literatūros žurnalas

Dalia Striogaitė. Ką reiškė būti keturvėjininku

2019 m. Nr. 3

Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo:

<…> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu. O buvo taip. Jau gerai neprisimenu kuriais būtent metais tautinės šventės proga labai savotiškas ir, kaip man, tai neužmirštinas, jau miręs poetas Liudas Gira, būdamas smetoniniais laikais Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorium, valdžiai pateikė projektą – mane ir poetą Kazį Binkį apdovanoti, rodos, Gedimino ordinu. Girdi, už nuopelnus lietuvių literatūrai, nurodydamas, jog organizavom ir leidom moderninės pakraipos, vadinamą „futuristinį“, žurnalą „Keturius Vėjus“. Apie tai pradžioje nei aš, nei K. Binkis nieko nežinojom. Bet, pasirodo, kad L. Gira, savo temperamento skatinamas, paslapties neišlaikė ir K. Binkį sutikęs Laisvės Alėjoje pasigyrė. Matyt, jis tikėjos iš jo padėkos. Bet K. Binkis pasipiktino ir nedelsdamas atėjo į mano laikraščio redakciją. Pranešdamas šią naujieną, jis buvo tiesiog įsiutęs: – Klausyk, skandalas. Tai „Keturių Vėjų“ įžeidimas. Mes gi prieš visokią pasenusią butaforiją, prieš ordinus ir miesčionišką kurtuaziją. O štai dabar, kaip kokie „nuovados viršininkai“ (tai jo autentiški žodžiai) lenksime galvas ir nešiosime tuos blizgučius. Ne! Jokiu būdu negalime priimti tokio pažeminančio pasityčiojimo! – Aš, žinoma, visai sutikau su ilgų metų savo draugo nusistatymu. Sutarėm ir abu puolėm L. Girą. O jisai, Kazys sakė, „kaip katinas, pieną paliejęs“, visaip vizgino, atsikalbėjo, o pagaliau, mūsų prie sienos priremtas, beviltiškai iškėlė rankas ir pareiškė, kad jau vėlu, kad visi apdovanojimo raštai jau išsiųsti ir mūsų dovanojimo aktas jau esąs Prezidentūroje… Ir dar mus įkalbinėjo: – Vyručiai, ką jums reiškia, nu gausite ordiną, nu turėsit ženklą, kad valdžia jus įvertino, ir t. t. – Mes nepriimsime, – griežtai pareiškėm. Jo išvedžiojimai, kad bus negražu, kad niekas taip nedaro, mums neturėjo jokios reikšmės. Sakėme – ne, ir baigta.
[Asmeniškai priprašytas Prezidentūros kanceliarijos viršininkas dr. Pijus Bielskus išėmė raštą iš parengtų Prezidentui pasirašyti dokumentų, stebėdamasis: „Pirmas toks atsitikimas, kad kas atsisakytų garbės.“]

„Keturi vėjai“ (XX a. 3-iasis dešimtmetis), modernizmą diegęs sąjūdis, vedęs į naują epochą ir turėjęs didelės įtakos lietuvių kultūros raidai, jau daugsyk įvairiais aspektais yra aptartas, vertintas. Mažiau tenušviestas sąjūdžio žmogiškasis turinys – jo dalyvių asmenybės ir likimai. Būtent tokį požiūrį paremia cituotas laiškas – atsisakyto valstybinio apdovanojimo epizodas, ryškinantis anuomečio avangardo alternatyvią pasaulėvoką, maištininkų savivertės ir garbės sampratą, principinę laikyseną. Tradicijas buvo atmetę, asmeniškumų nepuoselėjo, jubiliejų nešventė.
Po penkerių metų štai sulauksime „Keturių vėjų“ šimtmečio. Nejau šoksime triukšmingai, kaip esam įpratę, sukaktį minėti, garbinti? Taip tik įžeistume keturvėjininkų atminimą. Veiksmingesnė būtų paskata užpildyti esamas suvokimo spragas ir baltas dėmes. Juk gerai nepažįstame ir vieno svarbiausio mūsų avangardo asmens – žurnalo leidėjo ir redaktoriaus, kūrybiškiausio ir ištikimiausio avangardininko Juozo Petrėno – Petro Tarulio. Savo laiku šis autorius nebuvo reikiamai atskleistas, o ir lig šiol neturime bent kiek išsamesnės jo biografijos. Jei ne literatūrologas Leonas Gudaitis, nemaža padirbėjęs iškeldamas šį asmenį, apie J. Petrėną ne ką ir težinotume. Šiandien net solidžiame literatūros leidinyje pinasi klaidos: painiojami jo portretai, nebeatrenkami kūrybos faktai.
