo. Laimei, nubudo pačiu laiku ir spėjo suimti lyties organą, kad sperma neišteptų paklodžių. Nosinę dieną išsiskalbs pats, su paklodėmis sunkiau. Naktį negali net krustelėti, kad neišgirstų teta, mieganti kitame kambario kampe. Jeigu smarkiau sukrutėdavo, kostelėdavo ar eidavo tupyklon, teta būtinai paklausdavo, ar jisai neserga. Tad išmoko be garso vaikščioti tamsoje, nuslopinti kosulį ir kuo mažiau vartytis, nes nepakentė tokių klausinėjimų.
Nuo tada, kai senelį suparalyžiavo, naktimis pasidarė lengviau – jo paties judesius ir kosėjimą užgoždavo ligonio vaitojimai ir dejonės. Dieną senelis atrodė geros formos, netgi išeidavo į lauką, klausydavo radijo ir kalbėdavosi su svečiais apie politiką, tačiau naktį jam pasidarydavo bloga, niežėjo ir diegė suparalyžiuotą ranką, turbūt apimdavo ir baimė, nes kas naktį kviesdavo močiutę. Kartais močiutė taip išvargdavo, kad budėjimą perimdavo mama ar teta. Porą kartų senelis prišlapino į lovą, tuomet moterys jau akivaizdžiai supyko, senelis verkė ir prašė atleisti. Anūkas suprato, kad taip buvo dėl viršumo. Moterims, atrodo, truputį patiko, kad senelis, kadaise turtingas ir įtakingas vyriškis, nuo kurio jos visiškai priklausė, dabar pavirto mažu susigūžusiu iškaršėliu, įsikibusiu gyvenimo, be žmonos ir vaikų apskritai negalinčiu tverti. Anūko tai tiesiogiai nelietė. Jis visuomet gyveno labiau moterų pasaulyje, klausėsi moterų kalbų, dažniau sekiojo paskui motiną ir močiutę. Senelis gyveno nuošaly, savo pažįstamų, knygų ir „Amerikos balso“ pasaulyje, į kurį moterys žiūrėjo su lengva panieka, kaip ir į visa, kas atrodė taip reikšminga vyrams. Iš tikrųjų vyrų pasaulis sužlugo kartu su Estijos Respublika, o jo griuvėsiuose gyveno moterys, – jos ėjo į darbą, stovėjo eilėse, vaikams iš senų drabužių persiūdavo naujus ir pardavinėjo, ką tik įstengė parduoti iš buvusio gero.
Senelio liga nesuartino jo su anūku. Šis pamažu traukėsi iš moterų pasaulio, nors jam tai buvo sunku, nė nemokėjo gerai jaustis vyrų draugijoje. O senelis vis labiau priklausė nuo moterų. Jiedu pasikeitė vaidmenimis: vaikas virto vyru, vyras – vaiku. Vyru virstantis vaikas klausėsi iš gretimo kambario sklindančių dejonių, aštuoniasdešimtmečio vyro verksmingų meilės prisipažinimų moteriai, su kuria gyveno beveik šešiasdešimt metų, uodė pro duris iš ten sklindantį odekolono kvapą, kuris turėjo nuslopinti dvoką. Jisai sykiu jautė siaubą, gailestį ir gėdą. Būtų norėjęs pagelbėti seneliui, pasakyti jam kokį gerą žodį, bet nemokėjo. Jų šeimoje tai nebuvo priimta. Čia niekad nebuvo kalbama apie jausmus. Jų šeimoje visi gyveno ir mirė vieniši, užsidarę savyje kaip sraigė kiaute. Jeigu kuris nejučia ar iš nevilties kyštelėdavo iš kiauto ragelius, tuojau išsigąsdavo pats ir išgąsdindavo kitus.
Rytą jis nuėjo į universitetą, kaip visada, paskui sėdėjo bibliotekoje, o po pietų patraukė į kavinę. Tenai pamatė Lūbergų Aleksą, kuris savo gerbėjams kaip tik dėstė paskaitą apie Viduržemio salų seksualinę kultūrą, ypač daug dėmesio skirdamas vyrų apipjaustymo papročiams ir visokiausiems pagaliukams bei žiedams, kuriais tie apkarstydavo savo lyties organą. Aleksas turėjo nuostabią atmintį ir dar nuostabesnę vaizduotę, sklandžiai papildančią atmintį. Kai po valandą trukusios kalbos jis ištroško, vienas gerbėjas atnešė jam puodelį kavos (Aleksas niekad neturėdavo pinigų), kitas įdomiausius paskaitos momentus perpasakojo savo pažįstamai, negirdėjusiai pasakojimo pradžios. Jam pavyko persimesti su Aleksu vienu kitu žodžiu, priminti vakarykštį vakarą smuklėje ir pažadą aplankyti Mokytoją. Tiesa, ne Alekso stilius buvo palikti kavinę vidury baltos dienos, tačiau tąkart padarė išimtį, apsiėmė nuvesti jį pas Mokytoją. Galbūt ir pats panoro ten apsilankyti, o jaunas smalsaujantis studentas atrodė tinkama dingstis.
1 Burokėlių, bulvių ir silkės mišrainė.