Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja
2018 m. Nr. 11
Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai. Tai kaip aštuoni namo aukštai. Rimto žemės drebėjimo padarinys.
Nenoriu skaitytojo gąsdinti. Ji liko gyva. Tai Dominyka, dailininkė. Baigė Dailės akademiją Vilniuje, paskui studijavo multiplikaciją. Ištekėjo už ispano, turi sūnų ir dukterį, kuria animacinius filmukus keliems Madrido televizijos kanalams. Pamėgo nardymą ir povandeninį jūros pasaulį.
Atvažiavo į Andalūziją, Ispanijos pietus, nes ją pakvietė geodezininkų grupė. Jie turėjo galingą ultragarso aparatūrą. Varpė žemę Viduržemio jūros pakrantėse, ir toliau, porą kilometrų nuo kranto. Plačiame kaip mokyklinė lenta ekrane pynėsi įvairių spalvų linijos. Jos rodė, kokie ir kokio storio žemės klodai toje vietoje. Aparatūra buvo labai slapta, jai įrengė atskirą palapinę. Prie jos dieną naktį budėjo du automatais ginkluoti kareiviai. Jie nuobodžiavo. Praėjus Dominykai, nusekdavo ją žvilgsniu.
Geodezininkai vilkėjo kaip civiliai, bet tai buvo NATO karininkai iš kelių šalių.
Dominyka netruko suprasti, kad jie ieško vietos slaptai požeminei povandeninių laivų bazei. Nes čia pat buvo Gibraltaro sąsiauris, vartai tarp Viduržemio jūros ir Atlanto. Vartai, kuriuos gali tekti ginti arba uždaryti.
Be to, čia – artimiausias kelias iš Afrikos į Europą, ir atvirkščiai. Kilus karui tarp rasių ir tikėjimų, pavydas irgi rimta priežastis imtis ginklo, čia būtų pirmoji fronto linija. Jau dabar šiaurinis Afrikos krantas – atskirtis. Jos linija nubrėžta griežtai, bet ji peržengiama kelis kartus per dieną.
Dominyka neslėpė, kad supranta, ko ieškoma. Iš tikrųjų tai ir nebuvo ieškoma skylės povandeniniams laivams ir jų sandėliams, o tik grunto, kur tokia statyba būtų įmanoma. Tačiau kai aparatūra aptiko kažką keisto, sulėkė visi.
Ultragarsas parodė žemės gelmėse oro burbulą, susisiekiantį su jūra.
Tačiau karininkų entuziazmas greitai atslūgo. Burbulas buvo mažas, ne ką didesnis už apverstą kubilą. O aplink jį žemė išjudinta paskutiniojo drebėjimo. Jis įvyko visai neseniai, maždaug prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų.
„Gruntas čia dar nesikonsolidavo“, – pasakė geodezininkai.
Bet Dominyka savo atminties fotoaparatu padarė tos vietos nuotrauką.
Pietrytinis Ispanijos kampas, tas prie Gibraltaro ir Viduržemio jūros – ypatingas kraštas. Dirva neturtinga, akmenys ir stambus žvyras. Tarsi tik dabar iškilęs jūros dugnas. Auga tik krūmokšniai ir agavos.
Vėjas čia, kaip ir senovės Lietuvoje, turi keletą vardų. Nes visas gyvenimas šioje vietovėje priklauso nuo vėjo krypties. Vakaris, „Poniente“, pučia iš saulėlydžio pusės. Rytmečio vėjas, „Levante“, – iš ten, iš kur išsimiegojusi keliasi saulė. Rytinis Viduržemio jūros krantas – jis toli, iki šiol vadinamas „Levantu“.
Tai, kad Viduržemio jūra siaura, ilga ir joje pučia pastovūs vėjai, turėjo milžiniškos įtakos žmonijos istorijoje. Artimuosiuose Rytuose buvo ankšta. Bet vėjas Levantas rodė, kur ieškoti vietos gyvenimui.