O šio kultūros veikėjo istoriniai nuopelnai dideli ir unikalūs: gebėjo matyti pasaulį kitaip, perimti Europos meno tendencijas, įtvirtinti Lietuvoje avangardinį požiūrį ir estetiką. Neeiliniais organizatoriaus gabumais ilgokai išlaikė sąjūdį ir žurnalą. Tai buvo žygis – ne asmenybinis, o kolektyvo. Rizikingas net ir politiškai (avangardas visada turi ir politinį atspalvį.) „Keturių vėjų“ vedlys, geriausiai įsisąmoninęs avangardo idėjas ir motyvaciją, strategavęs bendram reikalui būtiną opoziciškumą ir radikalų kovingumą, neišvengiamai turėjo susidurti su didžiuliu aplinkos priešiškumu, atlaikyti kritikos ugnį. Juk jo vaizduota „revoliucija“ (pervartos, lūžio metafora) ir kiti stiprūs avangardiniai dirgikliai buvo gąsdinantys, nesyk perskaitomi tiesiogiai ir pažodžiui, o J. Petrėnas traktuojamas kaip tautinės valstybės niekintojas.
Kai vėliau, laidojant bendražygį K. Binkį, J. Petrėnas akcentuos bičiulio „ant savų pečių pakeltą literatūros persilaužimą“, itin sunkias sąlygas, lėmusias K. Binkio gyvenimo dramą, iš tikrųjų visa tai – ir naštą ant pečių, ir sudėtingas kūrybos sąlygas – jis galėjo taikyti ir sau. Net po ilgų metų esant toli nuo tėvynės jį tebelydėjo buvusio keturvėjininko reputacija, išlikęs tautiečių nepasitikėjimas: esąs kitoks, nesavas.
Avangardininko dalia labai specifinė. Darbuojamasi ne sau, o bendram kultūros reikalui ir ateičiai. J. Petrėno eksperimentiniai, kadaise maksimalaus įkarščio kupini tekstai taip ir liko tik žurnalo puslapiuose. Įdomu, kad ta pati jam būdinga veikmės ir nesireklamavimo intencija žymi ir kitas jo kūrybines iniciatyvas – kad ir žaismingą „Kultuvę“, balandžio 1-osios „oficiozą“ – anonimišką humoro ir satyros laikraštį.
J. Petrėnas mokėjo neišsišokti, nesureikšminti savojo „aš“, nesiekti įsiamžinimo. Apie K. Binkį atsiminimus parašė, bet apie save – nieko. O juk savo epochoje jis gerokai lenkė daugelį kitų kūrėjų. Dvi reikšmingos jo kūrybos sritys nusipelno tikro dėmesio, nes turi išliekamosios vertės. Tai J. Petrėno dailės darbai: konstruktyvistinio stiliaus „Keturių vėjų“ žurnalo dizainas ir jo parengti kelių knygų viršeliai menotyrininkų vertinami kaip išradingi, europietiškai modernūs (darbai yra įvesti į tarptautinę tyrinėjimų erdvę). Taip pat įdomi, inovatyvios meninės raiškos grožinė proza, kuri, deja, ilgai nebuvo reikiamai perskaityta ir suprasta. Neturime visos jo kūrybos vaizdo, tik neišsamią rinktinę.
Tikrai svarbu atidžiau pažinti J. Petrėną – P. Tarulį ir jo kūrybą. Tam turėtų pasitarnauti iš archyvų ir literatūrinių šaltinių nelengvai surinkti duomenys, sudėti į nuoseklų gyvenimo ir veiklos pasakojimą. Bet šio straipsnio apimtis leido aprėpti tik ankstesnį (ikiemigrantinį) gyvenimo tarpsnį.

Neramus, veržlus būdas kaimo vaikiną J. Petrėną išvedė ne tik į Vilnių, Kauną, bet ir į Petrogradą, Voronežą. Gyvenimo aplinkybės leido jam pagyventi Paryžiuje, lankytis Varšuvoje, atsidurti Berlyne, o vėlyvojo gyvenimo dalį praleisti Niujorke. Avangardininko biografiją puošia plačios erdvės, didmiesčių įvairovė. Ne mažiau ją ženklina šalia J. Petrėno iškylantys ir su juo vienaip ar kitaip susiję žymūs mūsų kultūros veikėjai bei svarbūs kultūros momentai. Marga, įdomi, sudėtinga šios asmenybės gyvenimo istorija.
Vaikystė – Degučių kaime (Utenos apskr.). Vyriausias Petrėnų vaikas. Tėvui mirus, Juozui tebuvo aštuoneri.
