literatūros žurnalas

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3

Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones. Ir tie stebėjimai leidžia dėlioti mozaiką, tarsi kokį vieną veidą iš daugelio. Toks lyg žaidimas, kartais apie mus ir mūsų įsivaizduojamą bendruomenę, o kartais apie tiesiog individualybių tipologiją. Užduodant sau klausimą – kaip gyvena tas rašytojas? Ar gyvena išvis?

…Atsikelia iš ryto, įsijungia kompiuterį ir rašo kūrinį. Rašo ir taiso, rašo ir taiso. Ir taip daugel dienų, kol vienąsyk pabaigia. Išsiunčia leidyklai ir laukia atsakymo. Ir taip daugel dienų. Būna, pasiseka. Išleidžia knygą. Dažnai būna taip: apimtis didelė – honoraras mažas. Visi skėsčioja rankomis. Tokie juokingi paukščiai.
…„Kita stotelė – Vinco Kudirkos aikštė.“ Važiuoja į kūrybos vakarą. Galvoja apie skaitytojus. Svarsto, ką pasakys. Ką skaitys. O namuose liko šuo ir katė. Gerai, kad daugiau nieko ir nėra. Gal ir gerai. Per radiją pranešė, kad šiąnakt šals. Kaip bus su tom gėlėm, kurias teks pasiimt namo? Troleibusas čiaudėdamas veža į jubiliejinį kūrybos vakarą.
…Gyvena feisbuke. Paromis. Pro mėlyną langelį atiduoda tekstus, akimirksnio žodines nuotraukas, sunkias ir lengvas būsenas. Atgal pro tą pačią virtualią skylę gauna nykščiukų, šypsniukų, bučinukų, draugiškų ir nedraugiškų žodeliukų, dėl kurių pyksta, įsižeidžia, kariauja beveik. Ir taip paromis. Feisbuke. Vėliau kažką nusunkia iš jo ir spaudžia knygas. Labai neblogo skonio. Bent taip sako tie, kas mėgsta tokią nusunktą, išspaustą kūrybą. Jei yra sūrelių, bus ir pelyčių.
…Tarškina rašomąja savo atokioje sodyboje. Kai nepuola ūkis, bet yra sveikatos, lieka laiko atsiminimams. Apie teisybes ir neteisybes, apie pasirinkimus, kuriuos reikėjo daryti. Dabar jau atrodo, kad tik taip ir reikėjo. O jei kas nors ir sukirba, geriau nutylėti. Juk ir be nutylėtųjų visa šūsnis mašinraščių. Kas juos besurinks?
…Parašė romaną prieš keliolika metų. Kaip sumanė, taip parašė. Buvo truputį pastebėtas, truputį ne. Kažkam šiomis dienomis užkliuvo personažo vardai ir veiksmai. Suprato kaip dokumentiką. Įsižeidė. Už visus skaitytojus ir tautą imtinai. Bando paduoti į teismą. Ir verda košė – visi ten įmeta nuo savęs po teisumo žiupsnį: patriotai, žurnalistai, prokurorai, advokatai, kolegos… Nebe katiliukas, o visas katilas, nebe košė, o derva.
…Neišleido knygos jau dešimt metų. Skaito senus eilėraščius. Labiau mėgsta kitų poeziją nei savo. Klausiamas, kada išleis knygą, sumurma kažką neaiškiai. Guodžiasi, kad kasmet sudaro po knygą ir išleidžia. Tik ne savo, o kitų. Iš to ir bando gyventi. Kasmet jo juokeliai apie kolegas vis gaižesni.
…Turi tris vaikus, dirba per tris darbus. Dar keliolika projektų. Kai priėmė į Rašytojų sąjungą, buvo jauna. O dabar ja visi žavisi, piešia savo vaizduotėje tarsi Madoną. Kaip tu taip suspėji? Klausinėja ir jauni, ir seni. Ji tik šypsosi. Kas antrus metus – po knygą. Kaip obelis. Kaip laisvė.
…Dažniausiai apsimeta turistu. Kol neatspėsi, nesusikalbėsi. O, jau geografija… Vakar Vilniaus pokeris, šiandien Kauno romanas, rytoj Palangos Juzė… Empatijos kompase – šiaurė. Nepaisant visko, eseistika įdomi. Kai atspėji.
…Dirba su rašytojais. Projektuoja. Lydi šen, lydi ten. Kartais Beatričė. Bet dažniau Sanča Pansa. Ir beveik visą laiką – dvasininko atida ir psichologo kantrybė. Kartais užrašo šį tą – iš to aišku, kad yra ir talento, ir patirties. Tik va, laiko trūksta. Nes lydi šen, lydi ten.
…Pardavė butą, išvyko iš miesto. Iš ten pasiekia laiškai su gamtos peizažais. Tarsi jau ir matyti daugel sykių per daugel metų. Bet surašyta iškalbingai. O kalbos pojūtis – vis retesnis paukštis tekstų girioje. Norisi girdėti ir klausytis. Tas knygas skaito iš ilgesio. Per daugel metų sukaupto.
…Pyksta, kai pavadini rašytoja. Verčia iš keleto kaimyninių kalbų. Gerai verčia. Neseniai gavo premiją. Apdovanojimo formuluotė buvo griozdiška it buldozeris, tačiau galų gale nusipirko rašomąjį stalą ir tinkamą kėdę. Dažnai skauda nugarą. Nusibodo tas amžinas bulviakasis, sako. Ir išties, kai ji užsirūko, pakvimpa bulvienojais.
…Dabar kuria recenzijas. Nežinia, ar spėja tas knygas perskaityti, tačiau šio žanro tekstų labai trūksta – visi redaktoriai užsakinėja, stovi eilėse po mėnesį, kad tik gautų atsiliepimą apie tą ar kitą naujovę savo leidiniams. Apie draugus nerašo. Draugai džiaugiasi. Nes plunksna aštri kaip tabaskas. Neseniai parašė knygą. Nėra kam recenzuoti.