Kiekviena vieta mūsų planetoje turi savo istoriją, tik reikia ją žinoti. Andalūzijai pasisekė, nes joje buvo statoma iš akmenų. Medžių augo mažai. Vienai kultūrai žlugus, kita, atėjusi, statė arba ant griuvėsių, arba vėl iš akmens. Judėjimas čia visada buvo didelis – iš Europos į Afriką ir atgal, iš Atlanto į Viduržemio jūrą, iš jos į Juodąją ir priešinga kryptimi. Bet nė viena civilizacija neskubėjo griauti to, ką rado. Todėl Andalūzija primena sluoksniuotą „Napoleono“ tortą.
Ateiviai retai kovėsi su senbuviais. Nebuvo ko. Visiems užteko vietos.
Apie pačius seniausius gyventojus, neandartaliečius, juolab apie jų pirmtakus, mažai ką žinom. Jie gyveno urvuose, misdavo tuo, ką rasdavo arba sumedžiodavo.
Po jų tikriausiai buvo finikiečiai. Iš kito Viduržemio jūros galo. Ten dabar Izraelis, Libanas ir Sirija.
Finikiečiai buvo drąsūs jūreiviai, bet nelabai išmanūs. Jų galeros turėjo tik vieną stiebą, ant jo iškeldavo audeklo arba iš ko nors nupintą keturkampę burę, ir mokėjo naudotis tik vėju, pučiančiu iš nugaros. Laivui įsibėgėjus kryptį galėjo truputį koreguoti vairu. Finikiečiai naudojosi tuo, kad Viduržemio jūra – tai ilgas koridorius tarp Afrikos ir Europos, kuriame vėjas pučia viena arba kita kryptimi. Kai aušta, Levantas neša į vakarus. Dienai pasibaigus pradeda pūsti vakaris – „Poniente“.
Pakeleivingam vėjui nuščiuvus tenka laivą užinkaruoti arba irtis. Irkluodavo vergai. Kad nebėgiotų po visą laivą, juos prirakindavo. Gamtinius reikalus turėdavo atlikti po savimi, čia pat sėdėti ir miegoti.
Vėjai kartais susipainiodavo. Tas pats galėdavo pūsti kelias paras iš eilės. Kartais – įžambiai. Žmonės neturėjo nei kompasų, nei žemėlapių. Laivo kryptį nustatydavo tik pagal saulę ir žvaigždes.
Babilono žyniai šimtus metų stebėjo dangaus kūnus. Finikiečiai pasikvietė juos pas save. Per juos Babilono išmintis pateko į antikinę Graikiją, vėliau – į Romą ir tuometinę Ispaniją. Iš jos pasklido po visą Europą. Pasiekė ir mus.
Po finikiečių buvo graikai, bet Romos sluoksnis Iberijos pusiasalio „torte“ yra storiausias. Iki jos krašto gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis ir vaidijosi tarpusavyje. Romėnai juos išmokė lotynų kalbos ir net rašto pradmenų. Krikščionybė irgi atėjo su romėnais.
Pusiasalis garsėjo ir tuo, kad jame buvo gaminamas didžiausias antikinės Romos skanėstas, aukštuomenei ir turtuoliams būtinas prie kiekvieno valgio – „garum“. Tai džiovinta ir sutrinta žuvis, fermentuota žuvų žarnyno gabalėliais.
„Garum“ supildavo į molines amforas ir užsandarindavo vašku. Tai buvo tų laikų konservai.
Turtingieji romėnai valgydavo „garum“ vieną arba maišydavo su vynu, actu, krauju, pagardindavo paprika ir pipirais. Gydytojai jį išrašydavo kaip vaistą, ypač nuo erekcijos sutrikimų, ir kaip kosmetinę veido kaukę.
Islamas irgi užgimė Iberijos pusiasalyje. Atskiros arabų gentys susivienijo, greitai užėmė visą Šiaurės Afriką ir nedelsdamos persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Naują kraštą užvaldė be vargo. Romos imperija jau buvo subyrėjusi. Vakarų Europa skendėjo juoduose viduramžiuose.