Mokėsi Utenos mokyklose: pradinėje (dar rusiškoje) ir keturklasėje. Gal vėliau kiek mokėsi ir Vilniuje. Toliau – kaip pats yra nurodęs savo „Curriculum vitae“: „Nuo 1913 metų lig 1917 kovo mėnesio mokinaus Petrogrado bendro lavinimos kursuos (Pokrovskije obščeobrazovatelnyje kursy), buvau aštuntoje klasėje. Dėl to, kad turėjau susidėjus aplinkybėms apleisti Petrogradą, kvotimų [egzaminų] nelaikiau“. Iš Petrogrado 1917 m. pavasarį jis atsirado Voroneže, kur veikė lietuvių Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių gimnazija. Į Lietuvą grįžo 1917 m. pabaigoje ar 1918 m. pradžioje. Kaip daugelis jaunuolių ano meto sąlygomis (Pirmasis pasaulinis karas, gyvenimas Rusijoje, Nepriklausomos Lietuvos sudėtingas kūrimasis) nebuvo įgijęs nuoseklaus, sistemingo išsilavinimo, tad ieškojo galimybių, kur ir kaip tęsti mokymąsi. Vėliau, 1924 m. rudenį, stojo į naujai įsteigto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą laisvuoju klausytoju (kaip neturintis gimnazijos atestato). Bet studijavo, rodos, neilgai. Jį priekin vedė ne tiek žinių alkis, kiek vidinis savęs ieškojimo poreikis, saviraiškos ir kultūrinės veiklos geismas. Iš jo veržte veržėsi prigimtiniai įvairiapusiai gabumai, platūs užmojai, ypatingas imlumas naujovėms. Iš jaunų dienų buvo linkęs į kultūrinę veiklą: tėviškėje rengė lietuviškus vaidinimus, pats juos režisavo. Atvykęs į Voronežą nustebino mokinius kaip „devynių amatų žmogus“: organizavo literatų būrelį ir savo atsivežtos pjesės vaidinimą, rinko medžiagą literatūros žurnalui ar almanachui. Ir ateityje stebėtinai daug visko pasieks nesureikšmindamas savo intelektualumo, kurdamas be specialių studijų, o tiesiog „iš savęs“, iš aktyvaus domėjimosi menu, bendravimo su menininkais, iš lektūros.
J. Petrėnas anksti susiformavo visuomeniškumo nuostatas bei kairiąsias pažiūras. Daug reiškė Rusijoje praleisti ketveri metai – anticarinių ir revoliucinių veiksmų protrūkis, rusiško avantiūrizmo bangos veikė judrų ir veiklų jaunuolį. Bet apie jo rusiškąjį periodą mažai težinome. Viename laiške yra pasipasakojęs apie suartėjimą Petrograde su kairiaisiais eserais („ten leidome slaptą laikraštuką ir ten aš mokiausi rašinėti“). Tikriausiai poveikio turėjo ir Voronežo moksleivijoje iš socialistinės aušrininkų organizacijos narių susiformavęs stiprus kairiųjų eserų telkinys. Revoliucines socialinio teisingumo idėjas J. Petrėnas parsivežė į Lietuvą ir 1918 m. gruodžio mėnesį aktyviai įsitraukė į Utenos apskrities valdžios rinkimus, kur rungėsi vietiniai dviejų politinių pakraipų – krikščioniškos ir socialistinės – atstovai. Utenos savivaldybę organizavo žymus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys, jis ir buvo išrinktas apskrities valdybos pirmininku, o vicepirmininku – J. Petrėnas.
Bet dirbti šalia autoritetingojo S. Kairio teko visai trumpai (su S. Kairiu kurį laiką bendradarbiaus tik Amerikoje), vietiniai kitaminčiai piktai apšaukė „bolševiku“, nors J. Petrėno socialistinė laikysena buvo eserinė, taigi – antibolševikinė. Vėliau, jau Kaune gyvendamas, nuo eserų platformos atitrūko, pasirinkęs nepartinio, nepolitikuojančiojo poziciją. Bet įsitikinimus pasiliko sau – visuomeninės kairės principai liks svarbūs visam gyvenimui.
1918–1919-ieji – didelės įtampos metai. „Valdžią vietose“ nustūmė visą kraštą sukrėtę įvykiai: vos atsitraukus okupacinei vokiečių kariuomenei, įsiveržia Raudonoji armija, o lenkų legionieriai užima Vilnių. Ginti Tėvynę šaukiami savanoriai, o 1919 m. vasarą skelbiama mobilizacija. J. Petrėnas Kaune 1919 m. birželį stoja Lietuvos kariuomenėn.
Kaip labiau prasilavinusiam jam suteiktas karo valdininko laipsnis. J. Petrėnui teko įvairios karinės pareigos, bet gavo padirbėti ir spaudos bare: pradėjusį bendradarbiauti laikraščiuose „Trimitas“ ir „Karys“ jį 1921 m. paskiria į „Kario“ redakciją, o 1922 m. visą pusmetį redagavo šį laikraštį, rašė ir vedamuosius. Slapyvardžiu „Brundalas“ (aukštaitiška tarmybė: brandus, branduolys), „kietas“ vyrukas spėriai sukasi redakcijoje, bet jį vilioja besiformuojantis laikinosios sostinės kultūrinis gyvenimas. Buvo pirmi Nepriklausomybės metai. Kūrėsi kultūros įstaigos, organizavosi ir grupavosi meno žmonės, radosi įdomių galimybių pasireikšti kultūrinėje veikloje. Karo valdininko laipsnis ir redakcijos darbuotojo statusas, matyt, leido J. Petrėnui būti kiek laisvesniam nuo karinės disciplinos, tad jis lanko „Vilkolakį“, naują, sensacingą menininkų sambūrį – iš pradžių tai klubas, kabaretas, vėliau – satyros teatras. Pritampa prie artistiškos Kauno inteligentų grupės, prie jų improvizacijų ir parodijinio stiliaus spektakliukų, įsitraukia į linksmą kūrybą (J. Petrėnas čia ir vaidino, ir vieną kitą komišką tekstą sukūrė, o 1921 m. publikavo entuziastingą straipsnį apie „Vilkolakį“). Tais pačiais 1921-aisiais išgarsėjo kaip prozininkas Petras Tarulis (šį vardą taikys tik literatūrinei kūrybai). Dvi įdomias noveles „Vilko galas“ ir „Stabas“ išspausdino solidus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus redaguojamas žurnalas „Skaitymai“, kur savo kūrybą skelbė įžymybės – pats V. Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas.