…Pergyveno visus amžininkus. Bent metais. Dabar turi progos savo tekstuose paskelbti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Atmintis preciziška, sakiniai apgludinti stoicizmo, tačiau netrūksta ir triumfo priegaidžių. Ypač tas skliaustas ties antrąja data po brūkšnelio.
…Kas yra literatūra? Kol neatsakinėjo į šį klausimą, rašė eilėraščius. Dabar dėsto aukštojoje mokykloje. Studentai dažnai atneša savo kūrybos. Tai nėra literatūra, sako jis. Eilėraščių neberašo. Bet yra daugelio metodinių brošiūrų bendraautoris.
…Rašytojas-ministras, rašytojas-vadybininkas, rašytojas-aktorius, rašytojas-kasininkas – nuostabūs dariniai, bet laikini, išdidžiai kalbėjo rašytojas-rašytojas, juk reikia rašyti-rašyti, o ne rašyti-plėšytis. Gal ir jo tiesa. Jis rašė, jo žmona plėšėsi. Bet knygų knygom jo kūriniai netapo. Žinoma, yra šansų ką nors pakeisti. Kol gyva žmona.
…Kodėl rašai apie rašytojus, o ne apie rašytojas? Rašyk apie mane. Apie visas mus. Ko tyli? Kaip nepažįsti? Visi jūs užsikėtę visas įmanomas pozicijas, mūsų mažuma visur. Kodėl esam nepastebimos? Kuo mes blogesnės? Žiūrėk, kiek gerų knygų išleidžiam! Sutinki? Aha… Žiūrėk tu man!..
…Turėjo draugę dailininkę. Norėjo su ja kurti knygas vaikams. Bet kaip jas kurti, kai neturi vaikų? Ieškojo vidinio vaiko savyje. Prisikapstė iki proprosenelių, bet nerado. Proproseneliai pasiuntė atgal. Praėjo keletas metų. Augina savo vaikus abu, visko šeimoj pasitaiko, bet nieko. Bendros knygos nebereikia, rašo ir piešia kiekvienas sau. Vaikus paliko ramybėje. Proproseneliai atsiuntė atviruką su kuo geriausiais palinkėjimais.
…Rašo kita kalba. Kalba kita kalba. Bet šiame krašte gyvena jau seniai. Išmano istoriją geriau už tariamus tikrakalbius. Moka mūsų gimtąją ne blogiau nei savo. Kai susitinki Tramvajų gatvėje, tas nedidukas jo kalbinis akcentas yra tarsi dovanojamas pinigėlis už bilietą į kelionę praeitin, kai tautos bendraudavo tų šimtmečių pasiūlyta kalba.
…Dar neišleido knygos. Dalyvauja konkursuose. Nuo žiedo prie žiedo. Blyksteli eilutė, sakinys festivaliniuose skaitymuose. Jaudulys, slopinamas viskuo, kas slopina. Talentingai rašo, po truputį ateina. Ne po vieną. Ir ačiūdie, kad ateina. Tegu ta eilutė kam nors ir atrodys kaip geležtė, tačiau kaipgi užsigrūdins ta dalis, kuri nesugeba be muštynių tarpuvartėje? Vis vien didžioji dalis per salionus ateis.
…Vakar palaidojome. Tarsi visą epochą. Asmeniškai neteko pažinoti. Bet knygos kartais yra dar asmeniškiau. Prasilenkdavome gatvėje, kartais kokiuose nors renginiuose. Milžinų likimai – milžinų darbai. Tik nebėra kam supilti milžinkapio. Kita vertus, žemės paviršius mūsų krašte pakankamai banguotas, vieni milžinkapiai. Sustingusi jūra.

…Renku visus ir visas po kruopelę, dėlioju. Nežinau, kiek šiuose rankiojimuose tiesos, kiek skurdžių vaizduotės augalų, daug ko ir nematau, neregėjau, nespėjau. Vis dėlto, jei kas paklaustų, dėl ko rankioju, nežinau. Tiesiog man visad buvo įdomu, kaip gyvena rašytojai.
…Po pauzės galima pridurti: ir kaip miršta.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas / iš pradžių norėčiau pasiteirauti Juozo Baltušio dienoraščių publikacijas rengusio Antano Šimkaus

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 10 / 1988 m. spalis–gruodis / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų. Vakare žiūrėjome net dvi serijas anglų meninio filmo „Robinas Hudas“.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / aalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis susinervinimų, o šitai bene sunkiausia, juo labiau,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį, šviesiai nusiteikusį, tačiau gerokai atitrūkusį

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.

Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link

2017 m. Nr. 3 / Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės. O Gedimino kalnas, lyg tyčia, ima ir nusikaso šoną

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio

2017 m. Nr. 2 / 1983.II / Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta. Telegramų kaina pakelta nuo 3 iki 5 kapeikų už žodį.