Iberijos pusiasalyje musulmonai pamatė, kad kraštas didelis, gyventojų nemažai, jie turi savo kalbą – darinį iš lotynų kalbos, ir savo tikėjimą. Todėl neskubėjo. Įvedė administraciją – valsčius, apskritis, karalystes – pavaldžią Kordobos kalifui. Sukūrė teismų sistemą. Išmokė kasti drėkinimo kanalus. Jau mūsų laikais ispanai vienam iš užkariautojų vadų pastatė gražų paminklą.
Retas atvejis – paminklas buvusiam okupantui.
Praėjus aštuoniems šimtams metų pusiasalyje liko tik dvi arabų neužkariautos šiaurės teritorijos: Aragonas, valdomas karalienės Elžbietos, pramintos „katalike“, ir Katalonija, kurios karalius Ferdinandas nutarė tas žemes suvienyti, o arabus išvyti. Kaip karalystės susijungia? Šiuo atveju paprastai. Nutarė apsivesti. Didžiuojamasi, kad tai esą buvusi reta karališka santuoka iš meilės.
Suvienyta Aragono ir Katalonijos armija arabus iš pusiasalio išvijo. Žemėlapyje atsirado nauja valstybė – Ispanijos karalystė.
Izabelė – toji pati, užstačiusi savo brangenybes ir taip finansavusi Kolumbo kelionę per tada dar mažai tyrinėtą Atlantą, turėjo būti nuovoki ir protinga valdovė.
Galbūt už poros šimtų metų moterys visoje Žemėje valdys svarbiausius postus.
Naujoji valstybė nebuvo geresnė už arabų kalifatą. Jau pirmais valdymo metais naujieji valdovai pareikalavo ištremti visus žydus ir musulmonus. Sibiro neturėjo, tai trėmė į Balkanus ir Vakarų Europą.
Iki šiol Balkanų žydai kalba ispaniškai.
Popiežiui leidus, įstatymus kontroliavo ir tvarką valstybėje palaikė Šventoji Inkvizicija. Ispanijoje jai vadovavo dominikonas Tomas de Torkemada, karalienės nuodėmklausys.
„Sluoksniuotas“ pusiasalio pyragas tapo archeologų ir visų istorikų svajone. Žinojo – kur kasi, ten rasi. Todėl netyrinėtų vietų beveik nelikę.
Istorikai negalėjo pasiekti tik giliausių klodų. Juos domina žemės drebėjimas, įvykęs prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų ir suvartęs žemės gelmes. Ten tikrai yra kas nors įdomaus.
Nardytojų stovykla įsikūrė saloje. Išsinuomojo parapijos namą. Atvažiavo gal dvidešimt žmonių, daugiausia jaunimas. Buvo ir vyresnio amžiaus gydytoja, knygrišys, nors kiti stovykloje nežinojo, kas tai per profesija. Viršininkavo Ulisas, baltasis meksikietis. Jo gimtinėje madingi antikos vardai. Svarbu skirtis nuo indėnų.
Dominyka suprato, kad Ulisas gerai išmano savo darbą. Pasivedusi į šoną jam papasakojo apie oro pūslę giliai po žeme vandenyne. Paprašė niekam neišduoti. Nežinojo, kaip į tai pažiūrės geodezininkai, nors jie jau krovėsi daiktus. Jeigu sužinotų kiti stovyklautojai, kiltų sumaištis. Kiekvienas norėtų eiti į tokią žvalgybą.
Ulisas pasiėmė su savimi tik Hubertą, architektūros studentą iš Vokietijos. Jie gyveno viename kambaryje.
Susitarė su kaimelio žveju, nors jis nieko nežinojo apie oro pūslę po vandeniu. Bet žadėjo nuvežti, kur jie pasakys, ir laukti, kiek reikės. Nors ir visą dieną. Pasiimsiąs užtektinai maisto ir vandens. Rankpinigių jam nedavė. Dar užsimanys tuoj pat išleisti. Išplaukė auštant. Įspėjo tik Kasparą, Uliso pavaduotoją.
Viską rado nesunkiai. Dominyka gerai prisiminė kranto orientyrus.
Ant kaktos visi trys prisitaisė po stiprų elektros žibintuvą. Antrąjį – ant riešo. Dar kiekvienas turėjo gylio matuoklį, laikrodį, o prie peties manometrą, kuris rodė suspausto oro slėgį metaliniame balione, petnešomis pritvirtintame ant nugaros.