Debiutanto publikacijos (jų pasirodė ir kituose leidiniuose) sudomino literatūrinę visuomenę. J. Petrėnas jau lankosi Lietuvių meno kūrėjų (LMKD) Literatų sekcijoje. Jauną talentą ima globoti sekcijos pirmininkas L. Gira: rekomenduoja į tikruosius Draugijos narius (priimtas 1922 m.), pritaria jo prašymui dėl užsienio studijų stipendijos („yra vertas būti LMKD-jos stipendininku“) ir deda pastangų, kad J. Petrėną, reikalingą kultūros darbams, o karinės vadovybės nusiųstą provincijon, į Vilkaviškį, visai paleistų iš karo tarnybos.
Rūpinasi J. Petrėnu ir jo draugas, LMKD Literatų sekcijos sekretorius K. Binkis. Jųdviejų draugystė buvo užsimezgusi senokai – Vilniuje dar prieš karą, prieš J. Petrėnui išvykstant į Rusiją. Buvo labai jauni, neramiai ieškantys savo kelio ir vienas kitam reikalingi. Abu aukštaičiai, kūrybiškos sielos, abu augę be tėvo globos, užtat itin savarankūs ir drąsiai rizikuojantys. Trejais metais vyresnis K. Binkis, labai iniciatyvus ir įtaigus, tapo ne tik bičiuliu, bet ir svarbiausiu žmogumi J. Petrėno gyvenime. Po daugybės metų jis parašys: „Šiandieną be tam tikro širdies virpesio negaliu prisiminti Kazio Binkio vardo. Tai buvo mano viso gyvenimo artimiausias ir nuoširdžiausias draugas“.
Keletą metų praleidę atskirai, bičiuliai buvo sukaupę nemaža skirtingos patirties: J. Petrėnas iš Rusijos parsivežė ne tik kairuoliškumą, bet ir ryškių estetinių įspūdžių, futurizmo idėjų, meno inovacijų poreikį, o K. Binkis Vokietijoje, kur lankėsi 1920, 1921 m., perprato Europos modernistinių krypčių įvairovę, jų tarpusavio kovą ir žūtbūtinio naujumo siekį, meno šiuolaikiškumą suvokė kaip nuolat vykstančią estetinę revoliuciją.
Sintetindami savas kultūrines patirtis, svarstydami apie šių dienų meną, pasitelkę dar vieną literatą – buvusį voronežietį Salį Šemerį (S. Šmerauską), subrandino itin drąsų, jaunatvišką užmojį modernizuoti lietuvių literatūrą, žengti išvien su Europos kultūros permainomis. „Naujojo Meno vėliava nešini“ – tai buvo K. Binkio įkvėptas ir vadovautas žygis, jo redaguotas leidinys „Keturių vėjų pranašas“ (1922), jo paskaita universitete 1922 m., o J. Petrėnas pasireiškė informaciniu straipsniu „Paskaita apie naująjį meną“ („Karys“, 1922, Nr. 11). Trijulės visuomeninė laikysena buvo opozicinė, ypač krikščionių demokratų partijos atžvilgiu, o jų estetinė nuostata – griauti visa, kas sena, provincialu, ir kurti esmingai naują dabarties meną. Nepaprastai tikėta tokio žygio reikšmingumu.
Tai buvo pirmas, entuziastingasis, lietuviško avangardizmo etapas. S. Šemerys jį prisimena šitaip:

Troškome atlikti didelius žygdarbius. Mes mylėjome meną ir literatūrą. Dėl tų dalykų buvome pasiryžę aukotis. Mes norėjome, kad mūsų literatūra būtų moderni ir netarnautų nei politikai, nei religijai.
Lyg apsėsti mes visi trys – Binkis, Petrėnas ir aš – nėrėmės iš kailio, vaikščiojom kaip pamišę, svajojom kažin ką nuostabaus padaryti!
<…> Mes drįsome, mes kūrėme!