Iš valties į vandenį šoko atvirkščia kūlvirsčia. Reikėjo tik kaukę prilaikyti. Bet taip iš karto grimzti į dugną.
Dešimt metrų po vandeniu dar buvo šviesu.
Aplink šmirinėjo susidomėję įvairiaspalviai žuveliukai.
Penkiolikos metrų gylyje prasidėjo prieblanda, ir žuvys plaukiojo didesnės.
Dar po dvidešimt penkių metrų pasiekė dugną. Galėtų stovėti aštuonių aukštų namas, ir stogas nekyšotų iš vandens.
Vanduo spaudė, bet nieko tokio. Tik pilvas subliuško tiek, kad Dominyka galėjo užčiuopti savo stuburkaulį.
Pajuokavo:
– Plaukiojantys griaučiai.
Pakilus į penkių metrų gylį, vėl viskas atsistato. Profesionalai, gelmėje dirbantys ilgiau, dėvi specialius drabužius. Kylant į viršų, būtina kartą arba du sustoti dekompresijai.
Dugnas buvo nuklotas smulkiu smėliu, akmenimis ir koralais.
Surasti angą į burbulą nebuvo lengva. Rado kelias arkas, net, sakytum, vartus, bet įlindus kelis metrus paaiškėdavo, kad kelio toliau nėra. Tačiau Dominyka geodezininkų monitoriuose aiškiai matė, kad burbulas jungiasi su jūra vingiuotu ir ankštu kaip vamzdis tuneliu.
Galų gale rado.
Bet ne tunelį. Tai buvo ertmė, kiek pažiūrėsi, stalaktitų ir stalagmitų miškas, kuriuo kadaise praūžė viską griaunantis uraganas.
Matyt, čia anksčiau buvo sausuma. Bet žemės kunkuliavimas prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų suskaldė ir išguldė uolienas kaip viesulas pušyną. Žibintų šviesoje stalaktitai atrodė kaip išbrinkę lavonai.
Ulisas plaukė pirmas. Rankoje laikė Dominykos brėžinuką, brūkšteltą specialiu rašikliu. Kai kelias įsiremdavo į uolą, jis stengėsi prisiminti, kokiu kampu buvo pasukta ir kiek paskui plaukta. Ulisas pradėjo tikėti brėžiniu. Jis mokėjo apytikriai skaičiuoti tamsoje įveiktus metrus.
Staiga vanduo pasibaigė. Buvo taip pat tamsu, tačiau paaiškėjo, kad tai oras. Visi galvojo tą patį. Juk tai labai senas, trijų tūkstančių aštuonių šimtų metų senumo oras. Jie pateko tarsi į oro puodą, apvožtą ir prispaustą prie dug-no. Jeigu jame būtų buvusi nors viena skylutė, vanduo tokioje gelmėje orą seniai būtų išstūmęs.
Tai oras, kuriuo kvėpavo mamutai. O iki jų – dinozaurai.
Ulisas kilstelėjo savo kaukės kraštą ir atsargiai pauostė. Nieko ypatingo. Stiprus pelėsių kvapas. Šiek tiek dvokė sugedusiais kiaušiniais.
Ruošdamiesi ekspedicijai visi trys paslapčia tikėjosi rasti ką nors įdomaus iš tos epochos.
Auksas tose apylinkėse buvo kasamas, bet jį tuoj pat išveždavo į Romą.
Žmonių ir gyvūnų palaikus jūros vanduo ištirpdo per vienus metus. Audinius – per porą. Visi tie „brontopletvozaurai“ tiesiog ištirpo arba pabėgo kur nors į kalnus. Daugiau išgėręs tokio vandens – apsinuodysi.
Jie pasitarė, iškėlę galvas virš vandens, kojomis maldami. Archeologinių liekanų turbūt yra, puodų ar jų šukių, gal net bronzos. Bet bus nusėdę ant dugno, o jis giliai, greičiausiai viskas smėliu užnešta. Reikės aparatūros.
– Pabuvojome antrame tūkstantmetyje iki mūsų eros, – pasakė Ulisas. – Laikas grįžti į savąjį. Pasitikriname manometrus. Mano – gerai.
– Ir mano, – atsiliepė Hubertas.
Dominyka tylėjo.
Ulisas į ją pašvietė. Ji spragsėjo per savo manometrą.
– Kas yra? – paklausė Ulisas.
– Mano rodo… dvi atmosferas.
– Negali būti! Niekur nebuvom sustoję, oro niekur neišleidom!
Priplaukė arčiau, pats padaužė nagu per jos manometrą. Strėliukė suvirpėjo, bet atkakliai rodė „2“.
Tai buvo beveik mirties nuosprendis. Po vandeniu oro Dominykai užteks dviem minutėms.
Stojo tyla.
Pirmas prabilo Hubertas:
– Imk mano akvalangą. Aš pasiliksiu čia. Palauksiu jūsų grįžtant.
– Kodėl? Tu čia niekuo dėtas. Tai aš apsižioplinau.
– Vis tiek. Mano nervai stipresni.
– Nepaistyk niekų! Ne apie nervus, o apie gyvybę kalbama!
– Vis tiek. Aš tave myliu.
Vėl stojo tyla. Nė vienas nesusigaudė, ką sakyti. Viskas taip netikėta ir aukštyn kojomis.
Moteriškas instinktas Dominykai padėjo atsitokėti pirmai:
– Bet gal tu nežinai, kvailuti, kad mano vyresnysis sūnus nedaug jaunesnis už tave?
– Žinau. Man nerūpi. Nieko iš tavęs nenoriu. Esu laimingas, kad padėtis, kurioje atsidūrėme, man leido pasakyti tai, ką pasakiau. Jei nori, liksiu čia su tavimi, kol Ulisas ras kokią nors išeitį.
Žodžiai ne laiku ir ne vietoje. Dominykai dingtelėjo: „Muilo opera“. Papurtė galvą, kad atsikratytų tos ironiškos minties.
Tačiau reikėjo ko nors imtis.
– Jeigu tai, ką pasakei, teisybė, paklausyk manęs, – tarė Dominyka. – Dviese iškvėpuosime visą deguonį. Tu man reikalingas ten, kur saulė šviečia. Ulisas puikiai orientuojasi, bet plaukdamas vienas gali paklysti. Galbūt valtyje yra atsarginis balionas. O gali tekti plaukti atgal į kaimą. Ar ten atsiras pakrautas akvalangas? Gal teks sėsti į sanitarinį lėktuvą ir skristi į Almeriją? Man reikia tavo energijos ir apsukrumo. Prašau! Kandiklį į dantis ir pirmyn!
Kada nors moterys valdys visą pasaulį.
– Vamos1*! – pasakė Ulisas ir pabučiavo Dominyką į kaktą.
Hubertas sugraibė patamsyje jos ranką, pabučiavo, ir panėrė. Dar kurį laiką jų žibintuvai apšvietė oro burbulų taką, o paskui viskas pasinėrė į tamsą. Taupydama Dominyka abu savo žibintuvėlius išjungė.
Tvyrojo visiška tyla. Tokios tylos, ji dabar suprato, niekada nebuvo patyrusi. Mieste net vidurnaktį kas nors pravažiuoja gatve, ar kas nors toli nusijuokia, lėktuvas praskrenda.
Ir neįsivaizdavo, kad egzistuoja tokia absoliuti tamsa. Nors kino juostas ryškink. Namuose naktį pravažiuojantys automobiliai mesdavo ant sienų blyksnius. Atsibudusi pro langą matydavo mėnulį, žvaigždes arba debesis.
Po kiek laiko išvydo šviesos blyksnius. Horizontalius, nelabai ryškius.
Iš kur?
Užsimerkė. Bet horizontalios linijos tebeblykčiojo. Viskas aišku. Akys tiesiog nuvargo.
Tamsa – vaidenosi – tai pabaigos pradžia.
Susigraudino. Bet susivaldė. Bijojo, kad po verksmo ateis isterija. Reikia kuo nors užsiimti.