Buvimas greta stipriai rezonuojančio K. Binkio – tai ir artima draugystė, ir estetinių nuostatų, vertybių, projektų bendrumas. J. Petrėnas neslypėjo K. Binkio šešėlyje, nebuvo nuolankiai prisitaikantis (abu principingi, kartais net ilgam susipykdavę, nesikalbėdavę). Tačiau J. Petrėnas netroško pirmauti ir nekliudė reikštis savo kiek ambicingesniam draugui. Antai K. Binkio paldieninkų sueigos, nuo 1922 m. rudens tapusios savotiška literatūros mokykla, galėjo būti sumanytos ir pagal J. Petrėno parsivežtą iš Rusijos Viačeslavo Ivanovo buveinės – Bokšto pavyzdį: neoficialūs jaunųjų susibūrimai pas eruditą, simbolizmo teoretiką ir vadą V. Ivanovą garsėjo kaip nauja, moderni lavinimosi ir meno sklaidos gyvu žodžiu forma. (Apie tai, kaip liudija žurnalistas Jonas Kiznis, J. Petrėno nesyk kalbėta vėlyvaisiais gyvenimo metais Niujorke, tad neabejotinai šias patirtis buvo pasakojęs ir K. Binkiui, galbūt jį inspiravęs).
Kai kurios iniciatyvos abiejų bendros, pavyzdžiui, reprezentacinis, Berlyne dailiai išleistas albumas „Vilnius 1323–1923“ (1923), skirtas miesto istorinei šešių šimtų metų sukakčiai paminėti, okupuotai mylimai sostinei pagerbti. K. Binkio čia surinkta puiki iliustracinė medžiaga, o J. Petrėno parašyta plati istorijos apžvalga, nors autorystę korektiškai nurodė kaip abiejų bendrą.
Siejo juos ir daugelis pasaulėžiūros momentų, ypač demokratijos idėja ir vertybės, socialinio teisingumo, meno demokratiškumo siekiai. J. Petrėnas ne kartą griežtai pasisakė už demokratinį meną, kuris tarnautų ne vien elitiniam sluoksniui, kuris būtų pasiekiamas ir liaudies žmonėms. Abiem rūpėjo „mažojo“ žmogaus tema kūryboje. Abu rūpinosi parengti populiarių, plačiajai visuomenei skirtų knygų: K. Binkis sudarė liaudies kūrybos rinkinį „Dainos“ (1922), J. Petrėnas (slapyvardžiu Brundalas) tęsiniais „Trimito“ žurnale publikavo apybraižą „Mūsų Vilnius“ (1922–1923), vėliau ją išleido atskira knyga; parengė lyg ir vadovėlį „Sodžiaus teatras: patarimai sodžiaus vaidintojams“ („Trimito“ žurnale ir knyga 1924 m.).
Pagaliau, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje trejus su puse metų (1919 06 20–1923 01 12), Švietimo ministerijos prašymu (proteguojant L. Girai), J. Petrėnas demobilizuojamas ir jau galėjo ištisai atsidėti trokštamai veiklai. O ir gyvenamasis metas jauniems, kūrybiškiems rodėsi palankus, reikalavo tik ryžto, darbo. Realybėje, žinoma, viskas buvo sudėtingiau.
K. Binkis nuo avangardizmo tuomet jau buvo benutolstąs. Augino vaikus, turėjo rūpintis šeima, uždarbiavo skubiais vertimais. Sužlugo jo knygos „100 pavasarių“ (1923) leidimas. Seniai svajotam meno žurnalui nebuvo finansų. Vėliau nesėkmių, nelaimių K. Binkiui tik daugės.
O J. Petrėnas atkakliai tebetikėjo pradėto naujo kelio lietuvių kultūroje svarba ir atsisakyti jo neketino. Po karo tarnybos per vienus metus jis suorganizavo ir išleido „Keturių vėjų“ I numerį su manifestu, skambėjusiu dar karinės komandos tonu „Žengte marš“ (1924, sausis).
Kai impulsyvų K. Binkį pakeitė sumanus, ištvermingas J. Petrėnas, prasidėjo antrasis lietuvių avangardizmo etapas. Entuziazmo mažiau, bet daugiau nuoseklesnio darbo. Jau susibūrusi gana pastovi buvusių paldieninkiečių grupė. Organizuojamas kolektyvinis darbas. Formavosi nauja menininko modernisto pasaulėjauta (anuometė naujovė – bohema veikė kaip modernizmui būtina maišto, žaismės terpė, stichiškumo atpalaiduotoja). Reikėjo didelių pastangų ir jaunų kūrėjų grupei kryptingai vesti, ir žurnalui, kiek įmanoma, reguliariau leisti. J. Petrėnas dirbo daug ir nuovokiai, K. Binkio tik šiek tiek padedamas.
Tai buvo ypatingasis J. Petrėno metas: jo įvairiopų gabumų, redaktoriaus talento atsiskleidimas, intensyvus kūrybiškumas. Žurnalą buvo sumanęs kaip literatūros ir meno leidinį. Neprašė dailininkų paramos (anksčiau jam talkindavo tai Paulius Galaunė, tai Adomas Galdikas…). Dabar pats vienas buvo ir redaktorius, ir dailininkas apipavidalintojas, leidinio dizaineris, techninis tvarkytojas. Žurnalo kryptį suvokė kaip avangardinių inovacijų ir radikalumo skatinimą, kūrybinių ieškojimų siekį, kuo originalesnės raiškos įtvirtinimą. Tikėjo, kad tik radikaliai atsinaujinęs menas gali paveikti visuomenę, išjudinti pasaulio keitimąsi. Visuose numeriuose daug paties J. Petrėno publikacijų, skirtingiausio stiliaus ir demonstruojančių autoriaus gebėjimų įvairiapusiškumą. Drąsiausi, labiausiai šokiruojantys ir uždegantys tekstai: „Nuovakarių skiauterys“, „Trejos devynerios“, „Keturių Vėjų Teismas“. Humoras (gaila, kad niekas nėra apžvelgęs „Keturių Vėjų“ humoro savitumo: avangardizmas yra linksmas, kupinas pokštų) leidžia spėti žurnale būtent J. Petrėno sąmojo ir kandžios pašaipos dominavimą (labai panašiai juokaujama ir „Kultuvės“ laikraštyje).