Apiplaukė palei sienas visą burbulą. Nebuvo didelis – kaip platus dugnu aukštyn apvožtas kubilas. Per žemės drebėjimą ant jo turbūt užvirto siena ar uola, ir jis taip, dugnu aukštyn, nugrimzdo.
O gal čia geodas?
Randamas dykumose, kurios kadaise buvo jūros dugnas. Ji pati vieną rado, kitą iškapstė iš smėlio.
Pažiūrėjus – paprastas akmuo. Kaip peraugęs agurkas. Dažniausiai būna tamsiai pilki arba juodi, retsykiais tamsiai rudi. Priklauso nuo aplinkos. Paviršius rupus.
Perpjauti jį galima tik elektriniu pjūklu su deimantiniais dantukais. Jeigu ieškai geodų, teks perpjauti kelis tūkstančius akmenų. Nėra kito būdo jiems atpažinti.
Ginekologas pasakytų, kad išilginis geodo pjūvis idealiai atitinka gimdos pjūvį.
Viduryje – nedidelė tuščia ertmė. Jos šonuose styro šimtai krištolinių adatų. Būna mėlynos, oranžinės, žalsvos, bet dažniausiai – violetinės. Tokių galima pamatyti visose mineralogų kolekcijose. Niekas negali paaiškinti, kaip jos galėjo taip sudėtingai kristalizuotis.
Tarp evoliucijos mokslininkų pasitaiko teigiančių, kad geodai buvo gyvybės Žemėje pradžia. Prasivėręs gaudydavo pro šalį keliaujančias maistines medžiagas. Paskui sąmonės ūkuose galėjo atsirasti ir medžioklės kibirkštis. Užteko susiskliausti ir pajusti, kad tapai pilnesnis.
Per milijonus metų vieni turbūt pavirto geldutėmis, kiti suakmenėjo. Gyvybės atsiradimo mįslė vis dar neišspręsta.
Dominykos nugara nubėgo šiurpas. Galbūt ir šitas tuoj pradės skliaustis.
Čiupinėdama sienas apiplaukė visą burbulą. Niekur jokių spyglių nei iškyšulių.
Vadinasi, tai ne geodas, ir ne žmogaus rankų darbas. Žmonės stato stačiakampius. Taip lengviau. Ir paprasčiau ką nors prie tokio pristatyti, jeigu reikės. O čia apskritimas.
Taip kuria gamta, nes taip taupiau.
Jai rūpėjo rasti nors nedidelį iškyšulį sienoje ir pailsinti kojas. Bet užčiuopė tik vieną pūpsantį akmenį, gal per pusę plaštakos pločio. Įsikibo į jį. Leido kojoms laisvai plūduriuoti.
Pamėgino dainuoti.
„Sėdėjau aš daržely,
Sėdėjau tarp gėlių.“
Aido nebuvo – per maža erdvė. Bet nustėro išgirdusi tęsinį:
„Ir gėlelės suprato,
kad aš tave myliu.“
Gal ji užmigo ir sapnuoja? O gal jau negyva?
Įsižnybo, kaip tokiais atvejais daroma. Atitoko. Turbūt dainelės tęsinys skamba jos pasąmonėje.
Nusispjovė.
Reikėjo rasti veiklą, ar bent minčių, kurios galėtų ją užimti. Tačiau tokioje padėtyje nelabai ką sumąstysi.
Apie Ulisą ir Hubertą. Kaip jiems einasi? Kas jiems galėjo nutikti?
Nors plaukiojimas su akvalangu laikomas nepavojingu, iš tikrųjų taip nėra. Tiesa, dabar jis saugesnis negu seniau, kai plieninį cilindrą pripildydavo suspausto deguonies. O tai galėjo pakenkti plaučiams. Dabar, pumpuojant orą iš plieno cilindrų, meditavo Dominyka, oras filtruojamas per keraminius filtrus, į cilindrą negali patekti nei pravažiuojančio automobilio, nei kaimynystėje kepamos kiaušinienės dūmai. Ir yra „geras dėdė“ – reduktorius. Kiek įtrauksi oro, tiek jo gausi. Nei daugiau, nei mažiau. Plaukdamas kvėpuoji lengvai, tarsi vaikščiotum parke. Gali net vaikui uždėti akvalangą – tokiam, kuris jau gerai važinėja dviračiu.
Tačiau nusičiaudėti arba sukosėti taip pat pavojinga, kaip šokti iš trečio aukšto. Susivemti šimto metrų gylyje – lygu mirčiai. Slėgis toks, kad jeigu nedėvi specialaus kostiumo, gali per skrandį apčiuopti savo stuburkaulį. Plaučiai dirba, nors slėgis juos suspaudžia iki kriaušės dydžio. Sumažėja, bet dirba.
…O jeigu Ulisas kaimelyje neras lėktuvo? Pilotas gali būti išvažiavęs, arba išgėręs, mąstė Dominyka. Teks pagalbos prašyti Almerijoje. Bet ar ten atsižvelgs į nepažįstamo žmogaus telefono skambutį? Greičiausiai lieps kreiptis į gelbėjimo tarnybą. O ten ar atsiras įtakingas žmogus?
Dominyka prigalvojo dar apie dvidešimt galimų kliūčių.
Tada pamatė žybčiojančią švieselę. Bet ne toje pusėje, iš kurios laukė pagalbos.
Dar viena haliucinacija?
Švieselė didėjo. Judėjo tai aukštyn, tai žemyn.
Dominyka buvo praradusi orientaciją. Laukė ne iš tos pusės. Kad ją pamatytų, įjungė savo švyturiuką.
Dar po kelių sekundžių į paviršių išniro Uliso galva. Jis pakėlė kaukę ant kaktos, išsiėmė kandiklį ir paklausė:
– Gyva?
Dominyka norėjo atsakyti, kaip priimta jų aplinkoje: „O koks tavo reikalas?“ Bet apkabino vadą ir pabučiavo.
Greta išniro Hubertas. Dominyka ir jį apglėbė abiem rankomis, pabučiavo į skruostą.
Pasirodo, atsarginis balionas ir visas atsarginis akvalangas buvo valtyje, užkloti nuo saulės senomis kelnėmis.
Stovykloje jau visi viską žinojo. Sveikino išsigelbėjusią, bučiavo.
Ulisas pakvietė Dominyką į krantą:
– Einu prie valties.
Visi akvalangai dar buvo ten. Ulisą, matyt, graužė sąžinė. Atsitiko taip, kaip neturėjo atsitikti. Juk prieš išplaukiant jis patikrino visus balionus.
– Parodyk, su kuriuo leidaisi.
Dominyka parodė. Nustebo – jos balionas buvo sunkus.
Mums atrodo, kad oras yra lengvas. Bet suspaustas jis pasunkėja.
Ulisas paspaudė reduktoriaus vožtuvą. Oras išėjo šnypšdamas, ir jo buvo daug. Manometro strėliukė virptelėjo, bet vis tiek rodė „2“.
Oro cilindre buvo užtektinai. Tik manometras pasitaikė sugedęs.
Ulisas paprašė Dominykos niekam nieko nepasakoti.
Stovykla čiauškėjo kaip varnėnų būrys. Tik niekas nesugalvojo paklausti: „O koks velnias jus ten nešė?“
Būtų sulaukę atsakymo, kokį duoda alpinistai, paklausti, ko jie kopė į Everesto viršūnę: „Todėl, kad ji yra.“
Stovykloje neatsirado žmonių, galinčių užduoti tokį kvailą klausimą.
Jie jau prašė Uliso, kad rytoj juos irgi palydėtų ten. Energingiausiai reiškėsi nejauna apystorė gydytoja.
Dominyka truputį kaltai šypsojosi.
Be reikalo. Jie padarė tai, ką turėjo padaryti.
Neatmenamais priešistoriniais laikais, kai mūsų protėviai dar buvo gauruoti, kai kuriems jų vis parūpdavo išsiaiškinti, kas plyti už jų gimtosios džiunglių proskynos, kur teka vanduo iš ežeriuko. Kokia gyvybė kirba seno ąžuolo drevėje.
Ne visiems tai rūpėjo, ir dabar ne visiems rūpi. Bet turbūt taip ir turi būti.
1* Eime (isp.).