Daug J. Petrėno energijos ir širdies sudėta į „Keturių vėjų“ sąjūdį. Jam teko ir žodžiu nesyk viešai aiškinti avangardizmo programinę esmę, kalbėti visuomenei, argumentuoti, atremti kritiką ir smerkimą, pagaliau atsakingai atstovauti „Keturiems vėjams“ garsiajame literatūriniame teisme, kur universiteto studentų ir profesūros akivaizdoje išdrožė stilingą lietuvių avangardizmo vedlio vertą kalbą: neatgailaujam, mes ir troškom nusikalsti pasenusiai kūrybos formai ir turiniui, pasitaisyti nesirengiam ir išteisinimo nenorim, tegyvuoja „Keturi vėjai“! (Ir – efektingas išėjimas iš salės.) Nepavyko viena – smarkiau išplėsti ištikimų modernistų rato. Pritraukė į grupę tik Augustiną Gricių, buvusį „Vilkolakio“ artistą, vėliau žurnalistą ir rašytoją, gerą viso gyvenimo bičiulį, bet nelabai avangardistišką kūrėją.
Prisiminimuose apie „Keturis vėjus“ J. Petrėnas mini, kad dirbti teko „prakeiktose sąlygose“, „priešiškame iš visų pusių apsupime“. Vis dėlto sugebėjo išsilaikyti ir įtvirtinti gyvybišką modernistinio atsinaujinimo reikmę, supurtyti visuomenę, pažadinti naują raidos etapą. Padaryta nemažai: keturi žurnalo numeriai, išleistos kelios knygos, surengti keli literatūros vakarai, didelė naujovė – pirma poezijos valandėlė per radiją, dalyvavimas minėtame „Keturių vėjų“ teisme.
Galime žvelgti ir plačiau – J. Petrėno veiklumas ir kūrybiškumas ženklino Lietuvos Nepriklausomybės pradžią. Jis buvo vienas dinamiškiausių ir įdomiausių to meto kultūrininkų. Jo kultūrinė ekspansija, veiklos daugialypumas atspindėjo jaunosios kartos potencialumą dirbti atsikuriančiai Lietuvai, ją statyti. O kartu tai buvo ir jauno kūrėjo tapatybės paieškos, savotiškas blaškymasis menkai teišlaisvėjusioje aplinkoje. Antai J. Petrėną traukė visos kūrybos rūšys, jo norai didžiuliai: teatras (vaidino, režisavo, rašė apie spektaklius ir teatrą), dailė (turėjo daug gabumų dailei, kaip grafikas dalyvavo dviejose parodose), literatūra (rašė noveles, išbandė ir vertėjo darbą), žurnalistika (dirbo spaudoje, redaktoriavo). Pirmenybę skyrė naujovėms ir pažangai. Bet ar galėjo stojęs į laisvo ir maištaujančio menininko pozicijas visu pajėgumu atsiskleisti kaip kūrėjas?
„Keturi vėjai“ dar tebegyvavo, kai J. Petrėno energinga veikla ir talentas tapo gražiai įvertinti. Pripažintas vienintelį sykį gyvenime: 1926 m. naujos liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės švietimo ministro sprendimu jam ir dar keliems rašytojams paskirtos stipendijos į Paryžių 1926–1927 metams. Nebuvo tai rimtos studijos, bet svajonė pasižvalgyti po Europą, plėsti savo akiratį išsipildė. Paryžiuje buvo kartu su A. Griciumi, Petru Vaičiūnu, Juozu Tysliava, ten susirado ir daugiau pažįstamų – buvusį kaunietį Neemiją Arbitblatą, čia studijuojantį tapybą. „Ir mes kartu, – prisimena J. Petrėnas N. Arbitblatą, – dažnai lankydavome parodas, teatrus ir anais laikais garsią „Rotondą“ – meno žmonių lankomą kavinę. Mažiau prancūzų, o dauguma svetimšalių. Čia sutikau Erenburgą, Majakovskį, Bruno Jasenskį ir daugybę kitų“.
Iš Paryžiaus J. Petrėnas dar tariasi su Peliksu Bugailiškiu dėl naujų leidybinių sumanymų, bet Lietuvoje įsigalėjus autoritariniam režimui „Kultūros“ bendrovės veikla tapo suvaržyta. Aplinkybės buvo nepalankios. Jaunystei ir avangardistiniam įkarščiui gęstant, suburtam kolektyvui yrant, teko labiau pasirūpinti savim ir šeima – rasti pastovų pragyvenimo šaltinį. Iš savo įvairios veiklos ir daugialypių gebėjimų J. Petrėnas, kaip ir K. Binkis, o vėliau – ir kiti keturvėjininkai, rinkosi tą patį – žurnalistiką, teikiančią materialinės naudos, tačiau pasiglemžiančią visą žmogų, atitraukiančią nuo kitokio kultūrinio kūrybinio reiškimosi.
Spaudos darbas J. Petrėną viliojo nuo jaunumės. Pradžia buvo Petrograde jo išleistas, paties prirašytas satyrinis laikraštis „Žiežirba“ (vienintelis numeris). Vėliau – jau minėta „Kario“, „Keturių vėjų“ redaktorystė. Buvo ir nesėkmingas „Kauno naujienų“ eksperimentas, kai 1925 m. kartu su K. Binkiu ir žurnalistu Matu Bagdonu ambicingai paskelbė: „Lietuvos laikraštija – į platųjį kelią!“, t. y. leisią naujoviškesnį – nepartinį, vien objektyvią, nešališką informaciją teikiantį dienraštį, tačiau išsilaikė vos tris mėnesius ir žlugo. Kurį laiką redagavo iš K. Binkio perimtą savaitinį laikraštį „Nowiny“ lenkų kalba.
Žinoma, J. Petrėnas troško solidesnio, plačiajai visuomenei skiriamo ir jo paties sugebėjimus atitinkančio darbo. Tokia galimybė radosi: nuo 1928 m. pradėjo bendrą verslą su iš Rygos atvykusiu, liberalios krypties žurnalą „Naujas žodis“ čia perkėlusiu ir „Naujo žodžio“ bendrovę įsteigusiu žurnalistu Justu Paleckiu. Užmojai buvo dideli: įsigijo subankrutavusį laikraštį „Diena“, steigė naujus laikraščius, savo spaudos bendrovę išplėtė iki bendrovių susivienijimo, vėliau ėmėsi verstinių knygų leidybos. Nusprendęs savo gyvenimą skirti žurnalistikai, J. Petrėnas stoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą; jį rekomendavo A. Gricius ir Faustas Kirša (anksčiau buvusi bendra Rašytojų ir žurnalistų sąjunga jau buvo subyrėjusi, žurnalistai atsiskyrę).
Bendrovėje J. Petrėno pareigos buvo įvairios, bet vadovaujančios: atsakingasis redaktorius, vyriausiasis spaudos leidinių redaktorius. Su pertrūkiais redagavo „Dieną“, „Dienos naujienas“, „Lietuvos naujienas“, žurnalą „Naujas žodis“; ilgiausiai dirbo savaitraščio „Diena“ redaktoriumi – 1933–1939 m.
Ši spauda, taikyta plačiam skaitytojų ratui, buvo nepartinė, liberali, laisvamaniška. Autoritarinio režimo ir griežtėjančios cenzūros sąlygomis gyvuoti nebuvo lengva. Kad Nepriklausomoje Lietuvoje laikraščių būklė buvo sunki, J. Petrėnas konstatuos ir jau gyvendamas JAV, kalbėdamas vienoje diskusijoje apie spaudą: „Konstitucijoje proklamuota spaudos laisvė buvo griežtai varžoma“, ne valdančiųjų spaudoje kitoniška nuomonė reiškėsi nedrąsiai. Tai menkino spaudos vaidmenį, ji negalėjo atsakingai atlikti visuomenės demokratinio auklėjimo pareigos.
Be to, spauda nuolat kentė finansų stygių. J. Petrėnui reikėjo rūpintis bendrovės prestižu, o nesyk – tiesiog išlikimu, tad gelbstint padėtį tekdavo pasitelkti visus organizacinius gabumus, net avantiūrinį apsukrumą: kūrė bendrovių susivienijimą, griebdavosi skubių pertvarkymų, viliote viliojo prenumeratorius. Leidinius labai sudemokratinus, prastėjo jų kokybė. Iškilo rimtų konkurentų, iš jų ypač svarbi skaitytojus inteligentus patraukusi Europos kultūrai užsiangažavusi, modernų klerikalizmą propaguojanti „Naujoji Romuva“. Visa tai buvo skausmingi „Naujo žodžio“ (vėliau – „Žodžio“) bendrovės išlikimo bei bankroto reikalai.
Po trečiojo dešimtmečio, paženklinto J. Petrėno intensyviu kūrybiškumu ir įsižiebusiu talentu, šis ketvirtasis dešimtmetis jo biografijoje visai kitoks, kupinas įtampos ir skubių kasdienos darbų, o kūrybos požiūriu – blankus.
Pasinėręs į spaudos organizatoriaus, redaktoriaus ir leidėjo kasdienybę, J. Petrėnas nustūmė šalin ir dailę, ir grožinę literatūrą. Per visą ketvirtąjį dešimtmetį reikšmingesni tėra vos keli jo kūrybos darbai: tai dailininkų ARS grupės manifesto parengimas (1932) ir įdomi žurnalisto kelionės į Lenkiją įspūdžių publikacija „Dienoje“ (1934).
Garsioji modernistų arsininkų grupė, suorganizuota Antano Gudaičio, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Juozo Mikėno, prašė J. Petrėno, kad padėtų parengti ir redaguotų manifestą jų programiniam leidiniui. Dailininkai pasirinko gabų rašto žmogų, kuriam ir modernizmo idealai, ir lietuvių dailės reikalai buvo savi, o parengtasis manifestas tapo svarbiu istoriniu dokumentu. Išliko fotografija: pirmosios ARS parodos dalyviai ir J. Petrėnas.
Vienuolikos tęstinių straipsnių ciklas apie kelionę į Varšuvą ir atgal, apsilankius ir okupuotame Vilniuje, dar ataidi avangardizmo, aukštinusio dinamiką, techniką, urbanizmą ypatumais, įmantresniais rakursais (pasaulis iš lėktuvo skrydžio), bet tekstams būdinga ir šmaikščios charakteristikos, ir skoningas humoras – aiškiai jaučiama gero prozininko ranka.
Kad mažai dėmesio teskirta kūrybai, vėliau ne sykį J. Petrėnas apgailestaus: „Sukliudė nelemtasis mano žurnalistinis darbas, kuris negailestingai sujaukė mano geriausius metus“.
Kas be ko, buvo tapęs tikru kauniečiu. Turėjo įtakingą postą, gerą butą pačiame Kauno centre, sukosi tarp sostinės intelektualinio elito. Moderni Kauno architektūra, sparčiai europėjanti aplinka lyg gyvas organizmas veikė žmogų ir gyvenimo būdą. Galėjo susidaryti vaizdas, kad J. Petrėnas, buvęs kultūros perversmininkas, valdžios opozicininkas ir smarkus miesčionizmo kritikas, jau prisitaikė prie elegantiškos realybės, nusigręžė nuo demokratijos vertybių. Literatūrologo L. Gudaičio nuomone, kūrėjas jau buvo „susitaikęs su valdančiąja buržuazija“, o ir kūrybą nustūmęs dėl „noro praturtėti“. Bet tai paviršinis žvilgsnis ir vertinimas – jų nepatvirtina tolesnis J. Petrėno gyvenimas, elgsena ir kūryba. Vidinės ugnies ir aktyvumo dar būta. Kita vertus, nors ir dirbo šalia J. Paleckio, nepasidarė komunistu.
Po pirmojo bolševikmečio, išgyvenus daug negandų – valstybės praradimą, vertybių griūtį, sovietų režimo terorą, J. Petrėno laikysena nebuvo rūpinimasis vien asmeniniu išsisaugojimu pavojingais laikais. Kaip pilietis ir aktyvus žmogus savo veikla jis parodė turįs daug drąsos. Mažai kam žinomi jo rizikingo visuomeninio veiksmo faktai. Kaip žurnalistas J. Petrėnas rūpinosi surinkti informacijos apie Lietuvoje 1940–1941 m. patirtą sovietų agresiją, liudyti ją faktais. Su bendraautoriumi žurnalistu Vincu Kemežiu išleido dokumentinę knygą „Ištremtieji“ (Kaunas, 1941) apie tautiečius – pirmos stalininės deportacijos į Sibirą aukas. Tęstiniame kolektyviniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“, kn. 1, 2 (Kaunas, 1942) publikavo du bolševizmo ideologiją ir valdymą demaskuojančius straipsnius. 1942 m. parengė vienkartinį leidinį „Birželio 22“, skirtą bolševikų išstūmimo iš Lietuvos metinėms.
Nelabai žinomas dar vienas jo aktyvumo faktas: jau pasitraukęs į Vokietiją, 1944-aisiais J. Petrėnas buvo kai kurių pagalbos Lietuvai akcijų (gal ir desperatiškų) dalyvis. Kaip Lietuvių globos įstaigos Berlyne įgaliotinis turėjo aplankyti dr. Joną Šliūpą, apsistojusį Bregenzo mieste, ir atvežti jį, kad autoritetingu žodžiu prabiltų per radiją į JAV lietuvius, teikdamas jiems politinio veikimo kryptį. Tačiau J. Petrėno atvežtas J. Šliūpas staiga mirė, kalbos taip ir nepasakęs.
J. Petrėno gyvenimas tęsėsi, bet jau perkirstas pusiau. Grįžti Lietuvon, kur liko dalis jo šeimos, buvo neįmanoma. Tolesnis gyvenimo kelias – karo pabėgėlio Vokietijoje, imigranto Amerikoje. O bandymas apžvelgti šį etapą jau būtų kitas ir kitoks pasakojimas.

Dalia Striogaitė. In memoriam. Skaudi žinia iš Kalifornijos (Pranas Visvydas)

2017 m. Nr. 10 / (1922 02 04–2017 08 14) Iškeliavo Anapilin šviesus, darbštus literatas, su didele meile žvelgęs į Lietuvą iš už Atlanto. Mūsų literatūra liko jam skolinga: nebuvo įdėmiau pažintas ir įvertintas. Su Pranu Visvydu teko susitikti

Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis; jie stipriai